Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dailininkės pasisakymas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandra Kašubienė   

Dailininkė Aleksandra Fledžinskaitė - Kašubienė kaip skulptorė - keramikė yra labiau žinoma amerikiečiams negu lietuviams. Ji tarptautinio meno sluoksniuose išgarsėjo savo labai originalia bei sudėtinga išraiška, parodomis žymiose meno galerijose ir plačios apimties dekoratyvinių užsakymų atlikimu meno ir verslo centruose.

Dailininkė gimė Šiauliuose. Ten ji baigė mergaičių gimnaziją. 1941 - 1942 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute keramiką, 1942 - 1943 m. — Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą ir po to vėl Kauno taikomosios dailės institute — skulptūrą. Kurį laiką dailininkės darbuose aiškiai buvo jaučiami lietuvių liaudies meno elementai. Pirmasis užsakymas, atliktas JAV, yra Kryžiaus kelių stotys lietuvių pranciškonų koplyčioje Brooklyne — nuostabaus grožio mozaikos ir keramikos derinys. Taip pat paminėtini jos pranciškonams sukurti keraminiai-glazūri-niai šv. Pranciškaus, šv. Kazimiero, šv. Bonaventūros ir Švč. Marijos paveikslai, kurie matomi Brooklyne ir Kennebunkporte.

Tolimesnį savo kūrybos kelią pati dailininkė apibūdina šiame Aidų numeryje, kuris iliustruotas jos naujausiais darbais, išstatytais Esther M. Klein Meno Galerijoje (University Science Center) Filadelfijoje 1989.XI. 15 - 1990.1.25 tikslu "formuoti ateitį" — Shaping of future. Tai "Menas moksle VII".



DAILININKĖS PASISAKYMAS

Tampos jėgų dinamika pradėjau domėtis 1969 metais — po to, kai į namus užėjo Paul Smith, American Craft muziejaus direktorius Niujorke. Studijoj pamatęs gipsinį modelį, jis mane pakvietė dalyvauti "Contemplative Environments" parodoj, kurioje 8 dailininkai turėjom pastatyti buveines, į kurias įžengę lankytojai susimąstytų. Apriboti erdvę gaubtomis sienomis, kaip buvau padariusi modelyje, iškėlė problemą: darant kreives iš įprastinių statybinių medžiagų, reikalingi brėžiniai. Tai reiškia, kad kreivių gaubtumą reikia nustatyti iš anksto. Tai prieštaravo mano nuojautai, kad gamtoje kreivės gimsta medžiagos savybių ir jas veikiančių jėgų susidūrime. Tad sugalvota kreivė atliepia ne gamtą, bet braižytojo polinkį.
 
Neatmenu, kas patarė, kad pagamintus medinius "šonkaulius" padengčiau elastiniu audeklu. O man dingtelėjo mintis, kad elastinę medžiagą nedera dėti ant šonkaulių, bet reikia tempti tarp rėmų, nes tarp rėmų esančioj erdvėj audeklas galėtų natūraliai išsigaubti ir nebūtų plokščias. Tą patį vakarą sukirpau vyro apatinius marškinius ir mezginį ištempiau tarp apvalios ir keturkampės lentelės briaunų, kartelę įspraudus į tarpą. Tolimesnę gautos formos eigą perėmė vaizduotė. Parodoj pastačiau apvalią buveinę, apgaubtą komerciniu nailono mezginiu, kurį tempėm tarp rėmų, pritvirtintų prie muziejaus lubų ir grindų.

Modelis, kurį muziejaus direktorius rado mano studijoj, buvo darytas iš "pasipriešinimo" 90° kampui, taip apvaldžiusiam visą aplinką, įkyriai reguliuojančiam mūsų judesius. Parodai pasibaigus nusprendžiau, kad ir gyventi reikia apgaubiančio], bekampėj aplinkoj. Tad 1971 metais savo studijoj pastačiau seriją audeklinių buveinių, patalpą padalydama į įvairių paskirčių erdves. Toje aplinkoje gyvenau ilgiau kaip metus, ir kadangi šis darbas susilaukė dėmesio, atsirado užsakymų.

Audeklas perkasi ištisais ilgiais, tad jį reikia sukirpti į gabalus ir juos susiūti į platesnes palas arba, darant apvalias skulptūrines struktūras, sukarpyti į sekcijas, iš kurių susideda struktūros paviršius. Palos, naudojamos erdvei apgaubti, tempiamos tarp rėmų, pritvirtintų prie esamų interjero paviršių, o struktūros tempiamos tam tikslui pastatytuose rėmuose. Abiem atvejais tempimo momente įsineša įtampa, kuri audeklą paverčia į standrią membreną, ir, atsižvelgiant į rėmų išdėstymą, ją sumėto į banguojančias konfigūracijas. Po pradinio ištempimo seka kreivių bei skulptūrinių paviršių stygavimas ar koregavimas, atliekamas vienur padidinant, kitur atleidžiant įtampą.

Formos išvaizda irgi keičiasi, pakeitus palos ar sekcijos proporcijas, tuo duodant įtampos jėgai daugiau ar mažiau plotmės žaisti.
Kai buveinės statomos viešam naudojimui, tenka skaitytis su jų paskirtimi. Tuomet rėmų išdėstymas ant grindų prilygsta ir grindų planui. Kadangi ant lubų tokių varžtų nėra, rėmus galima dėstyti taip, kad membrena, atkildama nuo grindų, virstų tai į vieną, tai į kitą pusę, ir taip mėtoma, įgautų ryškiai skulptūrinę išraišką.

Iš dailininkų nereikalaujama, kad jie laikytųsi griežtų statybinių nuostatų, tačiau keliose instaliacijose teko pasirūpinti membrenų valymu bei jų užlaikymu. Tais atvejais palos buvo gaminamos tokio dydžio, kad tilptų į komercines skalbimo ar cheminio valymo mašinas, o kad būtų lengviau jas nuimti ir pridėti, palos prie rėmų buvo pritvirtintos bei tarpusavyje sujungtos su Velcro juostelėmis.

Laike instaliacijų visi stebėjomės, kaip lengva, naudojant membreną, pabėgti nuo stačių ir plokščių sienų. Kad susikurtų panašus efektas su įprastinėmis statybinėmis medžiagomis, reikia imtis aplinkinių priemonių: cementą pilti į tam tikslui pagamintas komplikuotas formas, kurios vėliau sunaikinamos. Toks dvigubas darbo, medžiagų ir laiko eikvojimas dramatiškai skyrėsi nuo to, kaip lengvai membrena duodasi formuojama: tenka tik sudaryti sąlygas, palankias įtampos jėgai reikštis, ir formos gimsta savaime. Numatydama, kad tamprią membreną galima iš abiejų pusių padengti įvairiais klodais, kurie audeklą sukietintų ir pastorintų, ir žinodama, kad tam tinkantys gaminiai yra jau naudojami lėktuvų — ne statybos industrijoj — pradėjau galvoti, kad membrena gali tarnauti kaip formos kryptį nustotas lygmuo, kuriuo sekant gautųsi pastovūs gaubti paviršiai ar sienos. Taip ir pradėjau vaizduotėje statyti kevalines buveines. Galimybė pabandyti, ar iš audeklo įmanoma padaryti kevalines struktūras pasitaikė 1977 metais, kai College of Textile and Science Filadelfijoj pasiūlė paruošti studijos apybraižą programai "Mokslas mene", kurią finansavo University City Science Center. Pasiūlyme išdėsčiau metodą, kuriuo sekant tikėjausi atsekti tas laike instaliacijų įžvelgtas galimybes, kurios blyksteli save užklausus "o kas būtų jeigu..dėmesį koncentruojant į reiškinius, kurie sąlygoja erdvę apgaubiančių formų atsiskleidimą.

Pagal programą, kolegijoj dirbau 8 savaites ir, vedama intuicijos, per tą laiką padariau 78 mažas audeklines struktūras, kurių 26 buvo sukietintos. Jau patys pirmieji duomenys priminė tai sėklų kiautus, tai kriaukles, kaulus, ar vandens gyvūnus. Tad užteko, kad forma tik panašėtų į kokį gamtos tvarinį ir atrodytų, jog su kiekvienu prisilietimu bei medžiagos patempimu kutenu gamtos dėsnius, nes kiekvienas atsitiktinis formos atsivėrimas išduodavo lyg ir kokią paslaptį — akims suprantamą, bet drauge ir neapčiuopiamai sudėtingą. Darbus parsivežus į studiją Niujorke, dar ilgai juos apžiūrinėjau, kol pradėjau atskirti tuos daugialypius veiksnius, kurių įtakoje formuojasi membrena ir apsijungia objekto visuma. Atkilo eilė naujų klausimų, tačiau prieš įjuos atsakant, jau reikėjo specialaus pasiruošimo.
Tuo metu susitikau su keliais architektais, kurie specializavosi lengvasvorių struktūrų srityje. Nusprendę, kad vieni iš kitų galime šio to pasimokyti, įsteigėm korporaciją "Sutface Forms Research Group". Tikslas — patyrinėti membrenoms įgimtų savybių skalę. Susitikdami reguliariai sekančių dešimties metų bėgyje, gvildenome sąvokas, ieškojome terminų ir dalinomės patirtimi bei žiniomis. Bendravimas su šia grupe, ypač su Nicholas Goldsmith iš FTL Associates ir profesorium Giles Aureli iš Pratt instituto, buvo našus ir padėjo formuluoti mano pačios siekimus.

Proga artimiau pažinti įtampos jėgų dinamiką pasitaikė 1983 metais, kai National Endotvment for the Arts man paskyrė $25,000 stipendiją, kurią galėjau naudoti bet kuriam tikslui. Nutariau pažiūrėtijkas išeitų, jei pabandyčiau kelias Filadelfijoj pagamintas sruktūras išdidinti. Tik darbą pradėjus, susidūriau su problema: audeklo sukirpimo šablonai (patterns), taip kruopščiai išvystyti kolegijoj, didinami geometriniai (tolyginiai), vietoj numatytų formų, davė groteskinius rezultatus. Norint padaryti didesnes, bet išvaizda panašias formas, reikėjo kiekvieną šabloną drastiškai keisti. Tik vėliau sužinojau, kad tuo metu grūmiausi su tapatybės dėsniais, aprašytais Galileo. Pagal tuos dėsnius proporcijos tūrių, didėjančių augimo būdu, vystosi žemės traukos įtakoje. Tad netyčia ir vėl atsirėmiau į gamtos dėsnius. Studijos metu padariau įvairių dydžių struktūras, daugiausia susidarančias iš susikertančių cilindrinių formų, nes ši forma geriausiai atsilaiko prieš traukos jėgą. Šios struktūros buvo sukietintos audeklą impregnuojant su skystais *epoxy resins', membreną laikant įtempties stovyje. Chemikalams sustingus, struktūros pavirsta į kietus kevalus, kurie jau stovi savaimingai, be vidinių ar išorinių rėmų. O į kevalų kraštus įsiūti plastikiniai lankai apipavidalino audeklo briauną, įnešdami naują formalinį elementą.

Eksperimentavimo laikotarpiais (1977 ir 1983 metais) estetinės problemos buvo šalutinės. Šio pobūdžio svarstymai iškildavo tik darbą baigiant, kai styguojant kreivę ar kevalo formą bandžiau išgauti jų optimalinę skulptūrinę išraišką. Formos, atsiradusios įtampos įtakoje, gimsta kaip joms privalu, nes jų išraišką diktuoja sąlygos, kurių dėka jos atsiranda. Jei kreivė grakščiai išsvyra, arba forma atsiskleidžia džiaugsmingai, tai įvyksta tiktai tada, kai įtampos tėkmė, turinti skysčių savybes, su tolygiu veržlumu perima visą membrenos plotmę. Forma, gimusi daugialypių veiksnių sanplaukoje, yra visada tobula, nes ji tobulai atliepia sąlygas, kurios ją formavo. Jei kas nepatinka, keisti galima tik sąlygas, t. y. veiksnius, kurių įtakoje membrena įgauna išraišką. Šioj srity įtampos jėga yra tylus "partneris". O jėgos yra neklystančios.

Naudojant įtampą kaip formos pradininkę, tenka dažnai stebėtis šios jėgos vaizdžiais pasireiškimais. Neturėdama pavyzdžių, iš kurių galėčiau pasimokyti (prototipų nebuvo), ir nežinodama nei ką su tomis formomis daryti, nei kaip jas naudoti, studijas tęsiau stebėdama medžiagos savybėse slypinčias, darbo eigoj atkylančias sugestijas. Naudojausi vaizduote, ir jei beklaidžiojant po dar neištirtas lankas užtikdavau kokią naują galimybę ar aptikdavau idėją, vystyti galėjau tik tas, kurias buvo įmanoma realizuoti studijos ribose.
1989 birželis, New Yorkas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai