Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIŠKOJI REPRIVATIZACIJA PABALTIJYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Parengė BRONIUS NEMICKAS   
Vokietijos užimtiesiems Rytų kraštams ministerijos vienoje bylų (joje yra pluoštas raštų bei memorandumų apie turto privatizaciją ir žemės dalinimą Ukrainos žemdirbiams) rasti du dokumentai, liečia bolševikų nusavintos nuosavybės grąžinimą Pabaltijyje, būtent: "Nuosavybės sutvarkymo pagrindai užimtuosiose Rytų kraštuose" ir "Pasiūlymai privatizacijai tęsti Pabaltijo kraštuose".

Šie dokumentai atšviečia vokiečių politines užmačias Pabaltijyje, išryškindami jų artimąjį siekį ir galutinį tikslą. Taigi ir vokiečių vadinama repri-vatizacija, ketėdama sąlyginai grąžinti smulkiąją nuosavybę į privačias rankas, visų pirma siekia pakelti Pabaltijo kraštų visokeriopą gamybą, kad ji sėkmingai stiprintų karybą, kuri užtikrintų karo laimę. Tačiau galutinis vokiškosios reprivatizacijos tikslas, kaip matyti, yra Pabaltijo kraštų — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — germanizacija, nes nere-privatizuojamos tos ūkio sritys ir tokios nuosavybės, kurios vėliau, vykdant kolonizaciją, numatomos atiduoti vokiečiams.

Reprivatizacija suprantame bolševikų nusavintos nuosavybės grąžinimą tikriesiems jos savininkams. Betgi vokiečiai, kaip matyti, buvo planavę tik tariamą nuosavybės grąžinimą: dalinį, sąlyginį ir išperkamą. Buvo numatoma grąžinti tik smulkioji nuosavybė, stambiąją paliekant okupanto įsteigtųjų monopolių rankose, kad vėliau ji be kliūčių galėtų būti atiduota vokiečiams; net ir smulkiosios nuosavybės savininkų tam tikros kategorijos, kaip žydai ir kt., diskvalifikuojamos. Minimi dokumentai taip pat prasitaria, kad grąžintoji nuosavybė, jei ir kai reikės, galės būti ir vėl atimta. Be to, numatyti ir išperkamieji mokesčiai už grąžintą nuosavybę: atstatymo įnašas, iš dalies ir išlyginamasis mokestis. Vadinasi, vokiečių samprotauta ne apie reprivatizacija, kaip mes ją suprantame, bet apie teisę atpirkti savo nuosavybę. Tačiau ir ši teisė buvo numatoma suteikti tik smulkiosios nuosavybės savininkams (ir jų tam tikros kategorijos išjungiamos) ir tai tik sąlyginai, nes nuosavybė ir vėl galėjo būti atimta karo ūkio ir būsimosios Pabaltijo germanizacijos sumetimais . (Pagaliau ir sukiliminė Lietuvos vyriausybė, tarsi pripažindama bolševikų nacionalizaciją, nepanaikino jos vienu mostu, bet tik atskirais potvarkiais bandė grąžinti privatinę nuosavybę). Šias vokiečių kolonizacines užmačias Pabaltijyje atspindi čia spausdinami du dokumentai, išversti iš vokiečių kalbos.
Bronius Nemickas


1942 m. vasario 22 d.

Nuosavybės sutarkymo pagrindai užimtuosiuose Rytų kraštuose.
1.    Vokiečių nuosavybės likvidacija Rusijoje
pagal 1914 m. gruodžio įstatymą priešo nuosavybei
likviduoti.

Šios bylos yra užbaigtos, nes nukentėjusieji atlyginti pagal bendruosius teisės nuostatus. Verslovių ar namų atveju ištirtina, jei prašytų, ar tie asmenys, ar firmos turėtų pirmumą būti paskirti(-tos) patikėtiniais su pirkimo teise.

2.    Sovietų vyriausybės nacionalizacija

Čia yra neatlygintas nusavinimas, kuris glūdi bolševikinės sampratos valstybės sistemoje. Politiniais, ūkiniais ir administracinės technikos sumetimais negalima panaikinti šių nusavinimų. Nusavintasis turtas yra tapęs sovietine valstybės nuosavybe. Kraštą užimant, nuosavybė pagal tarptautinės teisės nuostatus perėjo Reicho vyriausybei, atitinkamai mūsų sąjunginėms vyriausybėms. Nesvarstytinas atlyginimas buvusiems rusų ir užsienio savininkams.

Reiktų išsiaiškinti, ar anksyvesnieji vokiečių savininkai kaip tada, taip ir dabar turėtų palikti neatlyginti. Prie jų priklauso tokie (buvę savininkai), kurių nuosavybė buvo likviduota carų vyriausybės ar tik vėliau įgyta, arba kurie tik vėliau tapo Reicho vokiečiais.
Pastaba: gana daug vertybių išsisuko iš carų vyriausybės nusavinimo dėka pažinčių bei kyšių ar po rusų nuosavybės priedanga arba įnešant į rusų ar užsienio bendroves ir panašiai. Be to, vokiečių okupacijos metu buvo įpilietinta daug vokiečių, kurių nuosavybės vėliau taip pat buvo nusavintos be atlyginimo.
 
 
Ir čia būtų atkreiptinas dėmesys — nuskriaustuosius (prašymo pagrindu) skirti patikėtiniais su pirkimo teise. Papildomas atlyginimas gal galėtų būti suteiktas, nustatant žemesnę kainą, duodant pigesnį kreditą arba, jei objektas sunaikintas, pirmoje eilėje perleidžiant kitą lygiavertį objektą.

Taip pat reiktų galvoti ir apie nacionalizacijos Reicho ir užsienio (Volksdeutchen) vokiečiams padarytųjų nuostolių bendrą apskaičiavimą, kad, reikalui esant, tuo būtų galima pagrįsti vokiečių numatytą kolonizacijos tikslams didesnių sričių perėmimą, iškeliant vietinius gyventojus.

Savaime suprantama, taip tvarkyti tektų tik tikrai nacionalizuotą nuosavybę. Klaidinga manyti, kad Sovietų Sąjungoje visai nesą privatinės nuosavybės. Tikra padėtis, sakant, buvo tokia:
Suvalstybinta buvo visa žemė, visi žemės turtai, vandenys, miškai, fabrikai, kasyklos, geležinkeliai, vandens ir oro susisiekimo priemonės, bankai, paštas, telefonas ir telegrafas, taip pat valstybės suorganizuotos didžiosios žemės ūkio įmonės (sovchozai ir mašinų bei traktorių stotys).

Didesnių miestų ir pramonės vietovių namai ligi tam tikro dydžio buvo suvalstybinti arba suko-rriuninti. Dydžio normos yra nevienodos skirtingose srityse. Jos eina arba pagal pastato piniginę vertę, arba pagal gyvenanamąjį plotą. Kaimo namai ir miestų maži namai yra perdėm privatinėje nuosavybėje.

Žemės nacionalizacija yra daugiau teorinė kaip praktinė priemonė, iš kurios išplaukia, kad žemė negali būti parduodama, nei apsunkinama. Kitais atvejais padėtis yra tokia:
Kolektyvai (kolchozai) yra politiniu ir ūkiniu spaudimu įsteigti kooperatiniai ūkininkų suvienijimai. Kolektyvai gavo žemę, kaip teigia konstitucijos, "neterminuotai naudotis" t.y. amžinai: gyvuliai, inventorius ir žemės vaisiai, taip pat kolchozų pastatai yra bendras kooperatyvo turtas, taigi nėra valstybės nuosavybė.

Kolektyvo ūkininkai gavo sau naudoti kuklų sklypą, nuosavą gyvenamąjį namą, taip pat pridėtinį ūkį su aprėžtu kiekiu gyvulių (viena karvė ir smulkiųjų gyvulių), paukščių ir žemės ūkio inventoriaus. Arklių ir kitų darbo gyvulių privatinė nuosavybė nebuvo leidžiama.
Taigi praktiškai valstybės nuosavybė yra tiktai sovchozai, kurie atitinka mūsų dvarus.

Išskyrus minėtas gamybos ir susisiekimo priemones, kilnojamasis turtas nebuvo nacionalizuotas. "Nedirbančiųjų" gyventojų sluoksnių apiplėšimas vyko ne įstatyminių nuostatų pagrindu, bet išriedėjo iš revoliucinių priemonių. Priešingai, darbo pajamų ir taupmenų, gvenamojo namo bei namų apyvokos kasdieninio vartojimo daiktų nuosavybė yra saugoma įstatymų. Vokietija nieku būdu negali laikyti na-cionalizuotais(tomis) jokių daiktų ar teisių, kurių pats bolševizmas niekados nenacionalizavo. Šios rūšies priemonės labai klaidintų gyventojų pažiūrą į bolševizmą. Priešingai, Vokietija turi galimai geičiau panaikinti tas nacionalizacijos priemones, kurios yra priešingos jos pačios (Vokietijos) privatinės nuosavybės pagrindinei sampratai.

3. "Žemės reformos" Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.


Šių "žemės reformų" tikslas buvo išdalinti didžiąsias žemes. Pirmoje eilėje buvo paliesti baltai, daugiausia ne Reicho vokiečiai, ir tik nedaug Reicho vokiečių. Buvo atlyginta, tačiau atlyginimas toli gražu nepadengė žalos. Mes iš principo nepripažįstame šių "žemės reformų". Bet politiniais, ūkiniais ir administracijos technikos sumetimais negalima jų panaikinti. Tačiau, reikalui esant, Vokietijos Reichas tuo gali pagrįsti kitas pretenzijas (pvz., žemės kolonizacijai). Vėliau teks išspręsti, koks pirmumas duotinas nuskriaustiesiems.

4.    Žemės prižadas Baltikos kovotojams

Savo laiku Latvijos vyriausybė įstatymiškai patvarkė, kad po karo bus nemokamai duodama žemės apsigyventi Baltikos kovotojams vokiečiams.
Šis pažadas netesėtas. Ir juo galėtų būti grindžiamos galimos Reicho pretenzijos. Kai kurie nuskriaustieji prašymo pagrindu galėtų gauti jų pretenzijas atitinkantį žemės plotą nemokamai iš valstybės žemės fondo.

5.    Pabaltijo valstybių ypatinga padėtis

Šiose srityse sovietinis viešpatavimas truko tik trumpą laiką. Nacionalizacija buvo tiksliai nustatyta įstatymų. Ji buvo pravedama palaipsniui ir, Vokietijai užimant, dar nebuvo pasiekusi senųjų sovietinių sričių nacionalizacijos laipsnio. Nacionalizacija dar tebevyko ir kai kuriose srityse tebebuvo vos poros mėnesių amžiaus. Iš nacionalsocialistinės Vokietijos laukiama, kaip savaime suprantamo dalyko, kad šis boševikinis neatlygintas nusavinimas būtų panaikintas. Vokietija dėl savo viešosios nuomonės negali išvengti šio reikalavimo juo labiau, kad karas buvo vestas įsakmiai bolševizmo panaikinimo šūkiu. Todėl reikalinga, kad vienas skaudžiausių bolševikinių žingsnių — neatlyginamas nusavinimas kaip galint greičiau būtų panaikintas. Vokietijoje gali būti suprantamas bolševikinis viešpatavimas tik kaip laikina būklė be teisinių padarinių. Mes patys laikomės šios pažiūros Rumunijos atžvilgiu ir reikalaujame, kad Reicho ar ne Reicho vokiečių turto necionaliza-cija Besarabijoje būtų laikoma neįvykusi ir anksty-vesniesiems savininkams jų visos teisės pilnai sugrąžintos.
Rumunijos vyriausybė šį reikalavimą laikė savaime suprantamu dalyku ir priėmė. Pabaltijo valstybėse negrąžinimas nacionalizuotos privatinės nuosavybės taip pat sudarytų daug užsienio politikos sunkumų. Jei tatai mums reikalinga, tai galima įgyti, tik įstatymu nusavinant už atlyginimą.

Ši principinė pažiūra nedraudžia civilinei administracijai grąžinti Pabaltijo valstybėse bolševikų atimtąją nuosavybę palaipsniui ir ją apmokestinti bei apsunkinti. Taigi kai kuriems fiziniams ar juridiniams asmenims potvarkis galėtų negrąžinti nuosavybės.

Visai slaptai

Pasiūlymai privatizacijai tęsti Pabaltijo kraštuose.
Amatų, smulkiosios pramonės ir mažesnių prekybos pertvarkymo 1941 m. spalio 17 d. potvarkiu ir jam vykdyti išleistaisiais nuostatais smulkusis verslas Pabaltijo kraštuose yra grąžintas buvusių savininkų privatinėn nuosavybėn. Atskirų įmonių privatizaciją dabar tebevykdo pagal Reicho komisaro pagrindinius nuostatus jo prižiūrimos savakraštės įstaigos. Miesto namų nuosavybės 1941 m. gruodžio 5 d. potvarkis ir jų aptarnavimo (priežiūros) 1942 m. vasario 27 d. nurodymas numato miesto namų valdymą ir naudojimąsi perleisti buvusiems savininkams. Toliau — 1941 m. rugsėjo 13 d. potvarkis bolševikinėms sąlygoms lės ūkyje panaikinti sudaro pagrindą, kad nuo ūkių nacionalizacijos atkirstųjų žemės plotų ūkininkavimą vėl perimtų buvę savininkai.

Kol kas karo ūkio ir vokiečių rezervų išlaikymo sumetimais iš principo neprivatizuojama didesnioji pramonė, stambioji prekyba, bankai, apdrauda ir laivyba.

Ligi šiol vykdytos privatizacijos tikslas buvo visų pirma pakelti visą gamybą, bet dar nesusilaukta didžios sėkmės. Maksimaliniam gamybos ir jos kokybės pakėlimui dabar reikalingos visos privatizacijos priemonės, kurios, paisant karo ūkio interesus ir vėlesnę germanizaciją, tarnauja šiam tikslui.

Yra du būdai karo ūkio požvilgiu Pabaltijo kraštų pajėgumui sužadinti, būtent: atidėti privatizaciją ir vieton jos griebtis griežtesnių skatinamų priemonių, panaudojant kontrolę ir žmones, arba tuojau pravesti toli einančią privatizaciją ir ja sukelti privatinę inciatyvą. Man regis, kad antrasis būdas, ypač karo metu, yra labiausiai tinkamas. Juo anksčiau bus pradėta žengti šiuo keliu, juo veikiau tatai atsispindės gamyboje, svarbiausia žemės ūkio gamyboje. Negalima užmiršti, kad tokios privatizacijos priemonės, žinoma, jei tik bus tolerantiškai vykdomos, bus ir politiškai gana sėkmingos; Pabaltijo kraštai, veikiami dar labiau įsisavintos ryžties, gali būti pa-akstinti pasiekti maksimalinį karo ūkio pajėgumą.

Tolimesnis sovietinės nacionalizacijos pašalinimas dabar turi vykti trijose srityse, būtent: versluose, toliau — reikia grąžinti žemės ir miesto namų nuosavybę ir galop — privatizuoti reikalavimus (ieškinius) ir vertybinius popierius.

1.   Kitų verslo šakų privatizacija

Visos verslo šakos, išskyrus anksčiau minėtąsias įmones (svarbiausia didesniąją pramonę, stambiąją prekybą, bankus, apdraudą ir laivybą), yra grąžintinos į privačias rankas, jei tam nekliudo išimtinai karo ūkio svarbios priežastys. Tuojau privatizuotina:

a)    Transportas.
Transporto įmonės, ypač arklių ir sunkvežimių transporto priemonės. Vidaus vandenų transporto įmonės (pvz., Latvijoje buvusios 72 įmonės; geidaujamą centrinį naudojimą galima pasiekti, valdant generaliniams komisarams ar savakraštėms įstaigoms).
b)    Tik vietinės reikšmės pramonės įmonės, nors ir būtų šiek tiek viršytas vidutiniškai 20 darbininkų skaičius (žiūr. 1941 m. spalio 17 d. potvarkio 7 str.). (Generalinių komisarų sudaryti sąrašai yra patvirtinti Reicho komisaro). Reikalas sukasi, pvz., apie plytines (ne apie ypatingos kokybės plytų, kaip nedegamojo akmens, gamybą, kuri prašoka vietinę reikšmę), kalkių degyklas, durpių kasyklas, ypač sezonines įmones.
c)    Ribotos apimties medžio apdirbimo įmonės (ligi šiol pertvarkymo potvarkio 9 str. 3 pastraipos išimtos). Sąlygotina, kad šios įmonės nesupirkinėtų malkų; taipgi daugiausia vieno gaterio lentpjūvės, kurios atlyginamos už atliktą darbą. (pvz., Latvijoje anksčiau buvo 298 įmonės).
d)    Maisto perdirbimo įmonės, kiek tai leidžia
pertvarkymo potvarkio 7 ir 8 straipsnių nuostatai
(ligi šiol minėto potvarkio 9 st. 3 pastraipos išimtos).
e)    Daržininkystės.
Nacionalizacija daržininkystes priskyrė pramonės sektoriui. Jų gamyba gali būti diriguojama generalinio komisaro (žemės ūkio skyriaus) ar savak-raštės įstaigos.
f)    Ryšium su smulkiojo verslo privatizacija pa-
tiklos (Treuhand) masėje tebesančios įmonės, netu-
rinčios savininkų, taip pat galėtų būti perleistos ir
kitiems tinkamiems asmenims, jei jos apsunkina
viešąsias rankas ir privatus jų vadovavimas yra
pajėgesnis.

3.   Namų ir žemės nuosavybės grąžinimas a)   Žemės nuosavybė

Artimiausias tikslas yra laimėti karą. Kol kas nereikia kreipti dėmesio į pastangas, kaip po karo bus disponuojama nacionalizuotos žemės nuosavybė, jei, ją grąžinus, žymiai pakils žemės ūkio gamyba ir bus pasiektas pakankamas gaminių tiekimas. Nes Rytų krašto karo ūkiui yra svarbiausia — žymiai pakelti žemės ūkio gamybą ir ją visiškai suimti. Po laimėto karo Reichas kiekvienu atveju praves Rytų erdvės politiką.

Motyvai už ir prieš žemės nuosavybės grąžinimą yra pakankamai žinomi. Neginčytina, kad ūkininkas intensyviau šeimininkaus ir nesibaidys pastangų, taip pat labiau visaip kaip manysis, jei žinos, kad jis yra savo žemės savininkas. Ūkininkų kelyje atsiranda didelės sunkenybės ir nesėkmės; todėl nereikia jų dar padidinti, nekreipiant dėmesio į nuosavybės grąžinimo tinkamą laiką. Sovietinių priemonių laikymasis, ypač žemės ūkio nuosavybės srityje, būtų žalingai panaudotas priešo propagandos; čia reikia prisiminti, kad kitose užimtose Rusijos srityse jau žengtas pirmas žingsnis į nuosavybės grąžinimą. Po karo lauktina didesnės apimties laukų tvarkymo. Jis neapsiribos dabartinėmis sritimis. Tada, bendrai tvarkant, (iš dalies legisliacijos būdu) spręsis kiekvieno atvejo kolonizacijos reikalai. Dabar pradėtas čionykštės žemės santykių tyrinėjimas.

Ryšium su tuo, atrodo, netikslu iš nuosavybės perleidimo išskirti buvusią šeimos žemę, kuri prieš 1920 m. priklausė Pabaltijo vokiečiams ir buvo nusavinta. Jei dabar prieitum prie šio dalyko, turbūt kiltų dar didesnė nerimastis, kaip žemės nuosavybės klausimo aplamai nepradėjus. Teisingiau būtų į 1920 m. žemės reformą atsižvelgti vėliau: Pabaltijo erdvės kolonizaciją pagrįsti tuo, kad anksčiau buvo nusavinta daug vokiečių žemės.

Jei žemės grąžinimu norima pakelti gamybą ir sutelkti pakankamai žemės ūkio gaminių, tai su šia privatizacija susijusios priemonės turi būti naudojamos takto požvilgiu teisingai ir būtinai su apsukria propaganda. Kitaip nukenčia laukiamas rezultatas. Sakykime, kad Ketverių metų planas ir Rytų ministerija iš principo pritarė pasiūlymams, tai nepakaktų tik laukti įstatymų, kurių išleidimas pareikalauja laiko. Tuojau turėtų prasidėti laikraščiuose ir radijuje apsukri propaganda, kad viešuomonę palenktum būsimajam įstatymui, skelbiant būsimųjų reformų toleranciją ir nurodant, ko dabar laukiama iš gyventojų.

Geidžiamam rezultatui pasiekti yra du būdai. Po išbandymo nuosavybė galėtų būti grąžinama (galimai tam tikrais protarpiais) tiems ūkininkams, kurie įrodė, kad, ūkininkaudami savo žemėje, darbštumu ir savo gaminių tiekimu pateisino jiems karo metu patikėtus uždavinius. Betgi šiuo būdu, mano nuomone, pasiektum tik dalinių pasekmių, nes periodiškai būtų privatizuotas tik ribotas ūkininkų skaičius ir šios priemonės galimai nedarytų įspūdžio platesniems sluoksniams. Sis procesas taip pat pareikalautų daug ir painaus administracinio darbo.

Kitas būdas būtų toks: tuojau (galimai prašymo pagrindu) grąžinti nuosavybę bendrai, žinoma, laikantis įprastinių sąlygų, liečiančių, pvz., nepatikimuosius, žydus ir kt. Tie, kurie rodo savo neigiamą nusistatymą Naujosios Europos interesams, apleisdami savo prievoles, visados dar gali būti pričiupti, vėliau atimant iš jų nuosavybę, arba kitu būdu. Reiktų išsiaiškinti, ar neatitiktų šio tikslo pagal Estijoje jau esamą praktiką vedama tiekimo knyga, kurion ūkininkas įrašo gamybą ir bėgamuosius tiekimus.

Antrąjį būdą laikau tikslingesniu; iš karto gautųsi platesnis išdavų pagrindas, ir nesusirištų rankos dėl vėlesnių dispozicijų taip, kaip pirmuoju atveju. Prieš pirmąjį būdą kalba dar ir toks požiūris. Grąžinant nuosavybę, dėl žinomų priežasčių turi būti apdėta nemaža atstatymo suma, kuri bus eilės metų apsunkinimas. Jeigu nuosavybę grąžintų pirmiausia tik pareigingiesiems, tai šie žmonės kasmet turėtų pakelti dar nemažą papildomą auką priešingai tiems, kurie nenori daugiau įsipareigoti ir šiuomet gal net labiau vertina savo žemės valdymą negu nuosavybę, apsunkintą nuolatiniais atstatymo mokesčiais.

b)   Miesto namų nuosavybė


Dabartinis ankstyviesiems savininkams namų valdymo ir naudojimosi grąžinimas nežada lauktų išdavų. Reicho ministerio užimtiesiems Rytų kraštams 1942 m. balandžio 9 d. dekretas (II 6/V/1400) geidauja, kad namai ir sklypai greitai būtų grąžinti privatinėn nuosavybėn. To pagrindas yra žinomas. Tolimesnis miesto namų privatizacijos atidėjimas vargu pateisinamas, norint išvengti tolimesnio jų griuvimo ir ypač nemažo viešojo biudžeto deficito, padengiamo viešosios namų administracijos.

Vėlesnei vokiečių kolonizacijai dar turėtų pakakti atsargų. Ypač žydams ir repatriantams priklausiusių namų, apie kuriuos sukasi vokiečių reikalas, vertė yra gana didelė.
Pagaliau miesto namų nuosavybės grąžinimas yra numatomas prašymo pagrindu. Grąžinant namų nuosavybę, turi atkristi jau esama valdymo ir naudojimosi galimybė. Kitaip naudotojas — valdytojas pajamų požiūriu atsirastų geresnėje padėtyje, nes jis neturėtų mokėti mokesčių, susietų su nuosavybės atgavimu.

Atstatymo įnašas ir išlyginamasis mokestis už apsunkinimų panaikinimą

a)   Miesto namai

Atgaunamoji nuosavybė apdedama atstatymo įnašu. Jo atsisakymas vietiniuose gyventojuose sužadintų jausmą, kad jiems perduodamos vertybės, į kurias jie Reicho atžvilgiu turi tikrą teisę. Vietiniai (gyventojai) tokį mokestį iš principo laikys teisingu. Sis mokestis taip pat tarnaus per dideliam krašto pinigingumui sumažinti.

Kadangi nustatant mokestį pirmoje eilėje tenka bendradarbiauti su savakraštemis įstaigomis, tai reiktų pagalvoti, kaip šiomis pajamomis sudominti savakraščius biudžetus, nes jie, jei dar nebūtų Reicho subsidijuojami, ieškotų kelio prieiti prie šių pajamų.

Mokestis (atstatymo įnašas) turi būti nustatytas tinkamo dydžio ir tapti pirmaeile įstatymine daiktine teise. Atsižvelgiant į paskutiniaisiais metais pa-blogėjusį namų stovį ir einamuosius viešus apsunkinimus, dabartinės nuomos pajamos nebepakelia didesnių apsunkinimų. 20-25% tikros namų vertės, atrodo, yra tinkamas atstatymo įnašas. Apskaičiavimo būdas smulkiau nurodytas priede.

Ligšioliniai namų daiktiniai apsunkinimai palieka senųjų skolintojų naudai pagal nominalinę vertę. Nesiūlytinas visiškas jų panaikinimas, nes valiutos pakeitimas juos nuvertino maždaug 20%. Antra vertus, įvertinti nė nereikia. Dėl įvykusio daiktinių apsunkinimų nuvertinimo sklypo savininkui susidaro nepateisinamo pelno, už kurį iš jo galima laukti išlyginamojo mokesčio; jis iš pagrindų atitiktų Reicho namų nuomos mokestį.

Tinkamu išlyginamuoju mokesčiu numatomas papildomas apsunkinimas, apskaičiuojamas nominaline ipotekine šios dienos rublio verte. Apie tai smulkiau — žiūrėk priedą.
Tačiau siekiant pastovios ir tvarkingos nuomos politikos, gal būtų tikslinga visus namus pagal jų vertę apsunkinti vienodu išlyginamuoju mokesčiu, neatsižvelgiant į tai, ar jie visiškai nebuvo apsunkinti, ar jų apsunkinimas buvo mažas. Pusė atstatymo įnašo būtų pritikiu. (Tatai būtų pirmuoju metodu (atveju) 50% anksyvesniojo apsunkinimo, imamo nuo namų vertės). Žinoma, galėtų būti aiškinama, kad toks užmojis yra neteisingas,nes jis vienašališkai paliestų daiktinių skolų vengusiuosius. Tam galima prieštarauti, nes ryšium su žemės apsunkinimu išmokėtieji (gautieji) pinigai apyvartoje buvo įvairiai naudojami ir vėliau jie daugeliu atvejų dėl įmonių nacionalizacijos žuvo. Paprastesnis yra antrasis atvejis, kur taip pat reikia įsiminti, kad įrašytieji apsunkinimai daugiausia yra savininko ipotekos ar žemės paskolos ir dažnai sunku įrodyti (tatai būtų reikalinga) jų teisinis pagrindas (santykis). Iš antros pusės, reikia turėti galvoje, kad antrasis atvejis (būdas) pakenktų nuomos politikos siekiamam tikslui, kai skolinantis būtų įrašomi nauji kredito ir kiti apsunkinimai.

Išlyginamasis mokestis tuo pat metu uždedamas ir nenacionalizuotiems namams. Be to, vargu būtų teisinga šiuos namus apdėti dar ir atstatymo įnašu, nes, nacionalizuojant jiems priklausančią žemę, liko tik namų (ribota) nuosavybė. Gąžinant nacionalizuotų namų nuosavybę, tuo pat metu turėtų būti atstatyta ir vadinamųjų nenacionalizuotų namų nuosavybė.

Atstatymo įnašas ir išlyginamasis mokestis turi būti mokami tinkamomis metinėmis normomis. Metų trukmės dabartinėmis nenormaliomis sąlygomis dar negalima nustatinėti; tikslinga kasmet nustatinėti minimalinis procentas. Jei šių mokesčių įvedimas tarnautų per didelei perkamajai galiai sumažinti, tai reikia nustatyti, kad apsunkinimas gali būti užmokėtas bet kada arba mokamas didesnėmis už nustatytas normas, kas skatintų išmokėti prieš laiką. (Apsunkinimų apyvartingumas dar tiriamas.)

b)   Kaimo žemė

Atstatymo įnašo ir išlyginamojo mokesčio, taip pat iš principo ir nuvertinimo apskaičiavimo būdas praktiškai yra tas pats, kaip ir (a). Kiekvienu atveju turėtų būti dar atitinkamais nuostatais akstinama nuolat ir savanoriškai didinti (mokėjimo) įsipareigojimus turtui iš skolų išvaduoti. Cia ir propagandiškai galėtų būti nurodoma, kad, atsiradus įnašo ir mokesčio mokėjimo sunkumams, konkrečiu atveju palankiai bus žvelgiama į tuos, kurie susimoka savo metines normas ir atlieka savo tiekimo prievolę.

3. Reikalavimai (ieškiniai) ir vertybiniai popieriai

a)    Su privatizacija siejasi prieš nacionalizaciją paimtųjų ir jos paliestųjų skolų sutvarkymas. Kurios skolos nacionalizacijos nepaliestos, tos iš principo yra grąžintinos. Čia, kaip ir visais kitais atvejais, jos pripažintinos tik nuvertinta forma, tuo būdu jų sutvarkymas žymiai palengvintas.

Skolintojo (kreditoriaus) apsaugą įgyja tie skolų santykiai, kurie ūkiškai tiesiog siejasi su realiu turtu (daiktais, įmonėmis ir kt.), sovietų nacionalizuotu, neperimt jiems šio įsipareigojimo. Kreditorius turi ieškinio ir tikslingo (tinkamo) vykdymo apsaugą, kol bus grąžinta skola ar tas daiktas perduotas jam naudotis; po to jam privalu vykdyti savo prievoles. Tai taikoma ipotekai ar kitu būdu aptikrintiems reikalavimams.
b)    Taupymo indėliai kredito institucijose yra ligi tam tikro laipsnio pripažinti ir tenkinami. Šie indėliai, jei viršijo 1,000 rublių, buvo nacionalizuoti.
Kredito institucijos neturi jokių ypatingų sunkenybių atmokėti nenacionalizuotus indėlius. Atsižvelgiant į tai, kad privatūs skolininkai sąžiningai atidengia savo skolas bankams ir tuo būdu sudaro pinigų skolintojams tenkinti, būtinai yra reikalinga ribotai atgaivinti ir privatūs indėliai. Pripažinimas ir patenkinimas galėtų būti tokios apimties, kokią apžiotų fondas, kuris susidarytų iš privačių skolininkų atmokų valstybės bankų likvidacinėje masėje. Šis būdas kels taupymo dvasią ir politiškai bus ypač veiksmingas.

c) Nacionalizacijos metu visi vertybiniai popieriai ir ipotekiniai paskolos lakštai turėjo būti atiduoti į valstybės bankų depozitą. Nusavinus, savininku tapo valstybė, bankai buvo tik podėlio vieta. Iš akcijų ir dalininkų lakštų nacionalizacijos išeina, kad ir pačios įmonės buvo nacionalizuotos, todėl vertybiniai popieriai dėl skolininko sunaikinimo taip pat tapo beverčiais. Įkaito lakštai ir paskolos buvo atšaukta, taigi buvę skolintojai nebegalėjo tuo remti savo teisių. Ipotekos lakštų nusavinimas yra išvesti-nas iš to, kad žemės įkeitimo teisės dėl ipotekos knygų uždarymo nebebuvo galima pareikšti.

aa) Netikslinga grąžinti vietines akcijas ir dalininkų lakštus, nes anos įmonės priklauso stambiajam verslui ir dabar neprivatizuojamos; be to, šie popieriai, kaip sakyta, dėl skolininko sunaikinimo yra beverčiai. (Taip pat iš buvusio turto akcijų ir dalininkų lakštų (išvedamų) pretenzijų pripažinimas, pvz., atlyginimas pinigais, yra ne laiku, nes siūlytina turto privatizacija nėra pati sau tikslas; be to, tam nėra pinigų).

Kas link užsieninių vertybinių popierių, tai yra tikslinga išmokėti dabartinė vertė vidaus valiuta, at-skaitant (ypač akcijų atveju) apie 20% atstatymo įnašą.

bb) Realinio kredito įstaigų išteklių rėmuose turėtų būti atlygintos įkaito lakštų ankstyvesnių savininkų buvusios pretenzijos. Būtų neteisinga, jei, atgyjant įstaigų reikalavimams, čia nedalyvautų buvę įkaito lakštų skolintojai. Bet įkaito lakštais išreikštos pretenzijos (atskirais atvejais dabar sudarytų mažesnes sumas) dėl pelningumo pakeičiamos kny-gon įrašytais reikalavimais.

cc) Valstybės paskolos iš principo nebus grąžinamos, tam sovietai nepaliko biudžetinių lėšų; tas pats taikoma ir savivaldybinėms paskoloms. Svarbiausia, kad šių paskolų buvę skolininkai yra išnykę. Dar bus tiriama, kuriais atvejais ir kuriuose rėmuose galės būti pripažintos ypatingos paskirties valstybinės ir savivaldybinės paskolos, kurias sovietai dar neįvykdytais nutarimais išimties būdu ketino tenkinti.

dd) Atstatant namų ir žemės nuosavybę, yra tikslinga ir nacionalizuotuosius ipotekos lakštus grąžinti buvusiems savininkams, išskyrus įprastines išimtis. Lakštai grąžinami tik tiems buvusiems savininkams, kurie dar yra jais pagrįstų reikalavimų skolintojai.    Pasirašė Dr. Funken

Priedas
a)    Atstatymo įnašas

Sunku nustatyti namų vertę, pagal kurią dabar jie apmokestintini, tuo būdu apsunkintini. Atstatymo įnašui nustatyti tikslingiausias bus toks būdas: pradedama nuo ankstyvesnės namų nominalinės vertės latais, litais ir kronomis, patikimiausiu išeities tašku laikant mokestinę vertę. Si vertė pervedama į rublius, ir rublinė vertė nominaline suma yra apsunkinimas, išreikštas reichsmarkėmis. Pvz., 100,000 latų nominalinės vertės namo apsunkinimo susidarytų 100,000 rublių — 10,000 reichsmarkių, t.y. apie 20%.
Atstatymo įnašo apskaičiavimas pagal apytikrę metinę nuomą, kaip jau nurodo 1942 m. balandžio 9 d. Rytų ministerijos dekreto pastaba, yra per žemas, ypač prie čionykščių nuomų.

b)    Išlyginamasis mokestis už daiktinių apsunkinimų panaikinimą
Apskaičiuojant išlyginamąjį mokestį dabartine rublio verte už ipotekas ir kt., gautųsi toks vaizdas:
Prileiskime, prieš valiutos pakeitimą namo vertę buvus 100,000 rublių. Pavyzdys 1): 75,000 rublių apsunkinimas. Pavyzdys 2): 50,000 rublių apsunkinimas. Pav. 1):   Dabartinė   tikra   namo   vertė   (buvus 100,000 rublių nominalinei verčiai)
     50,000RM
Atstatymo įnašas      10,000RM
40,000RM
Apsunkinimų panaikinimo
išlyginamasis mokestis ... 7,500RM
32,500RM
Panaikinta ipoteka     7,500RM
25,000RM

Pav. 2):   Dabartinė namo vertė      50,000RM
Atstatymo įnašas      10,000RM
40,000RM
Nuvertinimo mokestis      5,000RM
35,000RM
Panaikinta ipoteka      5,000RM
30,000RM

Šie pavyzdžiai rodo, kad pvz., savininkas, kurio namas anksčiau buvo apsunkintas 3/4 jo vertės, dabar turėtų tik pusę tos vertės apsunkintą namą, o anksčiau ligi pusės vertės įskolintas namas, dabar būtų apsunkintas 3/5 savo vertės. Juo didesnis buvo apsunkinimas, tuo palyginamai palankesnėje būklėje dabar rastųsi savininkas.

Jeigu būtų nusistatyta namų savininko dėl ištikusių įvykių nepastatyti geresnėn būklėn kaip anksčiau, tais atvejais, kur tai įvyktų, turėtų būti uždėtas atitinkamas sulyginamasis mokestis už ipotekos panaikinimą, kad eliminuotų šį pelną. Pirmajame pavyzdyje tai reikštų, kad dar 12,000 RM išlyginamojo mokesčio turėtų būti uždėta.

Bet reikia įsiminti, kad prie dabartinio menko namų rentabilingumo tokie didesnių apsunkinimų mokesčiai vargu galėtų būti išrenkami.
Pasirašė Dr. Funken
(Šaltinis: NationalArchives microcopy No 454, roll!9).
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai