Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. JUOZO GIRNIAUS KNYGA "ŽMOGUS BE DIEVO" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Daugintis, S.J.   
Dr. Juozas Girnius ir jo knyga parodo labai aukštą lietuvių krikščioniškosios minties ir doros lygį; taip pat tikrą rūpestį netikėliais. Sis veikalas gali padėti žmogui be Dievo Lietuvoje rasti krikščioniškąjį tikėjimą.

Dr. J. Girnius už šią knygą gavo 1957 m. Aidų žurnalo mokslinę premiją. Vėliau ją, gerokai papildytą, išleido J Laisvę Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti (Čikaga, 1964, Morkūno spaustuvė). Ši didelė, 564 puslapių knyga, kaip pats autorius sako, "yra filosofinė ateizmo analizė". Knygą parašyti autorius buvo gerai pasiruošęs. Jis gerai pažįsta ateistų egzistencialistų filosofiją. Jo licenciato darbas buvo apie Martin Heideg-gerio filosofiją, o doktorato — apie K. Jaspers egzistencialinę filosofiją. Parašė straipsnių ir net studiją apie ateistų keliamus klausimus dar Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau ir Amerikoje. Girnius yra vienas iš retų teistų egzistencialistų.

Mano nuomone, knyga galės padėti netikėliams Lietuvoje, o netiesiogiai ir tikintiesiems — trejopai: gerais metodiniais ir psichologiniais nurodymais ir filosofiniais svarstymais; taip pat kiek ir sutelktomis kitokiomis žiniomis. Pirma, padės metodiniais nurodymais, nes ateizmo sampratą ir jo atsikratymo klausimus autorius nagrinėja labai palaipsniui, logiškai, kai kur net 4 ciklais.

Psichologiškai padės net dviem nurodymais. Pirma, jis pataria ir reikalauja rodyti didelę pagarbą netikinčiam žmogui ir jo įsitikinimams, nors nepritariant jo ideologijos klaidoms ar netiesai. Todėl norisi bent paminėti, kad Vincas Trumpa, vienas Santaros - Šviesos ideologų, savo straipsnyje "Žmogus be Dievo. Auto-
----------------
Pranešimas, skaitytas 1989 m. Mokslo ir kūrybos simpoziume teologijos sekcijoje, kurioje nagrinėta tema "Lietuvių tautos krikščionybės atstovavimas XX šimtmetyje".

biografiški susimąstymai" (Metmenys, 1987, Nr. 53, 124-143) be pagrindo užsipuola šią knygą ir jos autorių.
Autorius gerai parodo, kaip elgtis, kai ateistas atmeta dialogą su tikinčiuoju. Pvz., ateistas materialistas sako: "Yra tik materija, amžina materija. Jokio Dievo nereikia, ir Dievo nėra. Neapsimoka kalbėtis apie tai, ko nėra!" O bedievis pozityvistas porina taip: "Mokslai nagrinėja patirti-nus objektus. Nėra tokio patirtino objekto, kaip Dievas. Tad nėra ko apie jį kalbėtis ar diskutuoti!"

Dr. Juozas Girnius pataria dėl tokio atmetimo nenusiminti, bet laukti kitos galimybės dialogui. Jų yra keletas. Sakysime, pasikalbėjimuose kartais iškyla klausimas apie tikėjimą ar netikėjimą. Tada galima prie tokio netikėlio prieiti su klausimu: dėl kokių motyvų jis netikįs; ar turįs įrodymų, kad Dievo nesą; dėl kokių motyvų jis esąs netikintys? Tada pokalbį privesti prie to, kad pasirodytų jį iš anksto, be pagrindo apsisprendusi neigti Dievą ir religiją.

Antra galimybė tokia. Jei pokalbyje paaiškėja, kad ateistas yra tos ar kitos filosofinės srovės adeptas, parodyti tos ideologijos klaidas ir nuo to pradėti kalbėtis toliau.

Trečia galimybė — bene su svarbiausiu psichologiniu pagrindu — laukti progos, kai netikėlis bus linkęs kalbėtis ar pats ieškos atsakymų į didžiuosius egzistencialinius žmogaus gyvenimo klausimus, ir jau nebe teoretiškai, bet praktiškai: Kam gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl tas kaltės jausmas sąmonėje, sąžinėje? Kodėl toks ilgesys gyventi visad, amžinai?! Ar su artėjančia mirtimi galėtų viskas būt baigta su manimi?

Tada autorius gerai pasitarnauja netikėliui, ieškančiam Dievo (taip pat ir padėti jam norinčiam) savo aiškiais svarstymais, arba kaip pats Girnius sako,     filosofinėmis     analizėmis maždaug tokiu būdu.

Žmogus yra dvasinė būtybė. Ir žmogiškosios būtybės dvasia kelia anuos egzistencialinius klausimus, svarsto faktus: pirma, kad žmogus yra ir dvasinė būtybė; antra, kad dvasingas, laisvas žmogus jaučia savo sąmonėje moralinį atsakingumą, ir, trečia, kad žmogaus dvasia ilgisi būti visada, amžinai. Trys faktai, kuriuos nori ar nenori turi pripažinti visi: tiek ateistai, tiek teistai.

Juos svarstant, reikia pereiti nuo "aš", nuo paskiro individualaus žmogaus į apibendrinimą visų žmonių. Tai perėjimas, sakytume, nuo "fizikos" į metafiziką, nuo paprasto klausimo: Kas aš esu, kam gyvenu? — į metafizinio žmogaus klausimą: Kas yra žmogus, kokia jo prasmė? Kitaip sakant, svarstyti žmogaus metafiziką (ar filosofinę antropologiją).

Taigi filosofiškai analizuojant anuos tris egzistencialinius faktus, parodoma netikinčiajam, kad buvimas dvasingam, laisvam, morališkai atsakingam ir būti visad besiilginčiam žmogui, implikuoja, įima ir buvimą absoliučios Dvasios, amžino Dievo.

Mat žmogus yra ir dvasinė būtis. Jis negali gauti dvasios iš jokios būtybės, esančios gamtoje. Tad ją gauna ir būtybės, esančios už gamtos, iš antgamtinės būtybės, absoliučios Dvasios. Žmogus yra dvasinė būtybė, tad yra ir absoliuti, dvasinga Būtybė, yra Dievas.

Dievo buvimas netikinčiam panašiai rodomas, analizuojant žmogaus dvasios laisvę. Žmogus gali laisvai pasirinkti vertybes, vertybių pasirinkimas žmogui suteikia ir veiksmų, ir gyvenimo prasmę, taip pat ir moralinį atsakingumą už juos, jaučiant ramybę sąmonėje ar kaltę sąžinėje. Pilnai atsakingas žmogus tegali jaustis tik absoliučiai būčiai, iš kurios gauna savąją laisvą būtį... Yra laisvas, atsakingas žmogus. Tad yra ir absoliuti Būtis, aukščiausia vertybė, didžiausias Gėris — Dievas.

Dr. Juozas Girnius plačiai nagrinėja ir trečiąjį faktą — žmogaus dvasios ilgesį būti visada. Jo ilgą analizę mėginu nusakyti trumpai savais žodžiais. Žmogaus dvasia jaučia ilgesį būti visada. Ilgesys būti visada tuo pačiu yra ilgesys būti amžinai. Niekas žemiška, gamtiška ir laikina negali patenkinti žmogaus ilgesio būti amžinai. Tad jį tegali patenkinti antgamtinė amžina būtybė. Taigi yra antgamtinė visada būnanti Būtybė, arba Dievas.

Dr. Juozas Girnius taip pat aprašo ir nagrinėja istorinius ateizmo pavidalus, kaip natūralistinius (materializmą, pozityvizmą, marksizmą) ir humanistinius (B skyriuje). Toliau — žmogaus be Dievo minties kelius: mirtis be amžinybės vilties (nuo mirties slėpimasis — Schopenhauer, mirčiai atvirybė — M. Heidegger, mirties beprasmybė — Sartre ir Ca-mus). Autorius paliečia ir laisvę be kaltės, ir ateistinį humanizmą kaip prasmės ieškojimą beprasmybėje (C skyriuje). Žmogaus be Dievo pavidalai gyvenime: 1. Nuo teorinės dialektikos į gyvenimo tikrovę; 2. Laimės medžioklės tragizmas; 3. Fatalistinė beprasmybės vizija (Kafka, Michaux, Blanchot, Kasak, Camus, Koestler); 4. Herojinis aktyvizmas (Juengeris, Malraux, Hemingvvay, Sartre); 5. Gyvenimas be Dievo tamsa (viskas D skyriuje).
Žinoma, Lietuvos žmonėms be Dievo (ir norintiems padėti jiems) būtų labai svarbus marksizmo ir jo bedieviško komunizmo išsamus nagrinėjimas bei jo atmetimas. Tačiau dr. Girnius tiesiogiai apie marksizmą teturi palyginti nedaug, vos 27 puslapius. Bet, kad ir suglaustai, labai gerai nagrinėja marksizmą, parodydamas jo istorinį susidarymą ir klaidas, jo tapimą komunizmo revoliucine ideologija, kovos programa ir marksistine bedieviška pseudoreligija.

Iš tikrųjų dr. Juozo Girniaus knyga Žmogus be Dievo gali pasitarnauti Lietuvos žmonėms, praradusiems Dievą,    rasti   jį   krikščioniškame tikėjime. Tai matyti iš šios knygos gana gausių perrašinėtų egzempliorių Lietuvoje ir jos paminėjimų Lietuvos laikraščiuose.

Tačiau liktų klausimas: ar gali pasitarnauti lengvai, gerai, ar sunkiai? Pradėkime nuo paskutinio — ar gali tik "sunkiai" pasitarnauti? Nepažįstu Lietuvos žmonių be Dievo intelektualinio išsilavinimo. Šiai knygai skaityti ir suprasti reikia bent vidutiniško išsilavinimo ir ištvermės skaityti 560 puslapių filosofinio turinio knygą. Ji padės "lengvai" turintiems gerą filosofinį išsilavinimą ir įprotį skaityti tokio pobūdžio knygas. Padės ji gerai — intelektualiniai išsilavinusiems, galintiems ir ištveriantiems skaityti tokias knygas. Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie, pasinaudodami šia knyga, norėtų padėti žmonėms be Dievo Lietuvoje ar čia.

Dr. Juozas Girnius savo knygą užbaigia 15 puslapių skyreliu: "Baigiamasis žodis: krikščioniškoji atsakomybė". Manyčiau, kad jaučiantiems atsakomybę už mūsų netikinčius brolius ir seseris Lietuvoje (ir čia), knyga darosi tikrai aktuali. Juk pagal Lietuvą gerai pažįstančiuosius dabar Tėvynėje apie trečdalis tautiečių yra netikėliai; be to, jų tiek daug lankosi Amerikoje. Tad reikėtų kiekvienam krikščioniui su ja gerai susipažinti. Iš jos gautomis įžvalgomis ir medžiaga galėtų jie veikti į netikėlius tiek gyvu žodžiu ir geru pavyzdžiu, tiek rašiniais, straipsniais...

Būtų labai svarbu, kad intelektua-liškai ir literatūriškai pajėgūs asmenys paskirai ar kolektyviai parašytų neilgą šios knygos santrauką populiariu stiliumi, aiškiai perduodami autoriaus mintis. Tai būtų naudinga ir visai tautai, nes grįžusieji į katalikų tikėjimą vykdys Viešpaties Kristaus nurodymą: "Rūpinkitės pirmiausia Dievo karalyste ir jos teisybe, o visa kita bus jums pridėta" — tad ir Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė.
P. Daugintis, S.J.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai