Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE KAZIO SAJOS IR SIZIFO AKMENIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS ŠOLIŪNAS   
Dabar Lietuvoje viskas atgimsta. Pradėta kalbėti ir rašyti daug laisviau. Dažnai visam tam laisvėjimui vadovauja mūsų kūrėjai. Daugeliu atvejų — grožinės literatūros puoselėtojai, kritikai ir gamintojai.

Štai kad ir toks nesenas įvykis. 1988 m. gruodžio 7 d. "Pergalės" žurnalo redakcija kartu su Rašytojų sąjungos komisija (kuri dabar jau yra panaikinta) surengė pokalbį "Lietuvos romanas šiandienos akimis". Įvyko aštrios diskusijos. Dalyvavo keletas dis-kutantų - kritikų, rašytojų, literatūros darbuotojų.

Mano žodis nėra tų diskusijų atpasakojimas ar įvertinimas. Tai daugiau reakcija, kurią noriu pailiustruoti gyvu pavyzdžiu iš mūsų literatūros.
Kaip ir reikėtų tikėtis, atviriau mūsų literatūros kūrėjams prabilus, tučtuojau išgirdome ir nuoširdžią išpažintį apie praeities purvą kūryboje.

Viena to pokalbio dalyvių Elena Bukelienė, kalbėdamaa pie 1940 - 1988 laikotarpio literatūrą, sako:
"Pseudoliteratūros ypač pagausėjo pokario metais, kai dėl itin kruopštaus partijos vadovavimo praktiškai nutrūko ryšys su nacionaline tradicija ir rašytojai, liejantis tautos kraujui, ėmėsi idiliško socializmo apologetikos bei įtartinai nuožmaus buržuazinės santvarkos šmeižto. Tai P. Cvirkos ir J. Baltušio apsakymai. A. Gudaičio - Guzevičiaus "Kalvio Ignoto teisybė", A. Vienuolio "globėjų" sudarkytas "Puodžiunkiemis", kančių kelius praėjusi I. Simonaitytės "Pikčiurnienė", gamybinio romano "šedevras" — J. Dovydaičio "Dideli įvykiai Naujamiestyje". Šie kūriniai išliekamos vertės neturi. Jie lieka tik negatyvus literatūros istoriko tyrinėjimų objektas. Šią spragą, tikėkimės, užpildys emigracijos literatūra. Turime ir savų — "Dievų mišką", "Baltaragio malūną".1

Gi rašytojo Ričardo Gavelio pasipiktinimas tos "literatūros" atžvilgiu buvo dar aštresnis. Anot jo: "Nežinau, ar derėtų to fantasmagoriško dvidešimtmečio literatūrą Lietuvoje vadinti socialistiniu realizmu, gal būtų galima sugalvoti kokį įdomesnį terminą, pavyzdžiui, cenzūrinis realizmas (m. pabr.)".2

Išvadinėse pastabose Gavelis siūlo: "Nemanau, kad apie tokią padėtį galima sakyti: Viskas iš esmės gerai, darėm, ką galėjom'. Manau, jog tokią padėtį reikia skubiai keisti, toks yra neatidėliotinas mūsų visų uždavinys".3
Klausimas: Argi iš tiesų buvo taip klaiku Lietuvos literatūros laukuose prieš 1988-ųjų metų atgimimą?
Ir taip, ir ne.

Manding, toje vulgarioje cenzūrinio realizmo gadynėje buvo ir prošvaisčių. Vieną jų dabar ir norisi priminti.
Tiesa, kad dauguma Lietuvos grožinės kūrybos dalyvių nuskendo, arba bent ligi ausų buvo įbridę, į tą prakeiktą realizmo liūną. Tiesa, kad nemaža jų rašė "tik stalčiui". Tačiau buvo ir tokių, kurie rašė apie esmę. Mąstė ir tik tada kūrė.


Viktoras Petravičius, iš ciklo "Marti iš jaujos", medžio raižinys. Paryžius, 1938 (7 1/2" x 6").

Atrodo, kad vienas tokių buvo ir Kazys Saja. Jis išeivijos lietuviui gerai pažįstamas. Mes skaitėme jo dramas, apysakas, noveles. Mes klausėmės jo žodžio apie kūrybą ir politiką jo viešnagių metu Siaurės Amerikoje.

Man atrodo, kad, kai daugel mūsų kūrėjų Lietuvoje keikė tamsą, Kazys Saja nuolatos bandė uždegti silpną žvakutę. Kažkas lyg ir sakė: "Geriau uždegti žvakę, negu keikti tamsą".

Atrodo, kad K. Sajos trumputė novelė "Sizifo akmuo" ir buvo tos žvakutės liepsna.
Susipažinimui pažiūrėkime, kokio stiprumo toji "Sizifo akmens" švieselė buvo klaikioje cenzūrinio realizmo naktyje.
Sajos novelė "Sizifo akmuo" buvo išspausdinta Alberto Zalatoriaus sudarytame "Žalias laiko vingis" rinkinyje (išleista 1981 m. Vilniuje).
Zalatorius apie Sają rašo, kad jo "proza, kaip ir dramos, pasižymi aštriais konfliktais, alegoriškumu, fantastiniais elementais, aforistiniu stiliumi".4 Anot Zalatoriaus, Saja derinosi į Lietuvos septintojo dešimtmečio novelistus, kurių "dvasinis patyrimo alkis yra nepasotinamas".5 ir kurio išleistą knygą "... skaitytum ne iš meilės literatūrai, o su vidiniu drebuliu ir savo gyvenimo apmąstymais... ."6
Sprendžiant iš novelės "Sizifo akmuo", nesu-klysime sakydami, kad aptarimas, kurį Zalatorius naudoja S. T. Kondroto kūrybai, tinka ir Sajai. Anot Zalatoriaus, Kondroto novelėse (pav., "Pilkieji akmenys, baltosios šaknys") "beveik visai nėra kasdieninės buities, užtat daug kultūros atributų, keistų situacijų, amžinųjų konfliktų, kuriems neturi įtakos nei laikas, nei vieta . . . reiškiamas susirūpinimas žmogaus padėtimi pasaulyje, pabrėžiama apsisprendimo, tikėjimo, vilties, dvasinio apsivalymo reikšmė jo gyvenime".7

Argi mums Sajos Sizifas neprimena kitų absurdiškojo nihilizmo herojų lietuvių literatūroje? Štai Liudvikas Gadeikis, aptardamas Br. Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelių" herojų Juozą Daukintį, sako: "Juozas Daukintis išeina ne kurti, ne mirti, o nugyventi jam skirto vienišo, pasmerkto, anonimiško gyvenimo — ir tuo susitapatina su milijonais panašių".8 Tad kas yra Sajos Sizifas? Kuo jis yra skirtingas nuo Camus o Sizifo? Ir dar: ar Sajos "Sizifo akmuo" savo kompozicija bei semantiniais elementais yra originalus grožinės literatūros kūrinys?

(Pridėtinė įtarpa skaitytojui: skatinčiau susipažinti su Friedrich Nietzsche's "Also sprach Zara-thustra" — "Thus špoke Zarathustra", kuris daugeliu atvejų mums primena, kad Camus'o Sizifas yra Zarathustro's "sūnus". Šita "giminystė" nepaprastai išryškėja, paskaičius amerikietės filosofės puikų veikalą apie Nietzschę. Rekomenduotina: Ofelia Schut-te's "BeyondNihilism" — Nietzschę without Masks, išleista 1984 m. Čikagoje, University Press.)

Dabar trumpai apie patį mitą:
"Sizifas — tai tasai mirtingasis, kurį dievai pasmerkė požeminiame pasaulyje ritinti uolą į kalno viršūnę ir niekad neužritinti. Kartą užritinta, uola savo pačios svoriu nurieda į pakalnę. Sizifui vėl tenka grįžti tą patį kelią, vėl ritinti uolą aukštyn ir vėl grįžti... Dievai galėjo būti patenkinti tokią bausmę sugalvoję: ar gali būti baisesnė bausmė, kaip bergždžias ir beprasmiškas darbas?"9
Šį mitą, kaip jau žinome, prancūzų filosofas Albertas Camus panaudojo savo filosofiniame aiškinime apie gyvenimo beprasmybės herojinį prisiėmimą.

Camus'o interpretacijoje Sizifas yra". . .absurdiškas. . . ir savo aistra, ir savo kančia. Jam bausmę užtraukė jo panieka dievams, jo neapykanta mirčiai, jo aistra gyvenimui. Visa būtimi siekti ir tačiau nieko nepasiekti — štai kaina, kuria savo aistrą žemei turime apmokėti mes, mirtingieji . . . Tik šis sąmoningas savo beprasmybės įžvelgimas paženklina jo absurdišką likimą tragizmo ženklu... Ir šitas aiškus savo dalios suvokimas, kuris turėtų sudaryti jo kančią, virsta drauge ir jo pergale. Nėra likimo, kurio nebūtų galima perviršyti panieka", galvoja Ca-mus'as.10

Jeigu Saja savo novelės diskurse ir seka Camus'o sizifinio herojaus kelią, tai jis (Saja) savo galutinėje Sizifo interpretacijoje pateikia skaitytojui daug skirtingesnę prasmę.
Camus'o Sizifui, anot Juozo Girniaus, svarbiausia yra tai, kad "... tik mes įprasminame pasaulį, ir visa mūsų pačių būties prasmė — tik pasaulyje".11

Jeigu Camus'o Sizifui uolos ritinimas į kalną yra "bergždžias ir beprasmiškas darbas", tai Sajos Sizifas jau net tiki, kad "Sizifo darbas nėra visai beprasmiškas, jeigu padeda jam suvokti šį tą naujo". 12 Ir jis net pats savęs klausia: "O gal apskritai nebūna triūso, kuris niekada ir niekam neatneštų naudos ir neturėtų prasmės?"13

Įdomu kaip į šį klausimą, visapusiškai pakeičiantį Camus'o Sizifo darbo beprasmiškumą, atsakytų pats Camus?
Bent trumpai stabtelėkime prie Kazio Sajos novelės formos. Kokia yra "Sizifo akmens" kompozicija ir kokius semantinius elementus jis naudoja novelėje?

Novelėje fabula panaši į mito. Saja savo pasakojimą pradeda apie tai, ką padarė Hefaistas, ir novelę baigia Sizifo poilsiu prieš pradedant akmens ritinimą į kalną.

Sajos kūrinio diskursas taip pat nėra nei originalus, nei naujoviškas. Tiek laiko, tiek vietos atžvilgiais jis yra vienalinijinis; viskas vyksta tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje.

Charakteringa, kad beveik visi semantiškieji elementai yra pagrįsti realistinėmis priemonėmis; išskyrus mirties dievo Tanato pasirodymą (Sizifas... "staiga pamatė virš kalno skrendantį juodą šešėlį. Mirties dievas Tanatas, modamas didžiuliais sparnais, galbūt norėjo žvilgterėti į Sizifo darbą..."14).
Novelėje tėra tik trys ryškesni charakteriai (jei minią galima būtų pavadinti atskiru, specifinę funkciją atliekančiu charakteriu). Tai: Sizifas,
Meda ir minia.
Kadangi novelė "Sizifo akmuo" yra idėjos išryškinimo kūrinys, todėl tiek Sizifo, tiek Medos charakteriai psichologiškai nėra išvystyti. Jie abu ir minia teatlieka tik specifines funkcijas.

Sizifas, pagrindinis novelės herojus, išryškina herojinę beprasmiško gyvenimo prasmę, o Meda parodo, kaip Sizifo likimas (akmens ritinimas, noras pajusti laikiną laimę, išlaikyti savyje viltį) yra įtaigojamas tų asmenų, kurie nėra tiesiogiai surišti su beprasmišku likimu. Struktūriniu atžvilgiu "Sizifo akmuo" nėra naujoviška novelė.

Novelės įvadas (445 - 446 p.) yra grynai informacinio pobūdžio. Čia pateikiama visos žinios apie dievus ir patį Sizifą; kas įvyko prieš didžiojo darbo pradžią, kaip ir kodėl Sizifas buvo priverstas pradėti tą beprasmišką darbą.

Toliau pasakotojas nurodo, kad Sizifo darbas "užristi" akmenį ant kalno yra "nežmoniškai sunkus". Charakteringa, kad visame novelės diskurse pasakotojas nuolatos pabrėžia dvi darbo ypatybes: fizišką Sizifo išraišką (Sizifas "sukandęs dantis", "sukaupęs jėgas"; Sizifas grįžta prie akmens "lyg atletas prie pabėgusio sužeisto žvėries") ir jo dvasišką būklę bei nusiteikimą į uždavinio vykdymą (Sizifas pajuto, kad jam maloniau nusigrįžti nuo žmonių, kad "vienatvėj pasinerti į savo džiaugsmą" ir "nusiplauti" visas patyčias bus geriau. Vėliau mes matome, kaip Sizifas pravirksta dėl darbo beprasmiškumo (450 p.), kaip jam patiko Medos pagalba — "galvos tik apie ją" — [448 p.] stumdamas akmenį).

Įdomu, kad pasakotojas, įvertindamas Sizifo pastangas atlikti jam užduotą darbą, nurodo dvi Sizifo naudojamas priemones to darbo eigoje: protavimą ir jausmus.

Atrodo, kad ir pats Saja svarsto, kas yra prasmingiau (protas ar jausmai) toje absurdiškojo gyvenimo kelionėje.
Pavyzdžiui, Sizifas sugalvojo, kad nuskelti uolos gabalėliai (451 p.) galėjo "nulaikyti" akmenį kalno viršūnėje ir jis tuos gabalėlius pradėjo rinkti. Arba (449 p.) jis naudojo Medos numegztas pirštines — "ieškojo gudrybės", — kuri "padėtų viršukalnėje įtvirtinti riedulį". Galiausiai, Sizifas "pagalvojo" (452 p.), kad neįveikiamas akmuo pagaliau sutrumpės nuo "dažno riedėjimo pakalnėn" ir jis "be jokios gudrybės" jį galės "patupdyti" ant viršukalnės.

Pasakotojas skaitytojui nurodo, kad Sizifas savo beprasmiško likimo protu (logiškai) negali įveikti.
Nors dievai ir buvo įžeisti Sizifo gudrumo, nors "tos kalbos apie Sizifo gudrumą ypač erzino dievus, net jie patys "neįstengė sugalvoti tam sukčiui" išra-dingesnio atpildo (445 p.). Tačiau pasirodė, kad Sizifo protas ir nei uždėtosios dievų bausmės, nei mirties dievo neįveikė.

Sizifas, protu beprasmiškojo likimo neįveikęs, bando savo valią. Jis sako, kad "svarbiausia neprarasti vilties ir neverkšlenti, nors to matyt, ir trokšta kerštaujantys dievai... (447 p.). "Jis žengė nuo kalno su iškelta galva" (t. p.). Vadinasi, Sizifas dvasiniai buvo drąsus ir ryžtingas.

(Panašaus valingumo didvyrius mes užtinkame ir S. T. Kondroto novelėje "Pilkieji akmenys, baltosios šaknys": "Bailieji pasiliko praeityje, priklausančioje Dodui. Čia (672 p.) buvo tik patys drąsiausi ir stipriausi, įstengę išgyventi tamsųjį laiką".)
Sizifo fiziškąjį pajėgumą stiprina jo dvasinės jėgos. Kada jis stumia akmenį "švokšdamas ir skausmingai inkšdamas" (448 p.), Sizifas "galvos tik apie ją" (t. p.). Apie ką? Nagi, apie Medą.

Sizifas net ryžtasi Medą "švelniau paglostyti" (449 p.), kai tik jo rankos pagis. Toks viltingas momentas vien tik pagalvojimo apie Medą Sizifą padaro "beveik laimingą" (t. p.).

Novelėje Sizifo jausmai "šokinėja"; čia jis pasijunta laimingas (Medos pamatytas ir paguostas), čia jis ir vėl verkia.
Įdomu, kad Sajos Sizifas, palyginus jį su Camu-s'o Sizifu, yra daug silpnavališkesnis. Camus teigia: "Tame ryžte ir slypi visas tylusis Sizifo džiaugsmas; jo likimas priklauso jam. Jo uola yra jo dalykas".15
Tačiau Sajos Sizifas, norėdamas išgyventi savo likimo beprasmiškumą, tetrokšta tik vieno: . .kad Sizifas žinotų, jog jis triūsia niekieno neverčiamas" (452 p.).

Sizifas (Sajos) net Medai prisipažino: "... jog jam kartais kyla pagunda užlipti ant kalno, pačiam nustumti tą akmenį ir viską pradėti iš naujo" (t. p.).
Kitas ryškesnis charakteris novelėje — Meda, kaip jau minėjome, teatlieka tik šalutinę funkciją Sizifo kelionėje.
Meda iš tikrųjų yra tik vilties ir paguodos simbolis Sizifui.

Kai atrodė, kad Sizifui darbas jau yra nebepakeliamas, pasakotojas į novelę įveda mergaitę. Tarp negailestingų žmonių . . Sizifas jau nebe pirmą kartą pastebėjo jauną mergaitę" (448 p.). Sizifas vis dažniau pradeda apie ją galvoti ir pagaliau sužino jos vardą.
Užsimezgusi draugystė toliau novelėje įgauna gilią prasmę: Meda tampa Sizifui viltimi, paguoda ir savotiška laime. Jis net prisipažįsta, kad, gavęs iš jos plaukų numegztas pirštines (grožis aukojamas draugystei), "Sizifas pasijuto beveik laimingas". (449
P.)
Deja, tolimesnėje novelės eigoje Medos vaidmuo nuolatos mažėja, nes ji savo funkciją (sužadinti Sizifui viltį, paguodą ir draugystę) jau buvo atlikusi.

Ir kada Sizifas atsisako priimti antrąjį Medos pasiūlymą — vėl numegzti jam pirštines iš savo plaukų — jos pagrindinė (šalia Sizifo) funkcija novelėje baigiasi.
Kita novelės priešprieša Sizifui — minia — tėra tik funkcinė priemonė Sizifo tikslui išryškinti, t. y. vienam pačiam ryžtis nugalėti likimo beprasmiškumą ir mirtį.

Pradžioje novelės pasakotojas minią pristato taip: "Susirinkusių žioplių minia šaipėsi iš jo bejėgiškumo, subliuškusių raumenų, davinėjo užgaulius patarimus, su kuo ir kaip jis turįs tą akmenį ritinti..." (446 p.).
Vėliau (448 p.) "... vis dar atsirasdavo žioplių, norinčių pamatyti, kaip riedės nuo viršūnės akmuo ir koks bus nusileidžiančio Sizifo veidas..."

Ir pagaliau pasakotojas funkcinį minios reikalingumą visiškai susmulkina, kai nurodo, jog "... žmonių būrelis, žvelgdamas į pasmerktąjį, stovėjo atokiau, ir niekas neištarė nė žodžio" (450 p.).
Minios įvedimas novelėn yra simboliškas. Minia — pasaulis — tik išryškina, kad Sizifas kovoje prieš gyvenimo beprasmiškumą yra vienas. Minia iš jo tik pasijuokia. Miniai Sizifas — tik proga pamatyti jo veidą, bet ne sielą.
Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį ir į kitas rinkinio "Žalias laiko vingis" noveles, kurios, mūsų nuomone, yra iškilios savo esme. (Už tai esame dėkingi redaktoriui A. Zalatoriui.)

Įdomumo dėlei vertėtų paminėti Grušo, Mikelinsko, Ignatavičiaus, Apučio, Gavelio bei Kondroto kūrinius.
Ir pastarųjų rašytojų novelėse užtiksime egzistencialistinės filosofijos interpretavimo pavyzdžių.

Žinoma, būtų sunku, ar beveik neįmanoma, ką nors suprasti apie "Sizifo akmenį" bei kitas rinkinio noveles (Grušo, Mikelinsko, Apučio, Kondroto, Gavelio), jei skaitytojas bent minimaliai nėra susipažinęs su pagrindiniais egzistencialistinės filosofijos mąstytojais (Kierkegaardu, Shestovu, Heidegge-riu, Dostojevskiu, Nietzschę, Marceliu, Jaspersu, Sartru, Camus, lietuviais — A. Maceina bei J. Girniumi).

Sunku būtų, sakykime, interpretuoti Ričardo Gavelio "Berankį" ar J. Grušo "Nuogi atrodo negražiai", nesusipažinus su Dostojevskiu (pavyzdžiui "Berankyje" yra pakartojama egzistencialistinė Dostojevskio mintis iš "Pogrindžio užrašų", kad "... dukart du jam anaiptol nebūtinai buvo keturi..." (180 p.). O Grušas savo novelėje sako, kad "... Ar galėtų būti kitaip. Negalėtų. Juk visa, kas yra taip, negali būti kitaip. Kodėl negali? Todėl, kad kitaip jau yra buvę, o kas jau yra buvę, nebegali antrą kartą būti" (107 p.).

Pagaliau sunku būtų suprasti Mikelinsko novelėje "Sunkus laukimas, arba šulinys" herojaus Jokūbo Kietmedžio klausimus: "Tai kas daryti? Kur eiti? Kur bėgti? Kam skųstis? Kam pasidejuoti?" (253 p.), jeigu mes nežinome A. Maceinos "Jobo dramos".
Jeigu Sajos Sizifas ir turi vilties nugalėti beprasmiškumą gyvenime (tik prisiminkime jo savotišką teigimą apie darbo prasmę), tai tik dėl to, kad jis apsisprendė nusigręžti nuo pasaulio ir kovoti savo jėgomis: "Sizifas pajuto, kad jam bus maloniau nusigręžti nuo jų, vienatvėj pasinerti į savo džiaugsmą ... — darbuokis, Sizifai, darbuokis..." (450 p.).

Tuo tarpu Kondroto novelėje "Pilkieji akmenys, baltosios šaknys" pasakotojas taip pristato naujuosius žmones:
"Tie žmonės buvo kaip naujagimiai, nuo tikrų kūdikių besiskiriantys tik tuo, kad turėtų valią. Jie galėjo rinktis. Kiekvieno rankose buvo neregimas siūlų kamuolys, iš kurių jis turėjo nuausti save patį, tokį, kokį norėjo, ir pasaulio vaizdą, kokį norėjo matyti". (671 p.)
Abiejose novelėse žmogus yra pats atsakingas už ateitį.

Minėjome, kad Sajos Sizifo ryžtą nepasiduoti beprasmiškumui apsprendžia ne protas (logika), bet jo valia: "... Jis žengė nuo kalno su iškelta galva..." (447 p.), o tuo tarpu Gavelio "Berankyje" pasakotojas teigia, kad žmonės, pasmerkti mirčiai, Sibiro taigose buvo laimingiausi tie, kurie meldėsi: "Jie buvo patys laimingiausi. Jiems nerūpėjo nei didžioji žinia, nei plaustas, nei valgis, turbūt net gyvastis. Jie buvo laimingiausi". (166 p.).

Sajos Sizifas apsisprendžia, kad jo pasaulis — likimas, gyvenimas — yra beprasmiškas. Jis žino "... ką daryti, jei akmuo ir vėl nusiristų ". (452 p.). Jis visa turi pakelti, iškęsti savo jėgomis, nes jis neįstengė nugalėti mirties dievo.

Kondrotas savo novelėje prieina prie panašių išvadų: "Vaistai nuo mirties. Vyriškumas. Ką gi. Toks yra iš tiesų vyriškumas pasaulio, kuris pats sau yra vaistai nuo mirties". (678 p.).
Ne tik Sajos Sizifas nenugalėjo mirties, Kondrotas taip pat pripažįsta, kad Nikodemui ir Serapinui irgi "mirtis buvo ne jų valdžioje". (677 p.).

Kai Sajos Sizifas, pamatęs, jog jam nepasisekė nugalėti mirties dievo, ir įsitikino, kad jis yra amžinai pasmerktas beprasmiškumui ir kada jis ryžosi gyventi pačiam gyvenimui, jis "pasijuto beveik laimingas". (449 p.).
Panašiai mąsto ir Aputis savo novelėje "Žalias laiko vingis". Jis moters — veikėjos lūpomis padaro išvadą: "Man atrodo, žmogau, kad aš gyvenu dėl to, jog jau nieko daugiau nebeliko, kaip tik gyventi". (511 p.).

Jau minėjome, kad savo pasirinktosios temos prasme Sajos novelė "Sizifo akmuo" nėra originali. Tačiau Sajos iškeltoji mintis — klausimas: "O gal apskritai nebūna triūso, kuris niekada ir niekam neatneštų naudos ir neturėtų prasmės?" (451 p.) nėra tapatiškas Camus'o filosofijai. Sajos mitinis Sizifas ir jo teigimas, kad triūsas atnešąs naudą, yra daug artimesni marksistiniam ateizmui negu Camus'o ateistiniam nihilizmui.

Anot Juozo Girniaus, Camus teigia, kad: "Beprasmiškas Sizifo likimas — visomis savo jėgomis nieko nepasiekti. Bet kaip tik dėl to Sizifas ir yra didelis, kad jis pakelia savo beprasmišką likimą".16
Negalime girti ar smerkti Sajos dėl naujos idėjos iškėlimo (tai būtų turbūt cenzūrinis kapitalizmas). Tai kūrėjo dalykas. Jam priklauso kūrybinė laisvė.

Tačiau atrodo, kad Saja pačią ateistinio nihilizmo sampratą, kurią taip nuosekliai Camus'as iliustruoja savuoju Sizifu, suprastino.
Užtat ir pati išvadinę mintis Sajos novelėje, būtent, kad "triūsas atneša naudą", suprastino ne tik Sizifo mitinę idėją, bet ir pačią Sajos novelę.

Šitaip Sajai Sizifo filosofinę mintį suprastinus, jo Sizifas labai priartėja prie kitų marksistinio ateizmo darbo herojų: darbas įprasmina žmogaus gyvenimą. Tai jau ne Sizifas (pagal Camus'ą), bet darbo didvyris (pagal Sają).
O vis dėlto tenka tik džiaugtis, kad niūriomis cenzūrinio realizmo dienomis Kazys Saja nieko nepabūgo, nekeikė tamsos, bet uždegė bent mažą žvakutę.

Išnašos
1.    Pergalė, 1989 m., Nr. 4, 125 p.
2.    Ten pat, p. 136.
3.    Ten pat, p. 137.
4.    Žalias laiko vingis (Vilnius, 1981 m.) sudaryta A. Zalatoriaus. 687 p.
5.    Ten pat, p. 20.
6.    Ten pat, p. 20.
7.    Ten pat, p. 18.
8.    Liudvikas Gedeikis: "Kad žodžiai nuo darbų nesiskirtų", Literatūra ir menas, 1985 m., Nr. 50, 5 p.
9.    Juozas Girnius, "Ateistinio humanizmo akivaizdoje", Aidai, 1949 m., Nr. 26, 210 p.
10.    Ten pat, 211 p.
11.    Ten pat, 209 p.
12.    Žalias laiko vingis, 451 p.
13.    Ten pat, 451 p.
14.    Ten pat, 450 p.
15.    Aidai, 211 p.
16.    Juozas Girnius, Žmogus be Dievo (Čikaga, 1964 m.), 340 p.
Pastaba: Visos citatos, naudotos straipsnyje iš įvairių rinkinio novelių, imtos iš Žalias laiko vingis rinkinio.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai