Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEŽEMIŠKAS IR ŽEMIŠKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. RIČARDAS MIKUTAVIČIUS   

Pal.  Jurgis  Matulaitis. Beatifikacijos portretas

Arkivyskupo, Palaimintojo JURGIO MATULAIČIO dvasinis medis —
šaknys ir šakos

Įdienojantis 1927 metų sausio 27-sios rytas Kaune ir visoje Lietuvoje apsidengė liūdesio ir gedulo nuotaikomis. Hagentorno ligoninėje mirė Apaštalų Sosto vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis... Jau tuo metu daugeliui atrodė, kad su šia mirtimi užgeso žymi dalis lietuvių tautos dvasinio pasaulio, to pasaulio, kuriame tvirtai ir nuosekliai, jokių audrų neužgesinama, ruseno gili kūrybinė mintis, gėrio ilgesys, taurus žmoniškumas.

Arkivyskupo Jurgio bendraamžiai ir bendradarbiai be priekaištų priėmė kan. Tumo-Vaižganto gedulingo pamokslo žodžius: "Jis mirė in odore sane-titatis...1 O mes šiandien praėjus nuo jo mirties daugiau kaip šešiasdešimčiai metų su antikos išminčiais galime drąsiai tvirtinti — "Abiit, non obiit" — "Išėjo, bet nemirė!".

Portrete, kuris paliko ainiams, ir kuris toks populiarus, liko asmenybės lakus žvilgsnis į mums neįžvelgiamą tolį, akių linijoje, sučiauptose lūpose gili mintis, tikėjimas ir žmogumi, ir atbundančia tauta, atkovojama laisve tiek Bažnyčios savarankiškumui, tiek tautos dvasinei kultūrai. Portrete arkivyskupas Jurgis yra nuostabus veržlia sielos vizija ir ypač tauriu dvasingumu. Tai įstabios šviesos žmogus! Galima tvirtinti, kad arkivyskupas Jurgis vienu žvilgsniu apmeta visą Lietuvą, mato ją tarsi kokį medį — gyvą, augantį, į viršų kylantį. Šios įžvalgos dėka mūsų bažnytinis gyvenimas pajudėjo ne tik platyn, bet ir gilyn. Tai jis paklausė Bažnyčios ir tautos — "Kur nueisime beklajodami?!". Tai jo esminis ir svarbiausias klausimas Lietuvai, nes dvasinis pasimetimas atneša kūrybinį pasimetimą, o kūrybinis pasimetimas savo ruožtu neskatina meditacijos, kuri yra bendravimo su pasauliu būdas, egzistencijos norma.

Tai, ko gero, labiausiai apibrėžtina arkivyskupo Jurgio pamoka. Pasaulio prieštaringumas, santykio su juo dramatizmas, net tragizmas tampa visą arkivyskupo kūrybą vienijančia pasaulėjautos dominante. Ir įdomu tai, kad pačios tragedijos, dramatizmo išgyvenimo pačioje brandžiausioje kūryboje nėra — pats kentėjimas, fizinis bei dvasinis jau yra išgyventas, tarsi įvykęs, suprastas, įvertintas. Kas kalbama, rašoma jau interpretuotina kaip pasaulio, Lietuvos, Bažnyčios, tautos samprata, koncepciją. Tai suteikia arkivyskupo Jurgio asmeniui, kūrybaį5unkiai nusakomo dvasingumo, dramatiško santūrumo, sukuria skaidrios ir vyriškos laikysenos pojūtį.

Stasys Yla arkivyskupą Jurgį apibūdina kaip "pavojingiausią modernistą"2. Platūs jo veiklos barai, gilios jo darbuotės vagos, fiksavusios Bažnyčios ir tautos gyvenimo situacijas. Tai itin vertas dėmesio štrichas arkivyskupo portretui —jis žvelgė į įvykius ir amžininkus su aiškia dvasinių vertybių nuovoka. Niekur neišnyksta krikščioniški tikrovės vertinimo masteliai. Todėl arkivyskupas Jurgis galėjo visą savo energiją nukreipti ten ir tam, kur Bažnyčios ar tautos gyvenimo panoramoje žiojėjo baltos dėmės. Palaimintasis dėjo gilius bei tvirtus pamatus, brėžė gaires teorijai ir praktikai, nešė kūrybos bei modernios pažangos nuotaiką. Arkivyskupas Jurgis iš principo atmetė krikščioniškąjį uždarumą, izoliacijos pragaištingumą, atmetė ir tautinį išskirtinumą, nors jau "tada buvo įsijungęs į visus katalikų veiklos barus".3 Iš plačios arkivyskupo Jurgio dvasinės kultūros versmių kyla ir didelė jo tolerancija, nes netolerancija jam — kultūrinio ribotumo, dvasinio skurdo reiškinys.

Arkivyskupo Jurgio gyvenimas visu gyvuoju audiniu susipina su Bažnyčios ir Tautos istorija, kuri kupina politinio dramatizmo, konfliktų, nusivylimų, kovų, kančių, džiaugsmų ir pergalių. Bažnyčios ir Tautos epopėjoje būta ryškių pragiedrulių, tačiau jos potekstėse telkiasi aiškiai neišsakytas dvasinis nerimas, asmeniški prieštaringumai, asmenų tragiški likimai. Tarsi tik dabar pradedame apžvelgti, kad arkivyskupas Jurgis — reikšminga visos Rytų Europos dvasinio avangardo figūra. O šio arealo galiūnai žino, ką tai reiškia išsaugoti bei turtinti karų ir suiručių šimtmetyje Bažnyčios bei Tautos dvasinį būvį. Savo darbuote arkivyskupas Jurgis įrodė, jog tai įmanoma. Jam pernelyg anksti mirus, galime pasiguosti, kad mums liko jo kūryba, darbo principai bei gairės — liko tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek jo tėviškės žemei, iš kurios išėjo į tokias platumas, liko Vilniui, amžinajam mūsų miestui ir sostinei, į kurį jis buvo siųstas "klausytis ir kalbėti", kurį, pagaliau, praturtino savo kūrybos ir šventumo dovana.

Savo pasaulėjauta arkivyskupas Jurgis — gilaus vidinio gyvenimo žmogus. Ryškus jo užmojis — siekti giliau, toliau ir daugiau, negu tai daro kiti, dauguma. Vienas amžininkas taip apibūdina arkivyskupą: "Iš prigimties ramus, o žiūrėk, kiek jisai triukšmo šventoj Lietuvoj sukėlė! Nuo galvos iki kojų intelektualas, tikras dvasios aristokratas, vakarietiškai santūrus, klasiškas, didelis lietuvis, kilnios sielos žmogus../4 Iš  tikrųjų, arkivyskupas Jurgis buvo rūpestingai pasiruošęs gyvenimui ir kūrybiniam darbui, spindėjo erudicija, taurumu, tiesumas ir krikščioniškumas švietė jo sieloje.

Nepaprastai jautrus Bažnyčios ir Tautos istorinės tikrovės faktams, skaudžiai pergyvenantis tautiečių blaškymąsi, kas ne kartą jo dvasiai teikė specifinį atspalvį, arkivyskupas Jurgis lemtingais istorijos momentais ryžtingai ir sąmoningai ėjo su Bažnyčia ir Tauta.
Pagaliau arkivyskupas Jurgis tai ištisa kūrybinės minties gija tautos istorijoje, turėjęs kolosalinę įtekmę kuriant lietuvių tautos politinį ir dvasinį gyvenimą. Jis kūrė didelį gėrį, kuriame kertiniais akmenimis buvo jo paties išgyventi ir pagrįsti dvasiniai idealai. Atgręžtas į askezę, malonės apšviestas jo kūrybinės minties maštabiškumas perauga lietuvių tautos ribas ir daugeliu atžvilgių tampa epochos dvasinės raidos atspindžiu. Laiko tėkmė vis labiau ir labiau iškels, išryškins, išgrynins arkivyskupo Jurgio nuopelnus lietuvių - lenkų tautų tarpusavio santykių raidai, galins naujai juos įvertinti bei nušviesti. Mirę šventieji tęsia savo pradėtą gyvenimą mumyse. Viena aišku — savo kūrybiniais užmojais, tarnyste, darbuote arkivyskupas Jurgis "vaikščiojo" pačiom aštriausiom tautų tarpusavio santykių briaunom, o istorinių žygdarbių vertė, pergalių džiaugsmas, kentėjimų prasmė, pats aukščiausias žmogaus kūrybinių jėgų įtempimas turėjo prilygti palaimintojo amžinybei.

Šio straipsnio tikslas — pateikti nūdieniam skaitytojui studiją apie ano meto sąlygose mąstantį, plušantį bažnytinį hierarchą, dirbantį Lietuvos Bažnyčiai ir lietuvių tautai. Arkivyskupas Jurgis yra vienas iš tų, kurio kūrybą reikia aiškinti ir aiškinti. Arkivyskupas — vizitatorius veikė lietuvių tautai reikšmingiausių poslinkių laikmetyje — atgimstančios Lietuvos valstybės bei savarankiškosios Lietuvos
Bažnytinės Provincijos sąlygose. Antra vertus, įdėmus žvilgsnis atgal visada susijęs ir su toleriagišku pasižvalgymu pirmyn. Nūdienis Lietuvos Bažnyčios ir lietuvių tautos gyvenimas, idant jis realizuotųsi dvasine bei medžiagine kūryba, turi liesti ir giluminius klodus. Tik atsirėmus kūrybine dabartimi į tautos kūrybinės istorijos sąmonę, galima apžvelgti bei suvokti dabartines situacijas, atrasti būdus joms įveikti. Siekimas paaiškinti arkivyskupą Jurgį lemia studijos stilių — atskirų faktų sąryšio ieškojimą bei atskleidimą.

Tai drauge ir pastanga arkivyskupui Jurgiui rasti pastovią, iškilią vietą ne vien šventovių altorių nišose, bet ir Lietuvos kultūroje.

I    NEGĘSTANTIS ŽIBURYS

Pastaraisiais metais arkivyskupo Jurgio biografai — dr. Antanas Kučas,5 kun. Stasys Yla,6 kun. Viktoras Šauklys7 arkivyskupo Jurgio dimensiją talpina kilniuose gyvenimo vaizdeliuose, autentiško, tačiau perdėtai saldaus šventumo rėmuose. Minėtų autorių veikaluose arkivyskupo Jurgio gyvenimo bei veiklos momentai stebėtinai kruopščiai surinkti, išryškinti, pateikti. Tačiau šių autorių visuomenei pateiktos viena kitą papildančios arkivyskupo Jurgio biografijos — ryškiai konjunktūriniai veikalai, atsiriboję nuo realių lietuvių tautos XIX-ojo amžiaus pabaigos ir XX-ojo amžiaus pradžios pirmųjų trijų dešimtmečių kūrybos linijų, kurios itin dramatiškos, sudėtingos, painios, kurioms arkivyskupo Jurgio įtekmė neginčijama. Arkivyskupas Jurgis į katalikų Bažnyčios istoriją Lietuvoje, į lietuvių tautos kultūros istoriją įėjo nacionalinio atgimimo platuma, jos vingiais ir tiesumomis. Jis priklauso ekspresyviajam tipui, deformuojančiam įprastas tikrovės ir realybės formas, ne atkuriančiam, bet perkuriančiam. Lemiamas vaidmuo čia tenka sudvasintai vaizduotei, kartais rizikingai pasitikinčiai netikėta ir tolima idėja, skrodžiančiai ramų gyvenimo paviršių. Darbas čia nėra kalbėjimas žodžiais — tai atsivėrimas žmogaus būtimi. Į visą realybę žvelgiama kaip į "Vienintelį mūsų tikrumą", t. y. be viduramžiškų dekoracijų, butaforinių detalių. Todėl ir be išsamaus bei visapusiško lietuvių nacionalinio atgimimo istorijos fono arkivyskupo Jurgio asmuo, darbuotė, palikimas, pagaliau jo išliktis Lietuvos kultūros istorijoje negali būti nei suvokiama, nei pilnai paaiškinama.

Žymiai toliau negu minėti biografai arkivyskupo Jurgio pažinimo kelyje žengia Steponas Matulis, M.I.C.8 Tai studija apie tai, kas sieja arkivyskupą Jurgį su Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu, Lietuvos valstybės ir Apaštalų Sosto konkordatu.

Būtent lietuvių tautos atgimimo fone arkivyskupas Jurgis — galingas, įsikibęs tvirtomis šaknimis į tėvynės žemę medis, turintis ir asmeninę, ir krikščionišką, ir politinę vertę. Jis tautos valstybingumo kūrimo laikotarpyje, nelyginant smūtkelis ar pakelės koplyčia, savyje lokalizuojanti tautos vyksmą, akcentuojanti pagrindinius konfliktus ir jų sprendimo kryptį bei būdus. Su jo asmeniu daugelyje dalykų susijusi tautos kultūrinės kūrybos tematika, keliama ir sprendžiama tautos esaties, išlikties, dvasios, politikos viduje ir išorėje problemos. Jo asmuo, pagaliau, tarsi nušviečia šį procesą dviejų kartų gyvenimuose, permąsto ir atspindi jų vertybines orientacijas.
Klasikiniame Vilniaus vyskupo pavyzdyje, Apaštalų Sosto vizitatoriaus Lietuvai pareigoje, o tuo pačiu daugiakrypte veikla Bažnyčiai ir tautai arkivyskupas Jurgis įžengė į tikrą kūrybinę brandą ir savo ir tautos atžvilgiais — aplink jį susidaro daugelio to meto reikšmingiausių įvykių mozaika.

Negalima ignoruoti ir to fakto, kad arkivyskupo Jurgio biografijoje daug bendrojo disputo elementų, kuriuose slepiasi nesunkiai atpažįstami jo bendraamžiai. Tačiau mums ypač svarbu tai, kad nacionalinio atgimimo fonas arkivyskupo biografijoje yra drauge ypatingo dėmesio vertas kelias į jo asmeniško "aš" apžvalgą. O šiltas dvasinės gyvybės alsavimas tarsi švelnus luobas dengia ir arkivyskupo asmenį, ir plačią veiklą. Jis tiesiog neįkyriai visame kame yra! Budi visur ir visada! Jis lankstus, skvarbus, be prievartos. Tarsi vanduo ir oras. Tai veikimas su jėga, kuri nenugalima, nepasiduoda, kuri tiesiog titaniška. Kartu tai pilnybė, jau atsiekta, o drauge ir platus atvirumas visoms kitoms gyvybės apraiškoms, idėjoms, sumanymams. Tai palaimintojo dvasios galingiausia veikmė, tai kelionė sau ir kitiems mums deja nepažįstamais dvasios labirintais, metafizinių idėjų sutapatinimas su momento dvasinėmis reikmėmis, tai, pagaliau prasmingai švaistoma dvasinės gyvybės jėga, kuri yra labai didelė ir talpi — ji nenutrūkstama asmeniško dvasinio tapsmo istorija.

Arkivyskupas Jurgis — itin gyva būtis. Nors jis dvasinio gyvenimo dėka ir vieningas, tačiau tautos kultūros fone jis yra ir visuotinės tautos gyvybės sudėtinė dalis, reiškia atvira kaitai, nesustingusi ir neprisirišusi prie tūkstančio melagingų pavidalų, prie daiktų, samprotavimų, išvadų, sąvokų, aiškinimų, argumentacijų. Jis yra vienas iš tų, kuris nesustoja dirbtinėje erdvėje ar laike, bet eina pirmyn, tobulėja, nors patį dvasingumą išsaugo šventumo ribose.

Pats tautos etninis, kultūrinis bei politinis atgimimas, tautos nacionalinis sąmonėjimas vyko įtampose. Čia buvo daug skaudžių, didelių ir lemtingų tautai dramų, o tuo pačiu lūžių asmenybėse, net išdavysčių. Tai daugiaspalvės palaimintojo arkivyskupo Jurgio asmenybės ir kultūrinės veiklos fonas. Tautos ir Bažnyčios Lietuvoje atgimimo procesas nebuvo nei tiesus, nei lygus, nebuvo jis ir be didelių skirtybės ženklų žmonėse. Tai įvairus, sudėtingas, duobėtas kelias, sklidinas kaitos, vyksmo, tai kylantis aukštyn, tai krintantis žemyn. Šiame procese atsiskirti nuo bendraties ir atrinkus savitumą aprėpti visą, autentišką Jurgį Matulaitį, jo krikščionišką, kunigišką, vyskupišką individualybę, dvasingumo šaltinius — daugiau reikmė, negu minėtų biografų darbais pasiektas rezultatas.

Bet nevien tai arkivyskupo Jurgio biografijoje svarbu. Jurgis Matulaitis — europinio dydžio vyskupas, kurio nacionalinė, krikščioniška pasaulėjauta kryžiavosi ir su kitų tautų kultūromis, interesais. Jurgio Matulaičio dvasios, veiklos bei kūrybos maš-tabiškumas plačiame atgimimo fone, įnirtingame ideologinės bei politinės kovos sūkuryje yra ir tragiškojo likimo simbolis, o drauge ir mūsų gyvoji šiandiena .

a. Bendrumo pagrindas ir jausmas

Idėjos, ypač lietuvių tautos atgimimo idėja, jos politinė, kultūrinė, religinė orientacija neatsiranda ir neegzistuoja be tautos kaip objekto. Antra vertus, praktiškai nauja idėja iškyla pavieniam žmogui, kai jis tylaus susikaupimo valandą pasvyra ties savimi, kai medituoja tautą, pasaulį, būties prasmės mįslę. Įdėmus žvilgsnis paprastai visada susijęs su idėja — toleriagiškais apsižvalgymais į praeitį ir į ateitį. Iš paviršiaus net ir "lengva" idėja yra senos pasaulėjautos nauja plėtotė istorijoje. Pažinimo vandenis asmenybė semia iš pačių giliųjų versmių, religijos, kalbos, raštijos, lemties, tradicijų, moralės ir meno, psichinio asmeniško ir tautos patvarumo, etniškai ženklintos gamtos, kas ir sudaro tautos gyvybingumą. Asmenybė -not dr. Antano Maceinos "yra tautos istorinė regimybė",9 o Antano Paškaus tvirtinimu — "tautinės sąmonės gyvybingumo šviesa".10

Asmenybė tautos istorijoje yra tas realus reiškinys, kuriame ryškus ir pats asmuo, ir tautos kultūra, ir išliekamąją vertę turintis asmenybės kultūros rezultatas.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis — lietuvių tautos istorijos regimybė XX-ojo amžiaus pirmųjų trijų dešimtmečių laikotarpyje — mąstytojas ir praktikas, asketas ir politikas, vienuolis ir diecezinis kunigas, bažnytinis ir valstybės veikėjas. Visų pirma, tačiau, jis ligonis, išbraidęs nevilties naktį, fizinį skausmą ir desperaciją, daugelio svajonių griūtį. Jis ilgai ir sudėtingiausiose politinėse aplinkybėse žvelgė į akis aklam, brutaliam nacionalizmui. Jis gavo kruopštų intelektualinį pasiruošimą, dvasingumo, malonės pakopomis pakilo į aukštą palaimintojo būvį. Jis visą gyvenimą ieškojo asmeninės egzistencijos paskirties, kelio į būties mįslę, o drauge ir į tautos kultūros pažangą — bendrumo su tauta pagrindo. Buvo kažkas ypatingojo dvasingume, erudicijoje, kas neleido nesėkmėse pralaimėti, priėjus kone pačią juodžiausią absurdiškumo ribą, vėl ryžtis dirbti, siekti kitaip pažvelgti į situaciją iš patirtų laimėjimų ar pralaimėjimo taškų, įžvelgti kitus prasmės atšvaitus. Ypač vyskupyste, dar vėliau Apaštalų Sosto vizitatoriaus Lietuvai pareigavietėmis atsidūręs priešiškų politinių partijų kovų verpetuose ypač religijos, bažnyčios ir valstybės santykių klausimuose, savo bendrumo santykį su Bažnyčia ir Tauta išreiškė principu — viskas manyje krikščioniška, visame kame aš — krikščionis, visame kame — lietuvis!

Šis ryškus arkivyskupo Jurgio principas jokia prasme nėra lašo bendrumo santykis su jūra, o daugiau dviejų bendrų kūrybinių stichijų — tautos ir asmenybės — santykis. Tokį nusistatymą lėmė ne tik lietuviškieji genai, suvalkietiškas charakteris, Suvalkijos etninis pobūdis priespaudos laikmetyje ar tautos skaidrūs atgimimo vėjai. Arkivyskupo Jurgio bendrumo su tauta ir Bažnyčia pagrindas susideda iš krikščioniškos askezės, egzistencinio mąstymo nuolatinės įtampos, suvoktų, atskleistų, sau ir tautai pritaikytų principų objektyvios krikščioniškos gelmės, pagaliau tiesaus patriotizmo ir nuoseklaus intelektualinio darbo. Jo dvasingumo, kūrybinės minties, bendrumo su tauta ir Bažnyčia klodai tvyro jame po išoriškai paprastu apdangalu, tačiau pasaulio rūstumo akivaizdoje čia tiek daug šviesumo, vilties, tikėjimo, meilės, ramybės, pasitikėjimo, laukimo. Suprantama, asmenybė ir jos kūryba nėra visagalė. Ji daugybę kartų ir skaudžiausiai pralaimi smurtui, religiniam ir politiniam aklumui, brutaliai jėgai, tačiau ir tokiose situacijose asmenybė įtaigi, nes pati savimi yra galinga priešprieša absurdui. Tokių momentų arkivyskupo biografijoje labai daug. Visais šiais atvejais arkivyskupo Jurgio kūryba yra viena iš pasiaukojimo dvasiniam gėriui formų lietuvių tautos kultūros istorijoje Lietuvos valstybės nepriklausomybės laikotarpyje.

Arkivyskupą Jurgį apvalė, nugrynino ir atvedė į bendrumą su tauta ir Bažnyčia mūsų tautos atgimimo sąjūdis, davęs tiek daug iškilių asmenybių tautai įvairiuose veiklos baruose. Nepaslaptis, kad tautos, religijos, Bažnyčios būvį tautoje jaučia dvasingiausi, labiausiai veržlūs, neramūs, talentingi, nepalaužiami. Dvasingumas kaip tikrasis bendrumo su tauta pagrindas žadina kūrybą, ją gimdo, iškelia, spalvina, augina, kūryba žadina fantaziją, o kiekviena fantazija — pasišventimą, idealizmą, nepasitenkinimą pasiektu, plėtojimąsi, apimties ribų perkėlimą vis toliau, vis į didesnę gelmę, nuolatinę savęs paties, visų planų ir konkrečių darbų korektyvą. Iš askezės einanti malonė jam dosniai seikėjo pažinimą, šviesą, išjautą, įžvalgą, pramatymą, priemones, darbų pobūdį, eiliškumą, apimtį, nors dažnai gyvenimas ir darydavo nepramatytas korektūras. Nepaisant viso to, arkivyskupas Jurgis, jausdamas "bendrumą", turėdamas visumos pajautimą, puikiai įsisavina krikščionio diplomato savybes, atranda poveikio, išraiškos, įtekmių priemones, nes gyvenimo realybė jų nuolat pateikia. (Čia atsimintinas jo vizitas pas valstybės prezidentą Antaną Smetoną konkordato klausimu...) Net arkivyskupo žvilgsnis, žingsnis, rankų mostas, sakinys ar žodis tarsi "plėtojasi" tiesoje, gėryje, šviesoje. Viso to pasekmėje jis sukūrė klasikinių kultūros šedevrų: Lietuvos Bažnytinės Provincijos projektą, kurį įgyvendino, išradingai išsprendė itin opų valdančiai tautininkų partijai Vilniaus ir Klaipėdos krašto bažnytinį statusą, aukštų tikslų tautai ir Bažnyčiai motyvais atnaujino be bendrumo ryšių su lietuvių tauta esančią marijonų Kongregaciją, Eucharistijos seseris, Vargdienių seseris, paruošė katalikų veikimo centro įstatus, paruošė Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordato projektą, ratifikuotą tuoj pat po jo mirties su labai mažomis pataisomis bei papildymais.
Arkivyskupo Jurgio bendrumo su Bažnyčia ir tauta išdava, jo kūryba — klasika lietuvių nacionalinėje diplomatijoje, Bažnyčios Lietuvoje istorijoje, vyskupo — ganytojo lietuviškame tipe.

b. Neišspręsti klausimai

Arkivyskupo Jurgio asmenybei ir veiklai pažinti, kaip ir to meto tautos kultūros istorijai pažinti, reikia bent trijų svarbiausių dalykų — atgimimo laikotarpio autentiškos medžiagos, jos betarpiško sąlyčio su Jurgio Matulaičio asmeniu, reikia mokslinės arkivyskupo Jurgio darbų koncepcijos, istoriografinės mokslinės medžagos, pagaliau svarbu pažinti ir realų to meto kultūros kontekstą, kuriame gimė, brendo, kūrė tiriamas asmuo, ir tą kūrybos rezultatą, kuris tebeturi išliekamąją vertę.

Iki šiol tai neišspręsti klausimai, šių dalykų minėtų aukščiau biografų veikaluose nerandame.
Antra vertus, yra dvi asmenybių — veikėjų kategorijos: vienų gelmė tarsi regima, iššifruojama lengvai, suprantamai, ji tarsi pačiame kūrybos paviršiuje aiški, išskaitoma, skaidri, peržvelgiama, kitų gi kūryba yra tarsi nuoroda, tarsi ženklas į tiesiogiai neatspindimą gelmę. Šia prasme arkivyskupo Jurgio kūryba viena iš tų, kurioje yra ir aiški regimybė, ir slaptinga nuorodų bei ženklų paslaptis. Šią paslaptį reikia aiškintis ir aiškinti, prisitaikyti ir pritaikyti. Bet tai galima tik tuo atveju, jei suvokiama, kad arkivyskupo Jurgio bendroji kūryba yra ir filosofinė ir istorinė, teologinė ir moralinė, asketinė ir ben-dražmogiška.

Iškyla daugybė klausimų, nagrinėjant arkivyskupo Jurgio fenomeną lietuvių nacionalinės kūrybos kontekste. Visų pirma, kiek lietuvių tautos atgimimo sąjūdis XIX-ojo amžiaus pabaigoje yra apsprendęs Jo gyvenimą? Kaip jį, brandintą europinėje filosofijoje apėmė tautinio atgimimo koncepcija, kuri, kaip žinome, jam, tos epochos kūdikiui, niekada ir nebuvo svetima, bereikšmė.

Nekyla abejonė, kad arkivyskupo Jurgio kūrybos visumą tegalima suvokti kaip integruojančią, jungiančią: ji sietina ir su atgimimo sąjūdžiu,ir su teorine teologija, praktiškas, politinis Lietuvos valstybės veidas sietinas jame su teorine sociologija, kuri jo išmanymu ir pastangomis pritaikoma praktiškai lietuvių tautos reikmėms. Pagaliau kokiu mastu ir kokiomis įtekmėmis jį sąlygojo politinis Europos veidas po I-ojo pasaulio karo ir lietuvių tautos išlikimo problema, tautinės asimiliacijos pasipriešinimo sąjūdis, tautos savarankiškumas religijoje, konkrečiai katalikybėje?

Šie klausimai nėra bereikšmiai, priešingai, tai sudėtinė, būtinoji, bene svarbiausioji biografijos dalis, nes ji ir yra jo dalis Lietuvos valstybingumo istorijoje, Bažnyčios Lietuvoje savarankiškumo istorijoje. Čia gal taip pat glūdi dar nesuvokti, neatpažinti jo asmenybės šventumo ženklai...

Žinoma, kad atgimimo laikotarpyje lietuvių tautos sąmonė — nevienalytė, netapati. Tik liaudies masėse, ne inteligentijoje katalikybės ir lietuvybės glaudumas. Liaudies masių ir katalikybės jungtis — ne mechaninė. Ji natūrali, paprasta, atėjusi į tautą tarsi "iš savęs". Jos šerdis ne vienalytė kunigija (ji gerokai sulenkėjusi), bet dora, žmoniškumas. Dora liaudies sąmonėje turi savitą atspalvį — ji brangi, saugotina, gerbtina kaip kalba. Inteligentijos daliai ši jungtis — afiša, fikcija, prielaida, etapas. Ji ir nebuvo visiems atgimimo sąjūdžio tarpsniams vienoda, tapati — nuo tolerancijos prieita prie atviros kovos, priešiškumų, varžymų. Apskritai atgimimo sąjūdžio istorija yra "dinaminė, sekvencinė, vadinas slinktis, ne padėtis. Kiekviena slinktis, būdama tarpsnis, savaime yra ir dialektika".11 Tokioje dialektikoje savaime aktyvus, kūrybingas, naujas, našus yra asmuo, o čia visu ryškumu spindi arkivyskupo Jurgio asmenybė. Tačiau kame, kiek ir kaip?

Todėl tebelaukiame šalia tam tikros biografinės beletristikos asmenybei pilnai apžvelgti daugiasluoksnio, daugiaasmenio įvykių fono. Pavyzdžiui, savarankiškas Lietuvos bažnytinės Provincijos įsteigimas betarpiškai sietinas ne tik su tautos atgimimo sąjūdžiu, bet ir su suverenios Lietuvos valstybės istorija. Čia vyrauja tauta, tačiau yra ir reikšmingi religinės specifikos motyvai. Koks šių sluoksnių tarpusavio sąlytis bei santykis arkivyskupe Jurgyje?

Pagaliau nemažai įdomus ir toks klausimas: iš kur Lietuvos Bažnytinės Provincijos idėja Matulaityje? Ji vien jo, tik jo, ar ir kitų, jam įteikta išvystyti ir įgyvendinti? Steponas Matulaitis, M.I.C., nurodo ne matulaitiškus šios idėjos šaltinius. Taigi būtina patikima darbo metodologija, istoriškumo principo, mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo laikymasis. Negalima pasiremti nuojauta, nepatikrintomis žiniomis, prisirišimu prie asmens, kongregaciniu subjektyvizmu, o nuosekliai ir atsakomingai, laikantis faktų, jų chronologijos, nuolat juos tikrinant ir palyginant skleisti šio įžymaus įvykio maštabiškumą.

Nemažiau įdomu, kokių aplinkybių poveikyje gimė Marijonų Kongregacijos atnaujinimo lietuviškojo varianto koncepcija? Išvis turbūt Marijonų Kongregacijos atnaujinimą tenka suvokti kaip lietuvių tautos religinio atgimimo sudėtinę dalį. Kokios tad šios idėjos išorinės ir vidinės priežastys, dvasiniai ir psichologiniai stimulai, kokia šio darbo kvintesencija? Ar galime šioje srityje paneigti apreiškimą? Nelengvas šis pažinimas, nors arkivyskupo Jurgio paskatinti ir įkvėpti marijonai Lietuvoje darė ir tebedaro pastebimą poveikį — gaivina lietuvio kataliko tipą. Skatina kunigijoje herojinę romantiką. O ir po arkivyskupo Jurgio mirties įdomus tradicijos ir novatoriškumo santykis, seno ir naujo sąlyčiai, nes pats arkivyskupas Jurgis — didelių užmojų, ir naujų kelių ieškotojas.

Ir išvis ar Marijonų Kongregacijos atnaujinimas tėra atnaujintojo polinkis į askezę, ar, pavyzdžiui, stimulu Kongregaciją atnaujinti pasitarnavo akcija prieš dr. Jono Basanavičiaus "Aušrą", dr. Vinco Kudirkos "Varpą"?

Arkivyskupas Jurgis — vienuolis, vizitatorius, palaimintasis savyje tebetalpina didelį problematiš-kumą. Todėl ir būsimose monografijose, daktarinėse, licenciatinėse disertacijose jo tema (o jų aktualiai reikia), privalo atsispindėti perimamumo idėja, istorinis fonas, idėjinė bei kūrybinė arkivyskupo kūrybos evoliucija. O gausi faktologinė medžiaga tik atskleis palaimintojo individualybę, paryškins asmenybės bruožus. Arkivyskupas Jurgis — patikima ir ilgaamžė tema. Palinkėkime būsimiems stu-diozams sveikatos, laiko ir kūrybinio entuziazmo!

c. Dvasinis medis — šaknys ir šakos

Rašyti asmenybės biografiją nėra tas pat, kas rašyti apie palaimintojo dvasinį medį, jo šaknis ir šakas. Pirmuoju atveju reikalingi konkretūs biografiniai duomenys, antruoju — ieškojimai vyksta tarsi slaptavietėse, kūrybos paraštėse. Palaimintojo dvasinis medis sunkiai apčiuopiamas, klasifikuojamas, sunkiai nusakomas paraleliškumas, kitų asmenų įtekmė. Jeigu biografijai pakanka konkrečios kasdienybės, faktų, datų, archyvinių duomenų, tai dvasiniam medžiui nusakyti reikia žymiai daugiau. Visų pirma malonės raida asmenybėje nenusakoma, neapimama. Tai palaimintojo — misterium fidei! Tai ir asmenybės tapsmas, būvio kaita, procesas, drumsčiantis ramybę, dinamiškas ir vertingas.

Savaime aišku, kad arkivyskupo Jurgio kūryba buvo ne pradmuo, o jau susiformavusio malonėje gyvenimo padarinys, rezultatas. Išorėn kultūrinė kūryba atėjo iš suformuoto vidaus. Pagrindinis dėmesys arkivyskupui Jurgiui tegali būti išreikštas kruopščia ligšiolinių jo biografijų rekonstrukcija. Visame tame turi atsispindėti ne vienuolio, vyskupo, vizitatoriaus paveikslas, bet vidinis žmogaus, krikščionio — palaimintojo būvis, t. y. prasmingiausias jo būties ir veiklos ženklas. Tas būvis, kuris jam pačiam buvo atsivertęs kitu, mums vos pažįstamu matmeniu.

Arkivyskupo Jurgio — krikščionio — palaimintojo dvasinio medžio raida — augimas tai drauge ir paslaptingas Dievo žengimas jo kryptimi. Dievo ir žmogaus santykis asmenybėje išreiškiamas šiuo principu — Dievas pats ieško žmogaus! Tai būdingoji krikščioniškosios, apreikštosios religijos žymė. Krikščionybė kaip žmogui Dievo apsireiškimo religija yra toji konkreti galia, kuri pati savimi vykdo dvasinę kūrybą, sėja ir augina dvasinį medį, yra to medžio šaknys ir šakos. Apreikštoji religija priimta ir išgvenama vykdo žmoguje perkeitimą, tobulinimą, pašventimą. Krikščionybė yra Jėzaus Kristaus įsikūnijimo ne tik žmonijos istorijoje ženklas, įėjimo į ją pradinė riba, įsijungimas į visus žmonijos istorijos procesus, bet tai drauge ir įsiskverbimo į atskiro asmens istoriją, kultūrinę kūrybą giliai, pastoviai ir lemiančiai.

Nagrinėjant palaimintojo Jurgio gyvenimą į akis krinta vienas dalykas: daugelis žmonių tarsi "tempia" savo gyvenimą kaip naštą. Nors kartais išorėje tas gyvenimas būna iškilus, garbingas, tačiau kažkur ir kažkuo tarsi negyvas, netikras (būtų netikslu sakyti, kad tuščias). Palaimintame Jurgyje Jėzus Kristus priimamas ir išlaikomas kažkaip kitaip, tarsi ne pro "kaimietiško lango keturkampį" (Sigitas Geda). Palaimintasis Jėzų Kristų priima visa žmogiškosios būties erdve, tarsi intuityviai, tačiau giliai pagrįstai, įsitikinus. Krikščionybės regimybė žmoguje — palaimintajame yra didžiausia Dievo dovana jam pačiam, mums ir laikmečiui.

Palaimintojo dvasinis medis, jo šaknys ir šakos "yra laike, tautoje, kultūroje, istorijoje/12 Palaimintasis "dėvi" tautos kultūros drabužį, kvėpuoja gyvenamojo laikotarpio oru, aplinka daro įtakos jo galvosenai, jausenai, veiksenai. Tačiau "čia ir taip" esantis, tarsi plūduriuojantis masėje asmuo vidinio su-perjautrumo, egtzistencinės slinkties į Dievą keliu nueina toli, labai toli į įsikūnijimo paslapties —jungties su Kristumi gelmę, tame būvyje, tarsi transmu-tuotas galingai, maštabiškai įsiterpia į tautos kultūros istoriją, jos pažangą. Tiesiog palaipsniui, nuosekliai, tolygiai augančiai asmenybė — palaimintasis atsiskleidžia, bet jau ryškiai neišsitekdama tradicinėje vertybių pintinėje — stereotipuose, šablonuose. Asmenybė — palaimintasis vis tebešviesėja, vis gilesnė tampa jos dvasinė patirtis, vyksta nuolatinė, bet kaskart gilesnė Dievo kontemplacija, pasaulėjauta vis mažiau apsunkinama medžiaga, atsiranda ir ryškėja įžvalgos ir žodžio šviežumas, ji jaunatviškai atvira, jos motyvacija šviesi, tiesi, lakoniška, aiški, principinga, jau negirdimas primityvizmas, dvasia tampa lengva ir veržli. Palaimintasis tampa krikščionybės filosofijos konkreti regimybė, Dievo veiklos per asmenį konkrečios tautos istorijos atkarpėlėje ženklas bei nuoroda.

Asmenybė — palaimintasis tarsi suistorina krikščionybę, padaro ją "konkrečia nacijos būvio forma". 13 Ir tauta tik tuo keliu pažengia pirmyn. Tautos pažangą apsprendžia ne vien politiniai, revoliuciniai įvykiai — žengimą lemia krikščionybės įsikūnijimas asmenybėje — palaimintajame.

d. Palaimintasis Jurgis laiko akivaizdoje

Kyla klausimas, ar Jurgis Matulaitis priklauso tik savo gyventam laikmečiui?
Lietuvių tauta kaip ir kiekviena kita tauta, yra unikali, nepakartojama individualybė. Jurgis Matulaitis į lietuvių tautos individualybę ateina XIX-ojo amžiaus aštuntame dešimtmetyje (g. 1873 m.). Kaip asmenybė lietuvių tautos dirvoje jis stiebiasi aukštyn, būtent krikščionybės gelmių pažinimo dėka, auga į reto dydžio medį — figūrą, unikalaus tyrumo asmenybę, kurios poveikį jaučia to meto visuomenė, konkreti karta. Jau tuo metu jis vertinamas kaip milžiniško dvasinio potencialo kūrėjas, kuriam žodis ir veiksmas, kalbėjimas ir elgesys, gyvenimo teorija ir jos praktika neišsklinda į priešingas puses.

Širdim į krikščionybę, veidu į tautą — toks jo devizas!
Arkivyskupas Jurgis kaip retas kuris veikėjas buvo atviras savo sunkiam, neramiam, ypatingam laikmečiui, įsiklausantis, įsijaučiantis į tautos balsą, tačiau būtent šio bruožo dėka jis nėra griežtai apibrėžto laikotarpio nuosavybė. Norint suprasti ir išgyventi arkivyskupo reikšmę bei svarbą, būtina su jautriu istoriškumu grįžti į to meto įvykių sūkurį. O ši situacija lengvai išsišifruoja kaip tapati su dabartimi. Jo dvasinei gyvybei, iniciatyvumui suvokti pakanka dabarties istorijos paspirties, peržvalgos, palyginimo. Dabarties istorija veržiasi į krikščionybės gelmių konkretizaciją. Kūrybos vyksmas šiandien bažnyčioje gyvybingai yra būtinas, svarbus, nea-tidėliojmas rytdienai. Kūrybos barai — gana platūs, jų sąvokos grynėja. Todėl neabejotinai jo asmenybė šiandien priimtina tiesiog pažodžiui visa, o ne dalimis — jis dabarčiai tinkamas, dabarčiai reikalingas.

Dabartis šaukiasi arkivyskupo kaip ir kažkadaise, t.y. jis priklauso ir šiai dienai.
Arkivyskupas Jurgis anuo metu — daugelio reikšmingiausių darbų Katalikų Bažnyčioje ir Lietuvos valstybėje pradininkas, vykdytojas, atbaigėjas. Tebegyvename jo idėjų veikmėje, nors jos gana balsiai šaukiasi pratęsimo, papildymų, o kai kame ir atbaigties.

II JURGIS MATULAITIS TAUTOS ATGIMIMO JUDĖJIME

XIX-ojo amžiaus antroje pusėje sparčiai keitėsi Lietuvos socialinis, ekonominis, kultūrinis ir religinis gyvenimas.
Valstietis, kelis amžius vilkęs baudžiavos jungą, 1861 metais panaikinus baudžiavą, įgijo piliečio teises. Tačiau tuo metu Lietuva kentė ypač sunkią politinę carinę priespaudą. Numalšinus 1863 metų sukilimą, buvo įvesta daugybė įvairių suvaržymų, apribojimų, įvairių diskriminacinių nuostatų, taikomų tik Lietuvai. Buvo griežtai draudžiama spausdinti lietuviškas knygas bei laikraščius lotyniškomis raidėmis, o jų vietoje naudotos rusiškos raidės, kategoriškai neleidžiama lietuviams inteligentams, baigusiems Rusijos universitetus, dirbti savame krašte. Etninėje Lietuvoje buvo pats rečiausias pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas visoje Rusijos imperijoje, draudžiamos visuomeninės, religinės organizacijos. Visa tai praktiškai paraližavo visuomeninį, religinį bei kultūrinį gyvenimą.

Antra vertus, didėjo prieštaravimai, antagonizmas dėl caro patvaldystės politikos tiek kultūrinėje, tiek ir ekonominėje, nacionalinėje sferose. Atkaklus priešinimasis apima visą visuomenę, formuoja platų, gaivalingą, stiprų tautinio atgimimo sąjūdį. Kova dėl nacionalinio išsivadavimo buvo viena svarbiausių viso išsivadavimo judėjimo formų.

Daugėjant valstietiškos kilmės inteligentų, kilo lietuvių tautinis sąmoningumas, atsirado lietuvių nacionalinių vertybių poreikis, didėjo visuomenės etninis bendrumas, formavosi nacionalinė savimonė, natūrali liaudies kultūra. Didėjant lietuvių kalbos kaip tautinės komunikacijos priemonės reikšmei, stiprėjo ir priešinimasis prievartiniam nutautinimui. Priešindamiesi carinei priespaudai, lietuviai greitai ir gana sėkmingai steigė slaptas "daraktorių" mokyklas, slaptus savišvietos ratelius, spausdino svetur ir nelegaliai gabeno per imperijos valstybinę sieną į

Lietuvą lietuviškas knygas bei laikraščius, ypač labai reikšmingą Aušrą ir Varpą, steigė pusiau legalias ir nelegalias ūkines organizacijas, organizavo plačiu mastu kultūrinę veiklą, tiesiog masinius renginius — vakarėlius, gegužines. Lietuviškais vakarais laikomas 1885 - 1917 metais vykęs masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, apėmęs Lietuvą nuo tolimiausių užkampių ligi stambesnių centrų. Tai buvo labai svarbus tautinio bei religinio atgimimo reiškinys, dėl specifinių sąlygų įgavęs savitų bruožų. Lietuviškų vakarų plitimas glaudžiai susijęs su lietuvių tautinio judėjimo aktyvėjimu, Katalikų Bažnyčios strategine linija — lietuvybės ir katalikybės atgimimo sąjūdžiu apimti liaudies mases. Tai buvo viena iš kovos priemonių bei ginklų.

Nuo XX-ojo amžiaus pradžios, augant lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, visų meno sričių kūrėjams iškilo uždavinys suformuoti naują, su krašto poreikiais kultūriškai artimą nacionalinį, savitą meną. Atsirado ir jėgų, realizuojančių šitą uždavinį. Amžiaus pradžioje savarankišką veiklą pradėjo nauja Lietuvos dailininkų, muzikų, chorvedžių karta. Dailininkai kūrė krašto peizažus, tapė įžymių žmonių portretus, muzikai kūrė operas, rašė dainas, kuriose išreiškė patriotines mintis, idealus bei siekius, komponavo fantastinius, simbolių bei poteksčių pilnus vaizdus. Tuo pačiu metu ėmė rastis lietuvių suburtų kultūrinių organizacijų, kurios rengė dailės parodas, moraliai ir materialiai rėmė bendraminčių kūrybinę veiklą. Taip prasidėjo platus kultūros bei meno sąjūdis, glaudžiai susiję su lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimu, siekiąs realizuoti jo idėjas.

Pažangi, prolietuviška dvasininkijos dalis į lietuvių nacionalinį išsivadavimo judėjimą žiūrėjo kaip į tautos siekimą atsiskirti nuo svetimos — lenkiškos kultūros, nutraukti unijinės politikos tradicijas. Ji glaudžiai, kūrybingai ir plačiu veiklos frontu kontak-tavosi su valstiečiais, sudariusiais lietuvių tautos branduolį. Tačiau jau XIX-ojo amžiaus antroje pusėje, šalia negausios, katalikiškos inteligentijos pradėjo gana aktyviai reikštis pasaulietinė inteligentija, tai vadinamieji "pirmeiviai". Būtent pažangioji, lietuviškoji dvasiškijos dalis pasinėrė socialinėje veikloje, laikydamasi minties, jog "socialinis veikimas yra svarbiausioji katalikybės apologetika".14 Masiškai steigiami katalikiški vaikų darželiai su religiniu - lietuvišku auklėjimu (Marijampolėje 1906 m.), kuriama šv. Kazimiero draugija darželiams materialiai remti. Įkuriama "Šviesos" draugija — švietimo įstaigų tinklas Lietuvoje. Kuriama "Žiburio", kiek vėliau "Saulės" organizacijos švietimui, katalikų ūkininkų kooperatyvas "Žagrė" (1906 m.) Si organizuota, šviečiama masė, pažangios kunigijos sparno vadovaujama, pradėjo reikalauti tautai politinių teisių, spaudos, kalbos laisvės, ekonominių ir kitokių apribojimų panaikinimo. Beje, XIX-ojo amžiaus pabaigoje Lietuvoje veikė apie 900 katalikų kunigų, aptarnaujančių maždaug 2 milijonus žmonių, nors didelė jų dauguma buvo sulenkėję. Tautinio atgimimo laikotarpyje, kada pasaulietinė inteligentija buvo iš viso negausi, o dar jos gausus sparnas priklausė "pirmeiviams" — ateistiniam sparnui sąmoningoji dvasiškijos dalis skverbte skverbėsi į visuomeninį bei kultūrinį darbą, jį dirbo su didžiausiu entuziazmu. Šią darbo kryptį skatino ir tuometinė Katalikų Bažnyčios doktrina.

Išnašos

L   St. Yla, Jurgis Matulaitis. Putnamas, 1977, 13 p.
2.    Ten pat, 39 p.
3.    Ten pat, 39 p.
4.    Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Kaunas, 1933, 14 p.
5.    Dr. Ant. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Čikaga, 1977.
6.    St. Yla, Jurgis Matulaitis. Putnamas, 1977.
7.    Kun. Antanas Šauklys, Palaimintasis Jurgis. Rankraštis.
8.    Steponas Matulis, M.I.C., Lietuvos laisvės vainikas. Notingamas, 1984.
9.    Antanas Maceina, Ora et labora. Perudžija, 1987, 111 p.
10.   Antanas    Paskųs,     Krikščionis    psichologinėje
kultūroje. Čikaga, 1987, 49 p. U.   Antanas Maceina, ten pat, 51 p.
12.    Ten pat, 52 p.
13.    Ten pat, 54 p.
14.    Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius, 1986, 95 p
 
   
(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai