Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS ROMANAS LAISVINASI IŠ SOCIALISTINIO REALIZMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS   
1. J. Avyžius dar vis įklimpęs socialistiniame realizme

"Brandaus socializmo epocha pagimdė rašytojo tarnautojo tipą. Rašytojai menininkai buvo nutremti į pogrindį, į Mordoviją, geriausiu atveju — į Kaliforniją. Geriausiu atveju — nes didžiumą ištiko kitokia tremtis: tremtis į bergždžių svajų ir padienio literatūrinio lažo pasaulį. O žodžio menininko vietą visuomenėje užėmė rašytojas tarnautojas, mokąs daugybę dalykų, išskyrus vienintelį — gerai rašyti. Rašytojas polemizavo, kovojo, grūmojo, taikė, gynė, o tikrąja literatūra užsiėmė tik priešokiais. Siaubingiausia, kad mūsų tauta įtikėjo, jog tik taip privalo būti". Šitaip Lietuvos rašytoją apibūdina jaunesnės kartos rašytojas Ričardas Gavelis (g. 1950) laikrašty "Literatūra ir menas" 1989 kovo 4 numeryje. Jei sutiktume su Gaveliu, tai, pavyzdžiui, tokios tarnau-tojiškos literatūros pakankamai daug prigamino Lenino premijos laureatas Jonas Avyžius (g. 1922). Štai jo romanas "Degimai" (1982) bando perduoti patrauklius personažus, išaugintus komunistinės sistemos, kuri, atrodo, pasiekusi kažkokios "sintezės" tarp senosios "buržuazinės" ir naujosios komunistinės Lietuvos. Nemaža sovietinei valstybei ir partijai tarnauja ir romano "Sodybų tuštėjimo metas" dvi pirmosios knygos. Jose vienas pagrindinių veikėjų mokytojas Gediminas Džiugas, ieškąs "trečiojo kelio", vadinas, nenorįs tapti nei komunistu, nei jo atviru priešu, galų gale po ilgo blaškymosi ir ieškojimų, atrodo, neišvengiamai turės nueiti pas raudonuosius partizanus. Šitaip atrodė pasielgs šis veikėjas romano tome, išleistame 1970. Bet po ilgo tarpo, 1987, Pergalėj (Nr. 8-11) išspausdintoj pirmojoj romano tąsoj Gediminas Džiugas skaitytojo nustebimui nepasitraukia pas komunistų partizanus. Antrojoj veikalo tąsoj (Pergalė, 1988, Nr. 8-12) Džiugas tiek "persitvarko", jog netgi atsiduria pas pokary dėl Lietuvos laisvės kovojusius partizanus.

Betgi Gedimino Džiugo "persitvarkymas" nėra kilęs iš įsitikinimo. Pats veikėjas sakosi tik per likimo lemtį pakliuvęs pas partizanus. Mat jis vien atsitiktinai sutiko nuvežti partizanams maisto, nes tai laikė savaime suprantamu žmoniškumu; pasilikti pas partizanus nemanė. Gal net būtų sprukęs kur akys mato ir kojos neša ir vežimą su maistu palikęs, bet stribams užklupus, neliko kitos išeities kaip atsidurti pas partizanus. Todėl "nesidžiaugė patekęs į tokią kompaniją",1 rašo Avyžius. Vadinas, autorius šį pagrindinį romano personažą ir toliau bando vaizduoti kaip "trečiojo kelio" atstovą, vien iš gilaus žmoniškumo netyčia patekusį pas partizanus. Blogiausia, kad Avyžius šiuo veikėju lyg ir perša skaitytojui mintį, kad šitokį kelią, ko gero, pasirinkusi tautos dauguma. Pagal tai, lietuvis laikęsis neutraliai, kai į Lietuvą 1944 vėl įsibrovė raudonieji. Šitoks nusistatymas išplaukęs iš humaniškos lietuvio dvasios. Manau, kad autorius prasilenkė su istorine tiesa, nes akivaizdu, jog pokario Lietuvos tikrovė buvo kita nei romane perduotoji. Jai buvo būdingas ne neutralusis, į ginkluotą kovą nesikišąs fatalistas, humaniškasis mokytojas Gediminas Džiugas, o patriotiškai nusistačiusi, komunizmo nekenčianti ir jam besipriešinanti absoliuti tautos dauguma. Jos aktyvusis elitas išėjo į miškus partizanauti. Tokią istorinę tiesą tikriausiai paliudys ateity istoriniai ir sociologiniai tyrinėjimai. Lietuvoj ją būdingai jau dabar išreiškia kai kurie literatūros kritikai. — 1988 gruodžio 7 Vilniuje įvyko pokalbis tarp rašytojų, filosofų ir literatūros kritikų tema "Lietuvių romanas šiandienos akimis."2 Jame literatūros kritikas A. Zalatorius išdėstė savo nuomonę dėl lietuvių nusistatymo partizaninių kovų atžvilgiu. Į kai kurių rašytojų nusiskundimą, jog esą blogai, kad mūsų pokario rezistencijos netyrinėja mūsų istorikai ir sociologai, Zalatorius atsiliepė taip: "Nereikia nė istorikų, patys žmonės atsimena.

Kaimas pokario metais buvo miško pusėje, išskyrus pavienius atvejus. Kaip norit tą dalyką aiškinkit, sukapokit mane — tikrai taip buvo. Aš buvau paauglys ir viską atsimenu".3 — Avyžius 1945 - 1950 nebuvo paauglys, tat pokario Lietuvos tikrovė jam galėjo atsiskleisti juo aiškiau. Vis tiek jis perdavė ją tendencingai (kietu, ne literatūros kritikos, žodžiu tariant, — melagingai). Tendencija išeina aikštėn nenorint ar nepajėgiant įsijausti į pokario Lietuvos žmonių mąstyseną ir laikyseną rusiškojo komunizmo atžvilgiu. Lietuvos žmonės anuomet nemanė, kad dėl partizanų kovų esančios kaltos tokios atitrauktybės kaip istorija ir laikas, — taip samprotauja mokytojas Džiugas.4 — o konkreti žmogiškąsias vertybes po kojų pamynusi komunistinė sistema ir jos išugdytas nedorėlis žmogus. Komunizmo baisybes lietuviai buvo neseniai pergyvenę per 1941 m. birželio trėmimus ir juos labai gerai atsiminė. Tokiai nežmoniškai sistemai ir tokiam nedorėliui žmogui manėsi priešinąsis lietuvis partizanas, nors jis dažnu atveju miškan traukėsi (kaip iš dalies teisingai įžvelgė Avyžius) dėl konkrečių priežasčių: kad nepatektų į besibaigiančio karo frontą, kad laukė amerikiečių atsisukant prieš rusus; vadinas, norėjo išsaugoti savo gyvybę prasmingam tautos rytojui. Neįžvelgus konkretybę pranokusios vidinės, giliausios ir tuo pačiu tikrosios partizanų kovų priežasties, partizanai negalėjo Avyžiui išeiti tikroviški. Sitai taikliai pastebėjo kritikas A. Zalatorius, minėtame pokalby teigdamas: "... Avyžiaus romane, šiaip ar taip, pokario rezistentai atrodo tik retoriškos iškamšos. Trūksta nuoširdaus skausmo, kurį išgyvendavo ano meto žmonės, apie tai kalbėdami ir galvodami. Į visa tai dar žiūrime nuo Maskvos bokšto. Žinau, kad gali būti visokiausių intepretacijų, galima surasti visokiausių konfliktų, bet pagrindinė istorinė tiesa turi išlikti, kad ja galėtume tikėti'.5

Tiesa, Avyžius idealiuosius partizanų kovų motyvus sumini. Jis savo, autoriaus, pastaba iškelia, kad buvo partizanuose "patriotiškai nusiteikusių idealistų, pasiryžusių kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės su bet kokiu priešu".6 Betgi jo paties išvestieji partizanų personažai kaip žmonės yra didesni ar mažesni niekšeliai, o kai kurie bjauriausi niekšai, taip kad ir jų idealistiniu patriotizmu skaitytojas ima abejoti. Vaizduojamas 33 partizanų būrys Lauksodžio apylinkėj. (Lauksodis yra Šiaurės Lietuvoj, buvusiam Šiaulių apskrity, dabar Pakruojo rajone) Dauguma būrio partizanų, — rašo autorius, — jau tada, kai stojo į būrį, buvo "sujungti viena pagrindine grandine — didesniu ar mažesniu nusikaltimu žmoniškumui".7 Pats baisiausias partizanų būrio vadas Adomas Vainoras: jis kelių žmonių žudikas. Autoriaus žodžiais: "Smulkus niekšelis, menkysta, nužudęs savo žmoną, susidėjęs su puskvaiše mergše ir pats pabuvojęs beprotnamyje... "8 Būryje, be kitų, dalyvauja ir šitokie vyrai: buvęs žydų šaudytojas Valius Valiušis, nusigyvenęs ūkininkas Laurynas Pau-ga, primityvus fanatikas, nudėjęs būrio draugą už tai, kad tas ketino nusiimti iš partizanų ir eiti zakristijonu pas kleboną; davatkiškas šventeiva, ko gero, klebono sūnus, gimnazistas Maminskas; vokietis Maksas Kriugeris, iš sadistinio malonumo žmonių pabauginimui nušovęs mažą vaiką. Žinoma, ne visi partizanai tokie pabaisos, bet ir normalieji jų — bjauresni už stribus, ypač už jų Juodąjį Bigę — Putrimą, kuris ir vežamųjų Sibiran gailisi, ir partijos nuostatas kritikuoja ir tik verčiamas organizuoja kolūkius. Gal tik NKVD šefą Žemažiūrovą autorius parodo iš tikrųjų tokį, kokie saugumiečiai buvo: aklą fanatiką, be sąžinės ir gailesčio vykdantį įsakymus "iš aukščiau".

Iki Sąjūdžio (t. y. iki 1988 metų vasaros) oficialiajai Lietuvos valdžios pažiūrai partizanai buvo "banditai", ir tokius juos iki tol vaizduodavo (dažniausiai tik prabėgomis) rašytojai Lietuvoje, sakysim, net ir J. Radzevičius palyginti gerame romane "Priešaušrio vieškeliai". Avyžius "persitvarkė" tiek, kad partizanų jau nevadina banditais, bet ir pilnos istorinės tiesos apie juos atskleisti nenori ar neišdrįsta. O reikėjo partizanus parodyti aktyviaisiais rezistentais, kovojusiais prieš nežmonišką komunizmo sistemą. Partizanų priešinimasis nebuvo, žinoma, ir joks tarpusavio pilietinis karas, kaip autorius mano ir vaizduoja, o kova prieš Sovietų Sąjungos ginkluotas kariuomenės ir saugumo pajėgas, padedant negausiems lietuviškiems talkininkams. Autorius tik tada būtų buvęs netendencingas, objektyvus vaizduotojas kritinio realizmo požiūriu, jei į bolševikus būtų žvelgęs kaip į agresorius, lietuvių tautos užpuolikus, kaip dabar, atgimimo laikais, žiūri į juos dauguma Lietuvos žmonių. Jo požiūris kitoks: komunistinis režimas jam ne nelaimė, ne agresija, o istorijos, laiko duotas faktas, nekėlias kaltės klausimo. Be abejo, daugumos požiūrio reikalauti iš Lenino premijos laureato Avyžiaus yra naivoka, nes ir publicistiniai jo pasisakymai yra nukreipti prieš dabartinį Lietuvos atgimimą ir jo reiškėją Sąjūdį.

Dėl aiškios tendencijos romane nesiimu jo plačiau nagrinėti. Be abejo, Avyžius yra pajėgus rašytojas. Jo kalba, jo stilius yra aukšto meninio lygio. Jo sugebėjimas atskleisti gyvenimo ir žmogaus dvasios gelmes nepaprastas. Žinoma, jis nėra lietuviškasis Balzakas, kaip jį išaukštino vienas išeivijos literatūros kritikas: jis — tik vienas pajėgesnių dabartinės Lietuvos rašytojų. Betgi tada, kai rašytoją ima pančioti vadinamojo socialistinio realizmo tendencijos, jo negali išgelbėti minėti sugebėjimai, nes realistiniame istoriniame veikale turi išlikti gyvenimo tiesa, tikrovės faktai, kurių neturi rašytojo ideologinės nuostatos iškreipti.

2. Komunistinės sistemos baisybės Ričardo Gavelio romane "Jauno žmogaus memuarai*

Su Sąjūdžio gimimu 1988 m. vasarą lietuvių tauta ėmė veržtis laisvėn iš komunistinės vergovės. Literatūroj komunistinė vergovė reiškėsi vadinamuoju socialistiniu realizmu, reikalavusiu kūryboj partiškumo, t. y. rašytojas turėjo kurti taip, kad iš jo raštų būtų matyti, jog jis priima komunistinius idealus ir pripažįsta visuomenės gyvenime ir valstybėje komunistų partijos vadovavimą. Literatūroje nebuvo galima prasilenkti su partijos nuostatomis ar kritikuoti jos įvestą totalinį režimą. Matėme, kad Avyžius romano "Sodybų tuštėjimo metas" ketvirtojoj knygoj partijos valios aklai nevykdo ir, sakysim, dėl Lietuvos laisvės kovojančių pokario partizanų, atrodo, norėtų nelaikyti banditais, nors daugeliu atvejų jie savo charakteriu ir veikla mums betgi perduodami kaip banditai. Daug toliau nuėjo R. Granauskas apysakoj "Gyvenimas po klevu": jis nepaiso partinės dogmos — kolūkinį gyvenimą laikyti laime (apysaka parašyta prieš 1988 metų pokyčius Lietuvoje). Jis drąsiai dienos švieson išvelka kolūkinio gyvenimo baisybes su visomis pasekmėmis.9 Užvis toliausiai "persitvarkant" nuėjo palyginti jaunas rašytojas Ričardas Gavelis. Jis romane Jauno žmogaus memuarai, išspausdintame 1989 Pergalės 2 ir 3 nr., atvirai kritikuoja komunistų partiją ir jos sukurtą režimą, o ypač tai, kaip ji reiškėsi vadinamojo sąstingio metais, t. y. valdant Brežnevui.

Romanas parašytas keturiolikos laiškų forma. Iš tikrųjų tie laiškai nepadaro veikalo epistolariniu romanu, kaip jis yra žinomas 18 amžiaus sentimantalinėje literatūroj. Laiškai galėtų būti atskiri romano epizodai, vystą tam tikrą apibrėžtą temą, kuri savo ruožtu subyra į epizodėlius. Laiškų temos vaizdžiai formuluojamos, prie jų pridedant sentenciją iš kiniečių išminties. Štai, sakysim, pirmojo laiško temos: "apie mokytojus ir mokytinius, apie ekologines nišas ir buvimą savimi"; sentencija: "kalumas vienija metalus, tikslas vienija žvėris ir paukščius, baimė ir godulys vienija kvailius, požiūris vienija dorus žmones".10 Šitoks tariamai archainis rašymo būdas yra, be abejo, modernus, norint pakeisti įkyrėjusią atskirų skyrių ir poskyrių sistemą. Kad laiškai yra tik forma, rodo ir tai, kad jie niekad nebuvo išsiųsti: jie yra iš tikrųjų jaunuolio dienoraštis. Pavadinti dienoraštį laiškais tinka, nes kaip tik įsimylėję jaunuoliai rašo laiškus mylimosioms, kurių išsiųsti dažniausiai nedrįsta. O autorius ir parodo jaunuolį, kuris buvo persiėmęs savo kone vienmečio draugo laikysena, mintimis ir pažiūromis tiek, kad jį laikė savo mokytoju. Šitas mokytojas yra tarsi veidrodis jaunuolio išgyvento laikotarpio, kuris prasideda dar Chruščiovo valdymo metu, daugiausia apima Brežnevo laikus ir pasiekia dabartį su gorbačiovinėmis permainomis.

Romanas yra antitikrovinis (siurrealistinis) tuo, kad laiškų autorius sakosi rašąs juos "iš anapus", taigi po mirties. Bet tai beveik visa, kas romane yra antitikroviška. Savo veiksmu, personažais, šiųjų mąstysena veikalas yra kritinio realizmo, nes veikėjai gyvena lietuviškoj tikrovėj netolimoj praeity ir dabar, šią tikrovę priimdami ir pergyvendami kritiškai.

Laiškų autorius save vadina Levu Cipariu. Laiškuose jis atskleidžia save nuo vaikystės, nuo to meto, kai pradėjo atsiminti. Jo šeima gyveno siaubingame Kauno Slobotkės pusrūsy, kur tokių paauglių kaip jis "vienintelis skanėstas buvo motinų raugti kopūstai". Motinos beveik neatsimena. Gerai nepamena nei brolių, nei seserų, išskyrus vieną seserį Stanislovą, kuri Leningrade, Nevskio prospekte, tapo bordelmama. Mat broliai buvo kur kas vyresni, atsiriboję nuo Levo, — jis buvo pasmerktas vie-niššauti. Dėl to pajuto skaudų liūdesį ir DDN — Didžiąją Dievo Neteisybę. Tai buvo pramanyta sąvoka jo draugo, nedaug už jį vyresnio, kuriuo jis aklai tikėjo, kuriuo sekė ir kuriam rašė po mirties laiškus. Levas Ciparis vadino savo draugą — Tomą Kelertą — savo Mokytoju. Pagal Mokytoją, Didžioji Dievo Neteisybė esąs pasaulio tvarkos pagrindas. Paauglys Levas su tuo negalėjo sutikti, jis čia savo Mokytojo neklausė, nes tikėjo teisybe, jos troško ir jos siekė. Šie siekiai nuvedė jį į komjaunimą, nors sesers prostitutės kviečiamas į Leningradą, jis galėjo "tapti aukščiausio rango prostitučių menedžeriu" ir "pusiau alfonsu", t.y. vyru prostitute (moterims). Pajutęs ir giliai pergyvenęs nežmonišką valdymo struktūros įsimelavimą, komjaunime, jau būdamas jo sekretorius, pasako antitarybinę kalbą, už kurią galėjo normaliomis sąlygomis atsidurti kalėjime ar ištrėmime; išgelbėjo tik visagalis Uošvis: tereikėjo vien pasitraukti iš komjaunimo sekretorių. Po to, jau tapęs dėstytoju technikume ir vis ieškodamas teisybės, įsitraukia į Didžiojo Li sektą. Kartą pats garsusis Li Levo akivaizdoje ima prievartauti Levo

Eugenija Valiūnienė   Pranašai Mišri technika 6" x 6"


Anasrazija Tamošaitienė. Praeitis Žemaitijoje. Aliejus 24" x 24"

mylimą moterį, laukdamas, kad šis užpuls jį ir mylimąją išgelbės; tuo metu Li sėbrai Levą žiauriausiai spardo. Baisaus fizinio ir dvasinio skausmo priveiktas, Levas nešoka gelbėti mylimosios ir netrukus pasimiršta. Tai tiek romane veiksmo. Ne jis reikšmingas. Ir be jo autorius pajėgtų pasiekti, kad romaną skaitytum neatsitraukdamas. Neatsitraukti verčia Gavelio sugebėjimas skaitytoją intriguoti psichologine veikėjų sielos sklaida, kuri iškelia aikštėn slapčiausius veikėjų psichės užkaborius. Be šito gilaus psichologinio žvilgio, autorius geba pasinaudoti Tolimųjų Rytų išmintimi, kinietiškomis sentencijomis, kurios iš anksto parašomos, kaip minėta, atskirų romano skyrių — laiškų pradžioje. Šita prasme romanas ne tik giliai psichologinis, bet ir filosofinis. Psichologija ir filosofija daros aktuali, nes romane atskleidžiama ką tik praėjusi brežnevinė epocha, užkliudant ir dabartinius įvykius Lietuvoje jau gorbačioviniame laikotarpyje. S tai labai pavykusį psichologiniu, sociologiniu ir kartu filosofiniu požiūriu reikia laikyti Gavelio bandymą įsijausti į sovietinės sistemos esmę brežneviniu laikotarpiu, ją perduodant fantasmagorinių sporų metaforomis. Kas yra komunistiniame režime tos fantasmagorinės sporos, vadinas, žemesniųjų gyvūnų ir bežiedžių augalų dauginimosi gemalas, — autorius teleidžia mums nutuokti. Jos veisiasi "kiekvienoje visuomenėje, grįstoje melu, kiekvienoje žmonių bendrijoje, grįstoje melu, — tebūnie tai biliardistų kompanija ar tiesiog šeima".11

Turbūt iš tikrųjų melas ir bus šių sporų esmė. Iš Dostojevskio romanų, ypač iš "Brolių Karamazo-vų" žinome, jog didysis rašytojas kaip tik perspėjo rusus neapsimeluoti, nes tai esą baisus žmogaus dvasinis nusikaltimas. Deja, daugiausia rusų sukurtoji komunistinė teorija ir praktika melą padėjo visuomeninės santvarkos pagrindan. "Mes niekad nealsa-vom, — rašo autorius, — grynu oru, mes kvėpėm į save vien tas fantasmagorinės sporas, jos darkė mūsų kūną, mūsų dvasią, net mūsų genus — kad mūsų vaikai užgimtų iškart sudarkyti".12 Greičiausia ir paprasčiausias ruso polinkis meluoti ir fantazuoti, visa tai siejant su grožio pergyvenimu, bus padėjęs Gaveliui išrasti fantasmagorinės sporas. Apie tai vaizdžiai savo draugui pasakoja romano herojus, tapęs universiteto komjaunimo sekretorium: "Dievaži — mano darbas buvo vertinamas pagal mano gebėjimus fantazuoti, kurti meniškas ataskaitas. Parašyti gerą ataskaitą — ne ką lengviau nei parašyti gerą apsakymą. Ir lygiai taip pat, kaip skaitytojai nė kiek nesidomi, ar tu išties pergyvenai aprašytą istoriją, ar visą ją nuo pradžios ligi galo prasimanei, — lygiai taip mano viršininkams rajkome nė kiek nerūpėjo, ar manoji ataskaita turi ką nors bendro su fakulteto realybe, ar yra išvien sufantazuota. Norom nenorom pradėjau grimzti į sąmoningus melus. Žaidžiau keistą žaidimą, nes taip elgėsi visi. Net tu man nepaaiškinai, kam reikalingas toks žaidimas, kokia jo esmė. Kam reikia meluoti, kai meluojantys puikiai žino, kad meluoja, o skaitantysis melagystes irgi žino, jog tai vieni melai. Tu vadinai šitai marazminiu fanatizmu, sakei, kad kuo aukščiau sėdi žmogus, tuo labiau tuo fantazmu tiki. Tu spėjai, kad nuo tam tikro lygio valdžios vyrai nieko nebežino apie realybę, pakeičia ją tuo fantazmišku popieriniu pasauliu. ... O visos tos paranojiškos ataskaitos, apskritai visas marazminis fantazmas, tame pasaulyje atlieka estetinio jausmo funkcijas. Tie fantazmai jiems yra tarsi koks menas, stebuklingoji sferų muzika. Jiems labai gražu, kad moka viską taip dailiai pramanyti. Tasai jų sukonstruotas fantazminis pasaulis jiems yra tarsi meno kūrinys".13 Sporos sukėlė ir keistą reiškinį, autoriaus vadinamą "sadistinių niekšybių sublimacija". Būtent: "... pas mus įsigalėjo tvirta žmonių pjudymo ir niokojimo metodika. Šaknys neabejotinai glūdi stalinistinėje sistemoje, bet ir po Stalino mirties jos nebuvo nukirstos, tasai nelemtas augalas ir toliau kerojo, skleidė nuodingus žiedus. Žmogus galėjo būti dorojamas spaudos puslapiuose, pareigūnų kalbose, visokiausiuose vidiniuose atsiliepimuose bei recenzijose, uždaruose posėdžiuose, galiausiai visokiausiuose skunduose, net ir anoniminiuose. Tasai dorojimas dažniausiai būdavo apvelkamas sąžiningos ir principingos kritikos drabužiu..." 14

Žmonių dorojimo sistema pagimdė keistą žmonių grupę — dorotojus profesionalus: "Tai galėjo būti aukštų pareigūnų etatiniai padėjėjai, meno kritikai bei mokslo administratoriai. Jie lyg ir užimdavo realias pareigas, tačiau tai tebuvo priedanga. Tikrasis jų darbas, jų profesija buvo žmonių dorojimas."15 Šitie žmonių dorotojai esą išlikę ir dabar, kai jų laikas, atrodo, turėtų būti praėjęs: "Kažkas esmingai iškreipta turi būti pačioje praktinės etikos sistemoje, jeigu tie žmonės visai nebijo atpildo, — rašo toliau Gavelis. Maža to — jie ir šiandien jaučiasi teisūs, jis visiškai ramiai pateisina visą savo pamėklišką veiklą, sakyčiau, jos netgi neprisimena, yra įsitikinę, kad elgėsi teisingai. Štai šito aš niekaip negaliu suprasti. — Ką jūs padarėt žmonėms, ką jūs padarėt jų protui ir dorovei, kad galėjo šitaip atsitikti? Pasi-dalykit savo patyrimu. Tai neįkainojama psichologijos mokslui, gal net psichiatrijai. Tai unikali selekcija. Išduokit paslaptį — kaip išvedama tokia veislė? Ar tai vien psichologinis efektas, ar tokie žmonės išvedami genetinės selekcijos metodais? Ar jų vaikai jau gims tokie pat, ar juos dar galima pakeisti?" — klausia rašytojas vyriausio veikėjo Leono Cipario laiške pačiam Suslovui.16 Ilgokos ištraukos iš romano tam, kad pajustume, jog Gavelis siekia giliau, bando užgriebti psichologinę gelmę, kuri nevisada pasirodo dabar gausiai spausdinamuose aprašuose apie žmonių pergyvenimus ir kančias stalininėj ir brežnevinėj epochoj.

Nuostabiai gerai yra rašytojui pavykę pavaizduoti vieną personažą, kuris šalia pagrindinio veikėjo Levo Cipario yra antraeilis. Tai Uošvis, dažniausiai rašomas didžiąja pradine raide, nes jis ne tik Cipario tikrasis uošvis giminystės prasme, bet ir partijos vadas, net vado prasmuo (simbolis). Ir vėl, kad parodyčiau rašytojo sugebėjimą duoti savitas, nenusižiūrėtas vaizdingas charakteristikas, cituosiu: "Jis (Uošvis — V. N.) buvo protingas ir anaiptol ne lėkštas. Jis buvo senyvas gražuolis be jokios sielos. Jis buvo monstras su galybe malonių bruožų. (. . .) Uošvis atrodė it milžiniškas aštuonkojis, tikriau — daugiakojis, kruopščiai slepiąs savo beribius čiulptuvus. Kiekvienas jų nusirangydavo į neregimus tolius, išsišakodavo dar į daugybę smulkių čiulptuvėlių; bandydamas apčiuopti kurio nors galą, su nuostaba ir siaubu patirdavau, kad tasai galas dažniausiai siekia mane patį (Levą Ciparį — V. N.). Kaip tik taip: siekdavo net mane, menkutį komjaunimo funkcionierių. Nesykį bandžiau išsiaiškinti, kaip radosi koks idiotiškas draudimas, koks nerašytas įsakymas, pamažu virtęs įstatymu, ilgai narpliodavau menamas gijas, vis kildamas aukštyn hierarchijos šlaitais, kol su nuostaba ir siaubu aptikdavau, kad gijos neišvengiamai veda link Uošvio buveinės. Pamažu ėmė rodytis, kad jis tvarko visui viską pasaulyje. Rodės, nebuvo tokio draudimo, dorojimo, demagoginio šūkio, prie kurio jis nebūtų prikišęs nagų. Aš supratau, gerai supratau, kad lyg ir neturėtų taip būti — galiausiai Uošvis nebuvo pats viršiausias, bet visos gijos neišvengiamai vedė į jį. Rodės, yra neabejotinai viršiausias kažkokiame slaptingame, iškreiptame pasaulyje, rodės jo čiuptuvai keroja slogioje metafizinėje erdvėje, kur karaliauja puvėsiai ir tos fantasmagorinės nuodingos sporos, užkrėtusios visui viską — ir žmonių smegenis, ir net daiktus. Toje slogioje erdvėje šen ir ten voliojosi nykiai dvokiantys pražudytųjų dvasiniai lavonai: žmonių dvasios lavonai, minčių ir idėjų lavonai, sumanymų ir reformų lavonai. (...) Jei visi Uošvio čiuptuvai, daugialypės jų ataugos tebūtų rangęsi sau, perdavinėję informaciją, stumdę ar prilaikę žmones, tebūčiau suvokęs šio milžiniško ir galingo organizmo veiklą kaip biologinę būtinybę, rodančią to valdančiojo organizmo prigimtį bei jos dėsnius. Tačiau šis organizmas darė tai, kas biologiškai nėra tikslinga: žudė padarus, kuriais nemito. Tie čiuptuvai, tos ataugos tyliai smaugė žmonių dvasią, mintis ir idėjas, sumanymus ir reformas, o paskui palikdavo tuos uždusintus kūnus nykiai pūti. Visas Uošvio kelias buvo nusėtas tais neregimais, klaikiai pūvančiais lavonais. Sužinodavau apie pažangesnių mokytojų pastangas nors kiek reformuoti mokyklas — ir netrukus išaiškėdavo, kad visas tas pastangas pražudė Uošvis. Sužinodavau apie istorikų norus nors kiek praskleisti uždangą, dengiančią esminius Lietuvos istorijos momentus — ir bemat patirdavau, kad visus jų norus meistriškai nugaišino ne kas kitas, kaip Uošvis. Jis išvien veikdavo kitų rankomis, tačiau jo braižą išsyk galėjai atpažinti, geležinių Uošvio gniaužtų žymės amžiams liko ant jo dvasinių aukų kūnų".17 Tai tokią klaikią partijos vado diktatūrą perduoda Gavelis, diktatūrą, kuri, žinoma, iki šiol negalėjo būti mūsų istorikų ir sociologų tyrinėta.

Romane randame ir labai konkrečių pasisakymų apie dabartinę politinę padėtį Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Kai Levo draugas Uošviui užsimena, jog reikia daryti politinių nuolaidų, skaitytis su žmonėmis, šis atsako: "Žmonių čia nėra.... Yra minia. Kai kurie mūsiškiai išsigando to naujo sąjūdžio, gal girdėjai — čia prieš savaitę toks pasiskelbė. Skystesni išsigando. O aš tau pasakysiu — tai niekai. Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada mirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum — bemaž sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir parisi. O tada... svarbiausia, kas įvyksta tada. Gal jis puola graužt grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega pavargęs ir laimingas. Mes vėl parišim šunį grandine — ir viskas. Kolkas lai dūksta, vartaliojasi po žolę ir skalija orą. Kaip sako vienas kaimynas, veteranas, tegu triukšmauja, labai gerai — bus aišku, kuriuos reikia šaudyti. Jis tiesmukas senis, težino vieną vaistą nuo visų ligų — sušaudymą. Manau, to neprireiks."18 Kai Levo draugas paprieštarauja Uošviui, kad taip galvojančius Gorbačiovas sutraiškys, partijos vadas atrėžia: "Jeigu mes jam tą leisim.... O mes neleisim. Mes jam jau daugkoneleidom. Gorbačiovas irgi ne amžinas. Mes pasirūpinsim, kad kitas toks neatsirastų". — "Bet kol kas jis yra". Uošvis sutikdamas palingavo galva, jo akys buvo nuožmios, o veido išraiška romi ir nuolanki. 'Klausyk, o pastebėjai, kokios liūdnos kartais būna jo akys?' paklausė ilgesingai. 'Vis dažniau ir dažniau' ".19 Be abejo, aktualijomis Gavelis neišvengiamai pakliūva publicistikon. Dėl to gali kilti įtarimas, jog rašytojas gamina antisocialistinį realizmą, vadinas, tendencinę beletristiką, kuri iš esmės tėra priešpriešinė. Šį priekaištą būtų galima atmušti tuo, kad į aktualijas Gavelį įtraukia ypatinga dabartinė tautos padėtis, kurios jis negali vengti, jei nori būti sąžiningas. Aktualijos romane pasirodo ne dėl jų pačių, o kad jos duoda progą pasisakyti prieš komunistinę sistemą. O prieš ją pasisakoma liepiant vidiniam balsui, sąžinei. Rašytojo priešiškumas todėl yra pozityvus, nes kyla iš įsitikinimo.

Būtų galima pageidauti, kad rašytojas būtų romaną praplėtęs. Tradicinis romanas juk duoda kone pilną aprašomojo laikotarpio vaizdą. Turim aprašytą pagrindinio veikėjo nuklydimą pas budistus. Būtų buvę įdomu pamatyti, koks Lietuvoj komunistinio režimo sąlygomis susiformavo krikščionis. Juk nevienas lietuvis inteligentas ir paprastas žmogus kovoje prieš komunistines idėjas ir komunistinį gyvenimo būdą ieškojo atramos krikščionybėj. Gaila, šitai liko nepaliesta. Galėjo autorius išvesti ir vieną veikėją liberalą, kurių Lietuvoj tikriausiai apstu, nes tiems, kurie, komunizmo paveikti, prarado tikėjimą, paranku, komunizmui priešinantis, pasukti liberalizmo keliu. Galbūt autorius yra didelio romano priešas. Bet, rodos, jis būtų pajėgus tokį romaną sukurti.

Baigiant tektų pasakyti, kad su prasidėjusiu naujuoju tautos atgimimu mūsų beletristika, kaip ir visa mūsoji literatūra, meniškai stiprės; jau vien todėl, kad rašytojas nebus toliau guldomas į socialistinio realizmo Prokrusto lovą. Jis galės laisvai rinktis temas ir jas apipavidalinti pagal jam patinkamą literatūrinę kryptį. Natūralu, jei šitomis sąlygomis ne vienas autorius kurį laiką bandys visų pirma rašyti apie tai, kas buvo iki šiol tabu, kas buvo uždrausta. Komunizmo suformuoto žmogaus, komunizmo visuomeninės santvarkos kritika kaip tik buvo toks tabu. Šituo požiūriu rašytojai Granauskas ir Gavelis vieni pirmųjų nūdienėj beletristikoj išeina prieš komunistinius tabu, atskleisdami naujus Lietuvos gyvenimo plotus rašytojo kūrybinei vaizduotei. Avyžiui betgi draustiniai plotai, atrodo, dar liko ir toliau neliečiami: laisvintis iš socialistinio realizmo jis dar nepanūdo.

Nuorodos
1.    Jonas Avyžius. Sodybų tuštėjimo metas. Ketvirtoji knyga. Pergalė, 1988, Nr. 9, p. 59.
2.    Zr. Aplinkybės ir sąžinė. Pokalbis apie lietuvių romano patirtį. Pergalė, 1989, Nr. 4, p. 121 - 137.
3.    Min. straipsnis. Pergalė, 1989, Nr. 4, p. 133.
4.    Plg. min. veik. Pergalė, 1988, Nr. 12, p. 52.
5.    Min. straipsnis. Pergalė, 1988, Nr. 12, p. 133.
6.    Min. veik. Pergalė, 1988, Nr. 8, p. 14.
7.    Min. veik. Pergalė, 1988, Nr. 8, p. 15.
8.    Min. veik. Pergalė, 1988, Nr. 8, p. 18.
9.    Žr. mano straipsnis: Pirmieji "persitvarkymo" žingsniai Lietuvos romane ir apysakoj. Aidai, 1988, Nr. 4, p. 240-243.

10.    Min. veik. Pergalė, 1989, Nr. 2, p. 12.
11.    Min. veik. Pergalė, 1989, Nr. 2, p. 27.
12.    T. p., p. 28.
13.    T. p., p. 63-64.
14.    T. p., p. 71.
15.    T. p., p. 71.
16.    T. p., p. 71.
17.    Min. veik. Pergalė, 1989, Nr. 3, p. 17-18.
18.    T. p., p. 45.
19.    T. p., p. 46.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai