Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJAS LIETUVIŠKAS FILMAS NIUJORKE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. L.   
Leonidas Jacinevičius
Nuotr. V. Maželio

Prieš išleisdamos savo gaminius į rinką, didžiosios Amerikos filmų bendrovės juos išbando įvairiose vietovėse, norėdamos iš anksto patikrinti publikos reakciją. Panašus išbandymas sausio 13 ir 14 dieną įvyko Brukline ir Manhattane, kur dvi lietuvių išeivių grupės žiūrėjo naują lietuvišką filmą "Neatmenu tavo veido", kurį režisavo Raimundas Banionis, o scenarijų parašė Leonidas Jacinevičius. Šis Maskvos tarptautiniame festivalyje apdvanotas, japonų ir vokiečių spaudos palankiai sutiktas filmas dar nepasirodė Lietuvos ekranuose.

Beveik visas filmo veiksmas vyksta jaunųjų širdininkų sanatorijoje. Jau-nutėliai ir jau pasenę, jie žaidžia savo uždarus žaidimus, ragauja ankstyvąją meilę ir meldžiasi į sekso duris, kaip vaiduokliukai uždaryti erdvėje tarp jiems nesuprantamo, atgrasaus gyvenimo ir juos supančios nesuprantamos mirties. Jų komunikacija susideda iš padrikų, izoliuotų sakinių. Suaugusieji, atrodo, gyvena kitoje planetoje, kalba standartinėm frazėm, išskyrus vieną maištaujantį mokytoją. Visuomenės organizmo nebėra, tik palaidi, trumpai susiliečiantys atomai.

Šią izoliuotą, susvetimėjusią paauglių grupelę režisierius Banionis vaizduoja, nenuklysdamas į sensacijas ar pigią erotiką, be kurių tokios tematikos filmai retai apsieina. Tempas lėtas, nuobodulys ir inercija tokie autentiški, kad net kai kurie žiūrovai jais užsikrečia. Išlaikytas nuotaikos vientisumas. Jaunieji aktoriai nepro-fesionalai, simpatiški, autentiškai trapūs, savo uždavinius atlieka patenkinamai, tačiau atrodo, kad režisierius nesugebėjo atskleisti pilnutinio jų potencialo.

Svarbiosios tautinės, politinės, ūkinės problemos jauniesiems širdininkams neegzistuoja. Į uždarą sanatorijos gyvenimą tik kartkarčiais įsiskverbia išorinio pasaulio garsai — rusiškai kalbantys ekskursantai, televizijos triukšmelis, karą primenantis malūnsparnio plerpimas, susijęs su nekonformistinio mokytojo, Afganistano karo veterano, prisiminimais. Kelios užuominos apie Afganistaną labai subtilios; nevisai aišku, ar tai senosios ezopinės kalbos įprotis, ar sąmoningas režisieriaus ir autoriaus stilistinis braižas.

Sanatorija, kaip visuomenės metafora— nebe naujas dalykas. Ypač lietuviui žiūrovui bus aišku, kad sanatoriją apėmusi inercija yra didžiojo sąstingio atšvaitas. "Viskas čia nesąmonė", pareiškia nepritampantis jaunuolis. "Jūsų žaidimai debiliški". Sanatorijos direktorė primena, kad "ant pirštų galima suskaičiuoti vaikus, kurie turi tėvus". Protokolų ir taisyklių pasaulyje individai begaliniai vieniši.
Paskutinioje filmo scenoje jau iš sanatorijos išėjęs jaunuolis aplanko taip pat į namus sugrįžusią mergaitę Letą.

Sanatorijoje juodu buvo trumpai sujungusi jaunatviška meilė, bet Leta jau pasikeitusi, abuoja. "Kokie vaikai mes buvom", prasitaria ji. Jų liūdno, paskutinio pokalbio fone vaikų dainelės ir žaidimai televizoriaus ekrane, judviejų pradingusi vaikystės nekaltybė.

Franz Kafka tvirtino, kad rašytojui labai svarbu išsaugoti tą vis siaurėjančią angą į savo vaikystę. Kaip ir savo prozos raštuose, filmo scenarijaus autorius Leonidas Jacinevičius vis dar atranda duris į paauglių pasaulį. O tai galbūt svarbiausias įnašas į filmo autentiškumą ir savitumą.

Filmą Niujorke žiūrėjusieji atsiliepė nevienodai. Jų reagavimą žymiai apsprendė amžius ir išsilavinimas. Vyresnioji karta didžiąja dalimi buvo nepatenkinta. Jaunesnieji žiūrovai ar nuolatiniai meninių ir eksperimentinių filmų lankytojai Banionio - Jacinevičiaus kūrinį sutiko daug šilčiau. Beje, ir vyresniąją kartą nesunku sprąsti. Ekrane jų matyti paaugliai nedaug beturėjo bendro su jų pačių jaunyste ir prisiminimais. Be to, dėl techniškų sutrikimų filmas nebuvo tinkamai pateiktas.
J. L.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai