Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC   
III. MEGALITO KILMĖ

1. Pirenėjų pusiasalis — Megalito tėviškė

Į megalitinius kapus pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys Skandinavijoje ir Šiaurinėje Vokietijoje. Vėliau panašūs statiniai buvo pastebėti Bretanijoje, Britų salose ir Ispanijoje. Iš to padaryta klaidinga išvada, kad Megalito tėviškės reikia ieškoti šiaurėje. Šiandien jau aišku, kad šiaurės Megalitas yra priklausomas nuo Britanijos salų. Du didieji Skandinavijos archeologai Montelius ir Mueller manė, kad megalitiniai statiniai yra barbariškas pamėgdžiojimas didžiųjų orientalinių kapų, pvz., Egipto, ir kad ši kultūra čia atėjo per šiaurės Afriką ir Vakarų Europą. Mūsų autorius prof. Woelferis sutinka, kad Megalito panašumas didžiosioms archajinėms kultūroms yra neginčyjamas. Taip pat neginčyjamas yra Megalito ryšys su Viduržemiu. Tačiau jis nesutinka, kad Megalito kultūra būtų atėjusi iš Rytų. Jis laikosi nuomonės, kad ji yra kilusi iš Pirenėjų pusiasalio, nes čia, Portugalijoje, galima pastebėti visus šių kapų stiliaus išsivystymo laipsnius. Šios nuomonės, be mūsų autoriaus, dar laikosi Bosch-Gim-pera ir Carl Schuchardt.

Prieš pažiūrą, kad Megalito kapai yra Egipto kapų "subarbarinimas" stoja dvi priežastys. Viena: jei taip būtų, turėtų būti kur nors pastebima ši įtaka iš rytų į vakarus ir į šiaurę. Tuo tarpu pastebima visai priešinga įtaka — senoji Egipto statyba turi ryškių priklausomybės ženklų Mikėnų kultūrai Graikijoje, Pirenėjų kultūrai ir net Britų salų kultūrai. Antra: megalitiškų kapų ir paminklų sutinkama toli į rytus anapus egiptiškos įtakos erdvės, būtent Pietinėje Indijoje ir Pietų jūroje. Ir šie statiniai tiksliai atitinka Vakarų Europos pavyzdžius. (230 p.).
------------
Tęsinys iš Aidų 1989 m. N r. 3.

Dar sunkiau yra apibrėžti Megalito ribas laiko atžvilgiu. Visur, kur pasirodo Megalitas, jis moka šlifuoti akmenį. Kai kur jis šioje srityje yra pasiekęs aukšto tobulumo. Kai kur megalitikai pirmieji imasi šio meno. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą su kultūra, besitęsiančia akmens amžiuje. Tačiau Pirenėjų pusiasalyje, iš kur megalitas plito po kitas šalis, liejimas iš vario jau buvo žinomas tada, kai buvo statomi pirmieji megalitiniai kapai. Dėl to lengviau suprasti ir tai, kodėl Britų salų ir Lietuvos kirvukai, nors padaryti iš akmens, turi liedintų kirvukų formą.

Norint nustatyti Megalito kultūros laiko santykius, daugiausia naudojamasi kapų formomis. Sugretinant jas, aiškėja, kad ne visada paprastos formos yra senesnės, o sudėtingos formos yra vėlesnės. Šis dėsnis galioja šiaurinio Megalito kapams, tačiau jis negalioja Pirenėjų pusiasalyje ir Viduržemio salose. Ten galima nustatyti, kad komplikuoti statiniai yra labai seni, o tariamai senesni statiniai, pasirodo, yra vėliau statyti.

Tolimesnei Megalito kultūrai pažinti yra naudinga žinoti, kokiais keliais Megalitas plito. Pasirodo, kad Megalito kultūra sklido ne sausumos, bet jūrų keliais. Tai buvo jūreivių ir pajūrių gyventojų kultūra. Ji dar plito ir didžiųjų upių pakraščiais. Ir pačiame Pirenėjų pusiasalyje įvairios megalitinės provincijos rišasi viena su kita ne sausumos, bet vandens keliais. Į Prancūzų Bretaniją Megalitas atėjo ne sausuma. Aišku, kad į Angliją jis atėjo jūrų keliais. Tačiau šiaurės jūros pakraščiai Megalitui buvo nežinomi. Į Daniją ir Skandinaviją jis atėjo iš Anglijos (232 p.).

Tačiau nei rytinės Anglijos, nei vakarinės Vokietijos pakraščiai Megalito kultūros neturi. Megalito kelias šiaurinės Afrikos pakraščiais dar nėra ištirtas. Kad jis čia yra išgyvenęs didelę savitą raidą, liudija Numidų karalių kapai.

Labai svarbi Megalito studijoms yra Mikėnų kultūra. Ji mums žinoma iš Homero poemų, kaip centras kovų prieš Troją. Mikėnų pilis buvo atkasta vokiečio prekybininko Schliemano praėjusio šimtmečio pabaigoje. Pasirodo, kad jos architektūra nėra priklausoma nei nuo minojiškos Kretos salos kultūros, nei nuo priešdinastinės ar ankstyvųjų dinastijų Egipto kultūros. Priešingai —ji betarpiškai siejasi su ankstyvąja Pirenėjų pusiasalio ir su Britų salų kultūra. Vienintelis naujas dalykas, kuris čia prisideda, yra akmens tąsymas. Vakaruose šioje Megalito stadijoje jis buvo nežinomas. Kyla klausimas, kas yra akmens tašymo meno mokytojas. Jais negalėjo būti nei pirminiai egiptiečiai, nei Kretos mi-nojiečiai. Taip pat jie negalėjo ateiti iš šiaurės ar iš vakarų, ar iš indoeuropiečių. Dėl to Woelfelfs prileidžia vieną galimybę — kad akmens tašymo meno kūrėjai yra tos kultūros, kurios buvo susikūrusios vakarinėse Viduržemio jūros salose. Jų pėdsakai randami Maltoje ir Sardinijoje.

Tokiu būdu atsiranda galimybė įjungti Mikėnų kultūrą į Megalito kultūros rekonstruavimo darbą. Ji yra labiau megalitiška negu minojiškoji Kretos kultūra ar ankstyvoji Egipto kultūra, kurios yra me-galitiškos tik antraeile ar trečiaeile prasme. (233 p.).

2. Megalitas Šiaurinėje Europoje

Šiaurinėje Europoje Megalito atsiradimas yra palyginti vėlyvas. Jis, nekreipdamas dėmesio į šiaurės jūros pakraščius, kurių tada jis dar neturėjo, įsikūrė šiauriniame Kimbrijos, t. y. Danijos pusiasalio iškyšulyje. Perėjęs Limfijordą, Megalitas pasiekė Baltijos jūrą ir užėmė rytinį Danijos pusiasalio pakraštį ir jos salas. Iš čia jis tęsė savo kolonizaciją į šiaurinę Vokietiją ir į Skandinaviją. Kolonistai čia atnešė savo kapų architektūrą, žemės darbą, gyvulių auginimą ir akmens šlifavimą.

Kokie tie buvo žmonės? Schprockhott'as mano, kad jie buvo iš Airijos, o Woelferis — kad iš šiaurės D. Britanijos. Siaurės jūros pietinė dalis tada, matyt, bus buvus netinkama laivininkystei, nes pietų rytų ir rytų Britanijoje beveik kaip ir nėra Megalito pėdsakų. Atvykę Danijon, jie čia rado primityvius žvejus ir medžiotojus, kuriuos sukultūrino. Schprockhoffas mano, kad tai įvyko apie 2000 m. prieš Kr., nes tokio senumo jis laiko šiaurės dolmus, t. y. stalo kapus. Vakarų Europoje tada jau buvo naudojama bronza ir varis. Siek tiek vario randama ir koridoriniuose Danijos kapuose. Radiniai atitinka vario laikmetį. Pasak Sprockhoffo, ši dolmų kultūra neturi jokio sąryšio su tais laikais Vidurinėje Europoje besireiškusia kultūra, kuri vadinama juostinių puodų kultūra. (233 p.).

Į šią ramiai čia įsikūrusią Megalito koloniją, pasak Sprockhoffo, po kiek laiko įsiveržė karinga tauta, atėjusi Elbės upės pakraščiais. Megalitikai buvo pavergti. Atėjūnams archeologinėse liekanose atstovauja vadinami "kovos kirviai", arba kaip mes juos lietuviškai vadiname, "kirvukai", "perkūno kirvukai" ir panašiai. Šiuos atėjūnus dauguma tyrinėtojų laiko ur-indoeuropiečiais, kurie, susimaišydami su megalitikais, sukūrė šiaurės bronzos kultūrą ir keltų bei germanų tautas (234 p.).

Mūsų autorius Woelfel'is tačiau su šia proisto-rijos rekonstrukcija nesutinka. Jis yra įsitikinęs, kad tas kirvukas, kuris sudaro pagrindinį šios kultūros palikimą, yra ne kas kita, kaip geležies formos nu-šlifavimas iš akmens. Akmuo čia yra metalo pakaitalas. Šitokia technika galėjo atsirasti tik tokioje tautoje, kuri mokėjo lieti metalą, bet atsikėlė į kraštą, kuriame metalo rūdies nebuvo. Tačiau tie žmonės turėjo puikią akmens šlifavimo techniką. Šalia to yra tikra, kad šiaurės bronzos laikmetyje buvo ryšys su pietvakarių Europa. Pasak Woelfel'io, "perkūnokirvuko" žmonės nebuvo indoeuropiečiai. Ir tos tautos, kurios vėliau iš rytų atvyko į Europą, taip pat dar nebuvo indoeuropiečiai savo religinėmis pažiūromis. Dėl to visas procesas proistorinėje Danijoje turėjo būti kitoks.

Taigi Megalitas į Vokietiją atėjo per Baltijos jūrą. Kyla klausimas, kodėl jis neatėjo per Vokiečių arba Šiaurės jūrą. Kadangi Megalito nėra nei Anglijos bei Škotijos rytiniame pakraštyje, tai daroma išvada, kad Šiaurės jūra tada nebuvo tinkama laivininkystei ir kad Vokiečių įlanka tada dar buvo sausuma. Helgelando sala dar vienuoliktame šimtmetyje buvo susijusi su sausuma. Megalito plitimo į šiaurę laikais Lamanšo kanalas nebuvo prieinamas laivininkystei. Dėl to Megalitas yra iš visų pusių pasiekęs Airiją ir iš vakarų pusės — Angliją bei Škotiją. Daroma išvada, kad Megalito jūrininkai buvo ne vien pakrančių, bet atvirų vandenynų jūrininkai. (238 p.).

Turint prieš akis šiuos Woelfelio svarstymus, tampa suprantami ir ligi šiol laikomi fantastiškais užrašai Marselio prekybininko, kuris tariasi pasiekęs Baltijos jūrą. Jis gyveno 332 - 285 metais prieš Kristų. Iš jo aprašymų aišku, kad jis keliavo ne rytiniu, bet vakariniu Anglijos pakraščiu ir kad jis yra pasiekęs Jutlandijos pusiasalį. Kai kas mano, kad pasiekė ir Vislos žiotis, kurias jis vadino Tanais (t. y. vardas, kuriuo anais lakais buvo vadinta Iono upė). W. W. Hyde mano, kad jis čia turi galvoje Vislą ar Oderį. Mums yra įdomus jo fantastiškas aprašymas vienos vietos, kuri galbūt yra ne kas kita, kaip dabartinė Vokiečių jūra. Jis rašo: "Cia nebuvo nei tikros žemės, nei tikros jūros ar oro, bet kažkokia medžiaga susimaišiusi iš visų šių trijų elementų, panaši į jūros plaučius, dalykas, kuriame žemė ir vanduo ir visi elementai yra kažkaip pakibę ir jie laikosi kartu tokiu būdu, kad ten negalima nei vaikščioti nei plaukti". (Cituota iš "Ancient Greek Mariners" by Walter Woodburn Hyde, 1947 m., Oxford University Press, N.Y.)

Akies ornamentas su spindulių vainiku, aptinkamas Anglijos Megalito statiniuose ankstyvajame bronzos amžiuje, turi ryšį su Prancūzijos Bretanija. Irlandijai yra būdingi auksiniai pusmėnuliai. Jie aptinkami ir Ispanijos Galicijoje (239 p.). Kyla klausimas, ar pusmėnuliai, taip dažnai matomi Lietuvoje ant kryžių, nėra šituo keliu atėję.

Remdamasis C. Daryl Forde, mūsų autorius sako, kad megalitiški statytojai yra pirmieji civilizuotieji Europoje. Dėl to jis siūlo atsisakyti netikslaus "neolito" termino tiems laikams aptarti ir šias kultūras vadinti Megalito vardu. Vakarų Europos Megalitas yra reiškęsis nuo Pirenėjų pusiasalio iki Baltijos jūros ir pasiekęs labiausiai neprieinamas Škotijos vietas.

Su šia kultūra siejasi kai kurie keramikos stiliai, ypač vadinamas "Šukų keramikos" stilius. Sardinijos salos keramikos zigzagai ir spiralės tiksliai atitinka Pirenėjų pusiasalį, Britų salas ir Daniją. Dėl to daug autorių kalba apie vakarinės Viduržemio jūros stiliaus bendrumą su Atlanto pakraščiais. Šį stilių laikinai galima vadinti ispaniškai danišku stilium. Apskritai į Megalito kultūrą negalima žiūrėti kaip į vienos vietos kultūrą. (240 p.).

Danijos archeologijos žinovas Ole Klindt-Jen-sen savo studijoje "Danija prieš Vikingų laikus", paskelbtoje Londone 1957 m., atstovauja pažiūrai, jog "kovos kirvių" tauta yra atėjusi iš rytų. Jis rašo, kad ši kultūra buvo pavienio kapo kultūra. "Nėra jokio materialinio ryšio tarp pavienio kapo kultūros ir Megalito kultūros". O į jos atėjimą Danijon reikia žiūrėti kaip į imigraciją iš rytų. Klindt - Jensen mano, kad ji čia yra atvykusi iš Saksų ir Turingijos. Jis tai ypač remia puodų kultūros panašumu. Tai buvo galvijų augintojai, apsigyvenę paupiuose. (52 - 53 p.).

Mūsų autorius Woelferis, nors neduodamas aiškaus atsakymo, iš kur yra kilę "kovos kirvio" žmonės, stipriai atstovauja minčiai, kad vienintelis kraštas, kur organiškai geležies formos kilo iš akmens formų ir kur metalo formos buvo vėl pamėgdžioja-mos akmenyje, yra Pirenėjų pusiasalis. Už šią kryptį kalba ir tai, kad "kovos kirvio" žmonės buvo laivininkai ir kad jų kirvukai dažnai yra laivo formos.

3. Megalitas yra senesnis už antikines aukštąsias kultūras

Antikinėmis aukštosiomis kultūromis mes vadiname tokias kultūras, kaip Egipto, Syrijos, Babilonijos, Mikėnų kultūrą Graikijoje, Minojų kultūrą Kretos saloje ir 1.1. Mūsų autorius yra įsitikinęs, kad gali įrodyti, jog visų šių kultūrų pradžiose yra buvusi Megalito kultūra. Jis nėra visiškai tikras, kad visuose atvejuose Megalito kultūra yra atėjusi iš Pirenėjų pusiasalio, tačiau kai kurių autorių pastangas visą Megalito kultūrą kildinti iš Pirenėjų pusiasalio jis laiko vertingomis. Šalia čia paminėtų aukštųjų antikinių kultūrų Rytuose, reikia iškelti dar bent porą jų vakariniame Viduržemyje. Tai yra aukštoji Maltos ir Sardinijos kultūra. Šias kultūras kaip tik praėjusiais dešimtmečiais iškėlė megalitinės studijos. Šios kultūros yra neabejotinai megalitiškos.

Megalitinė kultūra Ispanijoje didžiuosius paminklus yra palikusi pietinėje dalyje, ten, kur yra metalo kasyklos. Einant į šiaurę, ši kultūra rodo išsigimimo žymių. (244 p.).

Mokslininkas Siret atstovauja pažiūrai, kad Megalitą Europon atnešė indoeuropiečiai, atvykdami čia iš rytų. Megalito plokštinis stabas, pasak jo, yra panašus į Trojos. M. Correasako, kad žemdirbystės, gyvulininkystės ir akmens šlifavimo nešėjas yra kau-kaziško tipo žmogus. Mūsų autorius apgailestauja, kad ligi šiol nėra nustatyta tikros rytinio Viduržemio chrolonogijos, t. y. Egipto ir Mezopotamijos kultūroms. Tačiau jis yra tikras, kad priešdinastinis Egiptas turi kultūrinių atitikmenų su visu Viduržemio baseinu. Bet vis tiek nėra duomenų manyti, kad šie elementai būtų kilę iš Egipto. Megalitinė kapų su kupolais kultūra, pasak V. Leisner'io, yra tokia plati ir pastovi, kad ji sudaro bendrą kultūrinį podirvį. Mūsų autorius tačiau priduria, kad, šalia to bendrumo, Megalito kultūra yra pasireiškusi ir atskiromis kultūrinėmis sferomis. (246 p.).

Mokslininkas Childe atkreipia dėmesį į tai, kad priešdinastinio Egipto puodai, vadinami Badari puodais, yra panašūs į vadinamus varpo formos puodus. Jis stengiasi egiptiškus puodus kildinti iš Ispanijos. (248 p.). H. Schmidt as bando nustatyti šitokią santykinę kultūrų chronologiją. Pasak jo, varpo formos puodai ir Los Milares kultūra Ispanijoje yra iš pirmosios pusės trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų. Ji stovi toje pačioje paralelėje su senąja Egipto valstybe, su Troja (nr. 1) ir Sardinijos senąja kultūra. (247 p.). Los Milares, kaip miestas, nors yra pats pirmasis Europoje, tačiau tikrai nėra megalitiškos kilmės. Megalitikai buvo jūrininkai ir ūkininkai. Los Milares miestas yra jau bendralaikis su aukštosiomis kultūromis, (249 p.).

Europos vakarai negali girtis kolonos ir kupolo išradimu. Pirminis Megalitas dar nemokėjo tašyti akmens ir dėl to nei apvali kolona, nei tiksliai tašytas keturkampis akmuo nėra iš vakarinio Megalito. (247 P).

Mikėnų kultūra su savo kupoliniais kapais yra jauna, susidariusi iš junginio Pirenėjų pusiasalio ir Syriškai palestiniškos kultūros. Tačiau ji jokiu būdu nėra istorinių aukštųjų kultūrų padaras.

Kad Megalito kultūra yra aukštųjų kultūrų pagrinduose, liudija ir keista strėlės galvutė, kuri yra ne durianti, bet pjaunanti. Ji yra aptinkama pirminiuose Megalito kapuose Danijoje, Pirenėjuose, Egipte, Syrijoje ir Mezopotamijoje. Si strėlės galvutė nėra nei labai paplitusi, nei labai naudingas išradimas. Tačiau ji yra gera liekana paliudyti šios kultūros pradžiai. (250 p.).

Taip pat akies ornamentas, arba geometrinė akis, eina nuo Danijos per (Pirenėjų) pusiasalį į Troją, Artimusoius Rytus ir pasiekia net Melaneziją (249 P.).

Yra žinomas proistorės faktas, kad Pirenėjų pusiasalis buvo svarbiausias metalo statytojas aukštosioms senosioms kultūroms. (251 p.). Tik Pirenėjų pusiasalyje yra paliudytas perėjimas iš akmens įrankių formų į metalo formas. Taip pat čia yra metalo įrankių formų, kurios kitur vėl buvo dirbamos iš akmens, neturint metalo rūdies. Metalo gamyba Pirenėjų pusiasalyje yra labai sena ir labai anksti susijusi su Megalito kapais. Woelfelis apgailestauja, kad šis sąryšis tyrinėtojų dažnai yra praleidžiamas. Jis yra įsitikinęs, kad Pirenėjų pusiasalis turėjo santykius ne tik su vakarų Europa, bet ir su Egėjaus jūra bei rytinio Viduržemio jūros kultūromis.

4. Megalito religija

Iš ligšiolinių pastabų, pasinaudojant sausais archeologijos kaulais, mes galime pastebėti priešistorinį kultinį vienumą, kuris apima visą Vakarų Europos erdvę. Mes taip pat galėjome susidaryti vieną kitą vaizdą apie vidinį šios religijos turinį. Tačiau mūsų rezultatas susiveda tik į vieną išvadą, būtent, kad šioje religijoje mirusieji yra įimami į gyvųjų gyvenimą. Jie tebėra reikšmingi gyviesiems. Mirusiųjų palankumą gyviesiems norėta palaikyti aukomis ir kitais kulto veiksmais.

Tai padeda Megalito religiją pažinti iš archeologijos. Vėliau, pasinaudodami istoriniais ir etnologiniais duomenimis, mes stengsimės papildyti archeologinius radinius ir suteikti jiems gyvumo. Sis metodas, be savo naudos, turi ir didelių pavojų. Tokiu būdu mes galime archeologiniams duomenims suteikti vėlesnių kultūrų prasmę. Dėl to turime būti atsargūs ypač, kai kalbame apie tas Megalito religijos dalis, kurios tiesiogiai neišplaukia iš mirusiųjų kulto ir neturi galimybės būti archeologiškai patvirtinamos.

Tačiau vieną dalyką apie Megalito religiją galima jau dabar pasakyti. Megalito religija yra viena didžiųjų žmonijos religijų. Salia pirminės žmonijos religijos, kuri Schmidto ir Schebest'os pastangomis iš pirminio žmogaus liekanų yra atstatoma kaip seniausia žmonijos religija, Megalito religija yra iš eilės einanti po jos. Mažų mažiausiai, religijų istorija kitos, už ją senesnės, nėra iškėlusi. Ir pastebėtina, kad Megalito religijos palikimas ne vienu atveju yra juntamas tautose iki šiai dienai. Megalito religija buvo užėmusi labai plačius plotus ir užsitęsusi tūkstančius metų (252-3 p.).

Pats didysis klausimas, su kuriuo mes susiduriame, tyrinėdami Megalitą ir kuris išeina iš mirusiųjų kulto ribų, yra: ar Megalito žmogus turėjo tikėjimą į vieną visagalę būtybę, ar — priešingai, jis tik sudarė progą sudievinti mirusius įžymius asmenis ir tokiu būdu prisidėjo prie politeizmo kūrimo. Atsakymas į šį klausimą neturi būti nei greitas, nei vie-naprasmis. Aišku, kad Megalitas, pavirtęs aukštosiomis kultūromis, yra prisidėjęs prie įvairių dievų sistemų sukūrimo. Tačiau kyla klausimas, ar Megalitas savo pradžioje buvo linkęs į dievų kūrimą ir ar jis neturėjo aukščiausios būtybės sąvokos.

Jeigu su šiuo klausimu einame į antikinį Pirenėjų pusiasalį, tai galime pastebėti, kad priešro-mantiškais ir prieškartaginiškais laikais čia nerandama kulto atvaizdų, kuriuos būtų galima laikyti dievais. Galima rasti iškaltų iš akmens moterų kunigių, kurios pavaizduotos garbinančioje pozoje, tačiau nėra pavaizduota tas, kuriam jų garbinimas yra teikiamas. (228 p.).

Graikų geografas Strabo, Kristaus amžininkas, praneša, kad galicijiečiai (Ispanijoje) neturi dievų graikų ir romėnų prasme ir kad Iberų pusiasalio keltai garbina "bevardį" Dievą, kurio garbei jie šoka pilnaties šviesoje apie savo namus. Mes žinome, kad graikai ir romėnai laikė bedieviais tuos, kurie garbino monoteistinį aukščiausią Dievą. Kanarų salų gyventojai, laidodami savo vadą, pasiaukodavo save aukščiausiajai Būtybei. (228 p.).

Baskai, kurie, be abejonės, yra sena Europos tauta ir gyvena ant megalitinio podirvio, Romos laikais neturi dievų vardų savo religinių pasižadėjimų užrašuose. Tačiau vietinio pobūdžio nevisagalių asmenybių pasitaiko. Baskų ir jų protėvių monoteizmo įrodyti, tiesa, negalima. Tačiau negalima įrodyti ir jų politeizmo.

Labai gerą liudijimą apie Pirenėjų pusiasalio gyventojų religiją turime iš šv. Augustino. Jis savo garsiame veikale "De Civitate Dei" rašo, kad jie savo išminčių ir filosofų pagalba yra pasiekę vieno Dievo, kūrinijos steigėjo, kuris yra nekūninis ir nepraeinantis. Sis šv. Augustino teigimas — gana patikimas ir, be abejo, ne be pagrindo. Tačiau iki mes galėsime šį teigimą paremti duomenimis iš kitų Megalito išplitimo sričių, dar yra ilgas kelias. Taip sako Woelferis. (228 - 9 p.).

Pavojų per lengvai patikėti Megalito kultūros monoteizmu, arba vieno visagalio Dievo išpažinimu, sudaro kaip tik indoeuropiečiai. Mat indoeuropiečiai anksčiau ar vėliau kelis kartus užėmė Europą. O šio šimtmečio pradžioje lingvistinėmis priemonėmis pasisekė įrodyti, kad indoeuropiečių protautė buvo vieno visagalio Dievo garbintoja, kurį ji laikė savo tėvu. Dėl to gali kilti įtarimas, kad mes Megalitui priskiriame vėlesnius reiškinius, būtent tai, kas jam nepriklauso.

Indoeuropiečių pirminės religijos monoteizmą itin sistemingai įrodė Leopold von Schroeder'is savo veikale "Arische Religion", kurio pirmas tomas išėjo 1914 ir antras 1916 metais Leipcige. Pats Schroeder'is nebuvo labai didelis savo atradimo entuziastas, bet kaip tik dėl to jo studijos turi daugiau objekty-vinės vertės. Iš jo studijų paaiškėjo, kad lietuviškas žodis Dievas yra pirminio indoeuropiečių Dievo pavadinimo šaknyje. Iš to, kad jis plačiai sutinkamas, bet visur jau nustelbtas kitų Dievo pavadinimų, darome išvadą apie jo senumą. Tik lietuvių ir latvių kalbose ši šaknis tebėra iki šiol Dievo varde. Pačioje Indijoje "Dyauspitar" (Dievas tėvas) buvo nustelbtas Varūnos — paslėpto Dievo, nakties Dievo.

Jis savo ruožtu buvo nustelbtas Mitros — draugystės Dievo. Babilonijoje jo vietą užėmė septynių dievų kolegija. Graikijoje Dzeus buvo sujungtas su perkūnu ir per daug sužmogintas, be abejo, Megalito įtakoje. Vokietijoje senojo europiečių Dievo vardą atliepia dievų vardai, kaip: Tiu, Tyr, Ziu. Angliškas antradienio pavadinimas: Tuesday turi tos šaknies liekaną. (Wilhelm Schmidt, Ursprung und Werden der Religion, 1930 m. 41 - 45 p.).

Kalbant apie indoeuropiečių protautės Dievo vardą, kitas autorius, C. C. Clemen, sako, kad Augsburgo miesto senasis pavadinimas buvo: Ziesberg, t. y. Dzeusburg. (Altgermanische Religionsge-schichte, 1934 m., 49 p.), t. y. Zeuso pilis.

Mūsų autorius Woelferis Schroederio nuopelną religijų istorijai laiko turintį pagrindinės reikšmės. Jis ne tik įrodė aukščiausios Būtybės bruožus įvairių indoeuropiečių tautų kalbose, bet, tuo remdamasis, laikė, kad galima teigti, jog indoeuropiečiai pradžioje sudarė kultūrinę vienumą (322 p.).

Reikia apgailėti, kad lietuviškai šviesuomenei šie faktai pasiliko kažkaip nepastebėti. Mūsų filologai nerado reikalo domėtis religinėmis filologinių tyrinėjimų pasėkomis, o mūsų teologai buvo daugiau užsiėmę specifiniais klausimais ir nesitikėjo ką nors religijai naudingo rasti šiose studijose.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai