| |
|
|
Lietuvoje anais laikais, kuriuos puošė pavyzdingu savo gyvenimu šv. Kazimieras, baigėsi trynimasis pagonijos liekanų su krikščionybe. Aukštaičiuose ją galutinai prigydė didysis mūsų kunigaikštis Jogaila. Vesdamas katalikę lenkų karalaitę Jadvygą, jis pats priėmė krikštą, sujungė dvi tolimas dvasia tautas, bet įdiegė lietuviuose tą patį katalikų tikėjimą, pasukdamas Lietuvos istoriją katalikiškųjų Vakarų kryptimi. Jogaila paliko du sūnus: Vladislovą, lenkų karalių, ir Kazimierą, kurs valdė Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę.1 Vladislovui žuvus ties Varnos miestu kare su turkais, Kazimieras buvo pakviestas ir lenkams karaliauti. Jo viešpatavimas lietuviams, palyginti, buvo ramus: niekas į mūsų kraštą nebuvo įsibrovęs; plėtėsi amatai, prekyba, gerėjo ekonomika, daugėjo gyventojai, kilo švietimas, didėjo mokyklų skaičius; Vilniuje veikė dvi vidurinės mokyklos.
Karalius labai mylėjo Lietuvą ir jos žmones, pratinosi lietuviškai kalbėti, tačiau pas mus dažnėjo svetimų kalbų vartojimas. Jis vedė 1454 m. Romos ciesoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Alberto II dukterį Elzbietą; ji anksti nustojo tėvo ir augo našlaite, kiek pamiršta, dėdės ciesoriaus Alberto III globojama. Juodu sutuokė šv. Jonas Kapistranas. Buvo tai laimingiausia tuometinių valdančių Europos šeimų tarpe. Kazimieras Jogailaitis ir Elzbieta Habsburgaitė išaugino šešis sūnus ir penkias dukteris.
Štai karališkos šeimos vaizdelis. Didžiuliame karališkos Vavelio pilies kambaryje karalienė prie hebaninio ratelio, sukalinėto auksinėmis vinimis, ir plonai verpia linus. Kartas nuo karto pertraukia darbą, su meile pažvelgdama į būrelį vaikų, žaidžiančių priešais kampiniame kambary.
Ji užsispyrė įtraukti savo žaidiman išblyškusį, angeliško grožio berniuką, kuris nenorėjo dalyvauti.
— Palikite mane ramybėje, — švelniai prašė, — juk aš jums nekliudau.
— Tu nuošaliai sėdi nuliūdęs ir mus liūdini, — tarė dvylikos metų mergytė, savo veido bruožais primenanti pasilenkusią ant ratelio motiną.
— Turi stoti čia tarp Vladislovo, Žygimanto, Aleksandro ir Alberto. Fridrikas gi jus visus atves pas mus.
* Pateikiame ištrauką iš vysk. Kazimiero Paltaroko 1955 m. rašytos Šventojo biografijos "Karalaitis Šv. Kazimieras". Iš mikrofilmo nurašė Paulius Jatulis.
— Gerai sako Sofija, — pridūrė jaunesnė sesuo, griebdama besipriešinantį broliuką už rankos.
— O ką tu čia slepi nuo mūsų? Parodyk man tuojau! — Ir jėga stengėsi atlupti ant krūtinės suspaustas rankas.
— Drovėkis savo smalsumo, Elzbieta! Argi tu nežinai, jog Kazimieras paslėpė rožančių, kurį, mums bežaidžiant, maldingai kalbėjo? — tarė, stojęs ginti puolamąjį Kazimierą vaikinas, vadinamas Žygimantu.
— Nekliudykite jam ir patys imkitės kokio naudingo darbo, — pridūrė motina, jautriai žvelgdama į išblyškusį vaiką ir tiesdama į jį rankas.
Kazimieras greitai bėgo jos apkabinti, pirma metęs į brolį pilną dėkingumo žvilgsnį.
Vaikams vidury kambario tebestovint, atsivėrė sunkios ąžuolinės durys, įėjo puikios išvaizdos vyras, o paskui jį — rimtas Krokuvos kanauninkas.
Jie sustojo prie slenksčio atidžiai dairydamies aplinkui. Kai vaikai juos pastebėjo, persiskyrė į dvi dalis. Abi seserys ir Kazimieras atsistojo prie motinos, o broliai prislinko prie lange pamesto tinklo, kurį prieš tai mezgė.
— Gerai, kad metėte tuščius savo žaidimus,— atsiliepė ką tik įėjęs tėvas. Atėjo laikas, kada turite galutinai su jais skirtis. Šit iš Niedzielsko prakilnus Jonas Dlugošas, kurį nužiūrėjau mokytoju mūsų vaikams, — rodydamas į kanauninką. — Taigi po kelių dienų prasidės darbas.
— Užtikrinau jį, kad net jūsų raudojimas, kai teisingai būsite baudžiami, bus mano ausims maloni muzika. Iš jūsų, mano mergaitės, — kalbėjo toliau, kreipdamasis į dukteris, — tenoriu to, kad motinos pavyzdžiu imtumėtės visokių naudingų darbų, reikalingų kiekvienai, tiek sodiečių, tiek kilmingųjų luomo moteriškei.
Vaikų krūvelė, taip įspėjama tėvo, buvo karališka Jogailaičių šeima. Buvo tada kambaryje Kazimieras Jogailaitis, Lenkų karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, austrijietė Elzbieta, jo žmona, jų dukterys — Sofija, vėlesnė Brandenburgo markgrafienė, ir Elzbieta, Lignico kunigaikštienė; sūnūs: Vladislovas, būsimas čekų-vengrų karalius, Albertas, Aleksandras, Žygimantas, didieji Lietuvos kunigailesčiai ir Lenkų karaliai, Fridrikas, Gniezno arkivyskupas ir Romos kardinolas, pagaliau maldingasis Kazimieras, kuris vėliau tapo Lenkijos ir Lietuvos užtarėjas danguje.2
Visos seserys ištekėjo už Vokietijos kunigaikščių.3 Keturi broliai — Vladislovas, Jonas Albertas, Aleksandras ir Žygimantas — valdė lenkų, lietuvių, čekų bei vengrų valstybes, penktas — Fridrikas dėvėjo raudoną Romos kardinolo skrybėlę, o šeštasis — mūsų Šventasis — gavo dangaus karūną.4
Karalaitis Kazimieras buvo šeimoje antrasis sūnus; jis gimė Krokuvoje 1458 metais spalio mėnesio trečią dieną. Jį krikštijo Krokuvos vyskupas Tomas Strzępinskis.5 Kūdikystės amžiuje nepastebėta jame nieko ypatingo ir neatspėta kūdikyje būsimo Lietuvos šventojo. Iki šešerių metų jis augo rūpestingos motinos, geros auklėtojos, globoje, kol buvo pavestas mokytojams: kanauninkui Jonui Dlugošui,6 Pilypui Buonacorsi, paprastai vadinamam Kallimachu, ir šv. Jonui Kantijui, Krokuvos universiteto profesoriui, kuris ne tik mokė, bet ir pratino padoriai gyventi.7 Šventasis parengė Kaziuką pirmai išpažinčiai, šv. Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui.8
Karalienė Elzbieta buvo ciesoriaus Alberto, vieno garbingiausių savo laikų monarcho, ir Elzbietos, vienturtės ciesoriaus Žygimanto dukters duktė. Trečiais savo gyvenimo metais neteko tėvo, o po dviejų metų mirė ir motina. Našlaitė duktė su savo broliu Vladislovu liko dėdės Fridriko III globoje. Šis, nuolat užimtas valstybės reikalais, nerasdavo laiko pats rūpintis brolio vaikais. Jiems, kaip karalaičiams, kartais trūkdavo tinkamo aprūpinimo. Tačiau jiems mokyti buvo skirti žymūs mokytojai: ciesoriaus Fridriko III sekretorius Eneas Silvius Piccolomini, vėlesnis popiežius Pijus II; Elena Kottaner, viena žymiausių ano meto moterų, buvo skirta ypač karalaitei auklėti, be to, Kasparas Šliek, ciesoriaus kancleris. Kazimiero žmona, išėjusi našlaitės mokyklą, buvo visko patyrusi, nors ištekėjo būdama 16 metų.
Karalienė buvo pamaldi ir išmintinga, ne kasdieninių proto ir širdies savybių moteris. Pavyzdinga žmona, ne veltui vadinama "Jogailaičių motina", didelė Marijos garbintoja, esą rašinėjusi "Heroides Marianas,,.9Ji savo pavyzdžiu įkvėpė gilų pamaldumą iš prigimties doram vaikui; be to, manoma, kad ji parašiusi knygelę apie karaliaus sūnaus auklėjimą. Joje sakoma: "Karalaitis turįs būti pavyzdingas, skirtis iš visų luomų, savo dorybėmis šviesti visiems . . Kaip mokė, taip ir pratino gyventi. Jaunas auklėtinis visa tai dėjosi jautrion savo širdin ir sekė motina.
Vėliau motinos auklėjimas buvo papildomas laisvamanio Kallimacho,10 kurio patarnavimais tėvas naudojosi diplomatijoje. Karalius buvo pamaldus, tačiau tikėjimo dalykuose buvo tolerantas ir pavedė Kallimachui dėstyti karalaičiams laisvuosius mokslus: lenkų, lotynų, graikų kalbas, kad jie galėtų suprasti klasikus. Diplomatas pataikavo karaliūnų silpnybėms; jų Kazimieras kratėsi kiek tik galėdamas; taip išvengė laiko srovės ir žengė dorybių takais. Visai kitoks yra buvęs antrasis mokytojas — istorikas Dlugošas, mokęs tikybos, geografijos, istorijos. Jis buvo daug rašęs apie Lietuvą, apie ką, be abejo, pasakojo ir savo mokiniams. Be to, jis pratino juos rašyti prakalbas ir sveikinti svečius.
Šitaip jie susipažino su savo tėvų žemės praeitimi, bet kadangi ilgai gyveno Lenkijoje, savaime suprantama, kad mokėjo ir lenkų, ir motinos kalbą; be jų dar mokėsi graikiškai ir lotyniškai.
Kai karalius būdavo Vilniuje, karaliūnai su Dlugošu ištisais mėnesiais gyveno netoli, kokių keturių mylių atstume — Medininkų ar Trakų pilyse, kur jie visada gerai jausdavosi. Ten Kazimieras būdavo ir vėlesniais metais. Tomis progomis jis pažino Lietuvos gamtą ir žmones, susipažino su lietuvių kalba, nes čia visi kalbėjo lietuviškai. Tik ponija šnekėjo, mokėsi, rašė lotyniškai. Bet ir ponai santykiuose su liaudimi bei tarnais vartojo vietos kalbą.
1472 m. Kazimieras su savo tėvu vyko Veličkon sutikti Morkaus, Akvilėjos patriarcho, kurį popiežius Sikstas IV siuntė sutaikinti vengrų karalių Motiejų Korviną su karalium Kazimieru. Gražiai parengtoje salėje Legatas buvo iškilmingai priimtas karaliaus su sūnumis Kazimieru, Jonu Albertu ir Aleksandru. Šv. Kazimieras ta proga pasakė prakalbą. Jis kalbėjo kaip teisėtas Vengrijos sosto paveldėtojas. Priminė popiežiui, kaip teisingai vertinti Jogailaičių žygius, Lietuvos krikštą, įvykdytą Jogailos, išlietą karaliaus Vladislovo Varniečio kraują, ginant religiją. Suminėjo, kaip naudinga būtų remti Jogailaičių siekimus, ir tai dabar, kai popiežiaus malonė pakrypo Motiejaus Korvino pusėn. Dėkojo popiežiui, kad Jogailaičių reikalo nepaleidžia iš akių ir, būdamas teisingas Tėvas, siunčia Legatą, kuris kaip žvaigždė turi nušvisti Lenkų padangėje, kuri išstatyta barabų — turkų ir totorių — puolimams. Legatas teiksis taiką bei ramybę apdrausti nuo kaimynų lenkuose ir užtikrinti karalaičiams priklausomą jiems sostų paveldėjimą Čekuose ir Vengruose. Legato palankume sveikino tikybos ir katalikybės klestėjimą, Dievo ir žmonių garbę.11
Popiežiaus Legatas sveikino karalių, kad jo sūnus Kazimieras esąs toks iškalbingas ir taip gerai mokąs lotynų kalbą, jog ne daug kas galėtų su juo lygintis Romoje. Šv. Kazimieras anuomet buvo laikomas valdančiose šeimose inteligentiškiausių, gabiausiu, šviesiausiu jaunikaičiu. Jisai praaugo visus Jogailaičius, kurie XV ir XVI šimtmetyje priklausė prie garsiausių Europos dinastijų. Tikrai, šv. Kazimieras pasižymėjo retais gabumais ir darė pažangą moksle; parengtas kraštui valdyti, jis buvo pašauktas į gyvenimo mokyklą prie tėvo — karaliaus.
Paskirtas Valstybės Kanceliarijon, Kazimieras veikiai joje pasidarė įtakingas asmuo ir darė žymios įtakos visam kraštui. Čia jis išmoko pažinti žmones ir suprasti valstybės reikalus. Jo laikais nebuvo išleista nė vieno įstatymo, varžančio valstiečių teises. Su jo nuomone skaitėsi šalies dignitoriai, net ir pats karalius atsižvelgdavo į jo pastabas, stebėdamasis jo sumanumu.12 Karalaitis Kazimieras sumaniai, kilnia dvasia, ypač teisingai tvarkė Lietuvą, pavaduodamas tėvą, su dideliu orumu atstovaudamas jo karališkai didenybei.13
Dar daugiau karalaitis pažengė maldingume. Prieš pamokas karalaičiai suklaupę balsu melsdavosi. Sykį broliams atsistojus Kazimieras liko beklupįs. Tai pamatęs, kunigas Dlugošas tarė: "Kelkis, šventas jaunikaiti!".14 Tų mokytojo žodžių mokinys neapvylė, bet juos pateisino vis tobulėdamas.
Kazimieras iš mažens įprato melstis. Kun. Dlugošas kartą jį paklausė, ar jis eisiąs bažnyčion, ar žaisiąs. Mokinys greitai atsakė: "Eisiu bažnyčion, nes man maloniausia klūpoti prie Viešpaties altoriaus. Malda į Jėzų Švenčiausiame Sakramente man yra malonesnė už žaidimus ir kitus pasismaginimus".
Šventovėje išgirdo: sveikiname pasaulį ašaromis, visi skausmais su juo atsisveikiname. Nė vienas karalius negyvena kitaip, kaip šiaip jau žmogus, nė vienas kitaip nemiršta. Nei turtai, nei aukštas rangas, nei joks žūstantis daiktas negali lygintis su nemirtinga siela; ją daugiausia reikia vertinti, jos išganymu uoliau rūpintis, negu siekiant laikinos laimės. Nes ką gi žmogui padėtų, jei visą pasaulį laimėtų, o savo sielai padarytų nuostolį. Argi ką žmogus begalėtų duoti pražudytai savo sielai vaduoti?
Tais Dievo žodžiais karališkasis jaunikaitis didžiai susidomėjo. Nuo mažumės jis vengdavo dažnų pasilinksminimų imtynėse, lenktynėse, jodinėjime, medžioklėje, šaudyme lanku. Rūmų prievaizda sykį tarstelėjo: esą praverstų atsikvėpti pramogomis, kuriose kiti karaliūnai su pamėgimu dalyvauja. Karalaitis atsakė: "Man bažnyčios lankymas atstoja pasivaikščiojimus, rūmų pasismaginimus bei triukšmingas medžiokles". Jo dienos slinko meldžiantis ir besidarbuojant: maldą keitė darbu, o darbą — malda, knygų skaitymu, ypač lotynų klasikų ir himnų Marijos garbei.
Jis išaugo vidutinio ūgio, ilgais tankiais juosvais plaukais, tamsių akių, skaistaus veido, taisyklingų bruožų su tiesia nosimi, drovos raudonio papuoštais skruostais, gražios kūno sudėties, dailios kuklumu dvelkiančios eigasties, bet silpnos sveikatos jaunikaitis. Gražiame kūne glūdėjo kilni dvasia. Buvo linksmas, tačiau rimto, kilnaus garbingo būdo; kalboje švelnus, elgesyje mandagus, be pasididžiavimo, nuostabios išminties ne pagal amžių. Atrodė, kad jisai sukaupė savyje, kaip žiedas gėlėje, visas gerąsias Jogailaičio savybes.
Šitie privalumai garsino jaunikaitį-karalaitį Kazimierą tautoje ir kaimyniniuose kraštuose, lemdami jam didelę ateitį. Tačiau žemės garbė jo neviliojo, nors gimdytojų buvo brukama. Vyresnysis brolis Vladislovas buvo rengiamas būti čekų karaliumi. Lenkų sostas laukė šv. Kazimiero. Vieną vėlyvą vakarą kažkas įeina karalaičio kambarin ir randa tuščią jo lovą. Sujuda visa pilis jo ieškoti. Veltui ieškota. Pagaliau naktiniai sargai pranešė, jog karalaitis gulįs kryžmais prie rūmų koplyčios durų, paskendęs maldoje. Sugrįžus jam kambarin, Dlugošas švelniais žodžiais subarė karalaitį: "Blogai darai, mano vaike, nesaugodamas savo sveikatos. Vakar gauta žinia, kad Vladislovas susilaukė čekų valstybės karūnos. Dabar tu esi Vengrų sosto paveldėtojas, iš eilės būdamas vyresnis". Karalaitis atsakė: "Tegul aš mirsiu pirmas, kad nematyčiau tėvo mirimo". "Žemiškos valstybės aš netrokštu, nes Viešpats Dievas mus sutvėrė kitai karalystei, kurią Kristus prirengė savo kančia ir mirtimi. Man bus gana, jei mokėsiu gerai karaliauti patsai sau ir piktiems savo palinkimams. Valstybei valdyti reikia didelės išminties, ir sunki atsakomybė už tai laukia pas Dievą. Visokių įvykių apsuptas yra karaliaus sostas".15 Nepaisant to, jam teko veikti valstybinėje srityje ir sėkmingai pavaduoti tėvą.
Vroclavo mieste yra užsilikęs laiškas, rašytas karalaičio iš Radomo 1482.11.11. Atsakydamas į vroclaviečių raštą, šv. Kazimieras rašo: Kaip seniau jis rūpinęsis, kiek jam buvę leista, tai ir dabar, kai jo prašoma raštu, jis nemažiau susirūpinęs. Juo labiau jam svarbu esą apsaugoti pirkliams kelius, nebent galvažudžiai slapstytųsi už karalystės ribų; tuo atveju reikia jį pateisinti, kaip ir šviesiausią viešpatį, jo tėvą. Jis turįs vilties, kad Dievas daugiau suteiksiąs galimybių reikalaujantiems teisingumo. Esą jam būtų maloniausias dalykas, ne tiktai žiūrint teisingumo, kurio trokštąs labiausiai, bet ir tai, kad visų norai būtų patenkinti.16
 VYTAUTAS IGNAS: ŠV. KAZIMIERAS
Lino raižinys, 35'x 40'
Užsakė T. Jurgis Gailiušis, O. F. M. Adomo Galdiko galerija New Yorke
Nėra abejonės, kad šv. Kazimieras pavadavo tėvą Lietuvoje. Vis dėlto klausimas nėra aiškus, ar karalaitis veikė valstybinėje srityje vien Lietuvoje, ar tik tam sykiui buvo nuvykęs į Rodomą sudrausti Silezijos banditų. Galėjo ir šitaip būti: nuo 1478 m. jis darbavosi Lietuvoje, 1482 m. buvo Radome; 1483 m. sveikatai kiek sustiprėjus, su motina ir artimaisiais jis grįžo Vilniun. Pakeliui sustojo Gardine turbūt Kalėdų šventėms. Tuo tarpu tėvas nuvyko Liublinan į seimą. Bet vasario 20 d. buvo iškviestas pas sunkiai sunegalavusį sūnų. Tą pačią vasario 20 d. karalius pasirašė vieną dokumentą, antrą dieną išdavė raštą, pasirašytą kelyje 12 mylių atstu nuo Gardino. Kiti raštai jau Gardine datuojami kovo 9, 10 ir 11 dienomis. Jų tarpe kovo 9 d. yra pasirašytas diplomas, kuriuo patvirtinama Juknai Lysačtūrės ūkio nuoma šešeriems metams. Anksčiau toks raštas buvo duotas karalaičio Kazimiero. O dabar, kai kovo 4 d. karalaitis mirė, tėvas velionio raštą patvirtino.
Yra žinių, jog karalaitis Kazimieras po kanclerio Andriaus Oporovskio mirties 1483 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu. Koronos Metrikos knygose 1483 m. gegužės 28 dieną yra toks pažymėjimas: "Toliau, mirus Andriui Oporovskiui, Kujavijos vyskupui ir Lenkijos karalystės vicekancleriui . . . rašytas šviesiausio kunigaikščio Kazimiero, Lenkijos karaliaus antrojo sūnaus, raštas . . . kurio įrašas įvyko Vilniuje, Kristaus Kūno šventės vigilijoje 1483".17 Tiksliau negalėjau nustatyti, kada karalaitis Kazimieras perėmė vicekanclerio vietą Lenkijoje. Galimas dalykas, kad ir anksčiau karalius pavesdavo sūnui atlikti kai kuriuos reikalus Lenkijoje, pvz., prezentacijos teisę Lvovo ir Premyslio kapituloje 1483 m. pradžioje. Atpai-niojant šitas žinias, prieinama išvadą, jog karalaitis Kazimieras Lenkijos vicekancleriu bus buvęs vos kelius mėnesius.
Karalaitis greta tėvo dalyvaudavo svetimų valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose ir pasitarimuose, kur rodė daug sumanumo. Karaliui kur išvykus, karalaitis vadovavo senato posėdžiams, tvarkė krašto reikalus ir pasirodė toli regįs politikas, gal net europinio masto.
Karaliui valdant du kraštus, dažnai vykstant į Lenkiją, medžiojant po Lietuvos miškus, valdininkuose buvo įsigalėjusi netvarka. Karalaitis, visiems švelnus, malonus, prieinamas, nemėgo pataikūnų ir juos rūsčiai subardavo. Griežtas buvo sauvaliaujantiems pareigūnams; už nusikaltimus juos baudė, bet ypač buvo geras pasitaisiusiems. Apsileidėlius ir menkos doros bei neklaužadas tarnautojus šalino iš vietų; skyrė sąžiningus vyrus. Taip jo valdymas darė įtakos visai jungtinei valstybei.
Tėvas, besirūpindamas sūnų sostais, dukterų dalimis, prabangiomis vestuvėmis, mėgęs pokylius (bet pats blaivus, tegėręs vyną su vandeniu), buvo ištuštinęs valstybės iždą. Sūnus Kazimieras savo ekonomika gerokai pataisė krašto finansus, sumažino karaliaus skolas, išpirkinėjo užstatytas žemes, ugdė žemdirbystę. Iki šių dienų užsiliko jo sąskaitų knyga. Tai rodo jo sąžiningumą. Buvo ekonomistas-asketas; atsižadėjęs savęs, tarnavo Dievui ir žmonėms. O tobulas kasdieninių pareigų atlikimas yra tiesus kelias į dangų.
Tuo tarpu Korvinas išvarė ciesorių Fridriką III iš Vienos, jon perkėlė savo rezidenciją ir pasidarė galingiausias Europos monarchas. Jam mirus 1490 m., čekų Vladislovas buvo išrinktas ir Vengrijos karalium. Šv. Kazimieras jau buvo miręs. Pagaliau įvyko dinastinės karaliaus Kazimiero pastangos: Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekiją, Vengriją, Varmiją. Tačiau ekspansija Vakaruose juos silpnino Rytuose. Ten stiprėjo Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462 - 1505). kuris ėmė brautis į Lietuvos pakraščius, neva gindamas bažnytinius stačiatikių reikalus.
Priedas: Šventojo gyventos vietos
Vilnius. Kur Vilnelė įteka Nerin, gražioje vietoje, apsuptoje aukštumų, apaugusių lapuočiais bei pušimis, nuo neatmenamų laikų yra buvę lietuvių gyvenamų sodybų. Toje apylinkėje kunigaikštis Gediminas pastatė sutvirtintą pilį, kurioje pats apsigyveno. Iš jos 1323 m. rašė raštus popiežiui, kryžiuočiams, Vakarų Europos miestams. Vilnius tapo Lietuvos sostine.
Jis lig tol svetimųjų niekuomet nebuvo užimtas: ramiai gyveno, pagarsėjo, pralobo. Per miestą Nerimi ir sausumos keliais ėjo didelė prekyba, iš kurios Vilnius krovė sau nemažus turtus, taigi statėsi, puošėsi, lenktyniavo su žymiais Vakarų miestais. Viešpataujant Žygimantui Augustui (1529-1572), kuris gyveno žemutinėje pilyje, Gedimino kalno papėdėje, Vilniuje skaičiuota 75,000 gyventojų; kiek vėliau ten būta 7000 namų, turėta vandentiekis, teikiąs vandenį mediniais vamzdžiais.
Karaliaus Jono Kazimiero žmona, Marija Liudvika, prancūzė, savo karūnacijos proga yra prasitarusi, kad Vilnius savo tvarka ir grožiu pranoks-tąs Krokuvą. Bet Jono Kazimiero nesugebėjimas valdyti nusilpnino kraštą, o karas su Maskva privedė Vilnių prie katastrofos: 1655 m. sostinė buvo paimta, sugriauta, sudeginta. Karams pasibaigus, miestas vėl ėmė atsistatyti, ypač Jonui Sobieskiui viešpataujant (1674 - 1696).18
Vilnius, būdamas didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sostinė, visuomet buvo tikybinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Labai daug prisidėjo prie visokeriopo Vilniaus pakilimo didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m. įkurta Vilniaus vyskupija: paskirtas vyskupas, pastatyta katedra, plėtėsi bažnyčių tinklas; pačiame Vilniuje ilgainiui atsirado 25 bažnyčios. Veikė jėzuitų ir pijorų kolegijos (vidurinės mokyklos) ir jėzuitų vedama aukštoji mokykla — akademija. Įsteigta ir kunigų seminarija.
Kadaise jėzuitų įkurta, po 1773 m. vadinamoji vyresnioji Lietuvos mokykla 1803 m. paversta Vilniaus universitetu su keturiais fakultetais: fizikos - matematikos, medicinos, literatūros ir moralės-politikos. Universitetas iš plačios valstybės sutraukė didelį studentų skaičių, kurių atvykdavo ir iš svetur. Ten mokėsi žymūs žmonės: vyskupas Valančius, Daukantas, Stanevičius, Mickevičius, Kraševskis, Balinskis . . . Jie aprašė Vilniaus kraštą ir didingą Lietuvos praeitį.
Dėl politinių neramumų, kuriuose dalyvavo ir studentai, Vilniaus universitetas 1832 metais buvo uždarytas; iš jo teliko Dvasinė kunigų akademija, kuri 1842 m. perkelta Peterburgan. Ten aukštuosius teologijos mokslus ėjo Lietuvos, vėliau ir Lenkijos vyskupijų kunigai. Čia jie buvo rengiami mokyklų kapelionais (prefektais), seminarijų profesoriais; jiems buvo teikiami magistrų ir daktarų laipsniai.
XX-to šimtmečio pradžioje Vilniuje buvo arti 200 tūkstančių gyventojų, 1944 m. Vilniuje gyveno 140,273 žmonės, o 1947 metais sausio 1 d. visoje Lietuvoje buvo du milijonai 797,840 gyventojų (Ostland),19 1955 m. pradžioje Vilniuje gyveno 450,000 žmonių; iš jų rusų 70,000, žydų 25,000 — Lietuvos žydų 5000 ir atvykusių iš Rusijos 20,000.
"Antai pažvelki! Tai Vilniaus rūmai dunkso tarp kalnų plačiai! Naktis jį rūbais, tamsiais kaip dūmais, dengia! Jis miega giliai . . . (Maironis, Pavasario balsai).
Medininkai — tai bažnytkaimis keturias mylias atstu nuo Vilniaus Ašmenos plentų. Jam pradžią padarė pilis ir Jogailos ar Vytauto 1391 m. pastatyta bažnyčia. Kalnelyje yra keturkampis 249 -195 uolekčių plotas, apmūrytas akmens ir plytų aukšta stora siena su kampiniu bokštu, kuris turėjo tris aukštus; juose buvo po du nemažus kambarius. Tarp sienų buvo daug medinių pastatų. Tiksliai nežinoma, kada koks Lietuvos kunigaikštis pilį pastatė.
Istorinės žinios apie Medininkus siekia 1385 m. Didysis kryžiuočių magistras Konradas Zolneris iš Rotensteino, susirūpinęs Jogailos susiartinimu su lenkais ir Vytauto nutolimu nuo jų ordino, užvaldęs Kauno pilį, surengė žygį tolyn į Lietuvą. Šiuo atveju, kaip niekad, aplenkęs Vilnių, nužygiavo už Ašmenos ir nusiaubė kraštą. Grįždamas sustojo prie Medininkų pilies, iškėlė pokylį vadams ir jų daugelį pakėlė riteriais.
Tačiau Medininkų pilis — ankstyvesnė už 1385 m. Yra tradicija, jog didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas vasarodavo toje pilyje su savo žmona Julijona. Vėliau joje buvodavo Kazimiero Jogailaičio vaikai su savo mokytoju kan. Dlugošu, kai pats karalius gyvendavo Vilniuje. Sūnus Kazimieras, 1478 m. paliktas Lietuvoje, kartkartėmis važinėdavo į Medininkus pakvėpuoti grynu sodžiaus oru, atsigauti dvasia.
Medininkų pilis buvo šv. Augustino Reguliarių kanauninkų dvasinėje globoje. Jie laikėsė regulos, sustatytos pagal įžymaus Bažnyčios mokytojo šv. Augustino mokslą. Jogaila pakvietė juos Lenkijon ir Lietuvon parapijoms aprūpinti. Reguliarūs kanauninkai platino Švč. Mergelės Marijos garbinimą. Aptarnaudami Medininkų pilies gyventojų dvasios reikalus, reguliarūs kanauninkai buvo karalaičių dvasios tėvai; jie turėjo įtakos ir šv. Kazimierui. Gal iš jų išmoko garbinti Mariją (Willensoy kl. Košcielna).
Baronas Žygimantas Neberstainas, ciesoriaus Maksimilijono pasiuntinys, 1517 m. grįždamas iš Maskvos, rado Medininkų pilį jau sunaikintą. Medininkų bažnyčia 1865 m. buvo paglemžta stačiatikių ir sugriauta. 1922 m., šv. Kazimiero kanonizacijos 400 m. jubiliejaus proga, buvo pašventinti Šventojo vardu bažnyčios pamatai, o pati šventovė baigta statyti 1931 m.20
Trakų vardas yra žinomas nuo senovės. Senieji Trakai, Vytauto D. gimimo vieta, kur buvo medinė pilis, Gedimino buvo paskirti sūnui Kęstučiui drauge su kitomis Lietuvos sritimis: Brasta, Gardinu, Palenkė ir Žemaičiais. Jis už keturių kilometrų nuo Senųjų Trakų ežero pusiasalyje pamūrijo didžiulę pilį, kurioje pats įsikūrė gyventi. Aplink pilį įsikūrė Naujieji Trakai. Jie apsupti gražiais ežerais, žavinčioje vietoje, 27 kilometrus atstu nuo Vilniaus, kaip sostinės apsauga.
Vytautas Galvės ežero saloje pamūrijo iš plytų ir akmenų kitą pilį apie 1404 - 1407 m. Ji buvo aprūpinta 15 patrankų, kurių didžioji šaudė žmogaus galvos didumo akmenis. Naujieji Trakai pagarsėjo Europoje kaip neprieinama tvirtovė: su storomis sienomis, gynimosi bokštais tarp vandenų. Vienas bokštas turėjo 35 metrus aukščio; jame budėjo sargyba. Tarp tų sienų buvo kunigaikščių rūmai. Pirmame jų aukšte gyveno dvariškiai, antrame — kunigaikščiai su šeimomis. Įėjimas į rūmus buvo iš bokšto. Prie trijų rūmų sienų buvo medinės dviejų aukštų galerijos pasivaikščioti. Rūmuose įrengta puošni salė su nepaprastai gražiai dekoruotomis lubomis aukštiems svečiams priimti. Ji buvo šildoma iš apačios virtuvių šiltu vandeniu: tai savotiškas XVI šimtmečio centralinis apšildymas. Pilyje lankėsi Maskvos, Riazanės ir Tvėrės kunigaikščiai, Romos imperatorius Žygimantas, Čekų ir Danų karaliai, graikų imperatoriaus pasiuntinys ir kt.
Vytautas pastatė Trakuose bažnyčią; joje yra stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi paveikslas, imperatoriaus Manuilo II dovana Vytautui, 1718 m. apvainikuotas popiežiaus Klemenso XI dovanota karūna. Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis labai mėgo Trakus; nepamiršo jų net išrinktas lenkų karaliumi. Valstybės reikalais atvykdamas Lietuvon, jis pusę laiko praleisdavo Trakuose. Brastos privilegija jis priskyrė Trakus prie didelių miestų 1444 m. ir jam patvirtino Magdeburgo teises.
Savaime suprantama, kad šv. Kazimieras su tėvu būdavo Trakuose. Po karaliaus Kazimiero mirties Trakai nustojo politinės savo reikšmės. Per 1553 metų karą su Maskva pilis buvo beveik sugriauta, liko negyvenama ir laiko danties griaužiama. Tačiau Lietuvoje nėra nė vienos pilies, kurioje, kaip Trakuose, lig šiol būtų išlikę tiek daug mūsų kultūros paminklų.21
Gardinas — tai vienas seniausių miestų, esąs Lietuvos pietuose, aukštame dešiniame Nemuno krante, su priemiesčiu kairėje upės pusėje. Toje šalyje nuo žilos senovės gyveno lietuvių padermė Jotvingiai. Jie auginę avis, kurioms tvėrė gardus, — iš to kilęs miesto vardas. Jau XI šimtmetyje Gardinas buvo plačiai žinomas; jam teko daug kariauti su kaimynais. Pereinamai buvo užimamas, rodos, sritinių rusų kunigaikščių.
XII šimtm. pabaigoje Gardino sritį valdė lietuviai kunigaikščiai. Po totorių puolimų, apie 1241 m. kunigaikštis Erdvilas atstatė nusiaubtą "seną" miestą. 1270 - 1282 m. jis priklausė Traideniui, Kernavės kunigaikščiui, kuris savo srityje priglaudė išlikusius po kryžiuočių skerdynių sūduvius bei prūsus, kurie atžygiavo vadovaujami Skurdo. Traidenis sėkmingai kariavo su kryžiuočiais bei kalavijuočiais.
1347 m. pagarsėjo kovose vyresnysis Kęstučio sūnus Patrikas, Gardino kunigaikštis, kurį vokiečių kronikos vadina "Rex de Garthen". Nuo Vytauto laikų prasideda Gardino plėtimasis. Tas kunigaikštis pamūrijo saugią pilį, kurią įkūrė ant Vytenio pilies griuvėsių. Pastatė Švč. Mergelės į dangų paimtosios garbei bažnyčią, vadinamą forą, kuri karalienės Bonos buvo perstatyta ir dar tebestovi.
Vytautas Gardiną padarė antrąja savo sostine. Miestas greit išaugo, pasidarė gražiausias po Vilniaus. Gardinan buvo šaukiami, kas trečias, Lenkijos-Lietuvos seimai. Kazimieras Jogailaitis 1444 metais suteikė Gardinui Magdeburgo teises. Jis daug laiko praleisdavo Gardine; jame ir mirė 1492 metais — už šv. Kazimierą aštuoneriais metais vėliau.22
Aleksandras Jodzevičius23 rimtai įrodinėja, kad šv. Kazimieras miręs Gardine. Tuo klausimu rašiusieji skirstosi į dvi grupes: viena stovi už Vilnių, antroji — už Gardiną; kai kas dar mini Medininkus. Rodos, persveria nuomonė, jog Kazimieras yra miręs Gardine, anuomet Lietuvoje. Lemiantis argumentas už Gardiną bus "Antroji Pskovo kronika" iš XV šmtm. pabaigos ar XVI pradžios. Joje užrašyta tokia žinia iš 1484 m.: "Tą žiemą pskoviečiai Lietuvon pas karalių su įvairiais reikalais siuntė miesto seniūną Vosylių Jepimachovičių, Andrių Rublovą ir kitus su jais. Jie priėjo prie karaliaus Gardine, už Vilniaus. Jisai, visus reikalus sutvarkęs greitai bei maloniai, juos su didele pagarba atleido, apdovanojęs. Ir prie mūsų pasiuntinių tada mirė sūnus".
Šv. Kazimiero kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros karališkoje koplyčioje. — Prie Vytautinės katedros didikai buvo pristatę puošnių koplyčių. Apie 1480 m. Kazimieras Jogailaitis pastatydino gražiausią — karališkąją, dar vadinamą Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčią. Joje buvo palaidoti: šv. Kazimieras, vėliau karalius Aleksandras, karalienės Elzbieta ir Barbora, karaliaus Žygimanto Augusto žmonos.
Išnašos
1. Tuos sūnus paliko iš ketvirtosios savo žmonos, lietuvaitės, Alšėnų kunigaikštytės Sofijos. Žr. Kan. Alekna, Šv. Kazimieras, Kaunas 1927, 7 p.; A. Šapoka, Lietuvos istorija, 173 p., Kaunas 1936; Z. Ivinskis, Šv. Kazimieras ir jo reikšmė Lietuvai (rankraštis).
2. Božy Rok . . . pod redakciją ks. Francą Muralewskiego, 1931, Šw. Kazimierz Jagiellonczyk, 201 - 204 p., Adam Kempf. . .Niesmiertelne Svvieczniki.
3. Sofija išėjo už Hohenzollerno; josios sūnus Albertas (Albrechtas) buvo paskutinis kryžiuočių magistras; jisai sekuliarizavosi, tapo pirmuoju Prūsų kunigaikščiu, kurie sunaikino lietuvių padermę Prūsus, kurių vien teliko gyventos vietovės — Prūsijos vardas.
4. a) Ks. Ant. Lippicki, Žycie, cuda i czešc š\v. Kazimierza, wydanie II, Wilno 1907. b) Gyvenimas šv. Kazimiero Išpažintojo Lietuvos Karalaičio, Tilžė 1902. c) Bisk. Ant. Tyszkietoicz, Kr61ewska Droga do Nieba, albo žycie šw. Kazimierza Krolevvicza Polskiego y W.X.L. opisanie roku 1752, Warszawa. d) Sviatoj Kazimir — "segednia" 1943.111.23, Nr. 62. A. Bičiūnas, Kaunas.
5. Lig šiol buvo rašoma, kad šv. Kazimieras gimęs Krokuvoje, bet kiti šaltiniai tvirtina jį gimus Vilniuje: a) "Obchod czterechsetletniego jubileusza Kanonizacjį šw. Kazimierza w VVilnie, w dniach 28-30 maja 1922 roku" rašo, kad Jubiliatas gimęs Vilniuje, b) Kanonizacijos paskelbimo proga Vilniaus vyskupas Benediktas Voina pamoksle pasakė: "Lietuviai! Jo lopšys tarp jūsų glūdėjo" (Lipnicki, 89 p.), c) Ta pačia proga Vilniaus kapitulos namuose triumfo vartuose buvo atvaizduotas "Jo gimimo dienos lopšys", o vartų piramidėje įrašas: "Šv. Kazimierai, tie, kurių tarpe praėjo tavo kūdikystė ir sušvito didelis dievobaimingumas, pavedame tavo globai ir užtarimui save" (A. Lipnicki, 122-124 p.). Minėtais žodžiais ir vaizdais rodoma, kad Kazimieras ar nebus tik gimęs Vilniuje.
6. Dlugošas buvo lenkų kronikininkas; jis daug buvo rašęs apie Lietuvą, ką, be abejo, pasakodavo ir savo mokiniams. Taip Kazimieras susipažino su savo tėvo šalies praeitimi. Dlugošas ne sykį važinėjęs pas popiežių, pas čekų ir vengrų karalius, pagrindinai nusimanęs valstybės politikoje bei santykiuose su kaimynais ir nesutikęs su karaliumi dėl nesklandumų su popiežiais.
7. Tris sykius pėsčias keliavęs Romon pas popiežių, kuriam buvo atsidavęs. Vienos tokios kelionės metu buvo apiplėštas; plėšikų klausiamas, ar turįs daugiau pinigų, pamiršo turįs užsiūtų apsiauste auksinių; bėgančius plėšikus pašaukė atgal ir norėjo auksinius atiduoti, bet šie, pamatę keleivio teisumą, grąžino jam ir tai, ką buvo paėmę. Jonas Kantijus buvo labai gailestingas: šelpė vargšus, kartais net savo rūbus ar avalynę atiduodamas . . . Nuo pat jaunystės pasižymėjo rimtumu ir kilniomis dorybėmis, taigi ir Kazimierui davė gražų pavyzdį.
8. Zywot šw. Kazimierza . . . Jana Czajkoįvskiego, Warszwa 1901.
9. Rankraštis kieno kito, kokio tai italo, rasi Kallimacho, parašytas karalienės vardu: "Helisabeta Polonie Regina Ladislao Panonie Bohemieąue Regis filio carissimo S.P. De Institutione Regii pueri". Al. Przezdzieckis aptiko jį ciesoriškoje Vienos bibliotekoje; buvo padaryta nuorašų, savo krašto knygynams; pagaliau Zeissbergas atspausdino. Nors karalienė jį ne pati parašė, tačiau spaudinys jai nėra visai svetimas; jame matosi motinos pažiūros ir dėsniai, taikyti auklėjant gausią jos šeimą. Būdinga, kad rašinyje atsispindi kai kurie karaliaus ir sūnaus Kazimiero būdo bruožai. Visai neliesiu mokymo pusės: tuokart kitaip mokyta. Trumpai paliesiu auklėjimą, kuris tinka ir dabar.
Nurodoma viską pradėti Dievu: nuo pat kūdikystės pratinti vaiką prie maldos, pamaldumo, santūrumo valgyme bei gėrime (net baltą vyną maišyti su vandeniu), kalboje atsargumo, be žavėjimosi, juoko ir pykčio; prie skaistybės (ištvirkavimas vadinamas apnuodytu medumi). Kad vaikas įgytų drąsos, leisti prie svetimų žmonių, bet saugoti nuo blogos pataikūnų draugijos. Santykiuose su valstiečiais peršamas mandagumas, švelnumas, malonumas, ypač su tarnais saugotis rūstaus, šiurkštaus elgesio, griežto įsakinėjimo . . .
10. Kas buvo Kallimachas? Tai italas, gabus žmogus, mokytas, apsukrus politikas . . . Buvo susidraugavęs su Lvovo arkivyskupu Gregorijum, buvusiu Krokuvos akademijos profesorium. Šis gražiai rekomendavo Kallimachą karaliui. Kallimachas įgijo karaliaus pasitikėjimą. Bet kiti apie ateivį leido visokias jam nepalankias paskalas: savo krašte sunkiai buvęs nusikaltęs, pasišalinęs iš tėvynės, išvengęs bausmės, o čia radęs vaišingą priėmimą ir gerą duoną.
11. Iliustrowane Žywoty Swiętich Polskich, opracowane przez Anne Zahorską, Potulica 1937, 278 p.
12. Oltarz nowy ... II zaklad Friedleina Księgarnia, 22 p.
13. Budrys-Budrevičius, Turystyka Orbis, Okręg Wilenskie, Nr. 3, Marzec 1939.
14. Julijonas Walaszynowskis apie tą šventą jaunikaitį rašė, kad klūpojo prieš Dievo Motinos paveikslą, būdamas panašus į angelą, kurs apsireiškė Švč. Mergelei Marijai; vadina jį Lietuvos angelu, Vilniaus miesto globėju. (O šw. Kazimierzu, Krulevvicz Pols Warszawa 1934). Iš tikrųjų tas šventas jaunikaitis buvo didelis Marijos, Angelų Karalienės, garbintojas.
15. P. Skarga, Visų metų Šventųjų gyvenimai, II, 22, 24 p.; Ks. Jan Kurczeivski, Dzieje Chrzescijanstwa na Litwie na Rusi, 11., Vilnius 1914, 68 p.
16. Czeska-Maczyriska, Sw. Kazimierz Krolewicz, Poznan- 1 Warszawa Wilno-Lublin 1933, 19 p.
17. Przegląd Powszechny, 1912, II t, 72 p.
18. Dr. L. Kuubala, Szkice historyczne, III, Warszawa 1900, 430 p.; A. Šapoka, Lietuvos istorija, 78 p.
19. Edward Maliszeivski, Przewodnik pogubernji VVileiiskiej, Warszawa 7 - 10 p.; Powszechna Encyklopedija Koscielna, tom. 1-2; Akademija VVilenska, 87 p.; Wilenska Djecezja, 243 p.
20. Balinski-Lipinski, Starožytna Polska; Slownik Geografoczny; Catalogus Ecclesiarum . . . Archdioecesis Vilnensis, 1939.
21. J. Maceika, Trakai; Nasza ziemia, Pismo Tygodniowe, Wilno 1922, v. 28 Nr. 17; Jubileusz šw. Kazimierze; Trakų pilis, Albumas, Vilnius 1952.
22. Josef Jodkotvski, Grodno, išl. Vilniuje 1923, 2 - 10 p.
23. Ateneum VVilenskie, 1925, zesz. 9, 96 - 103 p.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
