Aidai.eu Apžvalga

IŠEIVIJOS VAIDMUO LIETUVOS ISTORIJOJE

Vincentas Liulevičius; IŠEIVIJOS VAIDMUO NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO DARBE. Išleido Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba su Lietuvių Fondo parama. Tiražas 600 egz. 398 p. Chicaga. 1981.

Iš pat pirmųjų šios knygos puslapių, ypač iš jos autoriaus įvadinio žodžio, lengva suvokti, kad veikalas ruoštas kruopščiai, atidžiai, neatkištinai. Stengtasi surasti ir panaudoti visus prieinamus šaltinius. Bibliografijai skirta 11 psl. Nuorodų — 22 psl. Dokumentų paskelbta 36, kuriems knygoje paskirta 70 psl. Asmenų rodyklei duota 12 psl., o dalykinei rodyklei — 14 psl. Įdėta ir turinio santrauka anglų kalba — 8 psl. Iš viso knygoje — 398 puslapiai. Gausu asmenų ir įstaigų nuotraukų — apie 140. Knygos pabaigoje sužymėti ir autoriaus, istoriko Vincento Liulevičiaus, kiti veikalai bei studijiniai darbai, kurių esama per 20.

Siekdamas savo pagrindinio tikslo — pavaizduoti ir išryškinti išeivijos vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrime autorius būtų galėjęs apsiriboti lietuvių užsienyje veiklos kiek trumpesniu laikotarpiu — gal tik iki 1918 metų lapkričio 11 dienos, kai buvo sudaryta pirmoji laikina Lietuvos vyriausybė su Augustinu Voldemaru priešakyje. Tačiau autorius eina žymiai toliau ir giliau. Pavyzdžiui, ryškindamas išeivijos pastangas Lietuvos vardui garsinti, jis neaplenkia net Amerikos lietuvių veiksmingo įsijungimo į 1939 metų New Yorko pasaulinę parodą. Tada Amerikos lietuvių talka pasireiškė ypač Lietuvių dienos su didžiulės Dainų šventės surengimu. Tokios apimties lietuvių chorų ir choristų sąskrydžio nei anksčiau, nei iki šiol Amerikoje nėra buvę.

Veikale daugiausia vietos tenka Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviams, didžiausiai išeivijos grupei, ir jau nuo XIX-ojo šimtmečio antrosios pusės organizuotai veikusios savo tėvynės labui. Autorius gal per lengvai išeiviais laiko ne tik pastovesniam įsikūrimui svetur iškeliavusius, bet net ir studijoms į užsienį išvykusius ar šiaip tik laikinai iš Lietuvos išvykusius lietuvius. Todėl prie vadinamos išeivių veiklos autoriaus priskiriami ir Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje studijavusių ar ten tik specialiai Lietuvos reikalu atvykusių lietuvių žygiai ir darbai. Žodžiu, autorius labai išplečia išeivio sąvoką. "Tikrų išeivių" gausesniu skaičiumi prieš Lietuvos atkūrimą būta tik Jungtinėse Valstijose, Didž. Britanijoje ir Kanadoje.

Veikalas padalintas į keturias da lis: Išeivija Lietuvos garsinimo darbe; Išeivijos politinė veikla Lietuvos labui; Išeivijos kultūrinė parama Lietuvai; Išeivijos ekonominė parama Lietuvai. Kiekviena dalis turtinga skyriais ir poskyriais. Daugiausia vietos atiteko politinės veiklos apžvalgai, sklaidančiai įvairius įvykius nuo praeito amžiaus sukilimų iki pat Steigiamojo seimo susirinkimo dienos.

Visuose skyriuose gausu duomenų apie išeivijoje atsiradusių lietuvių pastangas padaryti tai, ko nepajėgė pavergta tauta. Pirmuoju veiklos pavyzdžiu autorius pasirinko Amerikos lietuvių atoliepį į Kražių įvykius, kuriems pasmerkti "iš tų pačių tribūnų kalbėjo kunigai, laisvamanai ir socialistai" (p. 20). Protestai reikšti pamaldose, masiniuose susirinkimuose, prakalbose. Ryšium su Kražių įvykiais Amerikos lietuvių katalikų vadai parašė laišką popiežiui Leonui XIII, pavaizduodami padėtį rusų pavergtoje Lietuvoje (p. 22), tačiau laiškas negalėjęs Vatikanui "padaryti rimtesnio įspūdžio", nes nebuvęs pasirašytas. Antras svarbus žingsnis, siekiant skelbti Lietuvos vardą pasaulyje, — Amerikos lietuvių įjungimas Lietuvos skyriaus į 1900 metų Paryžiaus pasaulinę parodą (p. 23). Rengimo komitete — du kunigai (J. Žilius ir A. Milukas) ir trys pasauliečiai (tarp jų ir dr. J. Šliūpas). Taigi svarbiais visos tautos reikalais darbuose įvairių įsitikinimų lietuvių veikėjai surasdavo bendrą kalbą. Tuo pat metu panašiai Paryžiaus paroda rūpinosi ir Mažosios Lietuvos veikėjai (p. 24). "Kai pati Lietuva negalėjo reprezentuotis, rašo autorius, tai užsienio lietuviai parodė pasauliui, kad lietuvių tauta yra gyva, kad ji siekia laisvės" (p. 25). Autorius pažymi ir parodos rengimui surinktas aukas (arti 2,200 dol.) ir įrengimo išlaidas (beveik pusantro tūkstančio dol.). Dabartiniu mastu, tokios sumos atrodo menkniekis, bet daugiau kaip prieš 80 metų 1 dol. dažnai reiškė vienos dienos uždarbį.

Autorius puslapių puslapiais apžvelgia užsienio lietuvių veiklą Lietuvos vardui pasaulyje skelbti. Juozas Gabrys - Paršaitis savo iniciatyva 1911 m. vasario 19 d. Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą ir pradėjo platesnio masto informacinį darbą Vakarų Europoje (p. 29), dalyvaudamas ir pavergtųjų tautų kongresų organizavime. 1916 m. Lozanos pavergtų tautų kongrese atstovauta Lietuvai ir Amerikos lietuviams. Atstovu buvo kun. dr. V. Bartuška. Jis iškėlė kongrese Lietuvos norą gauti pilną nepriklausomybę (p. 29). Prieš tai Gabrys su kun. dr. M. Gustaičiu (1914 m.) lankėsi Amerikoje, rinkdami aukas informacijos darbui Europoje paremti (p. 30). Informacijos įstaigų veikla buvo vaisinga: vien 1918 m. kovo mėnesį gauti 20,000 iškarpų iš įvairių kraštų spaudos (p. 31). Informacijos biuro darbus finansavo Amerikos lietuviai, daugiausia katalikų lėšomis (p. 31).

Informacijos apie Lietuvą skleidimo biurai veikė ir Amerikoje — privačia ir visuomenine iniciatyva. Bene pirmasis plačiau šioje srityje reiškėsi kun. Juozas Kaulakis, Philadelphijos Šv. Kazimiero parapijos klebonas. Jis 1916 - 1919 m. išleido 14 numerių anglų kalba informacinio žurnalo. Panašiai elgėsi Tomas Šėmis, 1916 m. vidury išleidęs anglišką biuletenį (p. 33). 1917 birželio 15 d. Washingtone atidarytas Tautos Fondo išlaikytas Informacijos biuras, kuriam vadovavo Julius J. Bielskis (p. 33). Vėliau biuras veikė katalikų ir tautininkų suorganizuoto Vykdomojo Komiteto žinioje (p. 33). 1919 m. pradžioje New Yorke įsteigtas atskiras informacijos biuras, kuriam vadovauti buvo pakviestas amerikietis specialistas C. Boyr. Ši įstaiga veikė tik pusketvirto mėnesio, kainavusi 60,000 dol., bet jos darbo vaisiai buvę didžiuliai (p. 34).

Drauge su informacijos apie Lietuvą skleidimu spaudoje ir įvairiose įstaigose rūpintasi ir tiesiogine pagalba kare nukentėjusiems Lietuvos gyventojams. Išrūpinta visuotinei rinkliavai visame krašte pravesti Lietuvių Diena, įvykusi 1916 m. lapkričio 1 d. Jos metu surinkta beveik 176,864 dol. (p. 36). Vėliau ši suma dar padidėjo iš papildomai surinktų aukų ir Amerikos Raudonjo Kryžiaus paskirtos 100,000 dol. dovanos. Visa ši veikla ryšium su Lietuvių Dienos Amerikoje prav ėdimu davė arti 400,000.00 dol. (p. 38). Kitais metais išsirūpinta popiežiaus Benedikto XV paskelbtoji Lietuvių Diena katalikų pasaulyje — 1917 m. gegužės 20 d. Jos gavimu daug rūpinosi ir Amerikos lietuviai (p. 40). Šios dienos metu katalikų bažnyčiose surinktų aukų tiksli suma nežinoma, nes jos buvo siųstos Lietuvon skirtingais keliais. Amerikos bažnyčiose surinkta 127,000 dol. (p. 44). Be medžiaginės paramos, Lietuva susilaukė ir didelės informacinės naudos, nes plačiai skambėjo lietuvių tautos vardas (p. 45).

Nemažai vietos savo veikale V. Liulevičius skiria ir kitoms garsinimo priemonėms. Pirmenybė gal tenka milijono parašams surinkti ir jiems įteikti šio krašto prezidentui Hardingui (1921 m. gegužės 30 d.), prašant pripažinti Lietuvą de jure (p. 48). Vaizdžiai aprašomas ir Laisvės varpo nuliedinimas bei Lietuvai įteikimas (p. 50-52).

Dalyje apie "garsinimo darbą" autorius įterpia ir 1926 metų gruodžio 17-tos sukilimo atgarsius, tačiau šiuo skyrium autorius atrodo bus norėjęs parodyti, kad "išeivijos lietuvių rūpinimasis Lietuvos reikalais neperstojo" ir nepriklausomybės dienomis (p. 55). Sukilimo poveikis į Amerikos lietuvių gyvenimą išsamiau nepanagrinėtas, tačiau pažymėta, kad tas įvykis suskaldė jų vieningumą ir "šaldė tautos kamieno ir išeivijos santykius" (p. 56). Visai kitokį poveikį padarę transatlantiniai skridimai: 1933 m. — Dariaus ir Girėno ir 1935 m. — Vaitkaus. Neaplenkiamas ir Amerikos lietuvių sportininkų įnašas į Lietuvos sportinį gyvenimą, ypač krepšinio išpopuliarinimas (p. 59 - 63). Krepšininkų žygiams paskirta daugiau vietos, negu Dariaus - Girėno skrydžiui.

Pirmoji dalis baigiama tautos himno ir tautinės vėliavos kilmę nagrinėjančia apybraiža (p. 64-75).

"Išeivijos politinė veikla Lietuvos labui" — antroje šio veikalo dalyj nušviečiama (p. 81-164) išsamiau, negu kitos rūšies veikla. Revoliucinių sąjūdžių (1812, 1831 m.) Lietuvoje nesėkmės, privertusios jų žinomesnius dalyvius ieškoti prieglaudos užsieny — Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje (p. 84-85). Nurodoma ir pirmoji Amerikoje išleista Lietuvos istorija", parašyta Juozo Hordynskio ir pasirodžiusi Bostone 1832 - 33 metais. Hordynskio, buvusio Lietuvos ulonų karininko, likimas buvo tragiškas — grįžęs Europon mėgino pasiekti tėviškę, bet buvo rusų suimtas, ištremtas Sibiran ir mirė Irkutske 1840 m. birželio 13 d. (šie duomenys paimti iš istoriko dr. K. Jurgėlos Raštų).

Paminėjęs 1863 m. sukilimą ir dėl jo atsiradusias naujas lietuvių grupes užsienyje, autorius nurodo, kad nuo šio sukilimo valstiečiai pradėjo atstovauti tautai, stengdamiesi atkurti savo valstybę — tikrąją Lietuvą — propria Lituania" (p. 87). Pirmuoju valstiečių pasirodymu politiniame gyvenime autorius laiko 1905 m. Didįjį Vilniaus seimą (p. 90). Ir vėl atsirado nauja užsienin išvykti turėjusių banga, kai norėta vykdyti seimo nutarimus (p. 91). Amerikoje tuojau susidarė komitetas revoliucijai Lietuvoje paremti, bet jis greit iš-įro, susiginčijus dėl aukų paskirstymo. Atskiriems asmenims, nukentėjusiems nuo rusų valdžios, pagalba teikta jau anksčiau — nuo 1899 metų (p. 92).

Neaplenkia autorius ir Amerikos lietuvių buvusių "karinių" organizacijų, kurios, anot vienos 1874 metų knygelės, turėjusios "priduoti viltį prisikėlimui Lietuvos" (p. 94). 1906 m. vasario 22 d. Philadelphijoje įvykusiam pirmam Amerikos lietuvių politiniam seimui autorius duoda vieną poskyrį. Seime sudarytas aukoms rinkti Centralinis revoliucijos komi-tetas? iš pradžių atstovavo lyg ir visoms srovėms, bet netrukus katalikų atstovas iš jo pasitraukė, o surinktos aukos daugiausia atiduotos Lietuvos socialdemokratams, todėl ir tautininkai "liovėsi rėmę šio komiteto veiklą" (p. 96). Šis komitetas per metus surinkęs 6,300 dol. Socialistų suorganizuotas komitetas veikė ilgiau — iki 1908 metų. Lietuvos socialdemokratai gavę apie 15,000 dol. paramos. Kitais metais čia buvo atvykęs aukų parinkti partijos atstovas Pranas Eidukevičius (vėliau nuėjęs drauge su V. Kapsuku pas Rusijos bolševikus).

Apžvelgia autorius ir pirmąjį Amerikos lietuvių katalikų kongresą, įvykusį 1906 m. balandžio 17 - 18 dienomis Wilkes-Barre, Pa.- Susirinko 120 atstovų, kuriuos pasveikino ir Scrantono vyskupas (p. 97). Išklausyta kelių referatų, nutarta steigti Lietuvių Katalikų Federaciją, rūpintis "iškovoti Lietuvai autonomiją su sostine Vilniuje" (p. 98), nusiųsti atitinkamą memorandumą Rusijos premjerui Wittei ir ambasadoriui VVashingtone.

Toliau knygoje ryškinamos Amerikos lietuvių politinės veiklos pastangos, kilus pirmajam pasauliniam karui. Vieningo darbo nepasiekta. Katalikai įsteigė Tautos Fondą, iki 1918 m. turėjusį jau 150 skyrių (p. 105), rinkusių aukas Lietuvos gyventojams šelpti ir politinei veiklai remti. Nuo 1916 m. Tautos Fondas skelbė renkąs aukas nepriklausomybės reikalui. Iki 1922 m. rugsėjo surinkta beveik 600,000 dol. Vėliau kultūros reikalams dar surinkta apie 100,000 dol. (p. 105). Daugiausia išleista kovai dėl nepriklausomybės. Socialistai buvo sudarę Lietuvos Šelpimo Fondą, kuriam iki 1916 m. pradžios surinko beveik 11,000 dol. Šio fondo kvietimu, adv. Andrius Bulota su žmona ir rašytoja Žemaitė lankėsi Amerikoje ir Kanadoje (1916.3 - 1917.4), rinkdami aukas nukentėjusiems nuo karo. Iš viso Šelpimo Fondas surinkęs apie 38,000 dol. (p. 108).

Daugiausia paramos nusiųsta į Vilnių kairiųjų šalpos draugijoms (p. 108). Tautininkai savo ruožtu 1914 m. įsteigė Autonomijos Fondą (1917 metais pavadintą Nepriklausomybės Fondu) ir Lietuvos Gelbėjimo Fondą (šalpai); pirmasis fondas surinko per 85,000 dol., o antrasis — per 9,000 dol. (p. 108-109).

Be fondų telkimo, veikta ir tiesioginiame politiniame darbe, siekusiame Lietuvai nepriklausomybės, vėliau — jos pripažinimo. Autorius leidžiasi į "ekskursijas" po Ameriką, Rusiją, Šveicariją, Skandinaviją — iki 1917 m. Vilniaus konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą. Po to vėl nauji žygiai, kuriems autorius vis randa vietos savo knygoje, daugiausia sustodamas prie užsienio lietuvių veiklos. Kiek plačiau kalbama apie Amerikos lietuvių visuotinį seimą, įvykusį 1918 m. kovo 13 - 14 d. ir sutraukusį daugiau kaip 1,200 delegatų. Nors nepriklausomybės at-steigimas jau buvo paskelbtas, bet ta žinia dar nebuvo pasiekusi Amerikos lietuvių. Vieningai priimtas nutarimas reikalauti Lietuvai nepriklausomybės ir jai pilnateisio atstovavimo taikos konferencijoje. Be to, nutarta, kad iki tol veikusios Amerikos Lietuvių Taryba (katalikų) ir Amerikos Lietuvių Tautinė Taryba (tautininkų - liberalų) sudarytų bendrą Vykdomąjį Komitetą, kuris įgyvendintų abiejų Tarybų nutarimus "Lietuvai ne-prigulmybę išgauti ir kituose išlaukinės Lietuvių politikos klausimuose" (p. 147). Autorius pažymi, kad "nuo šio seimo ir prasideda bendra Amerikos lietuvių politinė veikla Lietuvos labui" (p. 149), tačiau abi tarybos ir toliau veikė atskirai. Vykdomasis komitetas baigė savo darbą Amerikai pripažinus Lietuvą de jure (1922 liepos 28 d.).

Trečioji knygos dalis apžvelgia išeivijos kultūrinę paramą Lietuvai. Pradedama nuo spaudos, kurios kelias Amerikos lietuviuose nebuvęs lengvas: "Uždarbiai skurdūs, darbo valandos ilgos. Nebuvo nei lėšų spaudai, nebuvo nė laiko, nedaug tebuvo ir raštingų (p. 175). Inteligentijos beveik nebūta ilgoką laiką. Pirmas spaudinys lietuvių kalba (kun. A. Miluko teigimu) buvusi giesmė "Wieszpaties savo szaukiuosi", atspausdinta 1874 m. bal. 30 d. She-nandoah, Pa. (p. 177). Jos autorium laikomas kun. Andrius Striupinskas, marijonas, pirmas lietuvis kunigas, atvykęs iš Lietuvos (1866 m.). Pirmieji knygų leidėjai — vienuolis pranciškonas brolis Augustinas Zeytsas ir Mykolas Tvarauskas (p. 188). Po to leidėjų ir spaustuvių skaičius augo. Visus leidėjus pralenkia kun. Ant. Milukas, per 50 metų išleidęs 190 pavadinimų leidinių (p. 181). Spaudos draudimo metu Amerikos lietuviai išleidę 741 leidinį (p. 181). Periodikos apžvalga pradedama nuo pirmo laikraščio "Gazieta Lietuviszka" pasirodymo New Yorke 1879 rugpjūčio 16 d. Jį leido M. Tvarauskas; išėjo tik 16 numerių. 1911 m. ėję 18 lietuvių laikraščių Amerikoje (p. 183). Knygų leidimą Amerikoje labai vertino Lietuvos visuomenė. Dr. V. Kudirka "Varpe" rašė: "Leiskite jas, leiskite, nes tai įnašą į Lietuvos iždą" (p. 184). Tuo pat metu gausiai spausdintos knygos ir Mažojoje Lietuvoje.

Autoriaus nuomone, Amerikos lietuvių vaidmuo spaudos draudimui pašalinti yra užmirštamas, o jis buvęs didelis (p. 189). Stambi parama teikta ir aukštuosius mokslus ėjusiam jaunimui. Tautos Fondas tam reikalui išleido 120,000 dol., 148,266 frankus ir 11,124 markes (p. 193). Susivienijimas Lietuvių Amerikoje per savo stipendijų fondą davė paramos studentams 10,600 dol. Atskirai veikė katalikų "Motinėlė", laisvamanių "Aušra" ir kelios kitos studentams remti draugijos. Atskirai remtos "Saulės", "Žiburio" ir "Ryto" švietimo draugijos — ir joms plaukė tūkstančiai dolerių.

Amerikos lietuviams rūpėjo švietimo reikalai jų tėvų žemėje. Įvairios organizacijos reikalavo atgaivinti Vilniaus universitetą. Lietuvos universitetas įsteigtas Kaune, Amerikos lietuviai rūpinosi ir juo. Keletas jų padovanojo jam savo asmenines bibliotekas. Vėliau aukota Katalikų universiteto steigimo reikalams. Neolituanų ir ateitininkų rūmai taip pat gavo daugiatūkstantinės paramos. Parama plaukė vienuolijoms, mokykloms, kunigų seminarijoms, prieglaudoms. Pavyzdžiui, Telšių kunigų seminarija ir rūmai vyskupo bei jo kurijos pastatyti iš gautų Amerikoje aukų (p. 219).

Knygos mažiausioji dalis atiteko ekonominei paramai, nors ji gal labiausiai apčiuopiama ir matoma. Ir šioje srityje užsienyje stipriausiai reiškėsi Amerikos lietuviai. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniuje susidaręs Centrinis Lietuvių Komitetas pradėjo veikti 1914 m. gruodžio pradžioje (p. 231). 1915 m. vidury komitetas atsiuntė komp. Stasį Šimkų į Ameriką parinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jis čia išbuvo beveik penkis metus ir per tą laiką surinko 26,000 dol. (p. 233). Lietuvės moterys rinko drabužius pabėgėliams Rusijoj. Šv. Vincento Pauliečio draugija pravedė drabužių rinkimo vajų — jų siunta, sukrauta į laivą, buvusi 1 mil. dol. vertės. Piniginė parama siųsta per vysk. Pr. Karevičių. Jos būta keliasdešimt tūkstančių dolerių. Kaip minėta, Amerikoje pravesta Lietuvių Diena davė apie 400,000 dol.

Centrinio komiteto įgaliotiniai M. Yčas ir kun. J. Žilius 1916 m. Amerikoje tarp lietuvių surinko per 43,000 dol. Neužmiršti ir lietuviai karo belaisviai, kurių Vokietijoje ir Austrijoje buvo apie 20,000 (p. 234). Chicagos lietuvių gydytojų draugija Lietuvos Raudonajam Kryžiui sutelkė 60,000 dol. pinigais ir per 50 tonų drabužių (p. 236).

Tai tik keletas duomenų iš Liulevičiaus pateiktos statistikos, pagrįstos įvairiais šaltiniais. Sunkiausia suskaičiuoti asmeninę paramą, plaukusią giminėms ir draugams per bankus ir pašto perlaidomis. Jų sumos milijoninės. Remtos ir atskiros draugijos bei partijos, šalpos fondai. Bandyta ir didesnio masto planai ekonominiam gyvenimui stiprinti Lietuvoje, panaudojant asmeninio pelno paskatą. Organizuotos prekybos ir pramonės bendrovės, kredito bankai. Amerikos Lietuvių Prekybos bendrovė įkūrė Tarptautinį banką, nupirko Palangoje viešbutį, keliuose miestuose turėjo savo skyrius. 1921 m. Kaune atidaryta kelių Brooklyno lietuvių iniciatyva įsteigta medžiagų gaminimo bendrovė "Drobė", veikusi iki pat Sovietų okupacijos (p. 249). Tokių pavyzdžių knygoje randama daug. Paminėti ir nesėkmingi bandymai, davę akcininkams didžiulius nuostolius, tačiau Lietuvai užsienio lietuvių ekonominė "veikla buvo labai naudinga" (p. 251).

Reikšminga finansinė parama sutelkta Amerikoje Lietuvos laisvės paskolos lakštų platinimu. Trejų metų laikotarpyje (iki 1923 m. pavasario) parduota lakštų už beveik 2 mil. dol. (p. 253). Jie platinti visame krašte, pagelbstint 184 vietovių komitetams. Platinant lakštus, tam darbui vadovavusi Lietuvos Misija gavo dar apie 160,000 dol. aukų labdarai ir kitiems tikslams. H. Hooverio vadovauta Amerikos pašalpos administracija 1919 m. Lietuvai davė vieno mil. dol. vertės pašalpą (p. 256), o kiek vėliau — 300,000 dol. Amerikos lietuviai pagelbėjo Lietuvos vyriausybei gauti didesnę Washingtone paskolą — iki 12 milijonų dolerių (ten pat). Iš Prancūzijos Lietuva atsigabeno Amerikos paliktų gėrybių — įvairių prekių (miltų, medikamentų, pieno) už 5 mil. dol. Parvežimo išlaidom (1,000 vagonų) apmokėti Amerikos lietuviai atsiuntė 75,000 dol. (ten pat.). Plaukė Amerikos lietuvių finansinė parama atvejų atvejais — lenkams įsiveržus į Vilniaus kraštą, Klaipėdos sukilimui paremti, Šaulių Sąjungai (apie 170,000 dol.) ir kt. (p. 266).

Veikalo autorius užbaigos žodyje sutrauktai pabrėžia visose keturiose knygos dalyse nagrinėtus ir apžvelgtus klausimus, surasdamas išeivijos veiklai tik teigiamus įvertinimus, kuriuos jis palydi jautriu baigiamuoju sakiniu: "Garbė ankstyvesniųjų laikų išeiviams, kurie savosios tautos ne tik neužmiršo, bet nuoširdžiai ja rūpinosi" (p. 278).

Šiame apžvalginiame straipsnyje norėjosi paminėti kai kuriuos duomenis, kurių Liulevičiaus knygoje labai apstu — gal vienas kitas "Aidų" skaitytojas susigundys įsigyti šį vertingą veikalą. Jis papuoš knygyną ar knygynėlį kiekvieno kultūrininko ir visuomenininko, kuriam rūpi lietuvių išeivijos istorija. Knyga išleista labai skoningai. Popierius be priekaištų. Spauda švari. Korektūros klaidų nedaug, bet kai kurių, ypač varduose ir gramatinių reikėjo išvengti. Pvz., pirmasis Lietuvos įgaliotas ministeris VVashingtone V. Čarneskis vadinamas Černeckiu (kelis kartus); prel. K. Olšauskas kartais vadinamas Ališausku (viename puslapyje jis tituluojamas ir kanauninku ir prelatu); foto nuotraukose netrūksta bevardžių veidų arba paduodamos pavardės be vardų; angliškoje santraukoje žodis "Catholic" pakartotinai pradedamas mažąja raide; įdėtame Amerikos lietuvių peticijos prezidentui ir valstybės egzemplioriuje aiškiai matomi 15 parašų su adresais, iš kurių matyti, kad pasirašę ne tik žymieji Chicagos veikėjai, kaip p. 47 sakoma — ten yra ir tada Brooklyne gyvenusio Leonardo Šimučio, Detroite — kan. F. Kemėšio ir Maspethe — kun. Ant. Miluko parašai. Kai kurie veikėjai nepaminėti pagal jų eitas pareigas. Pvz., L. Šimutis knygoje paminėtas vos tris kartus, visai nepažymint, kad jis buvo L. K. Susivienijimo organo "Garso" redaktorius ir Tautos Fondo sekretorius. Neišvardintas Amerikos lietuvių visuotinio seimo New Yorke (1918 m. kovo 13 - 14 dienomis) prezidiumas, kurio narių sudėtis turėjo afspinčfeti seimo rengėjų ir dalyvių pagrindinius nusistatymus ir "srovinį" pasiskirstymą.

Apskritai, autorius laikėsi objektyvumo, kiek tai įmanoma naudojantis gausiais šaltiniais, kurių ne viename galėjo būti ir suprantamo šališkumo. Autoriui pasisekė išlukštenti tai, kas dvarbiausia ir būdingiausia išeivijos veiklos įdomiai mozaikai pavaizduoti. Gaila, kad šios knygos tik 600 egzepliorių atspausdinta. Matyti, leidėjai nesitiki geresnės rinkos labai specifinio turinio veikalui. Taip, turinys gan ribotos apimties, bet šią knygą lengva skaityti. Ji turėtų rasti vietos ir lituanistinių mokyklų programose. "Išeivijos vaidmuo" galėtų ateiti talkon mokytojams, ypač dėstantiems visuomenės mokslą ir išeivijos istoriją.

Vinco Liulevičiaus knygos apžvalgėlę norėčiau baigti Aidų vyr. redaktoriaus laišku, prašant parašyti recenziją, žodžiais: "Ta knyga yra kažkas pasiliekančio labai ilgam laikui. Ji liudija, kaip Amerikos lietuviai mylėjo savo tautą".

Sukurta: Kretingos pranciškonai