Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONO AISČIO RAŠTŲ PIRMAS TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktorija Skrupskelytė   
Redagavo Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Antanas Vaičiulaitis. Ateities literatūros fondas. Chicago, 1988. 450 psl.

Nedaug turime akademinius reikalavimus atitinkančių sąvadinių lietuvių raštų, ypačiai išeivijoje: Škėma, dar vieną, kitą bandymą. Todėl neseniai pasirodę Jono Aisčio Raštai yra mielas, retas svečias, skola bent iš dalies atmokėta populiariausiam prieškario metų lietuviui poetui. Raštų redaktoriaus Alfonso Nykos-Niliūno drąsiai ir įtikinančiai vadinamu vienu didžiausiu "gal net ir visų laikų lietuvių poetu" (Niliūnas, p. 400).

Raštų pirmas tomas (jų planuojama keturi) mus užklumpa per anksti ir kartu pavėlavęs, penkiolika metų po Aisčio mirties, dvidešimt septyneri po sąvadinės eilėraščių knygos Poezija (1961), t.y. po ilgos tylos, nesudrumstos, rodos, nei vienos istorinio pobūdžio analizės, nei vieno rimtesnio bandymo suvokti Aisčio svarbą lietuvių poezijos raidos kontekste. Per anksti Raštai yra atskubėję ta prasme, kad jie redaguojami dar prieš paskutiniųjų metų pasikeitimus Lietuvoje. Nei pradėjus darbą, rodos 1974-75 metais, nei vėliau buvo įmanoma sudaryti redakcinį kolektyvą, apjungiantį Lietuvos ir išeivijos kritikus, sugebančius ir Aisčiui pritaikyti naujus kritikos metodus ir jį tirti tuo neklystamu pulsu, kuris atsiranda stebint poeto laikmetį liudininko akimis ar jį diena iš dienos tiriant mokslo bibliotekose. Redaktorių teigimu, rengiant pirmą Aisčio tomą, dar nebuvo galima prieiti prie Lietuvos bibliotekose bei archyvuose sugojamos medžiagos - Lietuvoje paskelbtų Aisčio ankstyvesniųjų rinkinių rankraščių, ankstyvosios poeto korespondencijos, vėliau draugams ir giminėms rašytų laiškų, ir kitos medžiagos, kuri būtų galėjusi užpildyti ne vieną informacinę ar interpretacijos spragą. Raštai pasiremia tik ta paskelbta bei rankraštine medžiaga, kuri buvo čia pat po ranka, Amerikoje, išeivijoje paskelbtais knygų rankraščiais, gausia Aisčio korespondencija, turtingu poeto rankraštiniu palikimu, tiesa, pačiais svarbiausiais šaltiniais, kuriuos vis dėlto būtų galėję papildyti lietuviškieji.

Per vėlai ir kartu per anksti pasirodė ir pirmą kartą okupaciniais metais Lietuvoje išleistas Katarsis, vieno tomo Aisčio lyrikos rinkinys, redaguotas stiprių politinių suvaržymų nuotaikoje. Tasai atsiliepė į eilėraščių atranką. Nežiūrint savo vėlyvos 1988 metų datos, Katarsis spausdina ne visą Aisčio lyriką, o išleidžia keliolika eilėraščių nepriimtinų dėl jų ideologinio turinio. Rinkinio įvadas, spėjame rašytas anksčiau nei duodama 1988 metų data, daug kur stipriai valdomas cenzoriaus rankos. Ištisi paragrafai čia nuspalvinami politiniu koloritu, tirštinama nuomonė, kad poeto patriotizmas ir antikomunizmas bus jo poezijai užkirte kelią į platesnę tematiką, ją išstūmę "į istorios užribį" (Kubilius, p. 26). Nežiūrint puikių, įgudusia ranka parašytų paragrafų apie Aisčio formą ir jo santykį su laikmečiu, Vytauto Kubiliaus įvadas Aisčiui taiko senas, tiesa, kiek sušvelnintas, intymaus lyriko, elegiko, ir 1.1, etiketes; poetas yra rehabilituojamas, jo vaizdas tikslesnis, pozityvesnis. Tačiau savo pagrindiniąja linija Katarsio įvadas, iš dalies duoklę atiduoda cenzoriui, kad būtų galima Aistį spausdinti, poetui taiko įprastinius interpretacijos modelius, o šie, mano nuomone, prasilenkia su giliomis Ais čio kūrybos versmėmis. Katarsio įvade pasakyta daug tiesos — apie Aisčio tautinius pradus, apie jo kalbos savybes, tačiau kažin ar čia autoriui bus pavykę praverti duris į tikrai naują Aistį. 1988 metų Lietuvoje Aisčio atžvilgiu dar nebuvo laisvės ir todėl Katarsis mus ne visai patenkina: rinkinyje sutelkta kritinė medžiaga atitinka aukštą akademinį lygį, tačiau įvado komentarai primena politinės nelaisvės situaciją.

Šionykštiems Raštams tiktų beveik priešinga formulė: Raštų įvadas stiprus, bet paaiškinimai nepasiekia tos aukštumos, kurios patys redaktoriai būtų norėję, o tai įtaigauja mintį, jog skolą Aisčiui galėsime visiškai atmokėti tik jungtinėmis jėgomis, tik tada, kai galėsime dirbti visiškai laisvai, nevaržomi nei politinių aplinkybių, nei nudilusių konceptų, nei laiko stokos, kai po ranka turėsime visą Aistį liečiančią medžiagą. Tą Raštų redaktoriai žinojo; savo žodyje jie primena, kad trūko elementarinių sąlygų sudaryti tokį kritinį raštų leidimą, kurio verta Aisčio lyrika dėl savo istorinės ir literatūrinės vertės. Redakcinis kolektyvas negalėjo atlikti visų darbų, nebuvo laiko, nebuvo jėgų, nebuvo daugiau redaktorių. Padaryta, kas buvo įmanoma ir daugiau nei buvo galima tikėtis. Su Raštų pirmu tomu stipriai pasistūmėta į akademinio lygio kritinę laidą, nepamirštant eilinio Aisčio skaitytojo-mėgėjo. Raštų redaktoriai laikėsi vidurio kelio, vengė knygą perkrauti detalėmis ar sausa terminologija, o kritikams pateikė daugiau nei minimumą. Sis sprendimas, be abejo, buvo pats geriausias. Už tai padėka redaktoriams Antanui Vaičiulaičiui ir Alfonsui Nyka-Niliūnui, nemažiau ir Aisčio palikimo saugotojai Aldonai Grajau-skaitei-Aistienei, kurios rūpesčiu buvo rastas ir pakviestas redakcinis kolektyvas.

Raštų pirmas tomas sutelkia visą Aisčio lyriką ir laikosi paskutinės autoriaus aprobuotos redakcijos, t. y. 1961 metų Poezijos teksto, tik išimtinai koreguojamo pagal autoriaus kopijose įrašytus vėlesnius pataisymus; šie pastarieji neturi kokios nors ypatingos svarbos. Todėl jei kas tikėjosi Raštuose rasti naujų eilėraščių ar dar nežinomų variantų, tas nusivils, bet kas prisimins, kad savo kūrybą Aistis sakėsi užbaigęs jau 1961 metais, džiaugsis patraukliu Raštų apipavidalinimu ir poetą visur respektuojančia redakcija, tiek teksto paruošime, tiek pastabose bei paaiškinimuose, kur redaktorių nuosekliai vengiama uždėti per stiprus interpretacinis štampas. Pirmasis planas užleidžiamas Aisčiui; viso centre — jo poezija, ne bandymas poetą interpretuoti kritikų kodais ar gausiomis iliustracijomis.

Salia lyrikos pirmame tome dar eina du trumpi autobiografiniai fragmentai, anksčiau spausdinta Antrųjų vainikų autobiografija ir rankraštyje išlikęs Mano gyvenimas, savo orientacija dalykiškas, santūrus, kai kur perpintas kritikui įdomia autobiografine ar literatūrinės reikšmės turinčia detale. Abu autobiografiniai fragmentai pirmame Raštų tome vietoje, nors juos buvo galima nukelti ir į antrą ar trečią tomą, pavyzdžiui, į tą, kur bus spausdinama knyga Apie laiką ir žmones.

Aisčio Raštų pirmą tomą atbaigia įgudusia, Aistį gerai pažįstančia ranka redaguojami "Paaiškinimai." "Paaiškinimuose" sutelkiama įprastinė kritinei laidai būdinga informacija: datos, dar nespausdintos Aisčio eilėraščių pataisos, eilėraščių variantai, pastabos dėl rašybos ir punktua-cijos ir dėl eilėraščių sugrupavimo; čia išrišamos aliuzijų mįslės, cituojama iš Aisčio laiškų, straipsnių, garsinės juostelės, įterpiama citatų iš kitų Aisčio knygų, norint nušviesti jo intencijas ar jo eilėraščių interpretaciją, duodami svetimų žodžių vertimai, mažiau žinomų vardų ar terminų paaiškinimai, ir 1.1. Sis įprastinis mokslinis karkasas palyginti santūrus ir per daug neprasikiša, nors kartais galima jausti tam tikro nelygumo. Vienur pastabos ištęstos (Eilėraščių atveju buvo galima kiek suglausčiau aiškinti Aisčio poetinę mąstyseną), kitur jos, mano manymu, per daug kondensuotos. Viena, kita ne daug naujo pasako ir galėjo būti nubraukta. Pasitaiko atvejų, kur kritikas pageidautų daugiau informacijos, daugiau datų, daugiau bibliografinės informacijos (kur randama cituojama garsinė juostelė? kada ji įrašyta? ir t.t.) Redaktorius galėtų būti dosnesnis tremtyje sukurtos lyrikos atžvilgiu, sunkiau prieinamos Lietuvoje dirbančiam kritikui. Gausesni paaiškinimai būtų geriau nušvietę paskutiniųjų Aisčio kūrybos metų kontekstą.

Nežiūrint šių trūkumų, paaiškinimų vertė neįkainojama. Jie atveria langą į Aisčio poetinę laboratoriją — į jo pastangas tekstą keisti ir stabilizuoti, išlyginti ir užtušuoti eilėraščiuose išlikusias "duobes", tobulinti formą, ieškoti minties aiškumo ar net logikos, eilėraštį aiškinti retroaktyviu žvilgsniu, atkakliai nesutikti su kritikais. Paaiškinimai reikšmingi ir tuo, kad jie mus įpratina į kiek konkretesnį Aisčio skaitymą (mano galva, tas poetui nekenkia), atitraukia nuo atvirų žodžių, įvardijamų emocijų, parodydami kitų interpretacinių galimybių. Kartais, paaiškinimų paskatinti, revizuojame įsisenėjusius įsitikinimus. Pavyzdžiui, Aisčio intymumas mums, be abejo, reiškia poeto uždarumą — tai bus bruožas, kuris poetą atkerta nuo pasaulio ir jį užsklendžia savistabos nuotaikose. Tačiau paaiškinimai siūlo dar kitą galimybę — tai, kad intymi poezija Aisčiui buvo kelias, sąmoningai pasirinktas, nuo lietuviškų ir tautinių temų į visiems bendrus žmogiškus rūpesčius, į didžiulį poetinį pasaulį, esantį už lietuviškų horizontų, t. y. iš provincializmo į europietiška kultūrą ir per ją į universalias temas.

Įdomiausią paaiškinimų grupę, bent šios recenzijos autorei, sudaro epigrafai, pirmose rinkinio laidose lydėję kai kuriuos eilėraščius ar skyrelius, vėliau išleisti, gal norint sustiprinti kūrinio autonomijos bei jo vientisumo įspūdį, o gal dėl kurios kitos priežasties. Būtų įdomu išsiaiškinti. Savo gausa epigrafai liudija Aisčio tendenciją žodį ugdyti santykyje su kitų poetų žodžiu; šis pastarasis kartais elėraštyje palieka neryškią žymę, atpažįstamą epigrafų keliu atsekus iki Aisčio skaitytų autorių. Kai kurios citatos nurodo Aisčio šaltinius, pavyzdžiui, nelietuvių literatūrose, o tai mus įgalina tiksliau įvardinti poeto temas, ypač tas, kurios slypi eilėraščių potekstėje ar pirmu žvilgsniu neišduoda nei savo ištakų, nei savo specifinės spalvos. Pavyzdžiui, Intymių giesmių "Rutina." Atpažinta kaip lietuviškas Baudelaire'o Fleurs du mal. "Spleen" (Quand le ciel...) eilėraščio variantas, jis mums prabyla ne apie šiaip nuobodulį, bet apie urbanistinės, t. y. miesčioniškos dvasios nelaisvę, Aisčio minėtą knygoje Dievai ir smūtkeliai. Tuo pačiu visas eilėraštis įgauna vakarietiško atspalvio, "Rutinoje" kiek užtušuoto lietuviškų metaforų atranka, įsitikiname, kad Aistis sąmoningai plėtė ir moder-nino lietuvių poezijos temų skalę. Tą, kuris įpratęs Aistį skaityti tarsi jo eilėraštis būtų visas vienu šuoliu iš poeto gyvos emocijos išniręs, nustebins epigrafų ir aplamai literatūrinių šaltinių gausa. Aisčio vaizdas bus neabejotinai kitoks, sudėtingesnis, modernesnis, įsitikinsime, kad poeziją Aistis išgyveno kaip žodžių audinį, ne kaip gyvenimiškos emocijos atspindį.

Šitokį jaunesnį, modernesnį (jei šiuo žodžiu galima apibūdinti konservatyvų prieškario poetą!) Aistį sutinkame Alfonso Nykos-Niliūno neilgoj studijoj "Jono Aisčio poezijos paraštė," nors, žinoma, autorius neįstengė ieškoti ypatingai "modernaus" Aisčio. "Paraštė" duodama rinkinio gale, tuoj po palydimo žodžio, ne įvado vietoje, gal nenorint skaitytojo paveikti iš anksto ar pirmą viet^ dar kartą atiduodant Aisčiui. Patraukli savo palyginti lengvu, kritikų terminais neperkrautu, bet moksliniu stiliumi, "Paraštė" adresuota visiems, kurie norėtų Aistį pažinti poeto pastoviose savybėse ir jo evoliucijos įvairybėje. Nyka-Niliūnas kartais tarsi kalba už savo poetų generaciją, tęsdamas kadaise su Aisčiu nutrukusį dialogą, kitur jis bus įdomus kritikams. Kritikai "Paraštėje" ras nemaža naujo ir metodo, ir interpretacijos požiūriu. Autorius čia apeina įprastines romantiko, elegiko, simbolisto kategorijas, ne daug ką, ar iš vis nieko nesisemia iš anksyvesniųjų studijų, ieško gyvo, autentiško Aisčio, visų pirma poeto, laikmečio apspręsto ir laikmetį pralenkiančio, klasiško ir kintančio, konservatyvaus ir to, kuris atveria savo potencija kiekvienai naujai generacijai būti kitokiu, būti kitu. Kukli, vos 16 puslapių, bet eklektiška, "Paraštė" Aisčio interpretacijos problematiką pastato į naują kelią ir galėtų būti išeities taškas išsamesnėms istorinio ir analitinio pobūdžio studijoms.

"Paraštė" įdomu palyginti su "Katarsio" įvadu, parašytu Aistį gerai pažįstančio kritiko, kuris įtikina savo puikia Aisčio formos, eilėdaros, jo ištakų ar temų analize. Nežiūrint autoriaus pastangų kritinį instrumentą atnaujinti, įvade brėžiamas Aisčio portretas įprastinis, mano nuomone, stipriai valdomas pavojingo susižavėjimo išviršinėmis Aisčio formos savybėmis, pavyzdžiui, jo emocine ins-trumentacija, eleginiu tonu, "romantiškos prigimties melosu," (p. 15), ir 1.1. Raštų "Paraštė" taip pat jautri Aisčio formai, jo subtiliai vystomoms muzikalinėms frazėms ar poeto "pa-radiziškam" tyrumui, tačiau ji nepasiekia šių epitetų ir abstrakcijų rate. Dalykiškesnė, mažiau linkusi į bendrybes, "Paraštė" ieško Aisčio poezijos esmės ir todėl į ją žvelgia iš vidaus, poetinius procesus užgriebdama toje individualybėje, kurios neįmanoma užfiksuoti nei literatūrinių srovių etiketėmis, Aisčio atveju vedančiomis į akligatvius, nei naujųjų literatūros teorijų kodais, nes ir šie Aistį užfiksuoja maža reikšmės turinčiose pozose. Nyka-Niliūnas ieško kito metodo, turbūt kitos epistemologijos, modernesnės, nedualistinės, iš savo analizės ištrindamas psichologinius Aisčio bruožus. Jei Katarsio įvadas randa, kad Aisčio lyrikos psichologinis turinys sensta (p. 5), tai Nyka-Niliūnas išvis nesidomi psichologija, nei paties Aisčio kaip žmogaus, nei ta, kuria būtų galima įžiūrėti jo eilėraščių personoje. Mano nuomone, Nykos-Niliūno brėžiamas Aisčio portretas šviežesnis, naujesnis, modernesnis kaip tik todėl, kad čia toli paliekama psichologija, psichologijos vietoje ieškant išeities taškų kažkur arčiau paties kūrybinio proceso nei biografinė detalė, nei jausmas ar nuotaika.

Senus įpročius "Paraštė" keičia dar ta prasme, kad Nyka-Niliūnas nemaža dėmesio skiria literatūros istorijai, savo analizę perpindamas pastabomis apie Aistį suformavusį laikotarpį. Tas mus pratina į konkretesnę, tikslesnę Aisčio interpretaciją, stabdo nedaug ką apie Aistį pasakantį abstraktų žaismą. Santūriai, nesileis-damas į detales, Nyka-Niliūnas, vienas nedaugelio dar šiuo metu rašančių kritikų, tiesiogiai pažinusių prieškario laikotarpį, Aisčio poeziją ieško suvokti santykyje su laikmečio ir literatūrinėmis srovėmis, taip pat su ankstyvesne lietuvių literatūros tradicija. Jam ne tiek svarbu įrodyti, kad Aistį bus paveikęs vienas ar kitas rašytojas, ar kad jį tektų įrikiuoti į vieną ar kitą literatūrinę mokyklą, kiek išryškinti panašumų, kontakto ar prieštaravimo gijas, t.y. jo kūrybą suvokti kaip atsakymą, reakciją, pakartojimą, ar kaip pastangą keistis ir atsinaujinti reaguojant į tą literatūrinių debatų, ginčų, diskusijų įvairybę, kuri buvo Aisčio kasdieninis darbo kontekstas. Eilėraščių, Aisčio pirmos rinktinės laikotarpį, Aistis sąmoningai atsiribojo nuo verbalistinių eksperimentų, suko į konservatyvesnę estetiką ir, sutapęs su Pjūvio kolektyvu, akcentavo atviresnį santykį su pasauliu, kūrybiškumą, emociją, pajustą kasdienos pulso, blaivesnį ir konkretesnį "požiūrį į tautos kultūrą" (Niliūnas, p. 401). Į vakarus Aistis pasuko su antrąja Imago mortis rinktine, savo emocija ir pojūčių kultūra pasivydamas vakarietiškas literatūras. Neatrodytų, kad Aistis būtų bijojęs užgožiančios svetimųjų įtakos. Jis iš jų mokėsi formos dalykų (gal kiek ryškesnės ir griežtesnės formos), jų poveikyje bandė įvardinti tas jausenas ir emocijas, kurių nebuvo radęs lietuvių poezijoje. Šitokį Aisčio europiečio vaizdą siūlo Antano Vaičiulaičio paaiškinimai, nurodydami temų ar emocijos panašumus, Aistį vedančius už Lietuvos sienų. Ten, kur manėme Aistį kalbėjus spontaniškai ir tik iš širdies, įžiūrime atsispindėjimų gijas, užslėptas naujame tekste, kuris tik išskirtinai išduoda svetimas įtakas (pavyzdžiui "Prietema").

Tatai yra didelis laimėjimas, įtaigaujantis mintį, kad nelietuviškas įtakas Aistis buvo puikiai asimiliavęs. Nykos-Niliūno teigimu, jei Aisčio pirmatakų (Sruogos, Kiršos, Putino) kūryboje dar buvo galima jausti "verstinių" žodžių ir tam tikro nelaisvu-mo, tai Aistis, lietuvis europietis, su pirmąja savo rinktine atrodo "kultūriškai, emociškai ir prozodiškai emancipuotas," nevaržomas "jokios paveldėtos stigmos" (Niliūnas, p. 405). Jis visas laisvas, savitas. Gali būti, kad Aistis stipriau atsirėmė į lietuviškas tradicijas (Baranauską, Dobilą, eta), tiek stipriai ir tiek saugiai, kad jis sugebėjo svetimas įtakas asimiliuoti šių įtakų nevaržomas, negriaunamas. Tai, be abejo, reiškia naują Aisčio ir su juo pačios lietuvių poezijos brandumą, pasiekiamą pralaužus lietuviškų formų rėmus, išmokus derinti skirtingas emocijas, nuotaikas. Aisčio poezijoje atsiveria labai įdomūs procesai, kurie daug pasako apie Aistį, ir apie tą jauną, lietuvių poeziją, kuri prieškario metais veržėsi į platesnį požiūrį neprarasdama savo specifikos. Aistis gali būti lietuvis, ir europietis natūraliai, tarsi nejausdamas konflikto, mus apgaudamas ir užslėpdamas poveikių mazgus, išgaudamas vientisą, tik apie Aistį tekalbantį tekstą. Todėl būtų galima kiek atsargiau priimti Vytauto Kubiliaus nuomonę, kad tautiškumo kriterijai, palaipsniui suabsoliutinti, tapo Aisčio poetinio mąstymo matu, stabdžiusiu jo evoliuciją ir jį užsklendusiu universalias temas nustelbusioje patriotikoje. Tiesa, vėlyvieji Aisčio rinkiniai iš tikrųjų parašyti patrioto toga dėvinčio poeto, tai Nyka-Niliūnas aiškina nauja išeivijos situacija ir turbūt nemažiau poeto didėjančiu interesu idealaus grožio formoms bei jo tendencija įvesti kaskart daugiau logikos, daugiau pažinimo saistomų žodžių. Tačiau savo visuma Aisčio poezija įtaigauja mintį, kad poetas sugebėjo lietuvišką patirtį įkelti į universalius rėmus, gal tiksliau šią pastarąją sulydyti su lietuviškąja.

Literatūrinės, ne istorinės ar laikmečio analizės lygmenyje, įdomiausias ir reikšmingiausias galėtų būti Nykos-Niliūno bandymas Aistį suvokti poeto minties, gal tiksliau jo sąmonės vienkartiniuose ir nepakartojamuose sąlyčiuose su pasauliu. Nykos-Niliūno požiūriu, čia ir bus Aisčio poezijos pradžia, daugiau susiliečian-ti su kūrėjo percepcija ne su gyvenimišku jausmu, ne su psichologija, bet su fenomenologiškais procesais. Žodis fenomenologija — paties Nykos-Niliūno. Jis randa, kad Aistis yra "pajėgus ne tik išreikšti fenomenolo-giškai nuogą būtį, bet ir ją transformuoti" (Niliūnas, p. 405). Kitur autorius teigia, kad poeto sinkopiška minties eiga "vystosi... fenomenologiš-kai" (Niliūnas, p. 407), ne logiškai, "gimsta čia pat, gyvena ir miršta tuo pačiu momentu — kaip emocinių spalvų derinys." (Niliūnas, p. 407). Šie filosofijos terminai gal kiek stebina filosofija, rodos, nesidomėjusio poeto analizėj, tačiau jie yra visiškai vietoj. Jie mus skatina Aistį užgriebti sąmonės judėjimo lygmenyje, įeiti į percepcijas, gimstančias sąmonei susilietus su pasauliu, Nyka-Niliūnas pasakytų — kartu su poetu įeiti į Rojų, pajusti būties atsiradimo misteriją, būties pradžią, išgyventi to magiškojo Aisčio "yra" ar "O buvo" akimirką, kai būtis poetui atsiveria nuoga, pajusta dar prieš kodifikuotą žodį, t.y. fenomenologiškai, toje zonoje kur percepcija išvirsta poetine emocija, kinta,  išlieka dinamiška, poeto yra išgyvenama kaip nesibaigiantis, atkartotas daiktų perėjimas į žodžių lygmenį, daiktų mirtis ir kartu jų kelionė į pasaulį per žodį.

Analogiškų procesų būtų galima pastebėti Baudelaireo įtakoje subrendusių poetų kūryboje, kur mintis, projektuojama į medžiagos pasaulį, yra tarsi medžiagoje išlaikoma, sukurianti kitokį įspūdį nei romantiškoji jausmo projekcija. Nykos-Niliūno siūloma fenomenologiškai išreikštos būties mintis, be abejo, artima ir paties Aisčio teigimui, kad jo eilėraščiai, pavyzdžiui, "Fedrą", yra išsprendžiami visiškai konkrečiai, regimais dalykais. Tatai praveria duris į naują kai kurių Aisčiui esminių temų interpretaciją, pavyzdžiui, aukos ir žaizdos ar katarsio, ne vieno kritiko (rodos, ir paties poeto) laikomu raktu į Aisčio estetiką. Žaizdos motyvą, mūsų paprastai siejamą su tam tikru psichologiniu kančios ar agonijos pergyvenimu, tektų suvokti pasaulio ir sąmonės susidūrimo problematikos kontekste, kuris Aisčio kūryboje nuspalvinamas ir teigiama, ir neigiama spalva: kartais poeto sąmonė yra pasaulio pažeidžiama, žaizdą kenčia poetas, kartais poetas savo buvimą pasaulyje supranta kaip savotišką įsibrovimą, pasaulio pažeidimą, kas primena ir Sartre ir Merleau Ponty analizę. Aisčio fenomenologiškai vystomą mintį dar galima siūlyti poeto kokybės matu: ten, kur jo žodis "fenomenologiškai nuogas," ten jis žavi ir yra identiškas su tyra poezija, Aisčio pavadinta mistine apeiga. Bet ten, kur nutolstama nuo būties, Nyka-Niliūnas pasakytų, kur paliekamas Rojus, ten įsigali retorinis žodis, kietas, logiškas, dialektiškas, o ne feno-menologiškas, kartais ne savas, o pasiskolintas, iš anksto nuspėjamas tarsi Aistis atkartotų kitų poetų naudotas formules.

Neįmanoma susumuoti visos Nykos-Niliūno "Paraštės." Ji įvairi, turtinga, nežiūrint savo suglaustų dimensijų. "Paraštėje" autorius paliečia Aisčio eilėdaros ir poetinės koncepcijos dalykus, rasdamas, kad poeto buvo palaipsniui sugrįžta į klacisi-stinę (Niliūnas, p, 412); jis analizuoja Aisčio tono savybes, jo specifiką įžiūrėdamas polinkyje ne deklamuoti, o paprasčiausiai kalbėti, tuo būdu su skaitytoju sukuriant "bendrystę" (Niliūnas, p. 400). "Paraštė" dar bando įspėti, kokia buvo Aisčio pasaulio samprata, vėlesniuose rinkiniuose ne filosofinė, o grynai istorinė (Niliūnas, p. 413) ir kiek poetui turėjo reikšmės jo santykiai su skaitytoju ir su kritikais. Nurodoma, kada Aistis žavi ir kas nuvilia (su ketvirtuoju Aisčio rinkiniu gyvą tikrovę palaipsniui "nustelbia fiksuojamo aparato mechanizmas," (Niliūnas, p. 410), kur ieškoti poeto aukštumų, pavyzdžiui, Imago mortis: visa čia "tiesiog virpa, pulsuoja kaip gyvas poezijos kūnas ir kraujas (Niliūnas, p. 408), ar kaip išspręsti Aisčio kritikus kankinusią poeto vėlyvųjų rinkinių atoslūgio problemą, Nykos-Niliūno nuomone, atėjusią ir su naujomis darbo sąlygomis, ir poeto kūrybinei kibirkštėlei susilpnėjus: "žiūrint iš kiek didesnės laiko perspektyvos aišku, kad keturi paskutinieji rinkiniai yra sunkios kovos su išsisemiančiais jaunystės ir galbūt talento ištekliais, su Lietuvos ir Europos negandais bei katastrofomis, išmušusiomis viską iš vėžių ir radikaliai pakeitusiomis visas proporcijas bei perspektyvas, rezultatas" (Niliūnas, p. 412).

Nykos-Niliūno "Paraštė" įtikina. Eklektiška metodo ir požiūrio atžvilgiu, santūri ir niekuo nenorinti šokiruoti, ji pataiko į Aisčio lyrikos širdį, mus moko kitaip ir geriau poetą skaityti, nors, žinoma, nebūtina laikyti, kad čia Aisčio portretas atbaigtas ar kad reikėtų su autoriumi visur sutikti. Pavyzdžiui, šalia Nykos-Niliūno analizuojamų aspektų, būtų dar galima daugiau akcentuoti Aisčio misterijos pojūtį, daugiau išryškinti poeto urbanistines temas ir jas išbalansuojančią a la Charlie Chaplin klouno nuotaiką, daugiau atkreipti dėmesio į Aisčio išgyventus meno ir tikrovės lūžius, supinamus į dramatiškus kontrastus bei posūkius, pavyzdžiui, eilėraštį "Spalgenų Syvai," kur teatrališkos artisto pozos eina lygiagrečiai šalia gyvo jausmo, deginančio, žudančio. Meno ir tikrovės temos siejasi su poetinės komunikacijos problema, iki pat vėlyvųjų rinkinių Aisčiui turėjusios nepaprastai didelės svarbos.

Mano interpretacija Aisčiui suteiktų didesnę sąmoningumo dozę, žinoma, ne kūrimo momentu, o vėliau, kai kūrinys baigtas, perskaitytas, kritikų iškritikuotas. Nyka-Niliūnas, pavyzdžiui, skeptiškai žiūri į Aisčio bandymą savo kūrybą matuoti Tomo Akviniečio trijulės (veritas, consonantia, claritas) matu, laikydamas, kad su ja bus prasidėjusi "sąmoninga poezijos organizacija" (Niliūnas, p. 414), atnešusi keturių paskutiniųjų Aisčio knygų atoslūgį. Ar nebūtų galima manyti, kad pirma atėjo atoslūgis, o paskui interpretacinės formulės ir žinojimo invazija? Ar neįmanoma minėtoje veritas, consonantia, claritas trijulėje (duodamoje knygoje Apie laiką ir žmones) rasti Aisčio skaitytojui naudingų praktiškų nurodymų, nors, žinoma, paties poeto požiūriu, trijulė iš tikrųjų buvo bandymas rasti tobulą formą, pirmą kartą patirtą didžiųjų meistrų poezijoj, vėliau rastą estetikos teorijose. Veritas, consonantia, claritas trijulę interpretuojant labai paprastai: veritas reikštų Aisčio daiktiškumą ir gyvenimišku-mą, deja, išnykstantį kritikų siūlomose abstrakcijose ar bendrybėse ir poetui taip atkaklai taikomose poeto-esteto paralelėse. Claritas bus bandymas atsiriboti nuo hermetinių intencijų ir teigti, kad nėra prasmės ieškoti "per giliai". Tad Aistį tektų skaityti paprasčiau, nepamirštant eilėraščio paviršiaus, prisimenant, kad eilėraštis gali būti išsprendžiamas regimais dalykais (tai paties Aisčio terminas), t.y. fenomenologiškai. Aistis mėgo tvirtinti, kad jis "visuomet žinojęs, ką rašąs" (Niliūnas, p. 413). Nyka-Niliūnas, gi, randa, kad Aisčio didžioji  poezija  "sunkiai  duodasi žinojimu išmatuojama ir pasveriama" (Niliūnas, p. 413). Raktas į ją "yra kaip tik tai, kad jis nežinojo ką rašo, kaip paukštis nežino nei ką dainuoja, nei kodėl." (Niliūnas, p. 413). Gal būtų galima siūlyti šitokį kompromisą: Aistis iš tikrųjų nežinojo, ką rašąs, bet jis vis dėlto žinojo, ko nerašąs ir todėl lygiai žinojo, kur ir kaip jo kūryboje kritikų buvo prasilenkta. Gal su pagrindu Aistis jautėsi nesuprastas; dauguma Aisčio kritikų poeto specifikos ieškojo jo santykyje su pačiu savimi, ne su konkrečiu pasauliu, o todėl jo poezijai taikė svetimas, dualistines jausmo ir išraiškos kategorijas, ar jo lyriką suvokė kaip formą, atsietą nuo būties percepcijų, kiti kaip poeto išgyvenimų atsispindėjimą, t.y. kaip psichologiją. Tačiau Nykos-Niliūno pagrindinė mintis yra visiškai teisinga: didžioji Aisčio poezija nesiduoda išmatuojama ir pasveriama literatūrine teorija ar iš anksto apspręstomis sąvokomis. Jos versmė yra laisvėje ir tame minėtų percepcijų žaisme, kuris atveria būtį, nuogą, gimstančią spontaniškai, sąmonei susilietus su "fenomenologiškai" patirtu pasauliu. Todėl Aistį skaitant (ir jį vertinant), tektų atsisakyti pagundos jame ieškoti "organizuotos minties modelių" (Nyka-Niliūnas šią frazę taiko pačiam Aisčiui); geriau iniciatyvą atiduoti poeto žodžiams, negu literatūros kritikos sąvokoms, kodams. Tuo būdu ir pats Aistis bus išlaisvintas iš senų, poetą daugelį metų šaldžiusių interpretacinių formulių.

Aistis visada buvo skaitytojų, o ne kritikų poetas. Sie pastarieji jo atžvilgiu laikėsi šaltokai, Nykos-Niliūno žodžiais tariant, jie poetą "palikdavo ramybėje, nenorėdami drumsti" (Niliūnas, p. 400) jo artimo, intymaus ryšio su skaitytojais. Vėliau iš jaunesnių kritikų Aisčiui buvo tarta aštrių žodžių, ypač po tremties metų lūžio, Aistį sugrąžinusio į retorinius modelius. Todėl į Aistį sugrįždami po daugelio metų, sugrįžtame su klausimu: ar jis pasikeitęs? Ar jis išlaikys nuotolio bei laiko egzaminą? Ar perėję į naujas mokyklas nuo struktūralizmo iki dekonstrukcijos ir dar vėlesnių, rasime Aisčio lyrikoj pakankamai gelmės, pakankamai tirštą žodžių audinį, kad jį išmatuotum sudėtingesniu instrumentu, daugiau įkibusiu į teoriją?

Vytautas Kubilius abejoja Aisčio potencija atsinaujinti ir įtaigauja mintį, kad, jei prieškario metais Aistis buvo per anksktyvas, jei jo lyrika kritikus desorientavo, šiandien jis jau pavėlavęs; mes toli esame palikę naivią, pasitikinčią lyriką, šiandien jau pažįstame susvetimėjimo šaltinį, ironiją, kietą "filosofuojančių koncepcijų ... grafiką." Tačiau ar Vytautas Kubilius teisus? Kažin ar Aistis iš tikrųjų yra tiek naivus, be lūžių, be prieštaravimų? Argi neįmanoma į jį sugrįžti antrą kartą ir jį tirti instrumentu, subrandintu aštresnių pergyvenimų, kietesnių teorijos kampų, mažiau vertybėmis, mažiau pačia būtimi pasitikinčiu požiūriu?

Manau, kad taip ir ne. Visa priklauso nuo to, kaip mes suprasime naujuosius instrumentus ir kaip mes juos pritaikysime pačiam Aisčiui. Iš vienos pusės, Aisčio didžioji poezija yra tokia subtyli, spontaniška, tokia laisva, kad ji sunkiai teorijoms pasiduoda, gal tiksliau teorijos ją žudo. Tačiau jei ją matuosime ne medernių filosofų, ne paskutiniųjų literatūros teorijų matu, o tik šių filosofijų bei teorijų subrandintu žvilgsniu, Aistyje rasime ir daug naujo, ir poetą sugebantį atsinaujinti. Tai įrodo Nykos-Niliūno analizė, pažįstanti modernios filosofijos bei estetikos sroves ir todėl Aisčio didžiojoje kūryboje ieškantį ir joje randantį ne psichologinį, laiko deaktualizuojamą turininį, ne 'Tart pour Tart" estetą, bet poetą savo percepcijų žaismu užgriebiantį ir transformuojantį būtį, žymiai laisvesnį, įvairesnį, negu būtų galima spėti, pasiskaičius Aisčio ankstyvesnius kritikus.

Savo ruožtu norėtume suminėti vieną šiandien taip ryškų Aisčio poezijos aspektą — tai, kad jo eilėraštis, savo paviršiumi vientisas, išlygintas, Vytautas Kubilius sako, kad jis Išglostytas, nesušiauštas (Kubilius, p. 15), iš tikrųjų, yra komponuojamas intelektualumo principu, metaforiškai sakant, jis yra suaustas iš daugelio siūlų, polichroniškas, daugiabalsis. Aistis žodžių pasigauna daug kur, labai įvairių, net kontrastingų; jis jų randa kasdieninėj kalboj, kaimo žmonių frazėse, miestų afišose, dainose, kitų poetų kūriniuose. Visa ši kalbinė medžiaga poeto yra sulydoma į vientisas, harmoningas, išglostytas frazes, kurios nežiūrint šio pirmojo vientiso skambėjimo vis dėlto išlaiko nesunkiai atpažįstamas skirtumo ar kontrasto sugestijas, ypačiai tam, kuris įpratęs į disonansus. Todėl jei prieškario skaitytojas, jautrus gryno lyrizmo akcentams, Aisčio eilėraščiuose girdėjo paviršiaus harmoningą gaidą, tai šiandien, jautresni disonansams, daugiau įsiklausome į balsų lūžius, tonų kontrastus, balsų prieštaravimus, ypačiai eilėraščiuose, parašytuose prieš 1940-45 metus. Vėliau Aisčio lyrikoje daugiau monochroniškos technikos (keitėsi ir poeto vardas, išjungiant vieną žodį-balsą), daugiau vientiso skambesio, daugiau retorikos, kuri mums atrodo kieta, išlyginta, uždara ir neturinti tų tarsi įvairiais balsais perpūstų, perpintų frazių.

Aisčio daugiabalsė technika siejasi su visa eile poetui būdingų savybių, su jo sintakse ir sinkopine eilutės konstrukcija (Niliūnas, p. 406), su mūsų per mažai akcentuotu jo ironijos žaismu, ironiją nukreipiančiu prieš patį poetą ir jo naivų, pasitikintį sentimentą. Ta prasme Aisčio lyrinis polėkis nėra naivus, nekritiškas. Sakytume, kad jis savyje jau neša savęs kritiką, save junta esant ant ribos, už kurios lyrinį impulsą pakeičia kažkas visiškai kito — ne lyrikui būdingas polinkis sutapti ir tikėti, bet netikėti, netikėti magika, netikėti misterija, netikėti vaikišku pasakos pasauliu. Ironija tarsi rodyklė dar nurodo į Aisčio disharmonijos sąmonę, įjungiančią daugiau ir stipresnių konfliktų negu esame iki šiol manę. Gal sekdamas vakarietiška mąstysena, konfliktus poetas laikė žmogiškumo žyme ir rado, kad žmogus tik tuomet žmogus, kai jis gyvena konflikte su aplinka, tik tada jis vertas vadintis žmogum. Si įžvalga, atėjus gal su Fleurs du mal skaityba, Aisčio kūryboje nėra stipri, tačiau vis dėlto praveria duris į modernią, vakarietišką sąmonę, Aisčio atveju išlikusią šiapus tų didžiųjų lūžių, kuriuos atnešė karo ir pokario metų patirtis. Modernios sąmonės Aistis negalėjo asimiliuoti ir todėl savo paskutiniuose rinkiniuose žengė ne į naują minties etapą, bet sugrįžo į seną, konservatyvią, Nykos-Niliūno manymu, net prieš jį ėjusios kartos estetiką. Tačiau kai kurie jaunieji poetai sąmoningai ar nesąmoningai Aisčio kūryboje juto tą daugiabalsės technikos atveriamą disharmoniją; jie kiek pasigavo Aisčio prieštaraujančių, jo vientisam skambesiui disonuojan-čių balsų ir todėl, sugrįžę į Aistį, šiandien jo kūryboje galime atpažinti vieną kitą vėlyvesnę gaidą, net Nykos-Niliūno ar Mackaus egzilės ar praradimo pirmąsias užuomazgas, pačius pirmuosius šios sąmonės tonus.

Didžioji Aisčio poezija liejasi daugiau nei vienu balsu dar ta prasme, kad čia, šalia į mus kalbančio poeto balso, dar atsiranda kitas gravitacijos centras — kito balso trauka, daugiau nujausta negu išgirsta, ateinanti iš ankstyvesnio, tolimo ir neapibrėžto laiko, tolimesnio negu prisiminimai, pasiekiamo ne tiek vaizduotės ar atminties, kiek "senų žodžių" ("senų žodžių keletas") galia. Aistį būtų galima palyginti su Paul Verlaine, kurio poezija taip pat orientuojasi į kažkokią kadaise girdėto balso misteriją, išgyvenamą kaip savotiškas eilėraščio dinamiškasis variklis, kaip jo kulminacinis punktas, žodžiu neišvardinamas, o žodžiu tik nurodomas, Aisčio lyrikoje kartais atsiveriantis neįvardinamos paslapties ar nepapasakotos ir kaip tik todėl mus žavinčios pasakos sugestija. Tatai į Aisčio eilėraštį at-kviečia ne tik dviejų balsų struktūrą, bet ir sudėtingesnį laiką, anksčiau ir dabar perspektyvas, o su šiomis ir atminties misteriją, susiliejančią ir su teigiamais, ir su neigiamais procesais. Atsiminti reiškia susilieti su tuo, kas buvo ir ko jau nėra, t. y. akimirką paklusti nebūčiai tam, kad būtų galima vėl atsiminti. Aisčio interpretacijoj "pakaruokliai" iš praeities pakyla; ta prasme Aistis išlieka dar šiapus aštrių nebūties percepcijų. Tačiau jo lyrika jau pasiduoda neigiamiems procesams, aiškiai siejamiems su pačia poezija, poetui atsiverčia savo paradoksišku troškimu "tapti dūmais". Jei Aisčio neigiamas būsenas dar negalima vadinti nebūtimi, mano nuomone, jose jau slypi nebūties pradas, todėl, kad Aisčio kūryboje šios būsenos yra atsiejamos nuo tų nesibaigiančių, visad atsinaujinančių gamtos pasikeitimų, kurie lyriką išlaiko atsuktą į būtį.

Savo Aisčio analizės pradžioje Nyka-Niliūnas užklausia, kodėl nuo pat 1973 metų, Aisčio mirties datos, nejaukia tyla buvo baudžiamas vienas didžiausių lietuvių poetų. Raštų pirmas tomas ne tik pertaukia šią tylą, bet ir savo stropia, įtikinančia redakcija bei interpretacija lietuvių poezijos visumoje Aisčiui randa jam tinkamą vietą, kurią būtų galima susumuoti maždaug šitaip: Aistis yra naujosios lietuvių poezijos klasikas. Jo daugia-veidė, didelės meninės vertės kūryba gali ir turi "įeiti į pastovų nuolatinio atsinaujinimo ritmą laiko ir kiekvienos naujai priaugančios skaitytojų kartos sąmonės orbitoje" (Niliūnas, p. 415). Dar platesnį ir tuo būdu gilesnį Aisčio portretą atvers numatyti tomai — antras ir trečias, kur bus spausdinamos Aisčio prozos ir straipsnių knygos (jų tarpe rankraštyje likusi Šiapus ir anapus) ir ketvirtas su rankraščiuose likusia ar į pirmuosius tomus neįėjusia poezija, drama, dailios prozos fragmentais, polemika, kritika, pasikallbėjimais ir 1.1. Juo išsamesnis bus Aisčio vaizdas, tuo jo portretas svaresnis, reikšmingesnis.
Viktorija Skrupskelytė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai