Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KENČIANTI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. ALGIRDAS TUPČIAUSKAS   

1990 birželio 19 dieną Lietuva turėtų švęsti jubiliejų — tą dieną sueina 100 dienų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau tai vargu ar bus pažymėta — tą mėnesį Lietuva mini du liūdnuosius jubiliejus,, t. y. 1940 m. birželio 15 d. ir 1941 m. birželio 14 d. Pirmoji — nepriklausomybės praradimo diena, antroji — vilties ir liūdesio. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvai (kaip ir kitoms Pabaltijo šalims) buvo nuplėšta garbė, o po metų pradėtas "lėtasis genocidas" — per savaitę gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 34 tūkstančiai lietuvių. Pasirinkti geriausi: mokytojai, karininkai, ūkininkai, valdininkai. Tauta dejavo, tauta kraujavo, tačiau pasaulis neišgirdo. Jo nejaudino ir dešimtmetį vykusios kautynės Lietuvos miškuose, ir kasmetinės deportacijos. Iš Sibiro lagerių negrįžo apie 200.000 lietuvių, o gimtosios žemės giriose galvas padėjo apie 50.000 vyrų už tėvynę prieš vieną priešą. Ta auka — šventa.
--------------------
Algirdas Tupčiauskas (g. 1942 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis. Iki 1985 m. dirbo kaip fizikas Vilniaus universitete. Paskelbė daugiau kaip 30 straipsnių ir vieną monografiją Anglijoje. Nuo 1985 m. tęsia tyrimus tik D. Lietuvos mokslo istorijos bei kalbotyros. Iš šios srities paskelbė 10 straipsnių ir išleido vieną knygą. Yra ruošiamos spaudai "Lietuvos Mokslų Akademijos istorija,, bendradarbis. — Red.

Neseniai Rytų valstybės valdovas, kalbėdamas apie aukas paskutiniame kare, mini 27 milijonus (1960 m. skaičius siekė tik 20 milijonų.) Dažnai šiuo skaičiumi stengiamasi operuoti, kai norima pabrėžti, jog šių žmonių pralietas kraujas suteikia teisę į okupuotas žemes. Tačiau, jei priimtume šį nežmonišką, iš tolimos Azijos atvežtą kriterijų, tai lietuvių kančios ir kraujas nusvertų Stalino armijos nuostolius Lietuvoje. Už Lietuvą žuvo kas 8-10 lietuvis. Mūsų moralinė teisė į laisvę užtikrinta Sibiro kankinių kapais ir pašventintais kryžiais Lietuvos partizanų žuvimo vietose.

Normaliai tautos pasididžiuoja žuvusiųjų kiekiu — jų tikslas kuo mažesnėmis aukomis apginti savo laisvę ir nepriklausomybę. Tik vadai, turintys iškreiptą vaizdą apie žmogaus gyvybės vertę, nesigėdija didžiuotis aukų gausumu. Jų toks požiūris leidžia tikėtis ir kitų civilizuotame pasaulyje neįprastų žingsnių. Vienas iš jų — Lietuvos ekonominė ir kultūrinė blokada, besitęsianti nuo balandžio 18 d., t. y. praėjus 37 dienoms po nepriklausomybės atstatymo.

Čia akivaizdi analogija su vokiečių blokada Leningradui. Moralinis tokio žygio įvertinimas ne Sovietų vyriausybės naudai —jie save prilygina fašistiniam reichui.
Kai kas vakaruose tai priima kaip Sovietų skleidžiamos propagandos teiginį, jog esą šiuo žingsniu įrodomas Lietuvos nesugebėjimas savarankiškai ūkininkauti ir tuo pačiu būti nepriklausoma. Deja, taip galima galvoti, tik paviršutiniškai žinant padėtį. Pavyzdžiui, nutraukus žaliavų ar naftos teikimą Belgijai ar Danijai iš nusistovėjusių prekybos partnerių, joms neatimama galimybė rasti naujus ir su jais užmegzti ekonominius ryšius. Lietuvai gi atimta galimybė gauti paramą iš kitų užsienio verslininkų ir tuo pačiu naudingai pertvarkyti savo ūkio ekonomi-ką.

O rezistencija blokadai — tai Lietuvos kova už savo nepriklausomybę, kuri taip reikšminga ir Latvijai bei Estijai ir visų Rytų Europos tautų laisvėjimui. Deja, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento politika Pabaltijo valstybių atžvilgiu yra gėdinga ir priešinga pagrindiniams demokratijos principams, ant kurių laikosi toji šalis.

Iš kitos pusės, pasaulyje vyraujanti tendencija tobulinti ir įvairinti ginklus sąmoningai ar nesąmoningai privedė prie ekonominio ginklo. Sį ginklą amerikiečiai naudojo prieš Sovietus nuo 1979 metų, kai prasidėjo karas Afganistane. Tai buvo efektyvi priemonė Sovietų Sąjungai įveikti.

Kad ir Lietuvoje šiuo metu vyksta karas, galima spręsti iš tokių požymių.
1.    Lietuvos ekonominė (ir kultūrinė) blokada yra vykdoma, nesiremiant jokiu dokumentu. Tai tik Sovietų Sąjungos prezidento įsakymas, paskelbtas ultimatyviai, reikalaujant atšaukti nepriklausomybės deklaraciją.
2.    Vykdoma priešiška antilietuviška propaganda, panaudojant televiziją ir spaudą. Siekiama diskredituoti parlamentą — Aukščiausiąją Tarybą.
3.    Stengiamasi panaudoti penktąją koloną — žemo mentaliteto rusų ir lenkų darbininkiją, susikompromitavusius ir karjeros ieškančius partijos veikėjus, KGB aparatą.
4.    Ekonominės blokados tikslas — iššaukti žmonių nepasitenkinimą valdžios ekonominiais ir politiniais žingsniais, sukelti tarpnacionalines riaušes ir tokiu būdu pateisnti kariuomenės įvedimą, kuris nulemtų prez. Vytauto Landsbergio ir Kazi-mieros Prunskienės vyriausybės atsistatydinimą.
5.    Ekonominės blokados vykdymą kontroliuoja vidaus ir KGB kariuomenė.

Bet prieš apžvelgiant blokados karo veiksmus, reikia įvertinti lietuvių, latvių, estų ir kitų TSRS tautų pasipriešinimo pateisinimą.
Pirmiausia ir svarbiausia — kiekviena išsivaduojamoji kova konsoliduoja tautą. Gal tai retai pabrėžiamas faktas, bet jau tapęs dėsniu, nes randamas kiekvienos tautos istorijoje. Prisiminkime JAV pilietinį karą, 1918 - 1920 metų kovas Europoje, Israelio valstybės kūrimą ir t.t.

Si išsivadavimo kova pareikalavo ir dar pareikalaus aukų, tačiau tai kartu ir gavinantis lietus per 50 metų laisvės ištroškusiai žemei ir šviežio oro gūsis tiek pat metų dusintai tautai.

Paskutinį teiginį apie šviežio oro gūsio vertę pavergtoms tautoms patvirtina latvių (gegužės 4) ir estų (kovo 31) nepriklausomybės deklaracijos. Juk jie jau matė didžiojo kaimyno reakciją, tačiau nepabūgo ir pasekė lietuviais. Lietuva šių deklaracijų laukė, jomis tikėjo. Bendra kova sujungė Pabaltijo tautas. Rygoje buvo laikomos mišios už Lietuvą, skambinama varpais, iškeliama mūsų trispalvė. Latviai su savo vėliavomis gausiai dalyvavo pasirodymuose Vilniuje. Estija vežė lauktuves benzovežiais į Mažeikius ir Zarasus ir siūlė įvairią pagalbą. Lvove (Ukrainoje) didžiulio mitingo metu surinktos lėšos buvo perduotos Lietuvos antiblokadiniam fondui, o vairuotojai, savom lėšom nupirkę benzino, aplenkdami užtvaras, pristato benzovežius į Vilnių. Panašiai ir su maisto produktų atvežimu į Vilnių. Pagalbos vaistais, kurių atsargos baigia išsekti, įveikiant kliūtis, susilaukta iš Vengrijos ir Austrijos.

Visai neseniai, po Estijos ir Latvijos, Lietuvos nepriklausomybę pripažino Moldavijos TSR Aukščiausioji Taryba. Tai pirmoji TSRS respublikos Aukščiausioji Taryba, išdrįsusi tai pareikšti. Be to, gausūs mitingai, smerkia Lietuvos blokadą, įvyko Maskvoj, Leningrade ir Kijeve. Į blokuojamą Lietuvą buvo atvykę TSRS Aukščiausios Tarybos deputatai. Jie matė, kaip vykdoma blokada, stebėjo kariuomenės veiksmus, užimant pastatus. Lietuvos ekonominė blokada jau plačiai žinoma Tarybų Sąjungoje ir neigiamai vertinama. Išimtis tik Kremliaus viršūnėje. Už derybas, arba abiem pusėm naudingą bendradrbiavimą su Estija, Latvija ir Lietuva, pasisakė ir naujasis Rusijos prezidentas B. Yeltsinas.

Žvelgiant į šią padėtį kaip paieškos tolimesnių kelių "perestroikai" tęsti Sovietų Sąjungoje, aiškiai matyti, kad Gorbačiovo planas prarado iniciatyvą. Gorbačiovas tapo įkaitu TSRS Aukščiausios Tarybos 3-ojo suvažiavimo nutarimų, kurių priėmimą nulėmė vadinamoji "klusnioji dauguma", t. y. deputatai, išrinkti antidemokratišku būdu nuo visuomeninių organizacijų (25%). Alternatyvinio "perestroikos" tęsimo šalininkai buriasi apie naująjį Rusijos prezidentą Yeltsiną, kurio perestroika daugiau dėmesio skirianti Rusijos problemoms spręsti. Jo programos demokratiškumas siejasi su žmoniškumu ir todėl yra patrauklus. Savo programinėje kalboje jis apreiškė, kad, išrinktas prezidentu, suspenduos savo buvimą partijoje ir Rusijos įstatymams duos pirmenybę prieš TSRS įstatymus Rusijos teritorijoje.

Šios politinės permainos neliko nepastebėtos Lietuvoje. Prez. Vytautas Landsbergis jau susitiko su Yeltsinu ir pradėjo derybas. Paskelbta, kad Rusija pirmiausia stengsis sutartimis sureguliuoti savo santykius su Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi Lietuva

Studentų demonstracija Vilniuje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Nuotr. V. Kapočiaus

nusivilia bevaisiais Vakarų pažadais ir artėja prie demokratėjančios Rusijos. Toje situacijoje ryškėja sustingęs prez. Busho politikos modelis, vis labiau priklausąs nuo Gorbačiovo "perestroikos".

Bet grįžkime prie to, kas vyksta Lietuvoje nuo 1990 metų balandžio 18 dienos. Jau yra ir aukų. Protestuodami prieš Lietuvos blokadą, susidegino du žmonės. Pirmasis — V. Žemaitis, darbininkas iš Kauno rajono, susidegino Maskvoj priešais Didįjį Teatrą. Mirė tos pačios dienos vakarą. Lietuvoje buvo jo iškilmingos laidotuvės. Antroji auka — skulptorius Daukintis, kuris susidegino gegužės 9 d. Vengrijos pasienyje. Pasikankinęs 15 dienų, jis mirė Budapešto ligoninėje. Liko jo skulptūros Vilniuje ir Klaipėdoje. Daukintis — žemaitis, kilęs nuo Šilutės. Į Lietuvą parvežti ir dviejų lietuvių kareivių palaikai. J jų mirtį taip pat žvelgiama kaip į auką kovoje už nepriklausomybę. Be to, daugiau kaip mėnesį badavo statybininkas Milvydas katedros aikštėje Vilniuje. Tik Čekoslovakijos prezidento ir Lietuvos prezidento kreipimasis sustabdė jo badavimą.

Nutraukus naftos tiekimą Lietuvai, po savaitės sustojo Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Tai pajuto ir Latvija, kuri benziną gaudavo iš Lietuvos. Kiekvienam individualiam vairuotojui duota 30 litrų benzino. Visa kita kontroliuoja valstybė. Informacija apie išteklius slepiama. Dėl naftos nutraukimo didžiausias pavojus gresia žemės ūkiui. Kaip bus parvežamas derlius iš laukų? Geresnė padėtis rajonų, esančių prie Baltarusijos ir Kaliningrado, kur mainais ar aukštomis kainomis gaunama benzino. Sustojo ir 4 cukraus fabrikai, kuriems žaliava ateidavo iš Kubos. Dėl žaliavų sustabdymo iš šiaurinės Rusijos pritrūko popieriaus ir sumažėjo laikraščiai. Lietuva gi sąmoningai sumažino maisto tiekimą į Maskvą. Su kai kuriomis respublikomis (Ukraina, Gruzija, Azarbeidžanu, Moldavija) Lietuvos ekonominiai ryšiai sėkmingi. Baltarusija gi pasirodė labai klusni Kremliaus įsakymų vykdytoja. Ji uždraudė pardavinėti benziną Lietuvos automobiliams.

Net ir tokioje situacijoje Lietuvoje žmonės ramiai pakelia sunkumus. Maisto krautuvėse užtenka. Niekas neagituoja grįžti į ankstesnę priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. O ji reiškia pretenzijas į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, kur daugiau lenkų, vietiniai partiniai vadovai reiškia nepasitenkinimą ir norą geriau pasilikti TSRS sudėtyje.
Gana žymi dalis (tikslių duomenų nėra) Lietuvos jaunimo šiemet neišėjo į kariuomenę. Jaunime vyrauja nusistatymas griežtai priešintis karinei tarnybai. Lietuvos vyriausybė palaiko ir gina jaunimą.

Šiuo metu geriausi Lietuvos ginklai — ramybė, susitelkimas, vienybė, taupumas. Lietuviai jaučia atsakomybę tiek už save, tiek už kitas Pabaltijo respublikas. Laukimas ir tikėjimas pergale—begalinis.
Niujorkas, 1990. VI.9.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai