Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNISTINĖS IDEOLOGIJOS IR RELIGIJOS SANTYKIS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Gediminas Kirkilas   
Dogmatiškas marksistinis ateizmas, nors ir buvo primestas Lietuvos komunistams, nors ir surado čia šiokių tokių savo pasekėjų, tačiau jis buvo iš esmės svetimas net ir LKP vadovams, kurie, man regis, suprato bendražmogiškąjį religijos turinį ir neformavo ateistinio puolimo, nors ir buvo už tai ne sykį kritikuojami. Pamenu, kaip įvairaus lygio sąjunginiuose ateistiniuose seminaruose Lietuva būdavo nuolat kritikuojama ir puolama, nes lyginant, tarkim, su Ukraina, niekaip nesumažino bažnyčių skaičiaus (nes gi bažnyčių uždarymas buvo vienu svarbiausių ateistinio darbo efektyvumo kriterijumi). Maža to. Lietuvoje buvo net pradėtos kai kurios bažnyčios restauruoti. Kaip buvęs restauratorius, Vlado Drėmos mokinys, puikiai prisimenu, kiek reikėdavo išradingumo, kad bažnyčia būtų įtraukta į restauruojamų objektų sąrašus. Ir gal ne tiek svarbu, kad S v. Kazimiero bažnyčia (kurioje taip pat teko dirbti) buvo restauruojama kaip ateizmo muziejus (tai ir yra mūsų gyvenimo grimasos ir tragikomišku-mas). Svarbu, kad ji buvo restauruota, o dabar gali tarnauti tikintiesiems. Visi tenai dirbusieji tą puikiai supratome ir restauravome "Šv. Kazimierą", visų pirma kaip bažnyčią.

Be abejo, turėjome ir bažnyčių uždarymo aktyvistų, ir karingų ateistų. Kalti ir tie, kurie tylėjo, matydami neteisybes, kėlė rankas komunizmo bei partijos komitetų biuruose, metant iš eilių susituokusius bažnyčioje arba su religijos apeiga palaidojusį artimuosius.

Kita vertus, nėra jokio pagrindo komunistų ir bažnyčios santykius Lietuvoje piešti rožinėmis spalvomis. Ne dėl pasiteisinimo ieškau teigiamų dalykų, o kad galėtume dabar suprasti kas įvyko ir kaip išeiti iš padėties. Neabejoju, kad čia dar daug žaizdų, ir balzamas joms tegali būti — pasitikėjimas, dialogas, bendradarbiavimas. Todėl svarbu, kad prasidėjo dialogas, kad padaryta jau žingsnis į abipusį supratimą. Kad tai ne politiniai taktiniai žigsnniai liudija ir LKP programos projektas su aiškiu bendra-žmogiškų vertybių prioritetu, atvertais vartais į partiją ir tikinčiajam; pakeitimai konstitucijoje, nuolatiniai LKP ir bažnyčios vadovų kontraktai. Artimiausiu metu bus paruoštas naujas, demokratiškas įstatymas dėl sąžinės laisvės, peržiūrėti neteisėti nutarimai dėl religinių bendruomenių veiklos, sugrąžintas bažnyčiai priklausantis turtas. Savo ruožtu žadame reabilituoti tuos komunistus, kurie nukentėjo dėl liberalaus požiūrio į bažnyčią.

Manyčiau, kad visa tai teisinga ir, be abejonės, perspektyvu, nors bus čia, matyt, priešininkų tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Tačiau anot Juozo Girniaus "teistų ir ateistų neskiria tokia pat praraja, kokia skiria teizmą ir ateizmą". Tai būtina suprasti ir dirbti šia linkme, nelaukiant nei padėkos, nei laurų. Globalinių problemų akivaizdoje mūsų skirtumai neturi virsti absoliutu ar neperžengiama siena. Paminklosauga, kultūrosauga, gailestingumas, blaivybė — tai tik keletas bendradarbiavimo bei sąlyčio taškų. Jų bendras vardiklis — Lietuva bei jos žmogus. Manau, kad net ir valstybingumo atkūrime bažnyčios bei komunistų bendradarbiavimas gali duoti tinkamų vaisių, kaip jau ir būta ne sykį. Suturėti kraštutines politines jėgas Lietuvoje nuo avantiūrizmo, politinės kovos hipertrofavimo ir ab-soliutizavimo, kas ne kartą jau pakenkė mūsų nedidelei tautai — uždavinys, kurį galima spręsti kartu, reikiamu atveju, konsolidavus pastangas.

Globalinių problemų akivaizdoje vis mažesnį vaidmenį atlieka idoelo-giniai bei pasaužiOriniai skirtumai. Vyksta įvairių politinių judėjimų, partijų, organizacijų suartėjimas, griūva įvairios dirbtinės sienos. Kaskart vis didesnį vaidmenį bei populiarumą įgyja ne politikai - ideologai -dogmatikai, o politikai - pragmatikai, politikai - reformatoriai. Ir tai natūralu, nes žmogaus siela gerokai nuniokota ideologinių sankryžų ir karų, dabar niokojama informacijų srauto, komunikacijų, miestietiško gyvenimo būdo, ima vengti ideologinio angažuotumo, siekia neutralumo, krypsta į save ir tai būdinga iš dalies ir lietuvių tautai.

Tačiau globališkiausia problema žmogus: kaip jis elgsis nykstant gamtai, senkant resursams, blėstant dorumo prasmei — štai kas labiausiai turi mus visus jaudinti. Ar ne per daug, anot Roberto Muzilio, pasaulis išsilaisvino nuo iliuzijų? Štai kodėl aš, komunistas, teikiu vilčių į bažnyčią, į religiją, kaip stiprų humanitarinių ir tradicinių vertybių spinduliavimo centrą, nors jau šiandien ir matau jos tam tikrą nepasiruošimą ir neprisitai-kymą šiuolaikinėms sąlygoms. Bet tai jau didele dalimi ne jos kaltė ir, matyt, reikia laiko.

Šiandien Lietuvoje gal ir netikslinga globalines problemas kelti priekin, kada turime neatidėliotinų vidinės ekonominės ir teisinės krizės įveikimo uždavinių, o taip pat nuoseklių pastangų Nepriklausomybės, valstybingumo atkūrimo linkme telkimo. Tačiau jos egzistuoja ir nuo netiesioginio jų poveikio atsiriboti negalima. Kultūros, meno estetikos, religijos apraiškos svarbios šiandien, bent jau kaip tam tikros kliūtys, galinčios bent pristabdyti žmogaus nudvasėjimą. Komunizmas, įnešęs indėlį į šį procesą, pats yra ankstesnio nudvasėjimo dėl socialinės nelygybės protesto vaisius, šiandien pergyvena gilią krizę, Bažnyčiai nemažai krizių teko pergyventi, atsinaujinti, rastis naujose sąlygose. Jokiu būdu negretinu komunizmo ir religijos. Arčiau, matyt, dalies žmonių nusivylimo komunizmu vaisiai yra pavojingi visai visuomenei ir todėl vėl būtinas supratimas ir pastangų telkimas išliekant, tačiau savo pozicijose, apie ką liudija ir ši savaitė. Jeigu religija, Bažnyčia, jos tradicijos, kultūra, Biblija paskatins žmogų mastyti apie save, gilintis į poeziją, darbą ar muziką, jeigu ji bent šiek tiek jį nustums nuo televizoriaus, laikraščių ir kasdienybės sumaišties, tai aš, politikos žmogus, visada pasisakysiu už ją ir savo veiksmais skatinsiu savitarpio supratimą ir dialogą.

Paradoksalu, bet, remiantis pagrindiniais Markso ateizmo postulatais išeitų, kad realusis socializmas tik sustiprino religijos pozicijas, nes "religinis pasaulio atspindys gali pranykti tik tada, kai praktinės kasdienybės žmonių santykiai bus išreikšti permatomais ir protingais ryšiais tarp savęs ir su gamta". (Marksas). Tuo tarpu realybėje viskas priešingai. Gamintojas dar labiau atitolintas nuo savo rezultatų, susiformavo partokratija, susipynė politinės, įstatymdavystės, vykdomosios valdžios funkcijos ir 1.1. Lietuvos komunistai veikdami savarankiškai, šiandien pasiryžę visa tai atstatyti į vietas, kurti demokratinę ir teisinę valstybę, žmoniškus santykius tarp žmonių, tarp tautų, tarp įvairių Lietuvoje gyvenančių socialinių sluoksnių. Negalvoju, kad tai bus lengva. LKP daugeliu atvejų prarado autoritetą ir dalis žmonių pelnytai ja nepasitiki. Cia būtinas ir atgailos momentas dėl tos politinės kaltės, kuri neabejotinai yra, nors aš kaip jaunesnės kartos komunistas lyg jos nejaučiu. Politinės kaltės pripažinimas ir stalinizmo pasmerkimas, nuo jo atsiribojant, LKP suvažiavime ir galėtų būti ta nereligine satisfakcija, kuri nesukeltų tautoje naujų sukrėtimų, ypač pavojingų jai. Tuo pačiu niekada nesutiksiu su sąmoningu ar nesąmoningu stalinizmo ir komunizmo tapatinimu, nes tuo atveju tektų pakaltinti milijonus žmonių, priėmusių šią idėją kaip laisvės, socialinės lygybės ir šviesos idėją. Kolektyvinė partijos atsakomybė bei kaltė egzistuoja kaip politinė, tačiau ji nėra kaip moralinė ar kriminalinė. Kriminalinę kaltę neša konkretūs žmonės. Politinė kaltė įveikiama politinių nuostatų pakeitimu.

Koks artimiausioje perspektyvoje turėtų būti religijos bei komunistų santykis? Jo pradiniai parametrai jau formuojasi dabar ir jie gana vaisingi. Tačiau ar tai reiškia, kad mes susilie-sime? Manau, kad ne, bet tai nereiškia, kad vėl absoliutizuosime ideologinę kovą ligi neapykantos. Anot Juozo Girniaus, "priešybės ateizmui nepaversti priešybe pačiam žmogui be Dievo". Ir atvirkščiai. Juolab, kad Lietuvos komunistai niekada ir nesiekė didelių rezultatų "kovoje su tikinčiaisiais". Juolab, kad pačioje partijoje visada buvo tam tikra dalis tikinčiųjų. Partija, virsdama iš valstybės partijos į normalią politinę, privalo atsisakyti tokios veidmainystės ir tai ji jau daro.
Man imponuoja ir paskatina Jėzaus nekategoriškumas: "Kas pajėgia išmanyti, teišmano" (Mt 19, 12). Kaip išmanau, taip ir išdėsčiau savo supratimą apie komunistų ir religijos santykį, apie galimas perspektyvas ir bendradarbiavimo reikalingumą. Suprantu, kad ne visur esu teisus ir pakankamai įžvalgus, bet nūdiena, mano manymu, reikalauja tokio požiūrio. Anot Džeimso Džoiso "Uli-se": "kuo tikrai tiki, tas ir egzistuoja".
Gediminas Kirkilas

Dalios Marijos Stančienės ir Gedimino Kirkilo straipsniai yra paskaitos, skaitytos 1989 m. lapkričio U -19 d. Lietuvoje surengtose Bažnytinės muzikos ir religijos - filosofijos studijų dienose — pavadintose "Lapkričio sinoikija". Žr. Aidai, 1990, Nr. I—Red.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai