| |
|
|
|
ŽENGIANT Į PENKIASDEŠIMTUOSIUS METUS |
 |
 |
 |
Visiems lietuvių kultūros puoselėtojams ir išlaikytojams išeivijoje jau iš anksto malonu pranešti, kad ateinančiais metais AIDAI minės savo gyvavimo keturiasdešimtmetį. Tai labai ilgas bei sudėtingas laiko tarpsnis, vertas ne tik leidėjų, redaktorių, prenumeratorių, bet ir visų lietuvių nuoširdaus dėmesio. Tai sukaktis, kuri kiekvieną kultūros mylėtoją verčia klausti save: kiek aš per tą keturiasdešimtmetį prisidėjau prie kultūros žurnalo AIDŲ išlaikymo? Ar, būdamas pakankamo išsilavinimo ir mokėdamas lietuvių kalbą, bent prenumerata palaikau šį dvasinį kultūros ramstį?
AIDAI, dr. Vytauto Bieliausko 1944 m. pradėti leisti Muenchene paprastu informaciniu biuleteniu, našiai augo į kultūros žurnalą. 1945 m. rugsėjo mėnesio AIDAI jau turėjo kultūrinio leidinio veidą ir užmojus. Ten leidėjas rašo: "Mūsų leidinys yra visų pirma informacinio pobūdžio, liečiąs lietuvių aktualijas. Antrasis jo tikslas yra duoti skaitytojams straipsnių, straipsnelių, rašinių, eilėraščių, žodžiu, tai, ką mes suprantame kultūrinės srities aktualijomis". Šuoliai į kultūrinį lauką tikrai buvo spartūs. Tų pačių metų kiti Aidų numeriai jau pasižymėjo aiškiu kultūriniu bei kūrybiniu pobūdžiu. 1945-ieji yra laikomi AIDŲ gimimo metais (Vytautas J. Bieliauskas, Aidų pradžia, 1975, Nr. 1).
Per tuos keturiasdešimt metų Lietuvių padėtis pagrindinai pasikeitė, tik, gaila, ne kultūros žurnalo AIDŲ labui. Iš vargingų pabėgėlių mūsų tautiečiai per tą laiką tapo pasiturinčiais žmonėmis. Kalbama, kad išeivijos lietuviai niekada nėra buvę tokie turtingi, kaip dabar. Bet to visiškai nejaučia AIDAI. 1945 metais žurnalo buvo spausdinama 5000 - 6000 egzempliorių. Prasigyvenus gi, niekaip nebuvo galima prieiti bent prie 2000, o šiuo metu vos vos sukamės apie 1500. Tai graudu, nes juk tiek daug buvusių pabėgėlių vaikų bei vaikaičių, mokančių lietuvių kalbą, baigė aukštuosius mokslus ir turi pelningas tarnybas. AIDAI gi žymiausios jų daugumos dar tebelaukia.
AIDAI, kaip tvirtas kultūros žurnalas, net keturiasdešimt metų sunkiausiose sąlygose buvęs išeivijos dvasiniu žibintu, savo sukakties proga turi pagrindo tikėtis nuoširdesnio dėmesio iš lietuvių šviesuomenės. Leidėjai mano, kad, žengiant į penkiasdešimtuosius gyvenimo metus, bus susilaukta pagalbos ne tik iš vadinamų garbės prenumeratorių, bet ir iš lietuvių finansinių institucijų, organizacijų ir brolijų, skirstančių metų pabaigoje savo pelnus kultūriniams reikalams. Čia taip pat turime mintyje ir testamentines dovanas, ir paskirų kultūros mylėtojų žymesnes aukas.
Pagaliau atėjo laikas rimtai susirūpinti šiuo ilgamečiu kultūros žurnalu, kol dar ne vėlu. Norint išlaikyti išeivijos kultūrinę pusiausvyrą, neužtenka finansuoti tik vadinamą aktualiąją lietuvybę su praeinančiais iškilmingais proveržiais. Reikia daugiau dėmesio skirti pasiliekančioms kultūrinėms vertybėms, kaip literatūrai, menui, mokslui, kurias jau keturiasdešimt metų puoselėja AIDAI. Šiuo metu, kai vieno numerio išleidimas kainuoja daugiau kaip 4000 dol., tą naštą palikti vieniems leidėjams — pranciškonams būtų negailestinga ir nelogiška. Tuo taip pat būtų kasama žurnalui duobė, nes per keturiasdešimt metų padėtis labai pasikeitė — darbo, popieriaus, spausdinimo ir pašto kainos nepaprastai pakilo, o visuomenės rūpestis žurnalu — atslūgo.
AIDŲ keturiasdešimt metų gyvavimo sukakties sulaukę, leidėjai giliai tiki, kad toks žurnalas išeivijai yra dar reikalingas, ir laukia pagalbos iš lietuvių šviesuomenės. Be jos mūsų žingsniai į penkiasdešimtuosius metus būtų silpni.
AIDŲ LEIDĖJAI
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
