Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOVELIŲ RINKINYS APIE LIETUVIŲ IŠEIVIUS AMERKOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žemkalnis   
Carolyn Thorman, FIFTY YEARS OF ETERNAL VIGILANCE, Atlanta, Peachtree, 1989.
Į Amerikos prozą, kaip į Mississip-pi upę, įsilieja vis daugiau intakų, ypač iš Azijos ir Pietų Amerikos. 19-tame šimtmetyje amerikiečių literatūra išsivadavo iš priklausomybės angliškajai. Šiandien ji pradeda netekti savo išskirtinai europietiško vakarietiško pobūdžio. Vadinamoji anglosaksiškoji raštija, kurią siejame su Hemingway'aus ar Faulknerio vardais, virsta tik viena, nors ir svarbiausia, tos margos įvairovės dalimi.

Nuo naujų Amerikos knygų lentynos imame ir kuklų lietuvišką įnašą į tą anglų kalba kuriamą kultūrų, mitologijų, stilių margumyną. Tai pernai Peachtree leidyklos Atlantos mieste išleistas novelių rinkinys "50 Years of Eternal Vigilance" (50 Amžino budėjimo metų). Jo lietuvių kilmės autorė Carolyn Thorman veda mus į kuklius lietuvių imigrantų kambarius, jų organizacijų sales, mėgina atskleisti jų sielas. Nebe tikri lietuviai, dar nevisiškai amerikiečiai, jie gyvena visuomenės pakraštyje. "Mūsų šaknys jau nebe Anykščių durpynuose sako viena veikėja. "Bet jos dar neįcementuotos ir į George Washginton o antkapį'*. Iš tų Amerikos lietuvių perspektyvos, amerikiečiai kaimynai juos supa "kaip vanagai vištas".

Autorės veikėjai — mažamoksliai, nesugeba aiškiai suprasti savo padėties ar jos tiksliai aptarti. Kai kurie jų intuityviai priešinasi asimiliacijai, nukultūrėjimui ir nutautėjimui. "Aš ne emigrantas, aš pabėgėlis tvirtina Žiedonis, buvęs "džentelmenas" ir karys. Jis pasigenda "garbės idėjos", ir todėl jam sunku gyventi Amerikoje. Kaip nuolatiniai pašaliečiai tie Amerikos lietuviai kartais suartėja su kitais juos supančios visuomenės sluoksniais — hipiais ir indėnais.

Asimiliacijos problema ryškiausiai vaizduojama novelėje "Vilniaus dukterų draugija". Štai kaip autorė aprašo jų tradicinio posėdžio pradžią: "Klebonas mums liepdavo tarnauti Dievui, Lietuvai, Amerikai ir šv. Kazimierui. .. mes saliutuodavom vėliavą. .. giedodavom Žvaigždėtą vėliavą, Dieve, laimink Ameriką! ir Marylande, mano Marylande. Turėjom apsimesti čiagimiais amerikonais, kad niekas nepastebėtų, jog mes tokie nesam".

Laimingajame posėdyje "Vilniaus dukterų draugijos" pavadinimą pasiūloma pakeisti į "Pietryčių Balti-morės moterų klubą" ir įsilieti į valstybinę organizaciją. Pirmoji tam pasipriešina jauna mergina, imigrantų anūkė. "Tada viskas bus vienoda", pareiškia ji, "mes teplauksim pasroviui". "Ir nuskęsim", priduria kita.

Carolynos Thorman vaizduojami Amerikos lietuviai dar daug kuo panašūs į lietuviškosios kaimiškos prozos figūras. Vyrai darbštūs, tebesilaiko tradicinių vertybių, bet ir bukai užsispyrę, savanaudiški. Šeimos, bendruomenės gyvybę palaiko moterys — vyrai griauna, jos atstato, ar bergždžiai stengiasi atstatyti.

Visi jie, vyrai ir moterys, labai konkretūs, kūniški, nenustoja valgę ar galvoję apie maistą; nors jie prarado gimtąją žemę, jie tebeturi savo įprastinius valgius. Kai lietuvis tėvas užmuša nedorėlį vyrą, sugriovusį jo dukters gyvenimą, jo pirmi žodžiai jai: "Kodėl virtuvėj nėra tarkuotų krienų?"

Autorė užjaučia savo veikėjus ir geros žurnalistės įžvalgumu atkuria jų aplinką, išeiviškus ir amerikietiškus ritualus. Tačiau jai daug sunkiau apčiuopti jų lietuviškąjį pradą. Jos veikėjai, kaip tie Šventąją žemę norintys atkariauti "Puntuko riteriai", dažnai primena Amerikos televizijoje įprastinius komiškus "etnikus". Lietuva, jos kultūra ir pasaulėjauta autorei, trečios kartos lietuvaitei, tėra tolimas atsiminimas, perkoštas per kitų žmonių prisiminimus, ore pakibusios ir kartais iškrypusios smulkmenos.

Tą išeiviją, kurią laikinai atgaivino pokario imigrantų banga, plačiau ir autentiškiau pavaizdavo Amerikos lietuvių rašytojas Antanas Tulys. Bet nors ši novelių knyga ir nėra svarbus literatūrinis įvykis, ji mums vertingas dokumentas, liudijimas apie mūsų gentainius Amerikoje — apie tai, kas išlieka iš lietuvybės, kai beveik viskas jau pamiršta.
J. Žemkalnis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai