Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORINIO ROMANO PROBLEMOS RYTŲ - VIDURIO EUROPOJE PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių savilaidinė ir oficialioji spauda sutaria vienu klausimu: Lietuvoje beveik nebeegzistuoja istorinis romanas. "Deja, nė su žiburiu nerasi bent truputuką įspūdingesnio kūrinio apie mūsų tautos istoriją, artimesnę ar tolimesnę jos praeitį", užpernai TSRS rašytojų sąjungos suvažiavime skundėsi kritikas Algimantas Bučys.

Kokia istorinių raštų padėtis kitose Sovietų Sąjungos tautose? Ukrainoje pastarųjų kelių metų būvyje pasiliejo ištisas istorinių romanų ir studijų srautas, nustelbęs kūrinius šiuolaikiniais klausimais. Ukrainiečių literatūroje dominuoja Kijevo valstybės ir kazokų laikmečio temos. Viena populiariausių tokių knygų yra Ukrainos rašytojų sąjungos sekretoriaus Pavlo Zahrabelnio romanas "Roksolana", kuriame aprašomas ypatingo grožio ir intelekto ukrainietės likimas šešioliktame šimtmetyje. Paimta nelaisvėn Krymo totorių užpuolimo metu, ji tampa turkų sultono Suleimano II-ojo žmona ir suvaidina svarbų vaidmenį Turkijos politikoje. To paties autoriaus romane "Aš, Bohdanas" kazokų vado Chmelnickio dvasia apžvelgia Ukrainai lemtingą septynioliktą šimtmetį ir medituoja apie jį. Leidžiama daug istorinių dokumentų rinkinių ir ruošiamas pilnas ankstyvosios Rusios kronikų rinkinys ukrainiečių kalba. Visi tie leidiniai susilaukė nepaprasto skaitytojų dėmesio.

Ypač įdomu, kad daugelis tų istorinių romanų autorių dar neseniai buvo griežtai kritikuojami už nukrypimus nuo partinės linijos. Kompartijos taisyklės nepasikeitė: istorinius raštus paskatinusios sukaktys — kaip prieš trejetą metų paminėtos 325 "susivienijimo" su Rusija metinės, ar pernai atšvęsta 1500 metų nuo Kijevo įkūrimo sukaktis — turi būti išnaudotos ukrainiečių liaudies ideologiniam ir politiniam "švietimui": "sutvirtinti amžiną ir nepažeidžiamą rusų ir ukrainiečių tautų bei visų šalies tautų draugystę". Kitaip tariant, ukrainiečių, lietuvių ir kiti autoriai turi taip gvildenti savo istoriją, kad jų skaitytojai įsitikintų, jog jų tautoms nėra kitos išeities, kaip likti Rusijos dalimi.

Kai kurie ukrainiečių autoriai nukrypo nuo tokių taisyklių. 1973 metais vienas ukrainiečių kompartijos pareigūnas taip aptarė padėtį: "Aiškiai neaprėžtos ideologinės pozicijos turėjo neigiamos įtakos kai kuriems rašytojams, kurie savo knygose susižavėjo klaidingu praeities romantizmu, patriarchaliniu gyvenimo būdu bei etnografija, ir taip nukrypo nuo praeities ir dabarties vertinimo iš klasinių pozicijų". Kyla klausimas, kaip kompartija reaguos į dabartinį istorinio romano sužydėjimą Ukrainoje? Ar jis tėra laikina, partijos interesų padiktuota apraiška? O gal istorinės literatūros tvanas reiškia varžtų atleidimą, literatūrinę liberalizaciją. 1982 metų rugpjūčio mėnesį "Literaturnaja Gazieta" skiltyse išspausdintas Centro komiteto įsakas apie "Literatūrinių - meninių žurnalų kūrybinius saitus su komunistinės statybos "praktika", atrodo, paneigia tokias viltis. Kompartija vėl kaltina rašytojus nepakankamu dėmesiu dabarties problemoms ir nesugebėjimu "tinkamai" apdoroti "sudėtingą" istorinę medžiagą.

Tokie įsakai ir perspėjimai gerai pažįstami ir Lietuvos kultūrininkams. "Praeities idealizavimas", "patriarchalinės buities liaupsinimas" , etnografijos "baubas" nuolat mirga vilniškės spaudos skiltyse. Skirtumas tas, kad Lietuvių literatūroje istorijos beveik nėra. Į lietuvius, kaip į ukrainiečius, istorija byloja svarbiomis sukaktimis — neseniai praėjo 550-osios metinės nuo Vytauto Didžiojo mirties, 1987-aisiais sueis 600 metų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje sukaktys nepažadino istorinės literatūros srauto, kaip Ukrainoje. Jos teminimos savilaidoje ir istorinės sąmonės nepraradusių lietuvių širdyse.
"Dabartinėje Lietuvoje negali būti sukurtas tikras istorinis romanas", tvirtino savilaidinė "Aušra" savo 81 metų rugsėjo numeryje. "Mūsų literatūra nėra lygiateisė su rusų literatūra, nėra laisvės mintims reikšti, nėra ryšio su pasauline literatūra".

Su panašiais sunkumais susiduria ir kitų nerusų tautų literatūros sovietinėje imperijoje. Šių metų pradžioje uzbekų rašytojų sąjungos vadovybė pasmerkė savo narį Mamadalį Mahmudovą, kurio "nusikaltimai" ataidėjo iki Maskvos žurnalų puslapių. Visas triukšmas kilo dėl jo istorinio romano "Nemirtingos kalvos", kuris užpernai buvo išspausdintas pagrindiniame uzbekų literatūriniame žurnale "Šark julduzi".

Romano veiksmas vyksta Uzbekistane, praėjusį šimtmetį, kai caro armijos skverbėsi į Vidurinę Aziją. Literatūros prižiūrėtojų aliarmą sukėlė jo nacionalistinės ir antirusiškos nuotaikos. Romano teigiami veikėjai yra uzbekai ar kazachai, besisielojantys dėl savo tautų atsilikimo, kuris neleidžia joms efektingai pasipriešinti užkariautojams. Kompartijai labai nepatiko ir visiškai neigiamas rusų užkariavimo pavaizdavimas. Oficialioji sovietinė istoriografija tvirtina, kad nerusai savo noru įsijungė į carinę imperiją ir visad labai mėgo eilinius rusus. Nerusų pasipriešinimas jų teritorijos užgrobimui paprastai aiškinamas "klasiniais interesais", o rusų užkariavimas teisinamas tuo, kad jis esąs "istoriškai pažangios reikšmės", nes okupuotos tautos darbo liaudis tuo buvo suvesta į sąlytį su "pažangiąja rusų darbo klase".

Mahmodovo romane vaizdas visai kitoks — rusų užkariavimas nepateisinamas. Romanas prasideda idiliniais Vidurinės Azijos tautų santarvės vaizdais prieš rusų atėjimą, kurį simbolizuoja besiniaukiantis dangus. Romano pabaigoje — dangus visai juodas. Herojai Boranbekas ir Boribajus nemato kitos išeities, kaip ginklu priešintis rusams, o neigiamieji veikėjai kolaboruoja su užkariautojais. Narsus uzbekų vadas Alimkvulis mirtinai sužeistas, rusams užimant Taškentą, taip kreipiasi į savo vyrus: "Nebijokit, Dievas mums padės! Mes gyvenom taikingai. Priešas užpuolė mūsų šalį, žudo mūsų žmones, niokoja mūsų žemę. Ką blogo mes jiems padarėm? Nieko! Kodėl tad mes turim jiems leisti mus žeminti? Mes kovojam už save, savo žmones, savo tėvynę".

Romano herojai taip pat tvirtina, kad asmenys ir tautos turi pažinti, mylėti ir gerbti save ir savo praeitį, jei jie nenori tapti "pašaru svetimiesiems". Jie turi mylėti savo kalbą ir neleisti kitų tautų kalboms užimti jos teisėtą vietą: "Ši žemė, ši šalis priklauso uzbekams! Kokia gėda, kad valstybinė kalba ne uzbekų!"

Skandalas dėl "Nemirtingų uolų" baigėsi Mahmudovo sąlyginiu išteisinimu. Jo nuodėmės buvo dovanotos, nes jis prisipažino suklydęs ir pasižadėjo "radikaliai" perrašyti romaną meniniu ir ideologiniu požiūriu. Žurnalas "Sark julduzi" buvo "išvalytas" — paskirti nauji redkolegijos nariai, įskaitant uzbekų literatūros žinovę Vladimirovą, pirmąją slavę žurnalo istorijoje. Buvo smarkiai išbartas Uzbekistano Mokslų akademijos kalbos ir literatūros institutas, o uzbekų rašytojų sąjungos vadovai prisipažino esą atsakingi už "nesubrendusius" raštus. Kai Mahmudovo romanas bus išleistas atskira knyga, jis jau bus visai skirtingas: Vladimirovą ir Maskva nuspręs, kokia iš tikrųjų buvo uzbekų istorija.

Šis  ritualas   gerai  pažįstamas  ir Lietuvos rašytojams, kurie beveik visai nustojo rašę istorinius romanus. Istorinės temos yra kaip iš praeities užsilikusios minos — jų bijomasi liesti, kad jos nesprogtų.

Pokario Rytų Europos istoriniame romane visad ryškiai atsispindėjo dabartis. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoje grožinė literatūra istorinėmis temomis suklestėjo tuoj po 1968 metų invazijos. Kompartijai šis posūkis į praeitį pasirodė labai įtartinas; oficialaus kritiko Stepano Vlasino žodžiais, daugelis autorių "pasislėpė praeityje, norėdami pabėgti nuo griežtų taisyklių, kurių reikia laikytis rašant dabarties temomis". Tačiau jis pripažino, jog istorinėmis temomis rašantieji, matyt, jautė, kad "jiems reikia mokytis iš istorijos ir joje ieškoti tautinio charakterio ir dorovinių tradicijų šaknų".

Pastaraisiais metais ši istorinių romanų banga Čekoslovakijoje ėmė slūgti, bet diskusija apie juos tebesitęsia. Skirtingai apie tokius romanus pasisakė slovakų kritikas Janas Lenco. Trijų sovietinių istorinių romanų recenzijos rėmuose jis atmeta įprastinę teoriją, kad rašytojai griebiasi praeities temų, nes jie nori pabėgti nuo dabarties. Lenco pabrėžia, kad "praeities vertybes suprasti būtina, nes jos sudaro gyvą istorijos palikimą dabarčiai". Pasak jo, praeityje rašytojas gali atrasti "modelį" — pavyzdinę situaciją, kuri pakyla virš laiko ribų — iš praeities įvaizdžio spinduliuoja problemos, su kuriomis susiduria visų laikų žmonės visose civilizacijose. "Istorija", sako jis, "žiūri dabarčiai tiesiai į akis, ir atvirkščiai". Lenco žodžiais, "Gerą šiolaikinę istorinę prozą tegali sukurti toks rašytojas, kuris intensyviai išgyvena savo paties laikmetį ir kuris supranta pagrindinius šiandienos klausimus. Tai ne pigi, paviršutiniška ir permatoma alegorija".

Savo tezei pailiustruoti Lenco pasirenka tris leningradiečio rašytojo Valentino Tublino romanus — apie 12 šimtmečio Kiniją, Julijaus Cezario Romą ir Homero Graikiją. Tačiau jų problemos labai aktualios šiandienos Rytų Europai. Štai kaip slovakų kritikas aprašo Tublino veikėjų vidinį konfliktą: "Jis tragiškas ir drauge didvyriškas. Veikėjai turi rinktis tarp medžiaginės gerovės, turto ir ištikimybės savo principams, nebodami didžiausios rizikos net ir tada, kai visai nebėra vilties. Jie negali kitaip elgtis, nes išduotų save".

Romane apie Romą vienas liaudies tribūnas atsisako garbinti Cezarį ir taip kreipiasi į bailesnius tribūnus: "Demokratija merdi prieš jūsų akis. Jūs tai puikiai matote, bet užsimerkiate ir tvirtinate, jog nieko panašaus nėra. Jūs tai puikiai girdite, bet užsikemšate ausis ir sakote: nieko panašaus nėra".

Šio romano skaitytojai Slovakijoje ar Tarybų Sąjungoje galvos ne tiek apie Romą, kiek apie Andropovo Rusiją — taip, kaip prieš 25-rius metus Ježio Andžejevskio romano "Tamsa gaubia žemę" skaitytojai Lenkijoje žinojo, kad jo pagrindinė tema ne ispanų invazijos siautėjimas, bet Stalino siaubas. Slovakų kritikas būtų galėjęs dar paminėti, kad istoriniai romanai ir studijos suklestėjo čekų literatūroje ir po 1939 metų nacių okupacijos. Neužsimena jis ir apie tai, kad istoriniai romanai, pabrėžiantys skirtumus tarp vidurio Azijos tautų ir rusų, dabar gausėja Uzbekijoje, Kazachijoje ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Janas Lenco žino išraiškos ribas 1982 metų Čekoslovakijoje.

O Lietuvoje istorinis romanas merdi. Be jo lietuvių literatūra neatlieka svarbios funkcijos — žvelgti į dabartį praeities akimis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai