Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINĖS KULTŪROS RŪPESČIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. SKRUPSKELIS   

DR. JUOZO GIRNIAUS 75 METŲ AMŽIAUS SUKAKČIAI

DR. JUOZAS GIRNIUS  Vytauto Maželio nuotrauka

Švenčiant tokią malonią sukaktį, manau, tiks ir keli asmeniški žodžiai: dr. Girnius mane veikė lyg bičiuliška adata, skatinanti, žadinanti, neleidžianti per anksti pasiduoti senatvės snauduliui, draugiškai pabadanti, kiekviena proga primenanti lietuviškus kultūrinius rūpesčius. Pirmi platesni ryšiai lietė Lietuvių Enciklopediją. Šiuo metu Lietuvoje Enciklopedija pripažįstama kaip viena iš pagrindinių išeivijos kultūrinių pasiekimų. Nuostabu, kaip tokia maža išeivijos bendruomenė ištesėjo tokio masto užsimojimą. Maždaug 1962 metais, man dar studentaujant, kai Enciklopedija jau buvo pasiekusi raidę P, dr. Girnius kreipėsi,prašydamas smulkesnių viduramžių filosofų biografijų. Nenujausdamas pavojaus, sutikau. Mano nelaimei, viduramžiuose apstu Petrų bei Robertų, apie kuriuos iš viso mažai žinoma. Ir dar blogiau, sutikdamas, atrodo, patekau į tą būrį žmonių, kuriuos dr. Girnius jautėsi turįs teisę skatinančiai pabadyti.

Po kelių metų man prireikė Bostono bibliotekų. Pirmą kartą atvažiavęs, turbūt 1967 metais, nedrįsau skambinti. Tačiau vis tiek mane surado: atsitiktinai užtikęs bibliotekoje, pabarė, kad nepaskambinau ir neužėjau. Nuo to laiko, kaip taisyklė, jeigu į Bostoną, tai ir pas Girnius. Ir čia visada atsirasdavo krūvos
------------
Paskaita, skaityta dr. Juozo Girniaus jubiliejiniame minėjime Bostone 1990 m. gegužės 3 d.

lietuviškų knygų, laikraščių, žinių, bei kultūrinių rūpesčių.
Tuo metu dr. Juozas Girnius jau redagavo Aidus ir nuolat į bendradarbius skatino. Toli gražu ne mane vieną. Šia proga pavartęs senus Aidų numerius, nustebau pamatęs, kiek daug buvo įtraukta naujų jėgų. Žinodamas, kiek laiko kainavo iš manęs išgauta saujelė recenzijų^ suprantu, kad naujų bendradarbių buvo ieškoma kantriai, kruopščiai, su atsidėjimu. Iš tiesų, dr. Girnius žinojo beveik apie kiekvieną mokslus bebaigiantį, ir paminėjus kokią pavardę, pirmiausia klausdavo, ko iš jo būtų galima Aidams tikėtis.

Kaip tik tuo metu išeiviją erzino ryšių su kraštu klausimas. Dabar, kai atsiranda balsų, tvirtinančių, kad tik keli drąsuoliai, nepabijoję visuotinio pasmerkimo, ieškojo ryšių su Lietuva, verta pastebėti, kad Aidai šiam klausimui skyrė daug dėmesio, aiškiai pasmerkdami "patriotinį ekstremizmą", kuriam kiekvienas ryšys su Lietuva jau buvo nusižengimas tautinei drausmei: "Okupanto užskleistos geležinės uždangos nedvigubinkime savo pačių geležine uždanga".1 Nebijojo Aidai ir polemikos su redaktoriui artimais Lietuvių Fronto bičiuliais. Kai / Laisvę redakcija užpuolė kelis lietuvius mokslininkus už dalyvavimą kraštotyrinėje ekspedicijoje Lietuvoje, dr. Juozas Girnius atsakė: "Kaip apskritai kraštotyrinis darbas nereiškia jokio tautos išdavimo, nors ir kokiose aplinkybėse jį dirbant, taip jokio tautinei drausmei nusižengimo nepadarė" ekspedicijoje dalyvavę. Be pagrindo jiems "padaryta moralinė skriauda, prikišant tautinės drausmės laužymą."2 Nebuvo apsieita ir be priekaištų Aidų redaktoriui. Pacituosiu, autoriaus pavardės neminėdamas, kelis vieno kritiško laiško, atspausdinto Aiduose, sakinius: "Juozas Girnius, kažkodėl bandydamas įrodyti neįrodoma, pateisinti nepateisinama, buvo priverstas griebtis intelektualinės akrobatikos,lėkštoko sofizmo, pernelyg aiškaus prieštaravimo sau pačiam, net žodžio reikšmės nebojimo". 3

Kaip ten bebūtų buvę su lėkštoku sofizmu, Aidų užimta pozicija atspindi jau anksčiau skelbtas dr. Girniaus pažiūras. Cituoju 1961 išleistą veikalą Tauta ir tautinė ištikimybė: "Krašte likusieji mokslininkai ir kiti kūrėjai turi nemažesnę teisę būti vertinami su visu objektyviu teisingumu, kaip ir čia besireiškiantieji. Ir viskuo, kas iš tiesų turi vertės, tenka nuoširdžiai džiaugtis. Tai džiaugimasis ne okupantu, o savo tautos kūrybine gyvybe. Palaikyti gyvą ryšį su tauta krašte nieku būdu nereiškia su jos pavergėju "koegzistuoti".4

Visai nuosekliai dr. Girnius mane patį stengėsi sudominti Lietuvos filosofų darbais ir skatino juos recenzuoti Aiduose. Niekada nesijaučiau spaudžiamas kovoti su "priešu". Visai priešingai, Lietuvos filosofų darbai man buvo pristatomi tvirtinant, kad jais turėčiau domėtis ne vien tik kaip lietuvis, bet ir kaip savo srities specialistas. Skubiai peržvelgus Aidų numerius, susidaro įspūdis, kad tenai nuo maždaug 1972 metų pastoviai recenzuojami Lietuvoje leidžiami veikalai. Aišku, paskirų recenzijų buvo ir anksčiau. Svarbu šiuo metu pabrėžti, kad dr. Girniaus redaguojami Aidai buvo atsisukę veidu į Lietuvą.

Paminėjau kelis Gerb. Jubiliato visuomeninės veiklos momentus: darbą Lietuvių enciklopedijoje bei Aidų redagavimą. Jų būtų galima minėti ir daugiau: redagavo Literatūros Lankus, vadovavo Ateitininkų Federacijai, buvo veiklus Lietuvių Fronto bičiulis.

Dabar gi, keičiant temą, norėčiau pabandyti suvokti tuos idėjinius rėmus, kuriuos jo visuomeninė veikla išreiškia. Atrodo, kad ši visuomeninė veikla nebuvo atsitiktinė, proginė, bet nuosekliai plaukė iš girniškų atsakymų į kai kuriuos filosofinio pobūdžio klausimus. Tokiems samprotavimams pagrindą duoda jo veikalas Tauta ir tautinė ištikimybė (1961). Pilnumo dėlei, reikėtų bent paminėti ir kitus jo veikalus: Poezijos antologijos Žemė įvadą, pavadintą "Žmogaus prasmės žemėje poezija" (1951); Laisvė ir būtis (1953), studija apie Kari Jasper'o filosofiją; Žmogus be Dievo (1964); Idealas ir laikas (1966), veikalas skirtas Ateitininkų veiklai nušviesti; ir Pranas Dovydaitis (1975), Dovydaičio biografija, bet kartu ir viso nepriklausomybės laikotarpio kultūros istorija. Taip pat negalima pamiršti jo suredaguotų Stasio Šalkauskio raštų (1986).

Neilga ta lietuvių kalba akademinės filosofijos istorija. Ji tesiekia Pirmąjį pasaulinį karą. Suminėję Šalkauskį, Maceiną ir Girnių, užbaigsime pagrindinių vardų sąrašą. Lietuvos filosofijos istorijos tyrinėtojas Arūnas Sverdiolas teisingai yra pastebėjęs, kad šitai tradicijai būdinga susidomėjimas kultūra. Cituoju: "Atsiradusi su nacionaliniu judėjimu, filosofinė kultūros teorija buvo vystoma buržuazinėje Lietuvoje. Tuo tarpu, kai kitose srityse, pačių buržuazinės Lietuvos filosofijos atstovų pripažinimu, iš esmės buvo reprodukuojamos vakarų filosofų idėjos, kultūros filosofijoje buvo bandoma sukurti originalią koncepciją... Filosofinę kultūros teoriją visų pirma kūrė katalikiškosios pakraipos mąstyto-jai."5

Sverdiovas, tiesa, Girnių tik kelis kartus teprisimena, nes veikalo rėmai nepereina 1940-ųjų metų ribos. Tačiau manau, kad ir Girnių nors iš dalies galima įjungti į lietuviškos katalikiškos kultūros filosofijos tradiciją.

Kultūros filosofija kreipia ypatingą dėmesį į žmogų,, kaip kultūros kūrėją. Žmogaus vidinis gyvenimas, jo jausmai, mintys, svajonės veržiasi viešumon, ieško sau objektyvių išraiškų. Literatūros bei mokslo veikalai, muzikos bei meno kūriniai, architektūros paminklai — viskas, ką žmogus savaip pateikia — sudaro žmogaus vidinio gyvenimo viešą, objektyvią išraišką, t. y. kultūrą. Kurdamas, žmogus į istoriją įneša kažką nauja — tai, ko be žmogaus kūrybinio veiksmo nebūtų buvę. Kultūros kūrimas ir yra tas specifiškai žmogiškas būdas žemėje būti. Supratę kūrybinį veiksmą ir jo išorines pasekmes, suprasime ir patį žmogų.

Kokie yra ryškesni girniškai suprastos kultūros bruožai? Pirmiausia, kiekviena kultūra yra tautinė kultūra. Žmonijos kultūrinės galimybės per plačios, jų net per daug, kad išsitektų vienoje formoje. Todėl visai natūraliai išsivysto daug kultūrų. Tai labai akivaizdu statyboje. Beveik kiekvienas miestas turi savo savotiškas statybos formas, ir dažnai vien tik iš pastatų išvaizdos galima žinoti, kuriame mieste esama. Bostono "triple-deckers" priklauso tik Bostonui, ir Bostono lankytojas niekad nesuklys ir nepagalvos, kad lanko Charlestovvną (Pietų Karolinoje). Dalinai tai priklauso nuo turimų medžiagų, nuo gamtos sąlygų, ekonominio pajėgumo. Bet taip pat priklauso ir nuo vaizduotės: vienas sukalė lentas vienaip, o kitas kitaip; vienas kopijavo vienus modelius, kitas kitus. Panašiai galėtume pasakyti apie meną, literatūrą, muziką. Todėl neišvengiama, kad žemėje tuo pačiu metu klestėtų kultūrų įvairovė. Tautinių kultūrų susiliejimas į vieną, bendrą žmonijos kultūrą, būtų nuostolingas įvykis. Apie tai dr. Juozas Girnius taip rašo: "Jeigu kosmopolitizmo idealas ir būtų įmanomas įvykdyti, nėra ko juo žavėtis: jo įvykdymas ne praturtintų žmoniją, o nuskurdintų. Jau nurodydami tautų egzistencijos pagrindą žmogiškoje prigimtyje, pastebėjome, kad šios pastarosios visą turtingumą išskleidžia tik tautų įvairybė" (Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 109).

Turbūt teisinga būtų daryti išvadą, kad, atsiradus bendrai žmonijos kultūrai, vis tiek turėtume tautinę kultūrą, tik tuo atveju žemėje būtų viena tauta, ir žmogiškos prigimties galimybių išraiška būtų skurdi. Universali kultūra neišsemtų visų žmogaus kultūrinių galimybių. Ji būtų tiek pat ribota, kiek ir dabartinės tautinės kultūros. Tik esant vienai kultūrai, nebūtų kultūras gaivinančio kultūrų tarpe santykiavimo.
Tautiškumas ir kultūringumas rišami labai tampriai: nutautėti — tai tuo pačiu ir nukultūrėti, o tautinės sąmonės žadinimas tai tolygu kultūrinės gyvybės aplamai žadinimui. Cituoju dr. Girniaus programinį pasisakymą, 1965 metais perėmus redaguoti Aidus: "Turtėjame daiktais, bet patys blankėja-me, užmiršdami, kad žmogiškoji didybė remiasi ne agoistiniu užsidarymu kasdieniniuose rūpesčiuose, o tuo dvasiniu atvirumu, kuris žmogų veda į kitus žmones ir tuo pačiu į bendruomeninius rūpesčius. Tautinis mūsų nykimas visų pirma atspindi dvasinį mūsų nykimą (iš tikro tektų apraudoti ne lietuvybės blėsimą, o savo pačių žmogišką sunykimą). Todėl žadinti tautinę mūsų gyvybę visų pirma reikalauja žadinti dvasinę mūsų gyvybę" .6

Tokiu būdu įsiliejimas į kultūrinį gyvenimą visada yra įsiliejimas į kokios nors tautos kultūrinį gyvenimą. Iš kitos pusės, be kultūros negali būti ir tautos. Kurdama kultūrą, tauta pati save sukuria, nors, aišku, tautos kūrimo vyksmą ir riboja įvairiausi faktoriai. Štai Girniaus žodžiai: "Visi minėtieji veiksniai (bendra kilmė, kalba, gyvenimo būdas, istorinis likimas), skirdami vieną grupę nuo kitų ir ją iš vidaus siedami, yra reikšmingi tautai susiformuoti. Tačiau nė vienas iš jų nėra absoliučiai būtinas, nes kiekvieno iš jų gali stokoti tai ar kitai tautai... (Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 78).

Minėtus veiksnius — bendrą kalbą, likimą, geografinę padėtį — Girnius vadina "materialiniais tautos elementais". Šie tautos gyvenimą įtakoja, ribodami tautos kūrybines galimybes. Tačiau vien jų nepakanka, kad atsirastų tauta. Tam reikia kultūros:
"Kultūra yra tautos 'forma', atseit, tasai pradas, kuris sukuria tautą kaip tautą, nes ji materialinius tautos elementus sulydo į vieną visumą ir tuo būdu suformuoja tautinę individualybę. Vidinė tautos vienybė remiasi jos kultūrine vienybe" (Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 79).

Per kultūrą atsiranda tauta, kaip unikali, niekur nepakartojama žmonių bendruomenė, nors tautos gyvenimas ir yra materialinių elementų sąlygotas. Tokią bendruomenę ženklina tautinė individualybė. Tačiau kaip reikia suprasti "tautinės individualybės" sąvoką? Kodėl vieną kūrinį laikome lietuvišku, o kitą ne? Kas paženklina daiktus ir mus įgalina juos priskirti atitinkamai tautai? Tai iš tiesų sunkūs klausimai, kuriems tikslių atsakymų gal iš viso nėra.

Savo laiku buvo daug kalbama apie tautinį charakterį, tarytum kiekviena tauta turėtų pastovų, savitų bruožų rinkinį, kuris ją skirtų nuo visų kitų tautų. Dažnai sakoma, kad italai romantiški, šveicarai ramūs bei tvarkingi, vokiečiai puikiai organizuoti ir su stipriais imperialistiniais polinkiais, amerikonai praktiški, rusai viduje prieštaringi. Tokie svarstymai ir dabar dar įtakoja pasaulinę politiką. Tautos charakteris pasireiškia jos kultūroje, ir kiekvienos tautos kultūra turi jos charakterį atspindinčių bruožų. Kraštutinė formą, tiesa, sukarikatūrintą, tokias pažiūras išreiškia Bismarcko tvirtinimas, kad rusai nesugebą pastoviau atlikti protinio darbo. Bismar-ckas, sutikęs protaujantį rusą, jam aiškindavo, kad šis tikrai kilęs iš vokiečių protėvių. Aptardama save, kiekviena tauta sau prisiskiria dorybes, o priešams ydas. Dar nėra tekę skaityti maždaug sekančio sakinio: "Mes nesąžiningi ir plėšikauti linkę..." Mūsiškis Daukantas, kaip žinome, tvirtino, kad lietuviuose atsirado negerovės tik susidūrus su svetimtaučiais. (Kartais girdėti samprotavimai apie krikščionybės padarytą lietuviams žalą skamba labai panašiai) Ši aplinkybė mus verčia abejoti tautinio charakterio teorijomis aplamai tuo labiau, kad dažniausiai tautinis charakteris nustatomas atsižvelgiant į kelis pačius garsiausius tautos atstovus.

Pagal Sverdiolą lietuvių tautinio charakterio klausimas buvo svarstomas nepriklausomoje Lietuvoje. Vienu atveju jis mini ir Girnių, kai kalba apie lietuvių teisingumą. Tačiau prie šios literatūros prieiti negalėdamas, toliau šio klausimo neliesiu. Ir paties Girniaus vėliau duoti atsakymai neliečia tautinio charakterio klausimo.

Kaip žinoma, lietuviškos individualybės problemai daug dėmesio skyrė Stasys Šalkauskis. Jis tvirtino, kad lietuviai gyvena tarp dviejų pasaulių, tarp rytų ir vakarų — ir kad šis geografinis faktas nustato lietuvių kultūrinę misiją. Esame pašaukti sukurti tų dviejų pasaulių sintezę. Sis tautinės individualybės klausimo sprendimas skiriasi nuo pirmojo. Čia nėra kalbos apie ypatingas tautos galvojimo bei elgesio formas, kurios ją išskiria iš visų kitų tautų. Tauta yra individuali, nes ji yra pašaukta atlikti tam tikrus uždavinius. Pagal Šalkauskį lietuvių uždavinius nustato Lietuvos geografinė padėtis.

Pavartę Girniaus veikalą Tauta ir tautinė ištikimybė, ir pas jį rasime pažiūrą, kad tautos istorinė misija sudaro jos tautinę individualybę. "Kiekviena tauta, Girnius tvirtina, turi savo ypatingą — niekur kitur nepakartotą — kultūrinį pašaukimą: Ne tik apskritai kultūra yra susieta su tautine individualybe, bet ir kiekviena tauta žmonijos visumoje turi specifinį uždavinį, kurį tik ji savo ypatingais gabumais ir istorine situacija gali atlikti" (p. 110).

Tačiau ši mintis nėra toliau plėtojama. Būtų įdomu sužinoti, ar tautos misija turi būti vykdoma sąmoningai, ar kiekvienas tautos narys ją turi taip pat suprasti? O gal tai tik paslėpta ranka, kuri visus veiksmus kreipia viena linkme, patiems veikėjams to nežinant? Kiekvienu atveju, nemanau, kad tautinės misijos idėja galėtų atlaikyti intensyvesnę kritiką.

Girniaus raštuose randame ir trečią atsakymą, kuris, mano nuomone, stovi arčiau tiesos. Cituoju Aiduose paskelbtą straipsnį, Ko ieškome lietuvio dailininko darbuose?: "Todėl, manau, tiksliau kalbėti tik apie tautos meną, tautiškumo neribojant jokia atskira kryptimi ar 'stiliumi'. Priklauso tautos menui visa, kas jos dailininkų sukurta".7 Vietoje žodžio 'menas* pavartoję žodį 'kultūra', manau, ir gausime geresnį atsakymą: priklauso tautos kultūrai visa, kas jos žmonių yra sukurta. Tautos kultūros neženklina jokios savotiškos ypatybės, plaukiančios iš tautos charakterio. Jos kultūros neženklina savita tautinė misija. Formulė labai paprasta: lietuvių kultūrai priklauso viskas, ką lietuviai yra sukūrę. Šią formulę reikia tačiau pratęsti, tvirtinant, kad tautos kultūra nėra paprasta atliktų darbų visuma, bet gyva tradicija. Tautos kūrėjai kuria vienas kitą įtakodami ir savo tautos gyvenimo veikiami. Kultūra yra tautos gyvenimo išorine išraiška. Manau, kad maždaug taip galvoja ir dr. Juozas. Štai jo žodžiai minėtame Aidų straipsnyje: "Tautos menui priklauso visa, kas jos narių sukurta, vis vien, tėvynėje ar svetur. Tačiau tikrai į tautos meną įeina tik ta kūryba, kuri pasiekia tėvynę, nes tik ten ji tampa tautiniu lobiu, tik ji tampa ir istoriniu veiksniu tautos dvasinėje egzistencijoje. Nieko daug nereikš mūsų svetur sukurtieji kūriniai, jei jie liks išmėtyti visuose pasviečiuose". Tai skaudūs žodžiai ypač mums išeivijoje.

Rūpintis tautos kultūra yra ir moralinė pareiga. Mylėti savo tautą yra tokia pat pareiga, kaip ir mylėti savo artimą. Eidami išpažinties, šalia melo, apiplėšimų bei kitų įprastinių nuodėmių, turėtume paminėti ir nesidomėjimą savo tautos kultūra: "šią savaitę triskart melavau ir dukart neskaičiau lietuviškos knygos". Tautos meilei nesvarbu, kokia ta tauta yra, ar maža, ar didelė, ar galinga, ar skriaudžiama. Užtenka, kad tauta būtų sava: "Tik gražuolių konkurse matuojamos linijos, vertinama figūra, akys etc. Mylinčiam žvilgiui mylimoji visada graži ir visa graži, nors pašalinis žvilgis joje pajėgtų grožio tik labai nedaug rasti. Panašiai ir su tautos meile. Ji taip pat visa nušviečia savo šviesa, suteikiančia brangaus žavumo ir tam, kuo svetimieji negali žavėtis. Įspūdingu tokios meilės liudijimu yra J. Tumo -Vaižganto išpažintis: 'Man viena tikrai tebuvo skanu ir malonu — čeploti, kad ir nešvarų, bet tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! Lininiai, arielkiniai, mešluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai' " (Tauta ir tautinė ištiki-mybė, p. 112).
Mylintis žvilgsnis tačiau negali būti nekritiškas: "Nemylėtų savo brolių tas, kuris jų skurdą iš šalies vaizduotųsi idile ir ramiai sutiktų su vyžomis, lyg kokiu tautiniu simboliu, ir nestotų kovon su skurdu ir kitais tikrovės šešėliais. Mylėti savo tautą — tai kurti ją tokią, kad ji būtų verta entuziazmo visu savo būties plotu (Ten pat 113 - 114 p.).

Trečia girniškai suprastos kultūros žymė tai kultūros istoriškumas: kultūra niekada nėra užbaigta ir jos kūrimo darbas niekada nesibaigia: "Tai dėl to, kad ir pati tauta, kaip žmogus, istoriškai egzistuoja. Ir tai reiškia: užuot buvusi kartą visam laikui susiformavusi ir nekintamai save apsprendusi, priešingai, tauta visą laiką save kuria". Todėl, "nors ir kiek kas būtų vertinga, niekas nėra galutinė tobulybė, lyg nebeliktų ko kurti, o tektų tik imituoti. Ir po didžiausių kūrėjų ateina nauji — savo kūrybiniu savitumu skirtingesni nuo ankstyvesniųjų".8

Tai ir būtų trys pagrindiniai girniškai suprastos kultūros bruožai: kultūra visada yra tautinė, į ją jungtis yra moralinė pareiga, kultūros kūrimo darbas niekada nesibaigia.

Šiomis dienomis turbūt visi per daug laiko praleidžiame prie televizorių, gaudydami žinias iš Lietuvos. Nuotaikos visų svyruoja: viena diena pilna vilčių, o kita diena — baimės ir nerimo. Dažnai savęs paklausiame, kam viso to reikia? Gyvenkime ramiai — badu nemirsime — ir tylėkime kaip pelės po šluota. Šias politinio gyvenimo gaires man nurodė viena lietuvė spekuliantė, važiuojant iš Varšuvos į Vilnių. Iš savo pusės, panašias gaires mums siūlo ir Gorbačiovas, užtikrindamas, kad jis sukurs kažką, kas mums labai patiks. Ir jeigu pats Gorbačiovas garantuoja, kad viskas bus gerai, kam mums reikia tos kovos, tos įtampos, to netikrumo? Tačiau mes turime dr. Juozo Girniaus įsakymą: veržimasis į savos tautos laisvę yra vienas iš giliausių žmogiškumo ženklų. To iš tiesų reikalauja žmogiškoji prigimtis. Nes tiek žmonės, tiek tautos pilnai kurti tegali laisvėje.

Nuorodos
1.    Aidai, 1969, p. 86.
2.    Aidai, 1969, p. 87.
3.    Aidai, 1972, p. 66.
4.    Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė (Į Laisvę Fondas, 1961), p. 213.
5.    Arūnas Sverdiolas, Kultūros filosofija Lietuvoje (Vilnius: Mintis, 1983), p. 5.
6.    Aidai, 1965, p. 7.
7.    Aidai, 1973, p. 117.
8.    Aidai, 1973, pp. 116, 115.

Dr. Juozas Girnius (kairėje) su poetais Henriku Nagiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu ankstyvais tremties metais Vokietijoje. Nuotrauka Vytauto Maželio.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai