Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALSINGO TENORO TAKAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Kučiūnas   
Atsiminimų žiupsnis STASIO BARO 70-mečiui

Lietuvos operos baritonas, vėliau dainavimo mokytojas Jonas Būtėnas, regis, nejuokais, nutvėrė mane Hochfeldo DP lagerio gatvelėje ir sakė nepaleisiąs, "kol, brolyti, neisi paklausyti tokio balso, kokio dar niekad negirdėjai!" Nesispyriojau. Prieš mane stovėjo impozantiškas, gal net kiek kraupus žmogus — masyvus, didelės it liūto galvos, rūstus ir stačiokiškas. Nusivedė jis mane į vieno barako kambarį, kuriame vieninteliai baldai buvo pianinas, kėdė ir suoliukas palangėje. "Čia mūsų konservatorija", tarė jisai ir nusikvatojęs, išėjo pašaukti savo mokinį.

Atsisėdau ant suolo palūkėti. Kaip gera, pagalvojau, kad lagerio vadovybė paskyrė kad ir prastą kampelį muzikai. Čia pianistai gali pirštus pamiklinti, dainininkai nevaržomi išsi-dainuoti. (Beje, nereikėtų užmiršti, kad tai buvo "gerieji tremties metai". Hochfeldo lietuviai turėjo ir savo spaudą, ir knygų leidyklą, parėmė chorą, dramos artistų sambūrį ir net baletą, kuriam talkinti aš tada ir buvau atvykęs iš prancūzų zonos.)

Būtėnas netrukus pasirodė duryse su augalotu patrauklios išvaizdos vyriškiu, iš tolo tiesiančiu ranką susipažinti: Stasys Baranauskas. O jo mokytojas, nieko nelaukęs, be ceremonijų tuoj sėdo prie pianino ir, negailestingai kirsdamas vienu pirštu klavišus, pradėjo vokalizuoti jaunąjį dainininką. Nuo žemųjų tonų jis palaipsniui kopdino jį į tenoro aukštumas.

Nėr ką sakyt, buvau iš tikrųjų didžiai nustebintas. Sužavėjo gražus, sodrus balsas, bet užvis labiausiai stulbino, tarytum pašiaušomis ėjo per mane to balso jėga. Drebėte drebėjo lango stiklas ir net visa Būtėno "konservatorija".

Kaip aprašytum dainininko balsą? Vartau storą albumą, kuriame prilipdyta daugybė nelietuviškos spaudos atsiliepimų apie Baranausko, paskiau Baro dainavimą. Tenoras, kaip žinome, apkeliavo gerą gabalą pasaulio, koncertuodamas lietuviams ir nelietuviams. Gastroliavo jis dukart Anglijoje, taipogi du kartus buvo nuskridęs į Australiją (tenai, tarp kitko, dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje Adelaidės mieste), aplankė Kolumbiją Pietų Amerikoje, o ką jau bekalbėt apie Vokietiją, Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstijas. Be to,vienas didžiausių Stasio Baro triumfų buvo pirmo prizo laimėjimas Amerikos dainininkų konkurse 1958 m., surengtame didžiojo Čikagos dienraščio — The Chicago Tribūne. Taigi prisirinko daugiau šimto lapų įvairių laikraščių recenzijų. Bet jas beskaitydamas gaunu įspūdį, lyg būtų rašytos vieno kritiko, vis tos pačios frazės, tie patys didžiai liaupsinantys žodžiai. Štai tik keletas angliškos spaudos pavyzdžių: "tenore robusto of Italian mould... glorious voice of heroic di-mensions ... full-throated tenor... powerful sonority... povverful voice of depth and force..." Ir taip toliau.

Sklaidydamas albumo lapus, aptinku vis dėlto vienintelę recenziją (Memminger Zeitung, 19.6.1957), kurioje kritikas, pašlovinęs dainininką mums jau žinomais epitetais, pastebėjo, jog Baras įveikia ir lyrinę dainavimo sritį — "auch das lyrische Fach bewaltigt". Ir norėtųsi čia pridurti, kad šitoks lyriškas atspalvis (tatai patyriau ir anuomet Hochfelde) — tai būdingiausia ir gražiausia Baro balso savybė. Ir dar: be anos lyrikai linkusios lietuvio sielos, nesunku buvo išgirsti ir nuoširdžią jauseną. Bet ką gi... gal nesunku tik mums, lietuviams.

Nuo ano mudviejų susipažinimo Vokietijoje prabėgo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nūdien Stasys ir aš gyvename beveik kaimynystėje ir dažnokai susieinam paplepėti. Kaip paprastai, du senoliai — vienas bežengiąs į aštuntą dešimtmetį, kitas jame jau įpusėjęs — šnekam apie orą, sveikatą ir dienos politines sensacijas. Retai beprisimenam senus bendradarbiavimo metus, nebent netyčiomis koks išsprūdęs žodelis sukeltų prisiminimų giją. Štai vieną praėjusios vasaros rytą sėdėjom abudu verandoje ir minėjom paskutiniuosius įvykius Lietuvoje. Kalbėjom apie Sąjūdį ir mūsų tautiečius, tiek daug metų iškentėjusius priespaudą ir smurtą. Sakėm, galgi ateis ir jiems geresni laikai, o kad pastaruoju metu susilaukiam daugiau svečių iš Tėvynės — irgi geras ženklas. Nežinau, kuris iš mudviejų tada tarstelėjo, jog kai kurie tų svetelių visiškai nenuvokia, kad ir mes,išeiviai, turėjome vargingų dienų. Ir va ta dingstim priminiau savo bičiuliui, kokį išvargusi jį kitados matydavau. "Atsimenu", sakiau, "būdavai taip peršlapęs savo prakaite, kad bežingsniuojant batai kliuksėjo. Ir tai, beje, viduryj žiemos."

Stasys Baras, atvykęs į Ameriką, apsigyveno Gary mieste (tenai pas jį ir aš buvau savaitei prigludęs) ir pelnė duoną, remontuodamas prekinius vagonus. Vagonus, kuriais gabendavo gyvulius, dažniausiai kiaules. Galima įsivaizduoti, kokia bjaurastis ir dvoką buvo tose darbovietėse. "Nepatikėsi", juokėsi dabar mano draugas, "nuo vagonuose tvyrojančio gyvulių šlapimo aprūdydavo dirbančiųjų kombinezonų sagos, o nemažai tos šlykštybės teko įtraukti į plaučius!"

Laimei, plaučiai nesukriko, o noras dainuoti tebekrebždeno jo širdyje. Tiesą sakant, degte degė, nes, nepaisant sunkių sąlygų ir ilgoko kelio, Baras kas savaitę atvykdavo į Čikagą lavinti balso ir mokytis dainų, arijų. Džiaugiaus galėjęs jam tada pagelbėti korepetuodamas, paskiau akompanuodamas koncertuose Čikagoje ir kitur. Apvažinėjom, apskraidėm kone visą šiaurinį Amerikos kontinentą. O bekeliaujant, paprastai šnekoms nebūna galo. Aerouoste, automobilyje, viešbutyje, galop ir prieš koncertą, kai frakuoti kaip du pingvinai try-pinėdavom vienas aplink kitą — visąlaik būdavo apie ką kalbėti. Ilgainiui iš paskirų fragmentų susidarė kaip mozaika Stasio gyvenimo vaizdas. Nuo pat vaikystės.Vienąkart į mano klausimą "kada pajutai norą dainuoti", jisai prisiminė save, maža vaikiūkštį, išbėgantį į laukus paplyšoti, "iš viso vieko paleisti gerklę". Ką dainavo, nė pats nežinojo, bet stebėjos, kad balsas nuskardi toli toli link giraitės horizonte. Tokį skambų balselį pastebėjo vėliau ir Klaipėdos gimnazijos muzikos mokytojas. Jis pastatydavo jaunylį prieš vyresniųjų gimnazistų chorą, kad šis pagelbėtų sopranams ištraukti keblesnes partijų gaidas. Įsiminė jis būtent Šimkaus dainos "Lietuviais esame mes gimę" aukštoką frazę — "kaip eglė kur prie Šešupėlio..."

O Jonas Būtėnas... Kada jis ėmė jau subrendusio vyrioko tenorą ugdyti?
"Būtėnas pastatė mane, kaip dainininką, ant kojų" pripažino kartą Baras. Tai buvo vokiečių okupacijos laikais, kai, gavęs gimnazijos atestatą, jis atvyko į Kauną studijuoti mediciną ir dainavimą. Okupantai, kaip žinia, uždarė universitetą, tad Stasiui beliko muzikos mokslas konservatorijoj. Perėjęs per kelias dainavimo mokytojų rankas, jis galiausiai atrado sau atitinkamą balso lavintoją. (Būtėnas buvo kadaise ilgametis įžymaus italų baritono Mario Sammarco mokinys ir, nors pats neiškilo į vokalines viršūnes, gerai pažinojo bei canto meną.) Būtėnas pritaikė jaunam tenorui ne tik gerą metodą, bet ir atvedė jį pirmąsyk į koncertinę estradą mokinių rečitalyje. Ir netrukus garsas apie balsingąjį tenorą pasklido tarp kauniečių. Pradėjo plaukt kvietimai dainuoti įvairiuose renginiuose. Iš anų gan liūdnokos būties dienų Baro atmintyje įstrigo ypatingai šviesus momentas. Vieną sekmadienį, giedodamas Kauno Jėzuitų bažnyčioje, jis pajuto savotišką ekstazę: gero rezo-


Stasys Baras Florestano vaidmenyje Beethoveno operoje "Fidelio"

Stasys Baras Canio vaidmenyje Puccini'o operoje "Pagliacci"

nanso šventykloje jo balsas kažkaip laisvas plačiai skriejo, tarsi į erdves, į begalybę... Jis, be to, prisimena, kaip maldininkai vienas po kito atsigręždavo pažvelgti, kas ten per giesmininkas prie vargonų.

Cia turėjom gerą progą atsiminti, kaip po daugelio metų Čikagos lietuvių bažnyčioje tūlas Justinas Mackevičius atsigręžė į giedantį Stasį Barą ir po pamaldų pasiūlė jam darbą savo banke. Sis tad pasiūlymas ir užbaigė devynerius metus užsitęsusią dainininko "katorgą" gyvuliniuose vagonuose.

Stasio Baro įsijungimas į Čikagos Lietuvių operą buvo itin reikšmingas. Salia balsingųjų S tankai tytės, Stempužienės, Brazio ir Vaznelio šaunusis tenoras suteikė šiam sambūriui dar daugiau patrauklumo. Ilgainiui geros žinios apėjo išeivijos kolonijas ir pasiekė net tėvynę Lietuvą. (Skaičiau, kad senasis Kipras Petrauskas buvo giliai sujaudintas, klausydamas čikagiečių Aidos įrašą, ir ypač džiaugėsi Baro dainavimu.)

Be abejonės, būta ir kritikos. Gi iš anapus Atlanto dažnai būdavom vadinami saviveiklininkais, mėgėjais. Tačiau tokie "epitetai" nė kiek nejaudino. Visų pirma, didžiuma operinin-kų nebuvo profesionalai ir tiktai dusyk savaitėje susirinkdavo repetuoti (beje, Čikagos Lietuvių opera ir šiandien yra gyvastinga; rašau būtuoju laiku, turėdamas omenyje dabar jau gan tolimą praeitį), repetuoti būtent pamėgtą meną. Kadangi mėgom, tai ir mėgėjo vardas nebuvo užgaulus, gal net mielas.

Tačiau kartais... Ne dažnai, bet kartais, žiūrėk, ir mėgėjo darbas pakyla į aukštumas. Grįžtu prie mūsų tenoro. Atmenu jo gražiai skambėjusį Radamesą Aidoje, tragiškąjį Canio Pajacuose, bet labiausiai kalinį Flo-restaną Fidelio operoje. Gal laisvės kovotojo dalia, gal dramatiškai stipri Beethoveno muzika, galop gal ir Pū-kelevičiūtės lietuviškai atkurtas tekstas pagavo Barą ir įgalino jį iškilti į retai girdimą puikų šios sunkios partijos atlikimą. Svaičioju? Paskaitykime, ką rašė ano meto Daily Netvs kritikas Bernard Jacobsen (dabar įžymus muzikos veikėjas Londone): "The voice itself is a glorious one, and it poured forth with unstinging ease from the sufferings of the dungeon aria through to the finai exultation in which this superb dramatic artist ex-pressed perfect and irresistible joy in every lineament."

Jeigu šiandien Stasys Baras atsidusęs tartų: "išdainavau visas daineles", tai reikėtų jam priminti, jog vis dėlto pasigendam lietuviškų kompozicijų įrašų į plokšteles ar kasetes. Kai kurias Šimkaus dainas ar Banaičio šedevrą "Aš per naktį", na ir Ja-kubėno jam dedikuotą dainą "Mano deimantai" retai kas gebėjo geriau padainuoti., Deja, per vėlu. Dabar jisai jau susirado kitą veiklos dirvą. Visad "nėręsis iš kailio" kam nors pagelbėti, šis energingas mūsų tautietis su būdingu jam entuziazmu metėsi į talką Lietuvių Fondui.
Sėkmės ir ilgiausių metų!
A. Kučiūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai