Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS VISVYDAS   
Grenadoje

Grenadoje gimiau —
ne mieste, ne saloj,
bet žodyje, kurio
skambėjimas dainoj
suteikdavo gyvybinį
patosą ilgėtis tolimų
vietovardžių erdvės.

Cvetajeva pasakė:
atėjo metas, ir aistra
erdve pavirto... ir tada
atsiskleidė poezija.

Artuma

Juk ne gelmė. Tik artuma,
pasiekiama kiekvieną mirksnį,
suartina tave su ja.

Ir balsas jos pasiekiamas,
ir atspindys iš veidrodžio,
ir vakaro vėsa pakrantėje.

Tereikia tik ištiesti mintį
ir mylinčiosios delną palytėti,
ir pasakyti: Tu esi šalia.

O jeigu jos tikrai nėra šalia,
nenusiminki: svajonės būsenoj
dar tebėra prisiminimo kūnas,
toks pats tikroviškas
kaip neišblėstančioji meilė,
kadais alsavusi artumo grožiu.


Mąstanti  širdis

Dabar širdis yra
kitoniška nei vakar —
prie neatverto lango likusi
su lūkesčiu akyse.

Dabar ji pasidavus minčiai
po dideliais agavų lapais
apmąsto būsimus - nebūsimus
veiksmus... tikra, kad viskas
nežinomybėj tvyro, ir ką
darysi nedarysi, staigmena
ar biologinė srovė nulems
širdies plakimą.

Dabar ir vakar —
prie atviro ir neatverto
žmogaus likimo budinti
širdis su liūdesiu akyse.

Muziejuje

Paveikslai žiūri į mane
didžiųjų meistrų akimis
ir stengiasi atspėti mįslę,
kurią slepiu jausmų liemenėj.

Cezanas, Modiljanis ir Miro.
Matisas, Brakas, Renuaras,
Čiurlionis, Galdikas ir ko
nepaminėjau, tai atsiprašau
Monmarte budinčio Bonaro.
Tiek grožio — net baisu!

Bet ar atspės bent vienas,
kokį abstraktą nutapyti
sapne man pažadėjo meistrė —
žavioji Blezdingienė?

Šokis
 
Apibariau tave už tai,
kad nemokėjau su Vaizduote šokti
naujausio šurum-burum. Žingsniai
gi paprasčiausi — ji pasakė —
linguok j dešinę, į kairę, ženk
į priekį ir atgal, ritmingai
kirkšniniais judesiais, lengvai
ir, žinoma, jausmingai,
nes šokiui reikia gracijos.

Taip atsitiko ketvirtadienį
ant molo Santa Monikoj,
kur vakarais šokdina liaudį
dainuojantis ir žvangantis metalas.
Dėl viso ko kraipiausi kaip kiti
pagal galingą būgnų trenksmą
ir lūžtančių bangų kreščendus,
ir Pacifiko plento dūzgesį...
Vaizduotė šoko įsijautusi,
o aš lyg būčiau trenktas.

Sugrįžimas

Jai grįžtant, iš paskos
automobilyje lydėjo
penki šiaurietiški veidai
su puokšte orchidėjų.

Kodėl penki, o ne šeši
ją gatvėm palydėjo?
Neklauskite, bičiuliai:
ne skaičiuje esmė,
bet amžinoj rudens idėjoj -
sugrįžti žemėn lydimam
kelių ištikimųjų.

Tik toks bendravimas
suartina visų mintis.
Tik sugrįžimas —
net pats kukliausias —
grąžina skolą žemei.
 
Dantonas

Galų gale išlukštenau
sau ešafotinį eilėraštį
apie Dantono karalystę.

Išėjo vienas posmas.
O iš tiesų tik vienas žodis —
kraujas.

Saulėta Šeštąja gatve ėjau
mąstydamas: iš to kas nors
galbūt įkvėpto išsivystys?

Ten šiaurėje kalvų viršūnėse,
praėjus lietui, švietė
lyg Gralio indai pastatai.

Tačiau vaizde auksiniame
tebeklajojo senas žodis:
kraujas.

Sudie! — tariau peizažui —
Dantonas šiandien sieloj
viešpatauja.

Šviesos proskyna

Jis buvo melancholiškas
ir išsiblaškęs
kaip dažnas pakeleivis,
įstrigęs ilgėliau svetur.

I tėviškę vis rašė laiškus,
linkėjo daugeliui
sveikatos ir taikos.
Vis ruošėsi kitąmet
kelionei — aplankyt sodybą,
kur gimė ir užaugo,
berods krantuos Dubysos.

Bet sykį sankryžoj,
belaukdamas žalios šviesos,
įsižiūrėjo į konjako
plakatą įspūdingą —
su moterim apnuoginta
prie pastato antenų.

Aure — pakliuvo į šviesos
raudoną proskyną,
per amžius vedančią
į tą sodybą, kur užaugo,
berods krantuos Dubysos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai