Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Viktoras Petravičius ir jo kūryba PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algimantas Kezys   
1906-1989

Viktoras Petravičius yra laikomas lietuvių dailės patriarchu, vienu iš pradininkų autentiškosios lietuvių dailės, kurios šaknų reikia ieškoti liaudies kūryboje. Jo netekimas — tai tarsi užbaigimas epochos, į kurią įėjo ir kiti dailininkai, jo amžininkai: Paulius Augius, Telesforas Valius, Vaclovas Ratas.

Viktors Petravičius gimė 1906 m. gegužės 12 d. Bedalių kaime, Sakių valsčiuje ir apskrityje. 1935 m. baigė Kauno Meno mokyklą, iš kurios už nesugebėjimą piešti jo vos neišmetė. Tik dail. Adomo Galdiko dėka jis šiaip taip išliko mokykloje ir, ją baigęs, išvažiavo tęsti meno studijų į Paryžių. Ten 1937 m. vykusioje tarptautinėje meno parodoje jis laimėjo Lietuvai Grand Prix už savo iliustruotą pasaką "Gulbė, karaliaus pati'.

Baigęs aukštuosius meno mokslus Paryžiuje, Petravičius keliavo po Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją. Grįžęs į Kauną, surengė savo darbų, tapytų užsienyje, parodas. Deja, šių parodų darbai paslaptingu būdu yra dingę. Petravičius mėgdavo juokauti, kad jie vieną dieną atsiras kur nors užkasti.

1940 m. Kauno Konrado kavinėje netikėtai susitikęs grafaitę Aldoną Šniukštaitę, dailininkas kitą dieną ją vedė. Jie turėjo keturis vaikus — Izidą, Armidą, Liną ir Petrą. Armidą dar mažą palaidojo Vokietijoje. Petras, vos paaugęs, žuvo traukinio katastrofoje Čikagoje. Skausmo šeimai netrūko.

. Karo metu pasitraukęs į Vakarus, Petravičius parodė nenuilstamą kūrybingumą. Jo darbų parodos nuolatos vyko Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Patys būdingiausi jo grafikos darbai ir buvo sukurti šiame laikotarpyje: triptikas "Pavasaris", "Dievo teismas", "Tėvynės ilgesys". Tremtinio išgyvenimai — tragiką, liūdesys ir viltis — su gilia širdgėla yra išreikšti šio laikotarpio lino raižiniuose.
1949 m. Petravičių šeima atvyko Ameriką ir apsigyveno Čikagoje. Amerika Petravičiui buvo geras, bet kartu ir negailestingas kraštas. Ištisą dešimtmetį po atvykimo dailininkas dirbo juodą darbą plieno fabrikuose, prie namų dažymo ir vitražų studijose. Tik retkarčiais nuvogtu nuo miego metu sukūrė keletą smulkesnių darbų savo draugams.

Naujas kūrybos sušvytėjimas prasidėjo 1961 m. Nuo to laiko vyko beveik kasmetinės jo naujos kūrybos parodos Čikagos bei kitų miestų lietuvių ir svetimtaučių galerijose. Petravičius įsteigė ir savo studiją, kurioje dėstė meną mokiniams, įsijungė į lietuvių meno parodų organizavimo darbą, tapo Čiurlionio galerijos direktoriumi. Jam išsikėlus gyventi į Union Pier prie Michigano ežero, ne tik jis pats atsigavo, bet ir jo kūryba įsisiūbavo į galingą viesulą. Jo parodos vyko profesinėse lietuvių ir amerikiečių galerijose bei muziejuose.

Studijavęs vakarietiškų kraštų mokyklose ir didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs svetur, Petravičius neprarado savo lietuviško - liaudiško kūrybinio veido. Jo meno šaltiniai išliko tokie, kokie jie buvo pradžioje — lietuvių liaudies kūryba, jo paties gaivi vaizduotė bei tik jam būdingi kūrybiniai impulsai.

Petravičius mėgdavo kartoti Gaugin'o išsireiškimą apie "grįžimą prie vaikystėje pamiltų arkliukų", t. y. meilę pirmapradiškumui, jo nekaltumui bei paprastumui. Jis sakydavo, kad ką kiti jo kūryboje vadina "barbariškumu", jam yra atsinaujinimo priemonė. Jis jautė, kad savo kūryboje jis ėjo atgal į praeitį "toli, toli, toliau negu iki Partenono žirgų, atgal iki savo vaikystės dienų medinių žirgelių". Pagrindinio įkvėpimo savo menui jis sėmėsi iš dar vaikystėje lietuviška tikrove bei pasakomis suformuotų archainių klodų. Iš čia išnirdavo jo požemiškosios būtybės ir dievai, gracingos šokėjos bei rojaus paukščiai.

Panašūs meninių paskatų šaltiniai slypi ir pačių iškiliausių pasaulio dailininkų kūryboje. Pavyzdžiui, Picasso sėmėsi sau kūrybinės jėgos iš afrikietiško liaudies meno: skulptūrėlių, kaukių, religinių simbolių. Aleksis Rannitas spėliodamas rašė, kad Picasso būtų galėjęs pasiekti tų pačių aukštumų, jei savo pavyzdžiu vietoj afrikietiškos skulptūrėlės būtų ėmęs lietuviškąjį rūpintojėlį ar skausmingosios Dievo Motinos atvaizdą (žiūr. Aleksis Rannit, "Petravičius, die 'Dainos' und die Seele der Litauer", Frei-burg im Breisgau, 1948). Petravičius mėgdavo pasamprotauti, kad jis pats esąs lietuviškasis Picasso, tik turįs kitokias gyvenimo sąlygas. Jis tikėjo, jog kada nors pasaulis atras ir jį.

Visa Petravičiaus fizinė būtis, dvasia, širdis ir pasąmonė buvo perdvelktos lietuvišku liaudiškumu. Veronika Vidžiūnaitė rašo:
Viktoro Petravičiaus raižinių žavesį sudaro tik jam būdinga archaika, stilizacija ir virpančios, judančios, skambančios ritminės plastikos priemonės. Liaudies meno motyvai jo kūryboje įgyja gyvą ir savarankišką prasmę... medžiai auga ornamentais kaip lietuviškose kraičio skryniose. Nulinkusios rugių varpos — žmogaus didumo, o karvės mažos mažytės, visai kaip pasakoje. Tik viskas be galo lietuviška. Ir švelnu be sentimentalumo, ir gera be didelio džiaugsmo. Tokios jos, lietuviškos pasakos, įžymaus grafiko raižiniuose. (Veronika Vidžiūnaitė, Kultūros barai, 1969, Nr. 2).

Kalbėdama apie Petravičiaus iliustruotas liaudies pasakas "Gulbė, karaliaus pati" ir "Marti iš jaujos", Ingrida Korsakaitė šitaip aptaria dailininko kūrybos santykį su senuoju lietuvių folkloru:

Iliustracijų vaizdai alsuoja kažkokia gūdžia archaine dvasia, savitai atskleidžia liaudies pasaką. Dailininkas intuityviai suvokė iš amžių glūdumos ateinančias tautosakos šaknis. V. Petravičius pirmą kartą lietuvių pasakų iliustracijose taip giliai perkūrė plastines liaudies meno tradicijas, parodė pasaulė-vaizdinį tautosakos ir tautodailės giminingumą. Galingais visaapimančiais ritmais per iliustracijas nuaidi folklorinė žmogaus ir gamtos vienybės gaida, nenusakomose meninės išraiškos gelmėse glūdi beveik panteistinis augmenijos ir gyvūnijos dvasingumas (Ingrida Korsakaitė, Gyvybinga grafikos tradicija, Vilnius 1970, 75 psl.).

Petravičiaus vaizduojamas gamtovaizdis pasikeičia karo metu, jam pasitraukus iš gimtinės į nežinomą ir pilną paslapčių bei pavojų pasaulį. Lietuviškosios pasakos užleidžia vietą išeivio, tremtinio, pabėgėlio jausmams. Tuomet Petravčius, kaip kūrėjas - genijus, laikė jam, kaip žmogui, likimo užduotą egzaminą: ar jis gyvens vien prisiminimais, atitrūkęs nuo jį supančios žiaurios tikrovės ir kurs idiliškus pasiilgtos tėvynės vaizdus, ar jo kūrybiniai instinktai atvirai susidurs su gyvenimo padiktuota tiesa, kuri, jam, gyvenant karo pabaisos akivaizdoje, nebuvo nei daili, nei idiliška. Julius Kaupas, 1947 m. rašydamas apie naująją Petravičiaus kūrybą, apibūdina jo vaizdus tarsi paimtus iš pačių karo nasrų:

Petravičiaus kūryboje randame sunkų ir tragikos pilną gamtovaizdį su iškankintais medžiais, baukš-čiai susigūžusiom į žemę susmegusiom trobelėm; juoda saulė šviečia pilkam danguj, slegiančiam kaip kalėjimas; žemėj stovi apleistos moterys su mažais vaikais, o audringu dangumi triukšmingai lekia debesys, pilni žiaurių bauginančių veidų. Nė vienas Petravičiaus žmonių nesišypso. Net ir jo vestuvių pokylis nėra linksmas. Visi jo žmonės, atrodo, klauso kažko nematomo ir bauginančio. Kas gi juos gąsdina? Ar nėra tai nepermatomas likimas, kuris pavergia žmogų ir varžo? Jo žmogus nėra laisvas. Jis suaugęs su aplinka, suspaustas siaurų kambarėlio sienų, — tai ne išdidus pasaulio valdovas, bet trapi jo dalis. Pasaulis jam ne kūrybos arena, bet nesuprantama tragiška žmogaus dalis. Juodam fone sušvinta, atrodo, minutei pavasario žinia, ir mergina spaudžia trapią pavasario gėlę prie širdies — bet su liūdesiu jauti, kad ta šviesi akimirka taip praeinama ir taip laikina! (Julius Kaupas, "Keturi keisti pasauliai", Žiburiai, 1947 m. kovo 22 d.).

Taip Petravičius išgyveno ir taip jis vaizdavo pabėgėlio gyvenimą. Iš šio tragiško pergyvenimo gimė naujas Petravičiaus stilius: kartu su skurdžiais vežimais bėga medžiai horizonte, pabūgę debesys skrieja tolyn nežinion. Gamtovaizdžiai tapo surizgę, sunarplioti. Žmogus apipintas painiom linijom, tarsi pančiojančiu tinklu.

Netekimas namų ir tremties tragiką virto šio laikotarpio Petravičiaus kūryboje liūdesiu ir kančia. Būtis tapo jam tragiška, nes joje žmogus pasiklydo:
Jei anksčiau Petravičiaus pasakų pasaulyje blogis reiškėsi raganų ir kaukų pavidalu, tai dabar jis reiškiasi piktuoju žmogum. Jis ne tik tremia, bet dar uždaro į koncentracijos stovyklas tuos, kurie ilgisi laisvės ir pilnavertės žmogaus egzistencijos. Salia to dailininkas dar mato gamtos fatalizmą. Ilgos karo aukų kolonos slenka nedalios paženklintos. Jose pasirodo didelis, sunkus karstas. Tai paskutinė kelionė, tai išsivadavimas ir buities išsprendimas. Sis karstas siūbuoja į lietuviškas kapinaites, kurios, kaip paguoda, žadamos visiems klajūnams. Tačiau kelias prie kapinių nesibaigia: jis sukasi ratu. Tai kažkoks užburtas gyvenimo ratas, kuriuo draugai neša draugus (Paulius Jurkus, Lino raižiniai Viktoro Petravičiaus, įžanga, 1949, Miunchenas).

Tačiau pro šiuos neramios būties vingius Petravičiaus kūryba tremties metais turi ir prošvaisčių. Paulius Jurkus toje pačioje įžangoje toliau rašo: "Retkarčiais dailininkas nori išsimušti iš melancholijos ir tragikos. Jis grįžta į namus, į Lietuvos sodžių. Cia prasiveržia sidabriniai pievų toliai, neaiškūs sodai, upeliai. Per visą kūrybą besitęsiančiai žmogaus tragiškai kelionei atliepia ir gamta. Ji nekontrastuoja, bet bėga paralelėmis su žmogumi per visą dailininko pasaulį" (ten pat). Iš tolumų dailininkui girdisi dainos, prisimena gimtinė. Šiuose darbuose vėl atgyja vaikystėje girdėtos pasakos, kur giriose gyvena lokiai ir rojaus paukščiai, kur bernelis ima glėbin savo mergelę, ar joja į karą tėvynės ginti. Toj bočių šaly yra pilių, kur senovės lietuviai kelia puotas, vestuves, o pirkiose moterys mala grūdus, saugo kūdikius. Cia artojai, melžėjos ir karaliai maišosi kartu. Bet į šią idilę įsiterpia ir šiandienos tikrovė — vaizdai apie tremtinius DP stovyklose ar paklydėlius svetimoje šalyje".

Tremties metu Vokietijoje Petravičius sukūrė ir savo epochinius grafikos darbus: triptiką "Pavasarį", "Dievo teismą", "Mano gimtinę". Šių darbų motyvus jis atkartos vėliau, kai 1984 m. sukurs naują triptiką, pavadintą "Lietuva". Tai pranašiško pajėgumo darbai, kuriuose subrandinta petravičiš-koji sintezė — žmogaus būtis, tauta, epocha, kosmosas. Karo audroms praėjus, gyvenimui šiek tiek nusistovėjus ir iš tolumų pažvelgus į gyvenimo tėkmę, didis talentas mąsto epochines mintis, tarsi jis būtų tapęs Moze, kuris ant kalno veidas veidan matęs Dievą, žvelgia žemyn į žmoniją ir taria savo galingąjį "credo". Pagrindiniu Petravičiaus įvaizdžiu tampa Kūrėjas, prieš kurį lenkiasi visos žemėje esančios gėlės, jaučiai ir paukščiai. Jam tarnauja ir besi-triūsiantis žemės artojas, ir gražioji mergaitė, ir kar-duotieji kariai, ir pasakų sekėjai. Jo dvasioje — amžinas pavasaris, kurio paslaptingose ertmėse stovi amžinojo grožio simboliai: pavasarį nešančios mergaitės, ištrauktais kardais berniukai, kuriuos globoja sopulingosios madonos, pakelės smūtkeliai. Angelai prižiūri vytį, o aplink šoka berniukų ir mergačių sūkuriai. Kūrėjo akivaizdoje vyksta amžinieji burtai, kurių augimą prižiūri ištikimosios vaidilutės ir lelijas nešančios karalienės. Visa tai nėra kasdieniška, o aprengta iškilmingomis klasikinėmis formomis. Tačiau tai ne graikų ar romėnų kolonos, o raštuotų skrynių audiniai, tokie, kokius tik senoji išmintis temoka austi. Visą būties harmoniją sudaro žmogaus figūra įvairiausiose pozose. Tokia petravičiška antropologija teikia jo darbams beveik bedieviško atspalvio. Kas gi patirs visus jausmus ir išgyvenimus? Kas gi stovės dėmesio centre, prakalbėdamas pasauliui pranašiškai stipriu balsu, jei ne žmogus?

Šis balsas, deja, gerokai aptilo, kai Petravičiaus gyvenime įvyko tolesni pasikeitimai. Atvykus į Ameriką, Petravičių šeima ištisą dešimtmetį vargo, bandydama apsirūpinti buitiškaisiais reikmenimis. Kūrybinio užsidegimo atžvilgiu šie metai turtingame Amerikos krašte Petravičiui buvo bergždesni negu pabėgėlio ir tremties laikotarpis nuteriotoje Europoje. Bet karo tragiškumas ir netekimo jausmai tarsi titnagas įskėlė kūrybinę ugnį. Vėliau Amerikoje

Viktoras Petravičius, Karalius, lino raižinys, 1961.

patirti vargai veikė priešingai — išsėmė, išdžiovino, sumenkino norą bei galimybes kurti. Amerikos gerovei Petravičius per pirmąjį dešimtmetį nepastatė jokio dėmesio vertesnio paminklo. Vargas jam nebuvo jokia naujiena, juk studijų laikais Paryžiuje teko pabadauti ir neturėti kur prisiglausti, o nežiūrint to, jis sukūrė premijas laimėjusius kūrinius. Amerika jo kūrybines pajėgas ilgą laiką slopino. Tik palaipsniui, po daugelio sausrų ir vegetavimo metų, Petravičiui vėl grįžo noras atlikti ką nors prasmingo. 1961 m. įvyko personalinė jo kūrybos paroda Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Buvo eksponuota keletas ankstyvųjų darbų: keli pavyzdžiai iš ciklo "Marti iš jaujos" (1937), "Mano gimtinėje" (1948). Naujieji buvo 1961 m. sukurti darbai. Žiūrint iš beveik trisdešimties metų perspektyvos, galima tvirtinti, kad šie pirmieji Petravičiaus amerikietiškos kūrybos pavyzdžiai buvo lyg pumpurai, pasirodę šioje parodoje nedrąsiai ir kukliai, bet vėliau jie tapo tikrais archeotipais, kurių motyvus Petravičius mėgdavo kartoti kituose savo grafikos montažuose. Tokiais ar-cheotipiniais darbais laikytini "Pavasaris", "Ganykloje", "Kentėjimas", "Prie ežero", "Karalius", "Ruduo", "Arkliai" (visi 1961 metų darbai). Šie raižiniai kartojosi cikle "Nėščia moteris" (1970), taip pat ir kituose pavieniuose montažuose, sukurtuose vėliau. Jie pasitaikydavo Petravičiaus kūryboje net iki 1981 metų, kol jis perėjo prie naujos technikos — ranka paspalvintų monotipijų. Taigi 1961 metų darbai, po ilgo tylėjimo prasiveržę , pria, neišsenkančia srove, savo motyvais maitino dailininko kūrybines idėjas ir žymiai vėliau.

Nors šalia grafikos nuo pat pradžios Petravičius kūrė ir tapybos darbus, bet pirmiausia jis buvo laikomas medžio ir lino raižytoju, pripažįstančiu tik dvi "spalvas" — juodą ir baltą. Kai kas net manydavo, kad jam daugiau spalvų ir nereikėjo. Tom dviem "spalvom" jis sugebėdavo sudėti tiek spalvinių niuansų, kad ir pačioje vaivorykštėje jų daugiau negalėtų būti. "Juoda - balta", rašo 1961 metų parodos kataloge Kazys Bradūnas, —"Petravičiui yra viskas. Su šiais dviem kontrastais jis gali pasakyti daugiau negu su šimtu spalvų. Dailininkas tarp juoda - balta nepalieka jokių tiltų, nežaidžia linijinėmis detalėmis, nei pereinamaisiais tonais. Visiška šviesa ir visiška tamsa — kaip dangus ir pragaras — yra būdingiausios ir meniškai stipriausiai išreikštos Viktoro Petravičiaus temos" (Kazys Bradūnas, V. A. Petravičius, parodos katalogas, Chicago Savings & Loan Association meno galerija, 1961 m. lapkričio 11 - gruodžio 10 d.).

Petravičius nebuvo vien grafikas, bet ir tapytojas. Pirmosios jo kūrybos darbų parodos vyko Kaune 1938 ir 1939 m. Cia jis eksponavo darbus, nutapytus Paryžiuje ir kelionių po Europą metu. Jis tapė ir būdamas Vokietijoje pokario metu. Kai kas net tvirtina, kad vienas labiausiai pavykusių jo darbų, net šedevrų, yra kaip tik tapybos darbas "Šienapjūtė" (spalvotai atspausdintas Lithuanian Art in Exile leidinyje, išleistame Miunchene 1948 m. Šiuo metu paveikslas yra V. Kiaulėnienės rinkinyje). Tame pačiame leidinyje išspausdintas ir kitas spalvotas dailininko kūrinys "Trys išminčiai". Be to, gyvendamas Vokietijoje ir atvykęs į Ameriką, Petravičius sukūrė daug aliejinės tapybos miniatiūrų bei muralų. Todėl ne visai tiksliai išsireiškė jo 1963 m. parodos recenzentai, tardami, kad ši jo tapybos paroda buvo "šuolis", kuriuo jis "įžengė į spalvas", lyg Petravčiaus ikišiolinė kūryba būtų buvusi bespalvė. Kiekvienu atveju ši paroda iš tikrųjų nužymėjo naujų kelių ieškojimo fazę. Savo recenzijoje apie Viktoro Petravičiaus ir Juozo Pautienaus kūrinių parodą, kuri buvo atidaryta Čiurlionio galerijoje 1963 m. kovo 23 d., Stasys Goštautas rašė:

Jo grafika buvo aiškesnė, stilingesnė ar geriau apvaldyta negu tapyba, kur dar labai nedrąsiai vystosi tikroji Petravičiaus dvasia... Jau dabar pastebimas simbolių pavojus, sunkus ir vietomis bergždžias perkrovimas. Visa tai atima lengvumą, spontaniškumą ir net prislopina kūrybinį užmojų. Tačiau jo grafiška linija apvaldo kiekvieną paveikslo dalį, užpildydama erdvę simboliais ir spalvomis. Šituo jis priartėja prie Gabriel Miro siurrealistinių simbolių . Tik ten, kur Miro su absoliučia ekonomija išgauna nepaprastą dekoratyvų pasaulį, Petravičius paskęsta. Bet jo poetiškas spalvų niuansas išgelbsti šitą jausmų 'mišką' nuo 'sudegimo'. Dailininkas klajoja šitam spalvų pasauly, kaip vaikas su nauju daiktu . Jis džiaugiasi jį suradęs ir savo džiaugsmu nori pasidalinti su žiūrovu visu jaunatvišku veržlumu (Stasys Goštautas, "Dviguba meno paroda", Draugas, 1963 m. kovo pabaiga).

Vertos dėmesio yra ir šio autoriaus diskusinės mintys apie tų pačių Petravičiaus tapybos darbų turinio lėkštumą: "Šį kartą Petravičiaus nuotaika yra giedri. Nėra dramatiškumo nei tragizmo. Bet todėl pasigendame transcendencijos. Jo meno problemos ir 'message' yra lengvos ir mažai mąstančios. Jo paveiksluose norėtume sunkesnio vidujinio išgyvenimo. Tuo tarpu atrodo, lyg dailininkui būtų rūpėję išgauti vien tik poetišką nuotaiką. Tačiau jo ir tamsios, aštrios bei gilios linijos pasilieka pilnos humoro, šilumos ir formos" (Stasys Goštautas, ten pat).

Dar labiau Petravičius nustebino žiūrovus savo trečiąja to paties dešimtmečio paroda, įvykusia 1964 m. gegužės 9 - 17 d. Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Anot šios parodos recenzento Miko Sileikio, tai buvo "tretysis dailininko posūkis". Pirmąją, 1961 m. parodą Šileikis pavadino "žanrinės grafikos darbų paroda, su įtaigiu posūkiu 'modernia kryptim', kuri 'naująjį' Petravičių pastatė kontrastui prieš dinamiškąjį, originalų, apdovanotą estetiškai išraiškingą Viktorą Petravičių" (Mikas Šileikis, "Ar Petravičius nuvertino Petravičių?" Naujienos, 1964 m. birželio 6 d.). 1963 m. parodos darbus straipsnio autorius pavadino " 'šaltais', improvizuotais technikos burtais apvilktais". Anot jo, menas turi išplaukti iš vidaus, iš širdies, o Petravičiaus naujieji tapybos darbai buvę "tiktai savotiška reliatyvi abstrakcinių elementų variacija... Petravičius pasiryžo palenktyniauti su
 
Viktoras Petravičius, Kompozicija. 1963.

anuo Petravičium, bet, deja, ne tik nepralenkė, bet jo ir nepasivijo". 1964 m. paroda Šileikį taip pat apvylė: "Petravičių atpažinti buvo galima tiktai iš dailininko parašo ant paveikslų" (ten pat). Čia teisingai Sileikio pastebėta, nes Petravičius nei prieš tai, nei po šios parodos panašių paveikslų nebekūrė. Tai išskirtinai "nepetravičiškas" ciklas darbų, galbūt bandymų ar žaidimų su spalviniais efektais "be kūno ir griaučių, tiktai turtingi spalvų efektai", atstoja turinį ir formą (Šileikis, ten pat). Šiame cikle Petravičius prabilo spalvomis, melodingais ritmais, švelniais, lyg erdvėje plaukiančiais debesėliais. Šiuose darbuose naudojamas ir kitokios technikos metodas: ant japoniško šilkinio popieriaus laisvai dėstomos masės bei linijos, papilamos purpurinės, žalios, raudonos mėlynos spalvos.

Aptardamas šią parodą, nepalankių žodžių parodos autoriui nepagailėjo ir Andrius Ašmena (Algimantas Mackus) savo recenzijoje, atpausdintoje "Margutyje":

Ankstyvąjį, bekompromisinį, pilną vitališkumo ir primityvios jėgos grafiką Viktoras Petravičius bus iškeitęs į tariamai šlifuotą abstraktųjį tapytoją. Kažin ar bet kada dailininkas yra padaręs didesnę klaidą? Paskutinioji paroda tenurodė į labai ribotą jo pažintį su abstrakčiosios dailės išsivystymu, tradicine prasme jau irgi einančiu į istorijos lapus. Petravičius šį kartą ne tik nenustebino, bet ir neįtikino (Andrius Ašmena, "Petravičius versus Petravičius", Margutis, 1964, gegužė).

Teisindami šį Petravičiaus kūrybos posūkio nesėkmingumą, kiti balsai bandė švelninti padėtį, pabrėždami, kad šis laikotarpis dailininkui buvo naujų kelių ieškojimo metas. Jo gaivališka jėga vertė jį kurti, nerimti, nestovėti vietoje. Iš grafikos jis metėsi į tapybą, iš monochromo — į polichrominę gamą. Kad tai buvo bandymo ir naujų kelių ieškojimo laikas, patvirtina vėlesnė Petravičiaus kūrybos raida. Ar šie kritiški balsai paveikė Petravičių, sunku įspėti. Į klausimą, ar kritikai turėjo įtakos jo kūrybai, jis stačiokiškai atsakydavo kitu klausimu: "Kritikai? Kokie kritikai?" Suprask, mes jų neturim. Tačiau, praėjus šiems 'suabstraktintos" kūrybos bandymams, Petravičius daugiau prie jų negrįžo. 1963-ųjų ir 1964-ųjų metų parodas galima laikyti, kaip sakyta, bandymais atrasti ką nors naujo. Ką Petravičius atrado? '

Netrukus tai parodė sekančioji, 1965 metų paroda, vykusi ne Čikagoje, o Southfield, Mich.,


Viktoras Petravičius, Aukos saulė. Medžio raižinys. 1974. (48" x 24"). Iš Kazio Bradūno rinkinio.

rugsėjo 4 - 5 d. Parodą globojo Amerikos Lietuvių Gydytojų VI suvažiavimo rengimo komisija Detroite. Sprendžiantis recenzentų įspūdžių, šios parodos darbai įkūnijo sintezę tarp ankstyvesniųjų grafikos ir vėlesniųjų tapybos kūrinių. Ieškojimo laikas pasibaigė. Petravičius grįžo į save. Tačiau ne į ankstųjį, o naująjį, dar nematytą. Laimingu būdu jis atrado naują techniką, jungiančią juodą - baltą grafiką su akrilinės ir aliejinės tapybos dažais. Šioje parodoje, šalia įvairių laikotarpių tapybos ir grafikos darbų, žiūrovo akį patraukė keliolika naujų medžio raižinių, į kuriuos buvo įvesta spalva. Ši daugiaspalvė grafika buvo pateikta vieninteliame originalo egzemplioriuje kaip tapyba, nes keliuose atspauduose tų pačių spalvų tiksliai nebūtų įmanoma pakartoti. Taip prasidėjo Petravičiaus monotipijų laikotarpis, kuris tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos. Šias monotipijas jis angliškai vadindavo "oil graphics". Naujoji technika suteikė Petravičiui neišsenkančias galimybes atrasti vis naujus ir nematytus vaizduotės bei pasąmonės klodus, vis suskambančius šviežiais, nepasikartojančiais akordais. Kai po metų Petravičius eksponavo savo naujųjų kūrinių pavyzdžius Čikagoje, jo ankstyvieji kritikai galėjo atsidusti ir prabilti pozityvaus įvertinimo žodžiais: "Gera V. Petravičiaus paroda" — taip buvo pavadintas Miko Šileikio straipsnis apie Petravičiaus parodą, vykusią 1966 metais kovo 13 -27 d. "69" Čikagos Marąuette Parko meno galerijoje. Apie jo "spalvotas litografijas" (sic) straipsnio autorius rašė:

Reikia pasidžiaugti Petravičiaus išradingumu, naujumu, temų įvairumu. Vėlesnėse spalvotose litografijose duslios spalvos, ypač mėlynoji prasiveržia iš gilumos, lyg vitražo stiklo kampelis, geltona ar žalia įneša šiltesnio spalvinio elemento. Kad ir kuklios spalvos, paveiksle sudaro paslaptingą tarp juodo balto ir spalvų mistiką... J o figūros virsta kažkokiais senovės šventaisiais, kuriems vieta būtų ant muziejaus sienų (Mikas Šileikis, "Gera V. Petravičiaus paroda", Naujienos, 1966 m. kovo 19 d.).

Kitas recenzentas (Kazys Bradūnas, pasirašęs K. Priešpilio slapyvardžiu) iš karto pajuto šių naujų darbų svorį, iškeldamas juos į Petravičiaus kūrybines aukštumas: "Ne vienu atveju abstraktinis ir figūrinis paveikslo sprendimas sulydomas į tokią įdomią senojo ir naujojo Petravičiaus sintezę, kad esi įtikintas, jog regi bene pačius autentiškiausius šio mūsų grafiko atsiekimus" (K. Priešpilis, "Seno ir naujo sintezė Petravičius darbuose", Draugas, 1965 m. gegužės 15 d.).

Atradęs savo būsimojo meno pagrindus šio laikotarpio darbuose, Petravičius vis dar nenorėjo "nusistovėti". Neapleisdamas savo naujo atradimo, šalia jo kūrė kitus ciklus, kurie, žvelgiant iš laiko perspektyvos, vis dėlto liko pašaliniais. Jis senąja juoda -balta technika iliustravo knygas, nutapė ciklą drobių su gražiomis moterimis, nulipdė iš akmens gabalų keliasdešimt skulptūrų.

Knygų iliustravimas Petravičių lydėjo visą gyvenimą, pradedant su "Gulbe, karaliaus pačia" (1936), baigiant dailyraštiškai išrašytu, taip ir pasilikusiu rankraštyje, Paliaus Jurkaus tekstu, paimtu iš T. J. Vizgirdos Vokietijoje išleisto jo kūrinių portfelio Lino raižiniai Viktoro Petravičiaus.

Kaip knygų iliustratorius Petravičius pasižymėjo dideliu individualumu ir poetine laisve. Ta laisvė pasiekdavo tokį laipsnį, kad jo sukurtos ar parinktos iliustracijos tiek nutoldavo nuo iliustruojamo teksto, kad jo "neiliustruodavo", o stačiai būdavo šalia, kaip atskiras ir nepriklausomas kūrinys. Jo "silpnybę" nepaisyti ar pabėgti nuo teksto galima pastebėti pačiose pirmosiose knygose. "Marčioje iš jaujos" (1938), kur visa pasakos eiga yra tobulai išlaikyta (išskyrus tik keletą vietų, kur tekstas ar paveikslas "pabėga" vienas nuo kito, paskui vėl pasiveja), pačioje pabaigoje įdedamas grafikos darbas apie porelę paplūdimyje, nieko bendro neturintis su pasakos turiniu. Taip ir liko mįsle, dėl ko jis ten iš viso yra atsiradęs. Jo iliustruotas Gražinos Krivickienės liaudies dainų rinkinys "Dainos, Vieux Chants Lithuaniens", (1948) bei Fausto Kiršos poezijos knyga "Tolumos" (1947) taip pat pasižymi iliustravimo laisve. Galėtų netgi atrodyti, kad tos knygos yra ne vieno, o dviejų autorių darbai.

Petravičiui teko susidurti su nepatenkintų recenzentų nuomonėmis, kai išėjo jo iliustruota Antano Rūko knyga Mano tautos istorija (1966). Bronys Raila pavadino šią knygą "Poeto ir dailininko koncertu":

Vargu, kada toje pačioje knygoje poetas ir dailininkas begalėtų pasakoti labiau skirtingom kalbom ir turinio suvokimu, kaip šioj istorijoje . . . Viktoras, atrodo, paskaitęs po kelias eilutes iš kiekvieno Istorijos skyriaus ir, aptikęs kokį tapybiškai patrauklesnį sakinį ar žodį, čia pat išraižė jam primityvų vaizdą. Raižė nepaisydamas bendrosios poemos prasmės, neapimdamas platesnio akiračio ir nesu-pindamas taiklesnę turinio išraišką, jau nekalbant apie piešinio bendrą eleganciją, kurios su poeto ilgesiu drauge ilgėtųsi šiaipjau mirtingasis knygos skaitytojas (Bronys Raila, "Poeto ir dailininko koncertas", Dirva, 1966 m. gruodžio 19 d.).

Ką besakytume apie tokią Petravičiaus knygos iliustravimo etiką, viena yra aišku: Petravičiaus esama invididualaus, "sau" dailininko, kuris nei seka kitais, nei kam nors pataikauja. Dėl tokios "egoistinės" laikysenos Petravičiui nevisada gyvenime sekėsi, bet, antra vertus, jis buvo menininkas, kuris kūrė iš savęs, o ne iš "modelio". Menas, kuris seka

Viktoras Petravičius, Šventoji šalis. Aliejus ir grafika. Monotipas (23" x 36").



pavyzdžiu, yra kuriamas modeliui pozuojant, ar iš turimo prieš akis vaizdo, jo požiūriu, nebuvo menas; tai — sekimas, o gal dar blogiau — kopijavimas. Tikrasis menas turi išeiti iš kūrėjo vidaus be jokių išorinės pagalbos priemonių, ar, jo žodžiais tariant, be objekto.

Moterų portretų serijai (1970) Petravičius pasirinko gražuoles iš kaimynystėje esančio Marquette Parko. Tai —jo gerai pažįstamos merginos ir moterys, kurios savo jaunyste ir grožiu imponavo jo gerai išvystytam moteriško grožio pajautimui. Šiam ciklui reikėjo imtis spalvų, neužteko vien grafikos braižo, kuris tegalėjo vienpusiškai pabrėžti piešinį, linijas ar formą. Petravičiaus moterys žavi akį savo paprastu jaunos moters žydėjimu, pavasariška apranga, gėlynų spalvomis. Kiekvieną jų galima atpažinti ir iš pavardžių, taigi turime Petravičiaus teptuku sukurtą portretų ciklą, kuriame autorius įsijaučia ne į moteriškumo ypatumus bevardėj figūroj, o stebi vienos ar kitos jo pažįstamos charakterio bei nuotaikos bruožus. Vieną jis vaizduoja žaismingą ir smagią, kitą niūresnę, susikaupusią, trečią žvaliom akim per-veriančiom žiūrovą ir patį jos portreto kūrėją. Šis ciklas gražiai papildo Petravičiaus sukurtų portretų gausą, vertą akylesnio dėmesio ir atskiros studijos.

Apie 1972-uosius metus Petravičius pradėjo krauti iš akmens skeveldrų sulipdytas skulptūras. Ištisą jų mišką dailininkas eksponavo Čiurlionio galerijoje Čikagoje, savo jubiliejinėje, 70 metų sukaktuvinėje parodoje 1976 metais. Deja, neteko pastebėti žinoviško šių naujųjų Petravičiaus kūrinių įvertinimo. Publika praeidavo pro juos, nežinodama, ką sakyti. Kreivos, šleivos, bet "petravičiškos" figūros. Grubiai, bet išraiškingai sudėstytos iš gamtoje užtiktų akmenų nuolaužų. Žiūrovui jos atrodė lygiai tokių pačių formų, kokias aptinkame Petravičiaus grafikoje, ypač vėlyvojoje. Tapati ranka, kuri kūrė žmogaus ar paukščio atvaizdą ant popieriaus, sukūrė ir šias iš akmens. Spontaniškumas, nesigili-nimas į detales, užuominiškumas. Šias skulptūras Petravičius glausdavo prie širdies, tarsi jos būtų gyvos, turėtų sielą ir širdį. Jis ypač išgyveno, kai kartą patamsy netyčia užkabinęs jo kambario vidury stovintį žmonos Aldonos skulptūrinį atvaizdą, jį sudaužė. Jis net apsiverkė.

Nuo 1979-ųjų metų, kai Petravičius išsikėlė gyventi į Union Pier, Michigane, pagrindinė jo kūryba tapo beveik vien monotipijos. Jos puošė profesinių galerijų ir muziejų sales, pradedant pirmąją jo parodą "Galerijoje" Čikagos mieste 1981 metais ir baigiant paskutiniąja jo vieša paroda 1987 metais Lu-bezniko galerijoje Michigan City, Indianoje. Tai buvo tikras Petravičiaus žydėjimo laikotarpis. Pas jį lankėsi svarbios meninio pasaulio figūros, jo parodos buvo rengiamos šiapus ir anapus Atlanto. Paskatintas šio pasisekimo, Petravičius sukūrė monumentalių darbų, pranokstančių jo žaviuosius primityviosios grafikos kūrinius. Jie parodė, kad šis kūrėjas buvo didis ne vien jaunystėje, bet ir augo, plėtėsi, iki tapo galiūnu gyvenimo pabaigoje.

Verta pažvelgti į svarbesniuosius jo paskutiniųjų parodų apžvalgininkų komentarus, tarp kurių vis dažniau užtinkami profesiniai meno kritikai ne vien iš lietuvių, bet ir svetimtaučių pasaulio.

Rašydamas apie 1981-ųjų metų Petravičiaus darbą parodą Čikagos "Galerijoje", Sun-Times laikraščio meno kritikas Harold Haydon sako:
Paskutiniųjų metų darbuose, ypač sukurtuose 1981 metais (šie sudaro parodos didžiumą), Petravičius vartoja naują techniką: įvairiai nutrina rašalo perteklių nuo užtepto medžio, apžaloja kraštus ir paviršių, ar kitaip sušvelnina ryškiai atspaustą vaizdą. Tada pripaišo naujų linijų ir uždeda spalvų . . . Petravičius kartais perspausdina anksčiau sukurtų paveikslų vaizdus ir ištisus raižinius . . . Kai dar prideda spalvą, menininkas sukuria daugiau negu iš dalių sudėtą visumą. Taip sukuriamas naujas darbas — monotipija, ypač kai kiekvieną atskirai nudažo ranka . . . Petravičiaus darbai turi gilų prasmingumą. Jis semia jį iš savo etnografinės ir tautinės praeities. Nenuostabu, kad Petravičius stipriai paveikė lietuvius grafikus, ieškančius kelių išreikšti savo intymiuosius jausmus (Harold Haydon, "Fiery Energy in Spectacular Pertravičius Exhibit", Neto Buffalo Times, 1981, lapkričio 12 d.).

Santa Monicos gyventojas, meno dėstytojas Stephen Raul Anaya, žvelgdamas į 1982 metų parodos, vykusios "Galerijoje", Čikagoje, eksponatus, rašė:

Mėgaudamasis akimis, klajoju vaizdų girioje: skulptūroje, grafikoje ir tapyboje, kai kur atpažindamas ankstyvesniųjų darbų reprodukcijas, matytas knygose ir privačiose kolekcijose. Gausumas kategorijų: vokiečių ekspresionizmas, fovizmas, simbolizmas. Mėginu lyginti su Gauginu, afrikietiškų menu, liaudies kūryba. Deja, neužtenka, nes tai apriboja žmogų, kuriam negalioja jokios ribos

Viktoro Petravičiaus studija, Union Pier, Michigan.

(Stephen Raul Anaya, "Miško burtai — Petravičiaus kūryba", Draugas, 1982, lapkričio 6 d.).

Siaurinės Indianos laikraščių meno kritikas Gordon Ligocki, aplankęs Petravičių jo namuose, Union Pier, Michigane, ir pažvelgęs į jo sodelio medžius bei namo sienas, išpaišytas figūromis bei dvasių kaukėmis, tuojau pastebėjo šio menininko intymų pasaulį. Jis spėja, kad Petravičius tikėjo į mirusiųjų įsikūnijimą augalijoje, į mitologinį augalijos, gyvulijos, žmogaus ir viso kosmoso vienalytiškumą. Jo kūriniuose jis įžiūrėjo tam tikrą mitologijos, krikščionybės ir romantinių jausmų bei minčių hibridą. Bet, iš kitos pusės žiūrint, tokios etiketės nepaliečia Petravičiaus darbų esmės: "Jei nepajėgi pajusti", rašo Gordon Ligocki, "joks pažodiškas aiš-kiniams neturi prasmės. Net ir kieme stovinčios cementinės skulptūros atrodo lyg būtų amžinosios pagonių įkonos . . . Petravičiaus kūryba giliai siekia primityvistinius žmogaus dvasios klodus, kuriuose yra gerbiama gamtos pilnatvė. Cia gausu konflikto ir paslapties, lygiai kaip ir gamtos švelnumo" (Gordon Ligocki, "Woodcut works reveal soul of crea-tor", The Times, leidžiama Hammond, Indiana, 1987 m. gruodžio 11 d.).

Savo kūrybinės odisėjos pabaigoje Petravičius galėjo pasidžiaugti ir didesniu plačiosios visuomenės pripažinimu. Jo paveikslų kolekcijos tapo įvairių muziejų nuosavybe: Vilniaus Dailės muziejaus Lietuvoje, Amerikos vidurio vakarų muziejaus Elkharte, Indianoje. Tik į šį pastarąjį, netoli nuo jo namų esantį Elkharto muziejų, buvo nuvykęs ir pats dailininkas dalyvauti savo parodos, vykusios 1984 m. gegužės 11 iki birželio 17 d. atidarymą. Dėvėdamas savo išeiginį lelijos baltumo kostiumą, ir įsisegęs į atlapą avietinės spalvos rožę, lydimas savo ištikimosios gyvenimo palydovės Aldonos, jis atvyko į muziejaus rūmų salę, kur kabojo ištisas 1983-ųjų metų jo kūrybos ciklas. Iškaba skelbė: "Petravičius — Master of Monoprint". Nors muziejaus mastu imant, tai buvo kuklios parodos atidarymo iškilmės, ir pats Petravičius, pakviestas prie mikrofono, tepajėgė ištarti tik du žodžius: "Thank you", tačiau dalyviai žinojo, kad tai kažko didingo, majestotiško embrioninė pradžia. Vėliau pokalbyje Petravičius vienu sakiniu ištarė, ką tikrieji jo gerbėjai žinojo visada: "Tikiu į didelį mano žvaigždės sužydėjimą". Tai bus, žinoma, ateities uždavinys.

Žvelgiant į praeitį, bent provizoriškai galima nubrėžti tokius pagrindinius Petravičiaus kūrybos etapus: (laimingu sutapimu, pridėjus ar atėmus porą metų į vieną ar kitą pusę, Petravičiaus meninės eigos laikotarpiai skirstosi pagal dešimtmečius): ketvirtajame dešimtmetyje pasirodo pirmoji lakštinė grafika ir liaudies pasakų ciklai, kurie aiškiai remiasi autentiška lietuvių liaudies kūryba bei stiliumi. Penktojo dešimtmečio antroji pusė atspindi skaudų Petravičiaus tremties išgyvenimą, supintą su gimtųjų namų ilgesiu. Visas šeštasis dešimtmetis Petravičiui yra kūrybiškai bergždžias, naujame krašte kovojant už buitinį paties ir savo šeimos išsilaikymą. Septintajame dešimtmetyje Petravčius pajunta, kad sugrįžta jėgos. Jis pradeda versti naujos savo monochromatinės ir polichromatinės grafikos klodus. Aštuntasis dešimtmetis pasižymi tobulinimusi ir ruoši-musi paskutiniajam šuoliui į kūrybines erdves, kurių viršūnę pasieka savo spalvotomis monotipijomis devinto dešimtmečio profesinių galerijų ir muziejų parodose.

Paskutiniaisiais Viktoro Petravičiaus gyvenimo metais jo kūryba įgavo subtilaus dvasingumo charakterį. Ankstyvesnės, ryškiai paspalvintos grafikos ėmė blėsti į vis neryškesnes spalvas, iki pasiekė beveik visiško permatomumo laipsnį. Išnyko ir tirštai juodi plėmai. Iš pereinamųjų tonų teliko vos vos regima tekstūra, atrodanti kaip ploniausių šilkų šydas, dengiąs sudvasintus peizažus ir ne šio pasaulio būtybes. Petravičius grįžo prie to taško, iš kurio jis savo kūrybinę kelionę pradėjo būtent monochromatinės grafikos, eidamas per daugiaspalvę tapybą ir ryškių spalvų monotipijas atgal prie vienaspalvės juoda - balta technikos, tik labiau sudvasintos, permatomos, gyvenimo audrų subrandintos, pamosiančios peržengti slenkstį į naująją būtį. Jo paskutiniųjų paveikslų figūros lengvutės kaip pūkai, apgaubtos vos įžiūrimų kontūrų, skraidančios erdvėje lyg eterio debesėliai. Tai — ne numirėliai, o naujųjų sferų gyventojai, perėję juodosios žemės katarsį ir skelbią išsilaisvinimą bei naujos būties laimę, kurioje nėra nei laiko, nei erdvės varžtų. Cia Petravičius ištaria "taip" anapusės būties galimybei, kai žemiškoji gyvybė pereina iš vienos egzistencijos į kitą. Jis pritaria senolių paliktai tiesai, kad žmogaus dvasia išlieka gyva, kūnui mirus. Sis paskutiniųjų paveikslų ciklas yra Petravičiaus meditacija apie žmogiškosios būties dvasingumą, apie jos išsilaisvinimą iš fizinių varžtų į naują transformuotą būtį.

Viktoras Petravičius mirė savo namuose Union Pier, Michigane, 1989 m. rugsėjo 16 d.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai