Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEŠTOJO MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMO UŽDANGAI NUSILEIDUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS BAČKAITIS   

Skrido jie per jūras, vandenynus, kontinentus ir kalnynus į Čikagą, į Šeštąjį Mokslo ir Kūrybos Simpoziumą. "Laisvė, Mokslas ir Kūryba", tai žiburys, magnetas ir gairės visiems atvykstantiems į šį simpoziumą. Ir kas galėjo pramatyti šį beveik fantastišką simpoziumo svarstybų sutapimą su tuo pačiu metu žaibo staigumu vykstančiu Rytų Europos laisvėjimu iš komunistinės tironijos pančių ir žymiais pasikeitimais Lietuvos nepriklausomybės atgavimo procese.

Mokslo ir kūrybos simpoziumai tradiciniai sudaro progą lietuviams ir lietuvių kilmės mokslininkams bei kūrėjams kas ketveri metai susiburti ir pasidalinti savo žiniomis, laimėjimais bei pabendrauti visus rišančioje lietuviškoje atmosferoje. Simpoziumo metu pateikiami ne tik moksliniai pranešimai, bet taip pat svarstomos ir politinės, kultūrinės, ekonominės, sociologinės bei kitos problemos, ir suformuluojamos gairės tolimesniam darbui išeivijoje ir Lietuvos labui.

Pradiniai programos organizaciniai žingsniai nerodė, kad šeštasis simpoziumas skirsis nuo kitų iki šiolei vykusių simpoziumų. Pirmosios kregždės, jog įvyks kas nors daug reikšmingesnio, buvo paskelbimas simpoziumo kvieslio Lietuvoje leidžiamame "Mokslas ir Technika" žurnalo 1989 m. balandžio mėnesio laidoje. Tai lyg ir davė ženklą, kad bendravimo vartai atidaromi ir kad prelegentų dalyvavimas bent iš Lietuvos pusės bus nevaržomas. Laukti ilgai nereikėjo. Pasipylė iš ten šimtai laiškų, telefoninių skambinimų, telegramų, siūlančių padaryti pranešimus, atvažiuoti su parodomis, dalyvauti įvairiose diskusijose. Sunku buvo tikėti, kad ilgai laukta svajonė sutraukti viso pasaulio lietuvius į vieną bendrą Mokslo ir Kūrybos simpoziumo šventę pagaliau taps realybe. Manau, kad tie, kurie dalyvavo Šeštajame Mokslo ir Kūrybos simpoziume, galės pasakyti, jog tai, kas įvyko, pralenkė net ir didžiausius lūkesčius.

Ketvirtadienio rytas. Simpoziumo atidarymas. Sausai prikimšta Pasaulio Lietuvių Centro Lemonte didžioji salė. Trijų šimtų prelegentų tarpe matome dalyvius iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Lietuvos, Australijos, Vokietijos, Italijos, Švedijos, Egipto, Saudi Arabijos ir 1.1. Daugiau nei trečdalis jų iš Lietuvos. Tai nauji veidai, daugiausia nepažįstami, bet kažkaip artimi, gal panašūs ir į mus pačius. Vyksta prakalbos, sveikinimai, linkėjimai. Nėra varžymosi, nėra baimės. Brolis broliui pagaliau gali ranką ištiesti, pasveikinti, pasidalinti savo vargais ir rūpesčiais, pasidžiaugti savo pasiekimais, išsakyti savo viltis ir tautos lūkesčius, pabendrauti be "didžiojo brolio" priežiūros. Iš Kauno Politechnikos Instituto atvežta ir simpoziumui įteikta trispalvė simbolizuoja suvažiavusiųjų siekį į vienybę ir troškimą dirbti kartu tiesai, mokslui ir Nepriklausomos Lietuvos labui.

Šis simpoziumas skyrėsi nuo visų kitų vykusių simpoziumų tuo, kad jame vaizdžiai susijungė keleriopos jėgos — mokslininkai, kultūrininkai ir Lietuvos nepriklausomybės darbuotojai. Nors ir buvo žinomi interesų skirtumai tarp šių grupių, plenarinėse sesijose jie visi susiliejo į vieną junginį, būtent bendromis jėgomis aptarti ir spręsti Lietuvos ir jos ateitį liečiančius reikalus. Tai buvo bene pirma proga pokarinėje lietuvių istorijoje šitokio masto tautos moksliniam elitui susitikti ir viešų svarstybų forume aptarti atgimstančios Lietuvos aspiracijas, poreikius, problemas, skausmus bei džiaugsmus.

Svarstyboms atlikti buvo sudarytos šešios plenarinės sesijos. Jos vyko kiekvieną dieną tuojau po paskaitinių sesijų ciklo: viena prieš pietus, kita po užbaigimo popietinės sesijos. Plenarinės sesijos buvo parinktos išgvildenti šias temas: 1. Lietuvos ateitis: siekimai ir realybės, 2. Lietuvio architekto paskirtis Lietuvoje ir užsienyje, 3. Ekologinės ir gamtosaugos problemos Lietuvoje, 4. Vytauto Didžiojo universiteto sąvoka ir iššūkiai, 5. Mokslinis bendradarbiavimas persitvarkymo laikotarpyje, ir 6. Įgyta imunodeficito liga "Aids". Plenarinių sesijų forumo prelegentais pakviesti pirmaujantieji mąstytojai ir darbuotojai iš Lietuvos bei išeivijos. Sesijų laikas negalėjo geriau sutapti su vykstančia politine ir ekonomine transformacija Lietuvoje, Rytų Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Išgirdome tautiečius, kalbančius iš sielos gelmių, susirūpinusius tautos ateitimi, bet trykštančius viltimi ir pasiryžimu nugalėti visus sunkumus, įveikti didžiausias kliūtis, aukoti savo gyvenimo siekimus beprisikeliančios Lietuvos labui. Jie atvažiavo su daugybe klausimų, susikaupusių penkiasdešimtmetėje izoliacijoje, po ilgos klaikios tylos, ir paženklinti nualintos bei paniekintos tautos skausmu. Jie atvažiavo, betgi, nesužlugdyti, laisvės spindulio pabudinti, pilni energijos, vilčių ir alsuojantys atgimstančios Lietuvos žemės ritmu.
Štai keletas įspūdžių iš plenarinių sesijų apmąstymų.

Lietuva laisvinasi. Tai vaizdas besiblaškančios, išniekintos tautos, desperatiškai siekiančios atrasti sau vietą ir pripažinimą pasaulio tautų tarpe. Kova dėl laisvės, Lietuvos teisių suaktualinimas tarptautiniame forume, išsprendimas vidinių ir išorinių įtampų bei kivirčų, politinių problemų išrišimas, atradimas ir įgyvendinimas demokratinių principų bei įpročių — yra kūryba, nesurašyta į knygas ir be pavyzdžių. Lietuva stovi istorinės lemties kryžkelėje — būti tautai ar nebūti. Pagal prelegentą Ozolą, "vaikščiojame ant aštrių ašmenų ir jais perėjimui reikia atrasti gyvybei tobulą erdvę, reikia eiti ir tikėti, kad mes pereisim". Ir žengia Lietuva pirmyn, suprasdama, kad tik sąmoningu apsisprendimu, vienybe, moraliniu tvirtumu ir sugebėjimu nepasimesti vis didėjančios įtampos aplinkoje pagaliau ji prisikels kaip laisvų žmonių bendrija.

Lietuva laisvinasi. Tai vaizdas atbundančios tautos iš gilaus letargiško miego. Kas ji? Kur ji? Kuris istorijos vadovėlis apibūdina jos tikrą praeitį? Kur žmogus ras atsakymą, kuo tauta turėtų būti, kur turėtų eiti? Penkiasdešimt metų ji buvo vesta šunkeliais ir apgaule ne tik savų parsidavėlių, bet net ir jos pačių aukščiausių švietimo institucijų. Tie, kurie vedė, vedė pagal okupanto žemėlapį vis gilyn į klampynes, į vis didesnę neviltį, į ledinį Sibiro saulės miražą. Laimei, atsirado tokių, kurie klystkeliuose nepasimetė, niekados neprarado vilties klaikioje kultūrinėje ir istorinėje tamsoje, niekados nepametė iš savo akiračio tiesos spindulėlio. Jie yra tie, kurie kelia Vytauto Didžiojo universitetą iš ilgo priversto miego tarnauti Lietuvos žmonių gėriui ir Lietuvos ateičiai. Jie yra tie, kurie budina ir didžiąsias Lietuvos švietimo institucijas į Lietuvos atgimimo vagų arimą. Jie yra tie, kurie renka išniekintos tautos dvasines bei kultūrines vertybes, nuoseklia logika veda tautą į jos tikrosios istorijos atradimą ir į tautinės savimonės suformulavimą. Jie užsidegę Lietuvos vizija ir ieško tautai perspektyvų teorinės ir praktinės demokratijos fone bei pasaulio tautų bendrijos rėmuose.

Džiugu buvo matyti nemažą skaičių išeivijos profesūros pasižadant savo laiku, žiniomis ir ištekliais aktyviai padėti atkurtam universitetui atsistoti ant kojų. Tai didelis įsipareigojimas, ir tikimės, kad kiekvienas savo pažadėtą duoklę pilnai atneš. Gaila tiktai, kad dėl į universiteto senatą rinkimo organizatorių neapdairumo, o gal net ir nesiskaitymo su demokratiniu procesu, į rinkimus nebuvo įtraukta didesnė išeivijos profesūros dalis. Tai, žinoma, yra didžiai apgailėtinas įvykis ir taip pat galimas praradimas tikrai plačios paramos bazės besikuriančiai institucijai.

Lietuva laisvinasi. Bet, Dievuli mano, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai? Užnuodytos upės, chemikalais užteršti dirvonai, amoniako debesys, deginančios rūgšties lietūs, mirštantys miškai, radiacija žėrinti Ignalina — tai vaizdas išniekintos Lietuvos, neryškus akiai, bet gyvybiniai svarbus tautos ateičiai, būsimoms kartoms. Lietuva — be gyvastį nešančio Nemuno, Neries ir Nevėžio. Lietuva —
 
Viktoras Petravičius, Autoportretas. Iš ciklo "Lino raižiniai Viktoro Petravičiaus" (9 1/2" x 7 3/4").

be sodybų, be miškų. Ir labai susirūpinę tie, kurie supranta ir jaudinasi tautos ateitimi. Per 50 metų padarytoji kologinė žala grasina visiems Lietuvos žmonėms. Lietuvą reikia atsukti nuo kelio, vedančio į cheminę ir radiacinę pražūtį. Deja, neatrodo, kad tie, kurie Lietuvą įstūmė į šią pragaištingą padėtį, būtų nors kiek suinteresuoti ieškoti priemonių ir apmokėti išlaidas pavojui pašalinti. Tai krinta ant pečių pačios Lietuvos gyventojams. Ar pajėgs Lietuva pati viena išspręsti šias problemas? Deja, atsakymo negirdėjome nei iš vieno prelegento lūpų.

Lietuva laisvinasi. Viena, savo jėgomis, savo protu, savo pasiryžimu, ir kartais taip pat perdėtomis perspektyvomis. Atrodo, kad atvykimas į simpoziumą dalyvių iš Lietuvos lyg ir atvėrė akis ir leido savo padėtį ryškiau pamatyti pasauliniame kontekste. Juozapas Laucius, straipsnyje "Lietuvis apie vienybę" (žr. Draugas, Nr. 247, 1989.XII.20) rašo: "Man rodos, ne vienam simpoziumo dalyviui susipažinimas su Amerika padėjo ateiti į protą, blaiviau įvertinti mūsų šiandienines ekonomikos galimybes. Lietuva brangi, koks tau dar tolimas kelias iki pažangos... Ką Lietuva, jos mokslas ir technika gali pasiūlyti šiandieną pasauliui? Ką galime parduoti? Naujausių technologijų neturime, prekės prastos, o ir jų pačių trūksta... Sukuriame įdomių mokslo naujovių, bet kol jos pasiekia gyvenimą, pasensta ir be naudos pražūna. Ir lieka pardavimui pigi darbo jėga ir mokslininkų bei inžinierių intelektas. Turime pralavinę nemažą būrį jaunimo, kurį stengiamės pasiųsti į užsienį stažuotis. Tai mūsų ateitis".

Lauciaus suformuluotos mintys Draugo straipsnyje gana tiksliai atspindėjo mintis, išreikštas Mokslinio ir Technologinio bendravimo sesijoje. Taip, pakilti Lietuvai į pasaulinio lygio technologiją reikia ištrūkti iš technologinės izoliacijos. Tai nelengvas žingsnis, iš vienos pusės reikalaująs pribrendusio intelekto, laisvės komunikacijoje, kelionėse, idėjų skleidime ir jų pasikeitime. Iš kitos pusės, technologinis apsimokymas — stažavimasis Vakaruose, dalyvavimas technologinėse užsienio konferencijose ir parodose, galimybė pateikti pranešimus ir dalyvauti diskusijose yra daug "kietos valiutos" pareikalaujantis dalykas. Kadangi Lietuva tokių išteklių šiuo metu neturi, tai žymiai riboja jos mokslininkams galimybes tokiuose įvykiuose dalyvauti. Išeivijoje gyvenantieji lietuviai ir jų organizacijos turėtų aktyviai prisidėti prie sudarymo sąlygų profesinėms išvykoms, stažuotėms, mokymuisi užsienio kalbų ir pan. Taip pat išeivijos mokslininkai ir technologai bei jų organizacijos yra kviečiami dalyvauti Lietuvos gyvenime su paskaitomis, mokslinėmis programomis, projektų organizavimais, atliekamų darbų įvertinimais ir 1.1.

Dalyvaujant gausiam prelegentų būriui iš Lietuvos, paskirų sesijų paskaitose jaučiamas skirtumas turinio atžvilgiu. Išeivijos lietuviai daugiausia rėmėsi praktiškais mokslo pritaikymais, o Lietuvos mokslininkai daugiausia rodė savo teoretinį išprusimą. Tai, žinoma, vaizdavo daugiau individų pasiskirstymą pagal darbovietes, negu jų mokslinius sugebėjimus. Ypatingai žavu buvo išgirsti prelegentus iš Lietuvos prabylant lanksčia technologine lietuvių kalba, ko mums, išeiviams, jau pradeda labai trūkti. Vis dėlto, žiūrint į Lietuvoje vartojamą technologinę kalbą iš grynai tautinio požiūrio, kyla klausimas, ar reikia tiek daug svetimybių ir nieko nesakančių, bet gudriai skambančių, frazių technologiniuose straipsniuose? Ar ne laikas būtų Lietuvos kalbininkams ir technologams išspręsti šias problemas dabar, prieš galutinai paskęstant tuščiažodybėje ir internacionalizmo jūroje?

Jeigu griežtieji mokslai ir mažiau nukentėjo nuo sunkios okupacinės priespaudos, tai daugiau buvo paveikta kultūra ir kūryba, kuri turi būti pagrįsta tautiniu pradu. Buvo jaučiamas skirtingumas pažiūrose į kultūrą, kai apie ją kalbėjo užsienyje augęs ir į Vakarų demokratiją įleidęs šaknis prelegentas ir atstovas iš Lietuvos, kuris daugelį metų brendo kitokioje sistemoje ir kitokių pažiūrų aplinkoje. Pagal Draugo vedamąjį "Lietuvių gyvenime" (žr. Nr. 240, 1989.XII.9), "... tai buvo gerai, kad daugelis galėjo pajusti skirtybes ir panašumus į mokslą, kultūrą, kūrybą, ir laisvę. Laikas tai užtrins, laikas pakeis ir vienus ir kitus, kai sąlygos ir gyvenimo aplinka pasikeis". Taigi iš simpoziumo sugrįžome namo pasimokę, geriau pažinę ir supratę vieni kitus ir tuo atitinkamai bent dvasioje paaugę ir praturtėję.

Turiningą ir labai prasmingą kalbą pasakė prof. Vytautas Landsbergis užbaigiamajame simpoziumo posėdyje, kuris įvyko sekmadienio rytą (lapkričio 26 d.) Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Jis ragino stebėti įvykius Lietuvoje ir atitinkamai reaguoti ten vykstančių pasikeitimų šviesoje; jis kvietė išeiviją pereiti į ofenzyvą savo nusiteikimais, nusistatymu ir veiklos atžvilgiu; jis ragino Lietuvą mylėti ir jai padėti besąlyginės meilės pagrįsta veikla. "Lietuvą reikia mylėti ne iš tolo, ne kaip svajonių karalaitę, o purviną, kruviną, dvasia ir kūnu sergančią, girtuokliaujančią, įtaringą ir kerštingą, demoralizuotą, vargingai ieškančią kaip atstatyti savo vertybes". Lietuvai reikia visokeriopos pagalbos — moralinės, ekonominės, mokslinės, politinės, kūrybinės ir 1.1. Išeivija turėtų padėti Lietuvą apginti, sutelkiant žmones, reikiamus išteklius bei priemones tam tikrose vietose konkretiems, naujiems darbams. Jis ragino išeiviją nepraleisti šio istorinio momento, nes jis gali nepasikartoti.

Neįmanoma atpasakoti visų 79 sesijose skaitytų pranešimų turinius. Tiktų betgi paminėti, jog mokslinė programa susidėjo iš penkių dalių: 1. griežtieji mokslai, architektūra ir technologija, 2. humanitariniai ir socialiniai mokslai, 3. medicina ir odontologija, 4. menas ir muzika, ir 5. teisė ir komerciniai mokslai. Lietuvos architektai, fizikai, chemikai, inžinieriai, ekologai, ekonomistai, literatai, filosofai, muzikologai, psichologai, gydytojai, tautotyrininkai, biologai ir daugybė kitų, atvirai dalyvaudami gerai paruoštais pranešimais, praplėtė šio simpoziumo horizontus gilesnėmis įžvalgomis, įnešė naujų spalvų ir dinamikos. Taip pat tikrai malonu pastebėti, kad ir nepalankiose sąlygose Lietuvos mokslininkai tam tikrose srityse žengia žingsnis į žingsnį su pasaulio pirmūnais. Tai ypač pastebima fizikoje — puslaidi-ninkų srityje, biochemijos, ir vibrotechnikos moksluose. Išeivija pagerbė savo pasižymėjusius pirmūnus žymenų įteikimais, būtent mechaninės inžinerijos prof. Romualdui Viskantai, archeologei prof. Marijai Gimbutienei ir rentgenologui prof. Eugenijui Gedgaudui.

Abi tautos dalys keturių dienų laikotarpyje ir istoriniai nepasikartojančiu metu turėjo progą sueiti, susipažinti, pasikeisti mintimis ir patirtimi. Reikia tik pasidžiaugti, kad pirmą kartą, nors ir nepalankiomis sąlygomis, kenčiant visokius nepatogumus, įveikiant daugybę kliūčių, galėjo įvykti tokio pobūdžio suvažiavimas. Čia kalbėjo žmogus su žmogumi, dešimtmečiais išskirti, bet tos pačios tautos, tų pačių siekimų broliai ir seserys. Tai reikia laikyti ne tik išeivijos, bet visos tautos laimėjimu.

Už simpoziumo sėkmę didžios padėkos yra vertas Čikagos organizacinis komitetas, kuris nepabūgo nei spaudoje pareikštų nuogąstavimų, kad, girdi, čia mus nustelbs dalyviai iš Lietuvos, nei su jų atvažiavimu surištų finansinių išlaidų, juos apgyvendinant ir aprūpinant Čikagoje. Rengėjų atliktas darbas ne tik prilygo gerai apmokėtų profesionalinių organizacijų panašaus pobūdžio renginiams, bet, drįsčiau sakyti, kad kai kuriais atžvilgiais, kaip transpor-tacija bei aptarnavimu, net jas pralenkė. Didelė padėka taip pat priklauso Vašingtono ir Niujorko lietuvių bendruomenių talkininkams, kurie rūpinosi iš Lietuvos atvykstančių aerodromuose pasitikimu, jų laikiniu apgyvendinimu ir išleidimu tolimesnėn kelionėn. Tai nepaminėti Simpoziumo talkininkai, be kurių uolios paramos būtų buvę sunku pasiekti Čikagą.

Šeštasis Mokslo ir Kūrybos simpoziumas buvo didinga tautos mokslininkų, technologų, kultūrininkų ir kūrėjų manifestacija, kuri jautėsi kiekvieno dalyvavusio lietuvio širdyje ir lūpose.

Simpoziumas išjudino tiek išeivijos, tiek pačios Lietuvos mokslininkus ir kūrėjus į naują pakilios veiklos ir bendrų darbų žygį. Tikėkimės, kad jo atgarsiai uždegs ir tuos, kurie ten nebuvo, be to, visus abejingus bei nuošaliai stovinčius, ir jie taps aktyvūs šiame mūsų tautai lemtingame laikotarpyje. Šiame simpoziume padėjome gerus sampratos ir bendravimo pagrindus ir nusmaigstėme aiškias gaires tolimesnei veiklai. Tikėkimės, kad jos bus naudingos tiek paskirai, tiek organizuotai planuojant veiklą Lietuvos labui. (Apie simpoziumo renginius rašoma Aidų 62 p. — Red.)

Viktoras Petravičius, "Gulbė, karaliaus pati". Paryžius, 1937 (8 1/2" x 6 1/4").
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai