Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRONIO RAILOS "KRYŽKELĖS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
Ketvirtojo radijo prakalbų rinkinio išleidimas 1989 metais paryškins Bronio Railos našaus gyvenimo aštuoniasdešimtmetį. Šiandien mūsų publicistikoje nėra lygaus plunksnos riterio. Rašymo darbą B. Raila tęsia nuo pat jaunystės Lietuvoje. Su pirmuoju straipsnių rinkiniu Tamsiausia prieš aušra egzode yra išleidęs keturiolika stambių knygų, kuriose žaižaruoja emocingas, polemiškas stilius, pagrįstas puikia lietuvių kalbos nuovoka. Turinyje atsiskleidžia įvairių Lietuvos problemų drama su įvairiais veikėjais. Vyrauja laisvės ir kultūros išlaikymo reikalas.

1974 m. pradėjęs kalbėti per Laisvosios Europos Radiją, Raila turėjo gerokai sudrausminti savo ankstyvesnį iškalbingumą. Trijų ar keturių puslapių erdvėje pasakyti tai, kas būtiniausia. Todėl straipsniai tapo liesesnį, dalykiški, pastraipos reiklesnės, rūstybes bei ironijos strėlės aštresnės...

Kryžkelių tomas sudarytas iš 1986-1989 metų prakalbų, stilistiškai apdorotų. Tiek devyni knygos skyriai, tiek
paskiri rašiniai, kaip visad, puošiasi vaizdingomis antraštėmis. Pavyzdžiui "Krislų ir rakščių'' skyriuje yra prakalba "Klajonės po siaubo šiukšlynus".

Gyvenimo kaita yra negailestinga žurnalistikai, trokštančiai pratęsti savo egzistenciją. Juk retas skaitytojas domisi senomis naujienomis ar praėjusiu metų polemikomis. Šiuo atžvilgiu ir Kryžkelių svarstymuose, nežiūrint kai kurių temų dar neišblė-susio aktualumo, girdisi vakardienos tonacija. Kažkaip nūdienę Lietuvos atgimimo oratoriją kur kas gyvy-biškiau pasklaido sovietų sukeltas negandas. Be to, gyvenimo kaita išbraukė tai, dėl ko autorius nerimsta savo knygoje.

1988 m. Br. Raila šitaip kalbėjo per radiją: "Tiesiog gaila, kad suklastotos ir išgalvotos informacijos dabar dedamos ne tik į tarybines enciklopedijas. Jos driekiasi ir per visą sovietinę spaudą, draikosi knygose, vadovėliuose, monografijose, apybraižose. Maždaug visur. Maža vilčių, ar jos kada pasiliaus."

Tai deramas priekaištas tarybinei faktų klastojimo inercijai. Tačiau šiandien tie nuogąstavimai (maža vilčių), matome, jau neturi jokio realaus kabliuko. Skaitytojui tesukelia tik šypsnį.

Jei Kryžkelių polemika didžia dalimi yra pernykštis pasibaksnojimas su bolševizmo propaguotojais, šiandien jau išmuštais iš ringo, tai Br. Railos raštų publicistinė reikšmė nekelia jokiu abejonių. Jo išleistuose tomuose yra sukauptas didžiulis mūsų epochos lituanistinis lobis: pažintų asmenų, akistatų, situacijų, pokalbių, nuotaikų, nuomonių, citatų...Parodijuojant Puškiną, čia lietuviškoji dvasia ir čia Lietuvos amas. Daugelyje detalių. Tik permeskime akimis kad ir šio rinkinio vardų rodyklę ar panaudotų knygų, žurnalų, laikraščių sąrašą. Įdėta daug darbo. Stebina autoriaus platus įsigyvenimas į lietuvišką tematiką. Už tai jam ateityje bus dėkingi mūsų epochos problemų studijozai. Dėkos ir Praamžiui, suteikusiam Br. Railai ilgametės rašytojiškos ištvermės. Gyvenimo stebėjimo galia sukaktuvininkas ir šiandien išsiskiria iš daugelio už jį jaunesnių žurnalistų.
*
Mūsų džiaugsmui istorinės ironijos rodyklė staiga aštriu smaigaliu atsisuko į tarybinės santvarkos apologetų sąžinę. Daugelis jų prisipažįsta pataikavę blogiui. Tačiau turi ir svarų pasiteisinimą: teroro sąlygomis kitaip negalima buvo elgtis. Kaip visada tokiais atvejais herojų, save ir savo šeimas aukojančių, tebūna tik saujelė. Šiandien mes su pagarba minime disidentų pavardes.

Br. Raila gerai supranta, kad,gyve-nant laisvėje, lengva skaldyti antausius tolimiems tironams. Rizika už tai labai minimali. Jo patriotinė rūstybė todėl užgula tik tuos lietuvius, kurie persistengdami rėmė okupanto liniją. Net su perviršiu. Tokių spartuolių buvo visose srityse. Ypač auklėjimo įstaigose ir spaudoje.

Raila apibūdina XIX amžiaus švietėjišką Lauryno Ivinskio kalendorių, pritaikytą ūkininkams. Kai buvo įvestas graždankos raidynas, Ivinskis, pajutęs, kad lietuviai jo nepakenčia, daugiau viešų kalendorių nebėruose. O štai tarybiniame 1987 metų kalendoriuje teisės mokslų kandidatas Kazimieras Valančius klastoja Lietuvos respublikos politinę padėtį, teigdamas, jog Lietuva liaudies seimo valia savanoriškai nusprendė įsijungtį į Sovietų Sąjungą. Raila smerkiančiai pastebi: "Jei taip sugalvotų ir skelbtų Kremliaus politikos juristai ir žurnalistai (...), dar galima suprasti. Bet kad Vilniaus universitetas galėjo išugdyti tokį juristą (...) su sena prasminga lietuviška pavarde, tai tiesiog siaubinga. "

Skaudžiai pakritikuoja ir antilietuvišką pokario partizanus juodinantį Jono Mačiukevičiaus romaną "Jūsų ir mūsų kraujas: šis veikaliukas "liks siaubingas tautinės ir moralinės degeneracijos dokumentas ateičiai. Niekuo nepateisinamas."
Mieželaitį, pasirašiusį Kremliaus s suredaguotas "istorijos" nuorodas  Amerikos Kongresui, pavadina iš į miežio peraugusiu į hibridą — pa kruojiečio, vilniečio ir maskolio.

Užpelnytos pašaipos susilaukia ir Vacys Reimeris, prieš keliolika metų svečiavęsis Railų pastogėje, vėliau Pergalėje    atspausdinęs    kelionės įspūdžius, kur Railos antitarybines pažiūras pavadinęs "sudužusio puodo"  filosofija.   O  dabar  Reimeris "graudžiausios išminties poemoje" (Pergalė, 88.6) prisipažįsta, jog jam skaudžiausia, kad "mūsų priešai, kurie vakar iš mūsų šaipės — buvo teisūs."   

"Tai kieno puodas su visa filosofija sudužo", klausia Raila, čia pat cituodamas Reimerio savigraužos metaforas: buvo stručiai, kiūtojo namų arešte, buvo minties savižudžiai, giedojo kaip narvely kanarėlės...
Sios tragikomiškos situacijos pabaigai pacituoja vieno draugo "čia pat prie Ramaus vandenyno" ekspromtu . sueiliuotą  posmą:   "Geriau   nutiltumėt, vyručiai: /Nejus skirti sukurti naujai būčiai. / Geriau tylėtumėt, į
kelnes prisidirbę — Ir patys užsiner-tumėt ant kaklo virvę."

*
Mano įsitikinimu, ironija dažnai turi atlaidumo priešui atspalvį. Tai labiausiai civilizuotas ginklas. Nieko fiziškai nesužeidžiantis, tik įspraudžiantis priešą į komišką padėtį. Raila jį reikliai panaudoja. Pavyzdžiui, kai kalba apie valstybę, kur "teisybės genijais apsiskelbę vienos partijos ideologai, biurokratai ir policininkai. " Arba kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, sumini eilę pavyzdžių, kaip sovietijos įžymybių vaikai pasirinko tėvams ideologiškai priešingą kelią. Stalino dukters Svetlanos atvejis yra ryškiausias. O pas lietuvius Antanas Venclova išaugino antikomuni-stą, žmogaus teisių gynėją dr. Tomą Venclovą.

"Juokas juoku, ir jums taip pat atrodys juokinga (...) ir šitokioje liūdno vaizdo sistemoje kartais matome, kaip kai kurie tėvai, net iš pačių viršūnių, retkarčiais ne taip blogai išauklėja savo vaikus." Rašinį užbaigia: "ne visa Lenino sekėjų pedagogika buvo tik nevykusi ir bloga."

Lakoniško pavažiavimo aštrumu, bei sąmoninga ironija itin pasižymi prakalbų užsklandos. Šiai Bronio Railos literatūrinei savybei panagrinėti praverstų išsamesnė recenzija. Cia nurodysiu vieną vykusį sąmojo pavyzdį. Būtent "Janicarų pašnekesiuose" Raila atsikerta istorijos kandidatui Stasiui Laurinaičiui, iškritikavusiam jo knygą Kitokios Lietuvos ilgesys. Laurinaitis, kaip dera ideologiniam kritikui, visų pirma išplūsta autorių, paskui įrodinėja, kaip skurdo nepriklausomos Lietuvos ūkininkai ir darbininkai, kaip gadindavo savo skrandžius "pažilintais barščiais" ir "nugriebtu pienu".

Šiandien mokslas įrodė, kad toks maistas sveikatos negadina. "Priešingai", užbaigia polemiką su mokslingu istoriku, "skrandį, o ir socialinę bei dvasinę sveikatą kaip tik daugiausiai gadina tie per gausūs melo riebalai..."

Pasak poeto Ezra Poundo, poezija — tai žinios, nuolat išliekančios žiniomis. Taigi nesenstančios.
Manau, tuo pačiu amžinumu pa-ženklintina kiekviena gera grožinė proza. Taip pat ir publicistika, jei tik joje yra kas nors literatūriškai ypatingo, nepakartoj imo, originalaus. E sėjai ar apybraižos, parašyti pagaunančiu stiliumi, vaizdinga kalba, be abejo, pakyla į literatūrinę plotmę. Ypač memuarinė žurnalistika, kurioje autorius sugeba atvirai kalbėti ne tik apie save, bet ir prakalbinti savo draugus ar pažįstamus, parodyti jų charakterius, savitą dalykų supratimą, jauseną bei pergyvenimus.

Bronio Railos tekstuose šitokio memuarinio labo yra nemažai. Juk bendravo ir bendrauja jis su daugelių žmonių. Draugų ir bičiulių ratas didokas. Žinodami jo plunksnos vertę, žmonės mielai jam atsiveria, kaip ir jis jiems. Kryžkelėse su atsidėjimu skaitome jo šiltus pokalbius su Stasiu Santvarų, Antanu Gustaičiu, Tomu Venclova, Juozo Baltušio-Juozėno dukra Rita Baltušyte-Ormsby, ištrūkusia iš tėvo tarybinio rojaus ir tapusia Amerikos Balso bendradarbe. Įdomios yra mintys "Apie priešpaskutinį trečiafrontininką" — Kostą Korsaką, gabų, įžvalgų, tačiau komunistų eksplotuotą kritiką.

Talentingas rašytojas Grigorijus Kanovičius Lit. ir mene rašė: "Dabar mes žinom, kad tylėjimas anaiptol ne auksas. Dabar žinom, kiek kraujo per tą tylėjimą pralieta."

Kad ten valstybinio smurto metais buvo tylima, niekas nesistebi. Baimė yra natūrali apsisaugojimo priemonė, Kai kada ir tylėjimas nepadėdavo. Taip pat nesistebima ir tuo, kad daug kas ir čia, Vakarų demokratijos prieglobstyje, tylėjo. Juk ne kiekvienas sugeba iškalbingai viešai skelbti savo humanistines pažiūras. Stebina gal tik tai, kad kai kurie iš tų atsargiųjų tylesnių, sujaudinti kokio nors naujo komunistų smūgio žmonijai, prabildavo bet tik apsidairydami, tik pasislėpę po slapyvardžiais. Pasiteisinimas — nukentės giminės tėviškėje.

Jei man reikėtų pasiūlyti kandidatą niekada netylėjusių lietuvių žurnalistų taurei gauti, bematant paminėčiau Bronį Railą. Glasnost principas jam yra prigimtas dalykas. Antitotalitarinėje kovoje jo asmuo iškyla aukštai. Todėl ir buvo jis dažnai plūstamas tų, kurie Lietuvoje visokiais būdais pataikavo Kremliaus diktatoriams.

Prakalbėję "Pro domo sua" Bronys Raila pasisako, kodėl kalbėjęs pakeltu, čaižančiu tonu, kodėl nevengęs pajuokavimų ar pasišaipymų. O todėl, "kad mūsų sovietiškai išmankštinti broliai per spaudą ir radiją mano ir daugelio mūsų adresu dažniausiai verčiasi ir švaistosi tokio vulgaraus turinio ir netašyto stiliaus tonais, kad kitaip ir atsiliepti ir negalima. Ir gal neverta."

Reikia tikėti, aktualios polemikos (ji būtina ir taikos sąlygomis) tonas turės keistis dabar, kai laisvėjanti Lietuva ieško įžvalgesnio ir atlaides-nio naujų įvykių įvertinimo. Tačiau atsisakyti ironiškų pajuokavimų Kryžkelių autorius tikriausiai nesutiks. Per mandagus tūpčiojimas tik sumenkintų jo raštų stilistinį įtaigumą.
Pr. Visvydas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai