Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SAVO SKAMBANČIA DAINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. KUČIŪNAS   
Buvo toks prancūzų kompozitorius vardu ir pavarde Henri Duparc (1848-1933), pasižymėjęs nemenku kūrybiniu talentu, bet ir keista, išties reta savybe - polinkiu, o gal veikiau poreikiu naikinti savo sukurtus veikalus. Kartais jis net nupirkdavo jau atspausdintas kompozicijas, jų tarpe, sakoma, šaunią sonatą violončelei, kad galėtų jomis atsikratyti, mesti popierdėžėn. Vieną sykį šis keistuolis smarkiai nuvylė savo bičiulius, kai nepasitikėjimo valandoje ėmė ir sudegino operą "Rusalką, kurią pagal Puškino poemą buvo bebaigiąs rašyti. Vienintelis Duparco palikimas — keliolika dainų solo balsui ir fortepijonui. Bet, ak, kokios puikios tos dainos!

Prisimenu šį pancūzų muziką, mąstydamas apie Kazio Viktoro Banaičio kūrybą ir jos likimą. Tiesa, mūsų kompozitorius nė nemanė naikinti savo muzikos veikalų, anaiptol, jis labai jau rūpinosi juos visus surinkti ir kada nors išleisti. Panašumas čia bus bene tas, kad abu kompozitoriai galutinai neišbaigė savo operų, kad parašė po vieną instrumentinės muzikos šedevrą (turiu, be abejo, minty Banaičio Sonatą smuikui ir fortepijonui) ir, galiausiai, paliko mažne tiek pat meninių dainų. Ir jeigu, manykim, ateitis nepaisytų daugumos Banaičio kūrinių, šios kompozicijos neabejotinai išliktų kaip vienas didžiausių lietuviško genijaus pasireiškimų. Ir čia derėtų man tarti: ak, kokios nuostabiai žavios šitos dainos!

Turiu jas įsirašęs į didoką sąsiuvinį. Kai kurios jų niekad nespausdintos, perrašytos ranka, kitos gi nufotografuotos (Xerox) iš seniai publikuotų leidinių. Viso labo tuzinas dainų, šešiasdešimt penki lapai meistriškai rašytos muzikos. Ir kaskart, kai atsidarau šį rinkinį, negaliu atsistebėti Banaičio muzikine fantazija, o ypač jo subtiliu poezijos pajautimu. Daugeliui mūsų muzikų (Šimkus, Tallat Kelpša, Kačanauskas), rašiusių dainas, melodija buvo svarbiausia, primuš inter pares, bet Banaitis siekė visai ko kito, būtent idealios poezijos ir muzikos samplaikos. Jis troško būti poeto antrininkas (beje, neretai

---------------------------
Šis straipsnis yra II-oji dalis A. Kučiūno straipsnio "Kazimieras Viktoras Banaitis", išspausdinto 1989 m. Aidų Nr. 2. Į tą numerį jis dėl techninių priežasčių nebuvo įderintas. — Red.

pastarąjį viršydamas savo meniškumu) ir su kiekviena daina sukurti nelyginant mažą muzikinę poemą.
Bevartant rinkinio lapus, dėmesį pirmiausia patraukia pats eilėraščių pasirinkimas. Kompozitorius, žinau, buvo didelis mūsų pozijos mėgėjas, ypač godžiai skaitęs Putiną, Aistį, Brazdžionį, bet niekados nesiėmė jų eilėms rašyti muziką. Esą vienur per daug simbolikos, mąstymo, poetinio įmantrumo — čia muzikos garsai tik trikdytų, o kitur, girdi, poezija savaime skambėte skamba. Ieškodavo jisai kuklių, trumpų eilėraščių, kurie sužadintų jo muzikinius pojūčius, kuriuos gaidomis galėtų išplėsti ir iškelti jų potekstėje glūdinčius jausmus, įvaizdžius. Paimkime, pavyzdžiui, būdingą Banaičio kompoziciją — "Vandens lelijos" dainą. Štai jos tekstas:
Mauruoto liekno viduryje
Baltesnė už balčiausią sniegą
Pražydo kažkuomet lelija.
Mauruoto liekno viduryje.
Ar šviečia saulė jai, ar lyja, —
Ji vis sapnuos paskendus miega —
Mauruoto liekno viduryje
Baltesnė už balčiausią sniegą.


Nereikėtų turbūt stebėtis, kodėl šis Kazio Binkio miniatiūrinis eilėraštis palietė Banaičio muzikinę "gyslelę": tamsus liūnas ir jame tyvuliuojanti baltut baltutėlė lelija — kiek daug muzikos čia slypi! Tereikėjo aštuonių poezijos eilučių, kad kompozitorius sukurtų septyniasdešimt aštuonių taktų muzikos veikalą. Nuo pat pirmųjų tonų — gūdžiai slenkančių bosų su ramiai banguojančiu pritarimu aukštesnėse gaidose — muzikos autorius paruošia klausytoją nepaprastam išgyvenimui. Girdi ir junti, kad čia gimsta kažkas mistiška ir didinga. O dainininkė (sakau, "dainininkė", nes dėl plataus diapazono ir itin elastingų melodijų ši daina prašosi moteriško balso) pradžioje monotoniškai rečituoja pirmąsias eilutes, bet, kai antrusyk kartoja "mauruoto liekno viduryje", fortepijonas suskamba gūdžiais, "drumzlinais" akordais, kurie žada kažin ką ypatinga. Ir koks nuostabus efektas: su žodžiais — "ar saulė šviečia jai, ar lyja" — muzikoje staiga šmėkščioja skaidrūs pasažai, o melodija palaipsniui kyla ir sklando balso aukštumoje, savo ekstazėje įgydama net dramatinės įtampos. Bet kulminacijoje visa bemat nurimsta, sugrįžta ramuma ir poilsingas lelijos miegas. — Sakiau, žavus Binkio vaizdelis tampa emociniu pergyvenimu. Kitokios muzikos šitam eilėraščiui negalėčiau įsivaizduoti, o lygia dalim eiles be jos neįmanoma nūnai skaityti.

Kalbos ir liaupsių meistriškam kūriniui gal daug dar būtų, bet teliktų žodžiai, o muzikos žavesio vis vien neperteiktum. (Skaitytojas tikriausiai šyptelės supratęs, koks bergždžias čia ką tik buvo rašančiojo triūsas.) Tiesą sakant, ne visos Banaičio dainos ir ne visi jo instrumentinės muzikos veikalai yra šedevrai. Retrospektyviai svarstant, šiandien, paėmęs, pavyzdžiui, "Sutemų giesmes ir vizijas" fortepijonui, matau stilistinius nelygumus, labai didelį šurmulį, kitur (Sonata-rapsodija violončelei) nujaučiu svetimą, vokiškąją įtaką ir gal net buvusių mokytojų korektūras ir pan. Nežinau, kada K. V. Banaitis parašė "Lietuvos idilijas" klarnetui, smuikui ir arfai (jis nenumeravo ir nedatavo savo kūrinių), bet šiame darbe, nežiūrint vienur kitur ištrykštančio "vandenėlio" ("it is like tasteless mousse", sakė man vienas amerikiečių muzikas), kompozitorius žymiai originalesnis, savitesnis.

Angliškai rašytoje biografijoje Banaitis save vadina "national romantic who uses impressionistic techniąues", tačiau sunku jo muzikoje rasti impresionistinės technikos: nėra čia nei harmonijos "mi-ražinių" sąskambių, nei palaidos, beformės muzikos. Štai geriausias jo instrumentinės muzikos darbas, Sonata smuikui ir fortepijonui, yra manding artima XX a. klasicismui: dominuoja čia nekomplikuota harmonija, tradicinės formos, o išvis džiugina nauja, banaitiška dvasia, stipriai susijusi su liaudies menu. Nėra abejonės, jog ilgų metų liaudies melodijų harmonizavimas pagelbėjo galų gale kompozitoriui surasti sau stilių, nors to milžiniško harmoninio darbo ateitis choriniuose renginiuose nūdien kelia abejonių.

Nesinorėtų betgi abejoti Banaičio meninių dainų likimu. Pavartykime dar minutėlę tą mano rinkinį. Va gyvybinga, tartum spontaniškai išsiliejusi kompozicija "Tulpės" (anot autoriaus, spontaniškai skambantys darbai dažniausiai sunkiai gimsta), kita, vėl Binkio žodžiams, švelni ir gležna it akvarelė — "Obelų žiedai". Puikūs kūriniai! Atverčiu keletą dainų, komponuotų pagal Bronės Buivydaitės eilėraščius — žaismingos, lengvabūdiškos "Rods, parpulsiu", "Pasiėmęs švilpynėlę", na ir vėl lietuviškos muzikos šedevrą — "Savo skambančia daina". Ir stebiuosi, kiek daug subtilios poetiškos nuotaikos muzikas Banaitis sugebėjo įkvėpti, regis, menkokon poezijon.

Beje, dainuoti šias dainas nėra lengva. Be išlavinto ir laisvai valdomo balso, be gero muzikinio skonio dainininkams yra būtinas vaidybinis talentas. Kaipgi kitaip interpretuoti vieną efektingiausių — stačiai užburiančią dainą — "Aš per naktį". Si kompozicija (tarp kitko, daugiau skambanti itin madingai minimalistinės muzikos užuominomis) liudija, kaip arti genialumo buvo mūsų muzikos kūrėjas. Paskai-tytime tos dainos Buivydaitės tekstą:
Aš per naktį, tamsią naktį
Miego nemiegočiau.
Sako, naktį medžiai kalba,
Jų pasiklausyčiau.
Nuo pušelių, nuo žiedelių
Ašaras braukyčiau
Ir tos meilės, šventos laimės
Daugiau neieškočiau.


Vai, daug čia reikia susikaupimo, raiškaus dainavimo, o taipogi abiejų partnerių — vokalisto ir pianisto — intensyvaus muzikavimo, kad klausytojas pajustų šios dramatinės dainos - monologo esminę mintį: nevilty šaukiantis iš tikrųjų braukia ašaras ne nuo pušelių, ne nuo žiedelių   
1988 m.
 -------------------
* Savo harmonizuočių rinkinio "100 liaudies dainų" įvedamose pastabose K.V. Banaitis rašo: "Liaudies dainų subalsavimo būdai bei stilius nėra pastovūs dalykai: laikui bėgant keičiasi estetinės pažiūros, pakitėja ir muzikinės išraiškos priemonės". Gi šiandien Lietuvoje dauguma kompozitorių, pasak neseniai čia viešėjusio muzikologo V. Landsbergio, yra nutarusi išvis neliesti liaudies melodijų — tai esą neįmanoma idealiai įvykdyti užduotis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai