Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEŽEMIŠKAS IR ŽEMIŠKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. RIČARDAS MIKUTAVIČIUS   
Arkivyskupo, Palaimintojo JURGIO MATULAIČIO dvasinis medis — šaknys ir šakos

Arkivyskupas Jurgis — XIX-ojo amžiaus antrosios pusės pažangiosios, prolietuviškos inteligentijos-kunigijos atstovas. Tai carinės patvaldystės represuojamos, tremiamų į Sibirą, blaškomų po įvairius imperijos pakraščius dvasiškių, pagaliau anticarinių nuotaikų, spaudos draudimo gadynės, lietuviškųjų vakarėlių, slaptų savišvietos ratelių naujas, iškilus želmuo.

Klierikas, vėliau kunigas, mokslų daktaras -profesorius, vienuolis - vyskupas - arkivyskupas -vizitatorius Jurgis Matulaitis atgimimo judėjime atstovauja vadinamam etnokonfesinei pasipriešinimo carinei politikai Lietuvoje sparnui.Šio sparno ideologijoje svarbią vietą užėmė ne revoliucinės, politinės akcijos prieš patvaldystę, bet taikios kovos formos, aktyviausia legali ir nelegali veikla, tačiau visa šia akcija, aktyviausiai reikalaujama politinės ir religinės laisvės, tautai suverenumo, nacionalinio apsisprendimo teisės, žmogaus teisių. Įdomu tai, kad šio sparno kunigijoje bei inteligentijoje religinė -politinė orientacija atitrūko nuo oficialaus Bažnyčios Lietuvoje, jos aukštosios hierarchijos kurso (vysk. Mečislovas Paliulionis). 1883 -1908 m. Aukštoji hierarchija katalikybės interesų vardan buvo pasiryžusi aukoti tautos interesus lenkų kultūros, unijinių tradicijų naudai. Už nacionalinę veiklą, caro administracijai reikalaujant, vyskupui nuolaidžiaujant, į tolimąjį Kuršą tremiami kun. Tumas - Vaižgantas, kun. J. Lindė, kun. Kaz. Jasėnas, kun. J. Stakauskas...

a. Atgimimo klodų versmėse

Suprantamas padidintas mūsų dėmesys palaimintojo Jurgio Matulaičio biografijai. Arkivyskupo fenomenas — ne tik jo kūryba, bet ir jo gyvenimas. Jo asmenyje Bažnyčia Lietuvoje turi talentingai išplėtotą vientisumą: dalinai išskridęs iš savo gimtojo krašto svetur ir palikęs tik savo kūrybos punktyrą, vėliau grįžęs, kad čia paliktų patį galingiausią kūrybos fortissimo, tarytum pabrėžusį, kad visa, kas
-------------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2.

buvo, tebuvo pasirengimas. Retas kuris iš to meto lietuvių galėjo pasigirti tokia pasiruošimo darbui mokykla: Marijampolė, Kielcai, Varšuva, Petrapilis, Šveicarijos Friburgas... Nenutrūkstančia dvasinio tapsmo biografija, kelionė sąmonės labirintais, kur abstrakčios idėjos sutapatinamos su Lietuvos reiškiniais, dvasinės jėgos kaupimas kažkur ten, "vienybės centre".

1879 - 1882 metais Matulaičių Jurgiukas lanko pradžios mokyklą Marijampolėje. Pirmasis mokytojas — lietuvis Tomas Zičkauskas, poetas. "Jis vaikų nerusino, bet griežtai laikėsi ministerijos nustatytos programos — viską dėstė rusų kalba..."15

Tikybą dėstė kunigas Vincentas Senkus, paskutinis baltasis marijonas vienuolis Marijampolėje. "Jurgiukas niekaip negalėjo suprasti, kas čia darosi: visi vaikai kalba lietuviškai, o tėvelis juos moko rusiškai..."16 Tuo tarpu Marijampolės bažnyčioje, liturgijoje tėvas Senkus kalba tik lenkiškai...

Marijampolės gimnaziją Jurgis Matulaitis lankė 1882 - 1887 metais. Marijampolės gimnazijoje tautinė ir religinė sąmonė buvo išskirtinai aukšta, ypatinga, kažkuo avangardinė. Užnemunė apskritai duodavo daugiausia kandidatų Seinų kunigų seminarijai, Rusijos universitetams, Veiverių mokytojų seminarijai. Si aplinkybė lėmė, kad dzūkų ir suvalkiečių lenkinimas bei rusinimas buvo sustabdytas. Antra vertus, Marijampolės gimnazijos pasididžiavimas — jos įžymieji auklėtiniai — dr. Jonas Basanavičius, Aušros laikraščio įkūrėjas, dr. Vincas Kudirka, Varpo leidėjas. Jurgis Matulaitis — šios gadynės kūdikis. Į Jurgį skverbiasi, jame plečiasi nesunkiai atpažįstamų bendraamžių požiūriai, daugelio ginčų bendraisiais gyvenimo ir darbo klausimais sintezė, Ir jame prasideda atgimimas — šalia fizinės gyvybės jau yra nauja gyvybė. Ji dar stebi, kas vyksta tėvynės arenoje, nors iš tikrųjų jau yra šio vyksmo sudėtinė dalis.

Valstiečių vaikai į kunigų seminariją ateidavo su visais valstiečių kilmei būdingais požymiais: meile savo kalbai, kraštui, pilni ryžto išsaugoti savyje ir kituose tautines vertybes. Valstietiška prigimtis, gimnazijoje įgytas (dažniausiai iš kapeliono) nacionalinio klausimo suvokimas, tautinio atigimimo sąjūdžio plitimas, džiugios žinios iš kovos barų skatino gimnazistus ir seminarijos auklėtinius gana anksti įsijungti į tautinio atgimimo darbą. Pažangių lietuvių klierikų pažiūra į tautinį atgimimą skatino juos burtis į nelegalias draugijas. Pradėjus eiti Aušrai (1883 - 1886), subruzdo ir Kielcų seminarijoje lietuviai klierikai. Susibūrę į slaptą būrelį, jie ryžosi rankraštiniu būdu leisti laikraštėlį, kurį pavadino Lietuva. Redaktoriumi buvo A. Jakštas - Dambrauskas, nariai J. Zebrys, M. Jurgaitis ir kiti. Kaip pažymi dr. J. Stakauskas, laikraštėlio leidėjų tikslas buvo lavintis ir mėginti savo literatūrines galias, kad ateityje galėtų su plunksna rankose kovoti prieš antireliginę, antinacionalinę pakraipą lietuvių spaudoje. Laikraštėlis pasiekdavo daugelį klebonijų, aplankydavo inteligentų šeimas.
Laikraštėlyje Lietuva bendradarbiauja ir klierikas Jurgis Matulaitis. Tai gana ryškūs pirmieji sąmoningumo daigai, o drauge ir atgimimo sąjūdžio pažiūrų, srovių, įtakų skiepai Jurgio sieloje.

Iš tiesų, vienintelė sakralinė erdvė — žmogaus kūrybinga, nerami, ieškanti siela, tegul dar supančiota politinės situacijos determinantų, užgniaužta, ujama. Vienintelę prasmę turinti darbo kryptis — aukščiausią egzistencijos turinį apmąstanti, nagrinėjanti individualybė. Ir visa tai jau supulsuoja klieriko Jurgio sąmonės, dvasios bei studijų potekstėse. O visumoje tai vos ryški kūrybinio, būsimojo gyvenimo preliudija, pirmoji "kokybiška" atkarpėlė, tuo tarpu būsimoji — tokia šviesi, primenanti išplėtotą fugą, patvirtinusi šios asmenybės vientisumą, vidinį didumą.

Klierikas Jurgis grįždavo į tėviškę atostogų. Susitikdavo su kaimynais studentais, klasės draugu studentu Vincu Siekiu. Baigęs Marijampolės gimnaziją, Vincas svajojo steigti slaptą draugiją lietuviškoms knygoms leisti ir platinti. "Juodu daug apie tai kalbėjo kažkokioj Siekių kamarėlėje".17 "Svajojome apie spaudos atgavimą", — rašo pats Vincas Šlekys Šaltinyje (1935,4,45).
Kokia nuosekli, vientisa, kryptinga jauno klieriko dvasinio bei tautinio auklėjimosi mokykla! Tik tiesa moko!

Prisiminimuose apie arkivyskupą Jurgį Pranciškus Būčys rašo: "Kiekvieną vasarą atostogas praleisdavo tarp lietuvių klierikų. Jurgis per porą mėnesių prisivydavo lietuvius seiniškius lietuvybės darbuose, kurių lietuviškas veikimas pasireikšdavo mokslo metų bėgyje. Tarp seiniškės kunigų seminarijos ir Jurgio iš Kielcų seminarijos skirtumas tebuvo tas, kad seiniškiai lietuviškosios dvasios semdavosi per lietuvybės darbų eigą, sužinodavo ją seminarijoje, o Jurgis daugumoje per atostogas".18 Taip formavosi pažiūrų kertinės atramos. Tokiu būdu palyginti gausūs, reikšmingi lietuvybės atgimimo faktai smelkėsi į bendrąją klieriko Jurgio pasaulėjautos sistemą, į dvasinės gyvybės lygtį. Antra vertus, jaunas levitas turėjo puikią galimybę išlaikyti reikiamą pusiausvyrą tarp žemės ir dangaus, išvengė atitrūkimo tarp krikščionybės ir lietuvybės, tvyrančios "pirmeivių" pažiūrose. Minėtuose pokalbiuose su bendraamžiais, bendraminčiais Jurgiui pavyko natūraliai naudotis kultūros žodynu, laisvai ir natūraliai prabilti lietuviškai, ir tai ne tik apie gamtą, kaimą, studijas, bet ir apie tautą, būtį, dvasinės kultūros sferą, askezę. Vyksta nenutrūkstamas dvasinio tapsmo vyksmas, žengimas pirmyn į patį dvasingumą.

1893 metais Kielcų seminarija caro valdžios įsakymu dėl klierikų neva politinės veiklos uždaroma. Klierikas Jurgis patenka į Varšuvos kunigų seminariją. Čia jaunas levitas susidūrė su lenkais intelektualais, turėjo galimybę pilnai ir visapusiškai gilintis į lenkų tautos sąmonę, kovos prieš carizmą tikslus, priemones. Ginklu šioje kovoje buvo tautos kultūrinių vertybių iškėlimas, ryškinimas, pabrėžimas, tautos istorijos nagrinėjimas — apskritai lenkybės įtaiga masėms. Taip Jurgio sieloje, įvairių pažiūrų apsuptyje, kaupėsi lietuviškoji sąmonė, vidinis apsisprendimas tautai, jėga, pažinimas, patirtis, kas vėliau ir buvo panaudota darbuose Lietuvai.

Į Petrapilio Katalikų Akademiją klierikas Jurgis Matulaitis pateko gražiausiame šios įstaigos žydėjimo laikotarpyje (1896 - 1899). Akademijoje buvo sukomplektuota paties aukščiausio lygio profesūra, mokymo įstaigoje buvo darbo drausmė, disciplina. Akademijos auklėtiniai kryptingai lavinami askezėje. Turbūt čia ir būtent šiame laikotarpyje padedami svarbiausi pagrindai Jurgio Matulaičio dvasiniam gyvenimui. Šalia bendrųjų lavinimų Jurgis įsijungia į asketinio būrelio veiklą, kurio tikslas — gilios askezės praktika, lektūra, admonicijos, diskusijos vidinio gyvenimo klausimais.

Petrapilio Akademijoje Jurgis pilnai dvasiškai subręsta, čia gauna kunigo šventimus (1898 metais). Subręsta ir kaip lietuvis. Jis — Tėvynės Sargo, kurį redaguoja kun. Tumas - Vaižgantas, bendradarbis. Jis rašo Lietuvos istorijos temomis referatus, juos skaito bei platina, jis, pagaliau, imasi tam laikotarpiui svarbių ideologinių Bažnyčios veiklos klausimų. Pradžioje asmeniškai, vėliau išspausdina Dirvoje -Žinyne ir platina straipsnį — "Keli žodžiai mūsų kunigėliams." Rašinyje nagrinėjamas teorinis klausimas, ar gali katalikų kunigas užsiimti "lietuvybe". Ir atsako, kad ne tik gali, bet ir privalo, "nes Dievas tą pareigą įpylė širdysna". Straipsnyje dėsto "lietuvybės darbo taktiką, uždavinius", krikščionišką dvasią, dėsto įtikinančiai ir konkrečiai.

Į Friburgo universitetą kunigas Jurgis atsiveža ir Suvalkijos lietuviškojo kaimo kvapą. Suvalkietišką apsisprendimą bei tvirtumą, atbundančios Lietuvos patrioto nuotaikas bei įsitikinimus, Vladimiro Solovjovo filosofiniai - istorinę kultūros sampratą, Aušros šviesų, idealistinį romantizmą, ne slavišką, tačiau anot dr. Vinco Kudirkos, savosios lietuviškosios dvasios supratimą, gilią, krikščionišką dvasinėje Akademijoje gautą brandą bei asmenišką intelektualumą. O tokie įvairūs, gausūs kultūriniai dvilypumai pažinimą nuspalvina objektyvumu, ypač tikrųjų vertybių jautimu. Būtina ypač pabrėžti, kad kunigo Jurgio Friburge studijų metais priartėti prie tiesos versmės politikieriavimo, pseudopatriotizmo, politinių partijų kristalizavimosi, sentimentalių intonacijų, tradicinių formulių kartojimo apsuptyje nebuvo paprasta ir lengva. Jau vien tik tai, kad Jurgio Matulaičio akiratis, mintis, žodis formavosi didelių skirtybių, pažiūrų sandūrose, yra iškalbingas jo gilios vagos paliudijimas.

Katalikiškas Friburgo universitetas — bene stipriausia katalikiškų - humanitarinių smegenų koncentracija Europoje XIX-ojo amžiaus pabaigoje, XX-ojo amžiaus pradžioje. Studijuoti tuo metu Friburge — ir garbinga, ir naudinga, ir įdomu, ir sunku. Galima tvirtinti, kad studijos Friburge kunigą Jurgį įvedė į kokybiškai naują, kur kas aukštesnę negu Petrapilyje, Varšuvoje klasikinės katalikiškosios kultūros dimensiją, įrašė į jo sąmonę naujus suvokimo dėsnius, labiau išbaigtą religijos išjautimą, jo dvasią įrėmino platesniuose akiračiuose, davė platesnį dėsnių ir praktikos sąlytį. Vyskupas Pranciškus Būčys tvirtina, kad būtent po studijų Friburgo universitete "Jurgis Matulaitis galėjo bandyti pats vienas vaikščioti".18

Kunigas Jurgis Matulaitis studijas Friburge vainikuoja iškilia doktorato disertacija.
Po ilgo, įvairaus, intensyvaus švietimosi, klausymo, mąstymų, išstojimų, referatų, diskusijų, mokslinių pratybų, egzaminų, pagaliau disertacijos, kunigas Jurgis — jau ant savarankiško gyvenimo ir kūrybos slenksčio. Jis suvokia religijos ir kultūros giluminį ryšį, visuotinį jų homogenišką fenomeną. Ir jau matyt, kad aktualiausios religinės, vienuolinės, socialinės, tautinės, bendražmogiškos, bažnytinės problemos jame įkomponuotos preciziška, egzistencine forma. Greta tų problemų, kurios, sakytume, yra publicistikos duona, teologas Jurgis kelia pats sau užduotį nugryninti, atskleisti praktikoje teologijos substanciją, teologijos esmę. Jis pasiruošęs kalbėti tiesos formomis, ir ne bet kokiomis tiesomis, o tomis, kurios yra apreikštos, kurios savyje talpina dievišką tiesą. Si pažiūra — jame nesugriaunamos tiesos tvirtovė!

Pažintis, bendravimas su kunigu Jurgiu Friburge — daug kam reikšmingiausias gyvenimo laikotarpis, buvimas tarsi laboratorijoje, trukęs kelis metus. Jurgiui dėkingi Pranciškus Būčys, Jonas Totoraitis už savitvardos, darbštumo, planingumo, askezės pamokas, už religinių, politinių, kultūrinių, socialinių teorijų katalikišką sintezę, tinkančią tautai, jos esamam ir būsimam būviui. Vėliau, žymiai vėliau Jurgiui, Vilniaus vyskupui, Apaštalų Sosto vizitatoriui Lietuvai tiek teorinėje, tiek praktinėje srityse teks sunkiai galynėtis su rafinuotomis, grubiomis, vienašališkomis tautinio šovinizmo geometrinėmis konstrukcijomis. Jis, būdamas pilnas Dievo, būties, tautos, iki mažiausių detalių pažinęs tautos geografinę bei dvasinę teritoriją, tautoje Bažnyčios egzistencijos pagrindą, ant kurio iškyla viskas — visuomenė, žmogus, kultūra — jau tik mirtimi baigs didelį darbą, kad Kristaus tiesa triumfuotų iki šiandien.

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio palikimas tautai ir jos Bažnyčiai tai tarsi kokia požeminė upė, galgi neaprėpiama jūra, visais laikais nešanti pažinimui apšvarinimą, darbuotei skaidrumą.

b. Atgimimo sąjūdžio realybėse

Apie krikšto reikšmę Lietuvai, krikščionybės nuopelnus lietuvių tautai kalbama daug, nors palyginti mažai paliečiama ankstyvoji ir kiek vėlyvesnė, pokrikštinė katalikybės ir lietuvio, buvusio pagonio sąveiksmio problema plačiame lietuviškosios kultūros ypatumų fone. Dažniausiai pasitenkinama retorika, ne itin objektyvia romantika, kada pro įvykių atpasakojimą neprasišviečia tikrieji lietuvio krikščioniškojo sąmonėjimo poslinkiai, dvasios klodų sąsajos. O neginčijamai aišku, kad Lietuvos krikšto problema, nors tai gana keistai skamba, randasi pagonybės griūvyje, tačiau būtent jos dvasingumo palikime, o tuo pačiu sudėtingos religijos istorijos Lietuvoje tekėjime.

Lietuvių tauta pagonybės ir palyginti suvėluotai priimtos krikščionybės įtekmėse yra unikali, nepakartojama individualybė Rytų Europoje, individuali ne pagal ansktyvųjų amžių standartą, o pagal savo pačios individualų, pagoniškai - krikščionišką braižą.

Pastarąjį klausimą nagrinėja Antanas Maceina studijoje "Ora et labora" ir Zenonas Ivinskis "Lietuvos istorijos" IV tome.19
Lietuvos valdovams krikštijant tautą, katechu-menatas perėjimui iš pagonybės į katalikybę buvo negalimybė. Krikštas buvo masinis, taigi be jokio paruošiamojo įvykiui katechumenato. Vadinasi lietuviai — pagonys "katalikybę priėmė be asmeninio pasiruošimo ir apsisprendimo".20 Masių įjungimas į katalikybę vyko ne pagonims vidiniai pasikeičiant, bet "viršiniai pakeičiant religiją".21 Kaip tvirtina Zenonas Ivinskis, toks krikštas gilių ir pastovių sanklodų nedavė ir negalėjo duoti. Įvyko Kristaus religijos susiliejimas su ankstesniuoju pagoniškuoju tautos būviu, t.y. krikščionybė Lietuvoje pačioje pradžioje tapo sutautinta — "pagoniškoji tautos sankloda buvo šalia krikščionybės".22 Dar daugiau — pagoniškoji sankloda tautos katalikiškume yra išlikusi ir gyva dabartyje. Krikščionybės neabejotina, svari įtakmė nors ir netolygiai išsidėsto tautos istorijoje, persmelkia ją nauja dvasia, tačiau ir senoji pagonybės sankloda dar tebėra gyva ir veikmi.

Krikščionybė Lietuvoje, todėl, turi vieną ryškų, savitą bruožą, tarsi pastovų dvasingumo charakterį, papildomą nuovoką, jog visa, kas buvo oficialiojo Lietuvos krikšto metu, tebuvo pasiruošimas krikščionybei pilnai ir visapusiškai priimti, kad krikščionybė Lietuvoje yra kažkokios pradžios būvyje. Lietuvos Katalikų Bažnyčia nešė ir tebeneša šį rūpestį, jai įduodamą ir primenamą didžiųjų jos istorijoje asmenybių — būtent dvasinio tautos ruošimo krikščionybei uždavinį. Krikšto metu nebuvusį individualų, kaip tai buvo viduramžiuose priimta, kate-chumenatą ji užsibrėžusi vykdyti istoriniu katechu-menatu — persmelkti lietuvių tautą katalikybe dabartyje ir netolimoje ateityje. Suprantama, išnykus kultui, vis galingesnė, svarbesnė ir svaresnė tautoje tampa katalikybė. Joje būtent ryškus pašventinimo noras. Ji tarsi nekuria Lietuvoje savo biografijos; ji vis dar realizuoja savęs pradžią.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ypatingo sukrėtimo ar atgimimo sąjūdžio įtekmėje žadinama suaktyvėti, t. y. visų pirma atsigręžti į save pačią, save iš naujo pažinti, išsakyti, darbuotis. Ir įdomu, kad būtent šiame taške Tauta ir Bažnyčia susitinka. Tauta ir Bažnyčia savais keliais veržiasi iš istorinės tikrovės ribų, tačiau atgimimo sąjūdyje abi susitinka ir pasisveikina. Tauta ir Bažnyčia skyrium turi iš Tautos Krikšto einančią malonę — atgimti, suartėti, būti drauge. Taip Tautai ir Bažnyčiai skyrium išryškėja kelias — arba tauta, katalikybė sau, arba tauta drauge su katalikybe, katalikybė drauge su tauta. Taip suartėjamą, susijungiama į reikšmingą Bažnyčiai ir Tautai atgimimą — šuolį dvasingume, kultūroje, etikoje, politikoje. Iškankintas, pasmerktas, išsigelbėjimo meldęs tautos veidas gręžiasi į atgailaujančią, savo kaltes išpažįstančią katalikybę. Būtent ji atgimimo audroje atsimuša į savo lemtį, tikrąjį pašaukimą, pareigą, atsiveria naujam malonės impulsui. Tauta ir Bažnyčia jau drauge priešinasi, bendra gyvybe kuria save, ieško bendrumo, ieško savojo natūralumo.
Ir būtent čia į tautos ir Bažnyčios istoriją įsiterpia asmenybė, šiuo atveju kunigas, vienuolis, vyskupas, vizitatorius, palaimintasis Jurgis Matulaitis — XX-ojo amžiaus pradžios katechumenato Lietuvoje darbininkas. Jis ateina kaip natūralus atgimimo sąjūdžio, tautos ir Bažnyčios bendrumo vaisius, priimtas kaip tautos ir katalikybės būvio transformuotojas.

Toks yra katalikybės stebuklas tautoje.

c. Katalikiškumas tautiškume

Atidžiai pasekę atgimimo sąjūdžio dvasią pastebime, jog gana ryškiai jos bruožuose spindi tautiškumas. Si ypatybė — tautiškumas katalikiškume yra tokia akivizdi, jog ilgainiui "lietuvių kultūrinė savivalda bei savimonė virto tradiciniu religijos tautiškuoju pakaitalu9.23 Transcendencijai bei jos simboliams visų pirma tampa abejingi "pirmeiviai". Net dr. J. Basanavičiaus Aušra, dr. Vinc. Kudirkos Varpas, nors nėra ateistinės, tačiau ryškiai liberalios krypties laikraščiai. Nors iš kitos pusės aušrininkai ir varpininkai supranta, kad "grumtis su tautos priešu vargiai begali apsieiti be religijos".24 Antra vertus, po 1905 metų revoliucijos įtampa bei politinė polemika Lietuvoje tarp atgimimo sąjūdyje dalyvaujančių "pirmeivių" bei dvasiškijos aktyviojo sparno nenešė ryškesnės kūrybinės naudos tautos istorinei perspektyvai. Atgimimo akcija abiejų sparnų — "pirmeivių" ir dvasiškijos veikloje aiškiai pakrypo politikieriavimo pusėn. Gana užgauli, kartais tiesiog aštri polemika, anot V. Kavolio, partijoms baigėsi "pilnavidurystės praradimu, dvasinių kraujagyslių sukalkėjimu, sustabarėjimu vienoje formoje".25 Žymiai vėliau po 1926 metų įvykių Lietuvoje tai tapo dėsningu, laipsnišku, nuosekliu tautininkų traukimusi nuo religijos, demokratijos, visatai išstu-miant tautiškumu.

Albinas Elskus    Kristaus pasirodymas savo motinai Velykų rytą (vitražas)

Tautinio atgimimo, nepriklausomybės kovų išdavų laikotarpyje, pirmame Lietuvos valstybės savarankiško gyvavimo laikotarpyje, kada kristalizavosi valstybės ideologija, vidaus ir užsienio politikos principai, krikščioniškosios pasaulėžiūros avangarde Lietuvoje Dievo Apvaizda stato arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Šioje, o ir vėlyvesnėse tautos savarankiškos istorijos tėkmėse arkivyskupas palieka platų, pilną gyvybės ir šviesos ruožą. Jis ne vien reto dydžio dvasininko figūra, unikalaus tyrumo asmenybė, milžiniško atgimimo sąjūdžio dvasinio "potencialo padarinys", išdava. Pažinęs, jautęs lenkišką nacionalinę katalikybę, išstudijavęs rusiškojo pravoslaviškojo mesianizmo nuožmią politiką kitaminčių tautų atžvilgiu, jis stengiasi lietuvių tautai duoti pilnakrauję, universalią krikščionišką tautos pašaukimo koncepciją, krikščonišką tautos būvio idealą.

Jurgio Matulaičio katalikybė — nestandartiška. Ji nėra kova, iracionali struktūra, neapibendrinta forma. Jo katalikybė nėra, pagaliau, išplėšta iš tautos istorijos vyksmo, ji nėra sruvenimas be krypties bei plano. Jo katalikybė tautoje tarsi natūraliai ir drauge esmiškai kuria, pabrėžia įtampą tarp laikino ir amžino, tautiško ir krikščioniško. Giliu dvasingumu jis įsiskverbia į žmogiškosios ir tautinės egzistencijos sietuvas, netupinėja prie kažko mažiau svarbaus, nežinodamas ko besigriebti. Jis kuria dvasinį nuoseklumą, etinį pragmatiškumą, atlaikantį įtaką, nuomonių spaudimą. Krikščionybėje jis bažnyčiai ir tautai neša tą energiją, kurios dėka pirmame Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmetyje atsiranda programinė katalikybė. Religinis gyvenimas tautoje tampa labiau intensyvus, vienakryptis. Jau tuo metu išryškėja viena svarbi detalė — tauta, valstybė be katalikybės praranda save kaip filosofijos objektą, neturi plačioms įžvalgoms dvasinės erdvės.

Tačiau visų pirma šią tiesą teko pačiam atrasti, imti iš studijų medžiagos, priimti iš stebėjimų, patirties, maldos, Europos tautų istorijos — tikrasis katalikybės ir tautos pozityvus sąveiksmis vyksta ten ir tada, kur religija išgyvenama kaip dieviškasis apreiškimas, kur vyksta dvasinis asmenybės ir tautos tapsmas, kur realizuojamos absoliučios vertybės, kur kūryba pranoksta siaurą utilitarizmą.

Praktiškai arkivyskupo Jurgio darbuotė tautoje ir Bažnyčioje paženklinta katalikiška — filosofine -teologine žyme. Tačiau ji orientuota ne į filosofinę sistemą, o į konkrečią tautos ir pavienio žmogaus moralinę reikšmę. Todėl į arkivyskupo Jurgio veiklą reikia žvelgti ne kaip į pakelėje augančią gėlę. Į jį reikia gilintis, reikia iš jo išaugti, reikia per jį eiti į ateitį. Reiškia būtina ne programa šventei, o ištisinė arkivyskupo darbo studija.

Pastarasis laikotarpis sukūrė dar vieną grėsmę katalikybei, tačiau jai duodamas ir savitas būdas pažinti laikmetį — Palaimintasis Jurgis Matulaitis.

III JURGIS MATULAITIS LIETUVOS BAŽNYČIOJE

a. Veidu į Lietuvą

Visuomenėje, kurioje krikščionybė gyva, dvasiškiui užleidžiamą aktyvi išskirtinė, anot Antano Paškaus "raktinė vieta". Ten į jį žiūrima ir kaip į sakralinės — dvasinės tikrovės atstovą, Dievo "žmogų" ir kaip į stiprų tautos dvasinio savitumo kūrėją. Pabrėžtina, kad katalikiškoji dvasiškija visuomeninio, kultūrinio net valstybinio veikimo niekad nevengė, priešingai, į jį veržėsi. Teologija į kunigo veiklą kultūroje žiūri kaip į šalutinę kunigo pareigą, jos nelaiko kunigystės esme, nors, antra vertus, ji ir neprieštarauja sakramentinės kunigystės sampratai nei jos užduotims.

Sutikdamas būti Vilniaus vyuskupu, Jurgis Matulaitis suvokė, kad neišvengiamai privalės įsijungti į Lietuvos - Lenkijos politinių santykių spiralę su daugybe nepramatomų, ir, beje, labai nemalonių vingių. Ir iš tikrųjų, Jurgiui Matulaičiui būnant Vilniaus vyskupu, Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai buvo pasiekę savo sprendžiamąją, kulminacinę išraišką. Vyskupas Jurgis Matulaitis per visą šį laikotarpį išbuvo veidu atsisukęs į Lietuvą!

Vienuolinis gyvenimo būdas vyskupo Jurgio neizoliavo nuo kūrybiško dalyvavimo įvykių sūkuryje. Apsisprendimas ir sutikimas būti Vilniaus vyskupu reiškė ir tautinį apsisprendimą ypatingai raiškia, tačiau ir labai krikščioniška forma. Šio "veidu atsigręžimo į Lietuvą" vyskupo Jurgio gyvenime, net ir Vilniaus laikotarpyje negalima nematyti, laikyti jo "nešventu". Tai tiesiog dvasinis ryžtas Dievo tautoje tarnauti išskirtinai, pabrėžtinai Lietuvai. Galimas dalykas, kad ilgas svyravimas, atsikalbinėjimai, kruopšti rekolekcinė ruoštis vyskupystei atspindi ne maišatį šaknyse, pačioje vyskupystės sampratoje, kiek praktinį ryžtą — eiti ir stipriai eiti krikščioniško gėrio linkme įsiaudrinusioje, nuskriaustoje, engiamoje aneksija tautoje. Kunigas Jurgis prieš vyskupystę dar kartą ir labai nuodugniai apmąstė pasirenkamą kelią, priemones, savo galimybes, pagaliau marijonų kongregacijos galimybes šiame žygyje, kuriame jis ir kaip vyskupas, ir kaip generolas stovės priekyje. Kunigas Jurgis nesiruošia vyskupiją administruoti. Jis ryžtasi ją atnaujinti, duoti naujų impulsų, idėjų, veikmės krypčių; jis nori pasiremti visais, ypač marijonais, seselėmis eucharistietėmis, visa besimeldžiančia, besiaukojančia ir nuosekliai kultūrinį darbą dirbančia kongregacija; jis viliasi pasiremti visos Bažnyčios iniciatyvomis, galimybėmis, įtekmėmis. Jis pagaliau nenori ir negali pridengti vyskupystės gražiomis išorinėmis abstrakcijomis. Jis nori vyskupyste naujas idėjas perkelti į Lietuvos dabartį. Ir būtent toje vyskupijoje, kuri iš tiesų dvasiškai buvo išsekusi nuo politinės kovos, permainų, aneksijų, šovinizmo, kuri tautiškai buvo lenkų persmelkta. Šioje padėtyje vien "atsigręžimas veidu į Lietuvą" yra kažkoks žygdarbis, sudėtinga misija.

XX-ojo amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio katalikybės gyvavime Lietuvoje pastebimas teorinis - teologinis ir praktiškas polinkis į tautą ir tautietį. Šitokia situacija nereiškė filosofinį nusigręžimą nuo Dievo, tačiau situacija vertė susiorientuoti ir veikti. Tuo metu regime didžiulį katalikiškai patriotinių raštų antplūdį Vilniaus periodikoje. To "teologinio" produktyvumo priežastis — Vilniaus klausimo politinė bei administracinė ateitis. Žinoma, didelė dalis tos "teologinės" raštijos neturi liekančios vertės, nebent kaip tam tikri sociologiniai ženklai charakterizuojantys laikmečio dvasią. Tačiau galima tvirtinti, kad Lietuvos - Lenkijos santykių politinėje erdvėje gimė pirmykštė, gana primityvi "išlaisvinimo teologija", kurioje tam tikrų asmenų išmone pirmuoju smuiku turėjo groti naujasis Vilniaus vyskupas lietuvis. Naujasis vyskupas turėjo būti perdėm "tautiškas". Tuo tarpu vyskupas Jurgis giliai supranta situaciją, tiek lietuviškosios, tiek lenkiškosios pusės užmačias, troškimus, politiką. Jis pradeda tyliai ir nuodugniai vykdyti savo "politiką". Visų pirma jis ragina Vilniaus vyskupijos visų parapijų klebonus kurti ir įgyvendinti "ilgalaikę katekizacijos programą", kad "taikos sklidimas taptų... nesmurtinis pasipriešinimas .

Vyskupas Jurgis susirūpina menka pamokslų kokybe bažnyčiose. Tokia padėtis jį skaudina. Jo supratimu, pamoksluose vyrauja politinių įvykių interpretacijos, juose mažai arba visiškai nėra krikščioniškosios doktrinos perteikimo. Pamokslų sakytojai reiškia savo nuomones, paduoda savo asmeniškus įvykių aiškinimus, dalinasi savo pergyvenimais — tiesiog kalba Bažnyčios vardu. Tokiems pamokslams trūksta autoriteto, įtikinančios Bažnyčios jėgos, teo-logizmo.

Požiūryje į pamokslininką, pamokslo kokybę, ryškėja tarsi paslėpta, o drauge ir tokia akivaizdi vyskupo Jurgio veiklos doktrina apie kunigo vietą visuomenėje, politinėse partijų kovose, polemikoje, periodikoje. Jis drąsiai to meto sąlygomis atmeta sociologinį požiūrį į kunigystę — vieną iš "išlaisvinimo teologijos" pagrindinių principų. Jam kunigystė nėra luomas, profesija. Jo požiūris — teologinis, pagal kurį kunigystėje jis mato apaštališką įpėdinystę. Būtent apaštalinė kunigystė vyskupo Jurgio doktrinoje yra regimas Dievo meilės ženklas neramioje visuomenėje visoms tautinėms mažumoms ir pagrindinei tautai, yra "ypatingas dvasinio vaisingumo, santaros ir bendradarbiavimo šaltinis".26

Nepaisant vyskupo pastangų, nuoseklumo darbe, Vilniaus arkivyskupijoje kunigijos nusigręžimas nuo teologinių kunigystės klausimų ir atsigręžimas į tautinę problemą, politinę, nuožmiausiais metodais vedamą kovą, lenkinimą, smurtą, yra vienas iš ryškiausių to meto įtampos ženklų ir židinių. Tautinė savimonė tapo tokia stipri, gaivališka, nekontroliuojama, neapvaldoma, kad tapo saviraiškos forma — amžinąją Bažnyčios misiją pakeitė laikinais politiniais uždaviniais. Kunigo rūpestis tiek lenko, tiek lietuvio ar gudo išreiškiamas šiapusiniais, paviršiniais pavidalais: tauta, kalba, politika, nacionalizmas, šovinizmas, valdžia, kova, smurtas. Vyskupas Jurgis mato, kad kunigija masiškai atsidavusi nacionalinio klausimo idėjai, kad ji yra pakliuvusi į religijos pakaitalų pinkles. Jis negali abejingai praeiti pro šį esminį darbo rūpestį Vilniaus vyskupijoje. Kunigystė pagal jį negali dusti "nacionalizmo tuštumoje". Krikščioniškoji kunigystė privalo būti susieta su tarnyste tautai, gyvenamojo laikmečio tautos uždaviniams, tačiau vien atsidėjusio nacionaliniam klausimui kunigo tarnystė, jo auka "yra Dievui šlykšti". Šlykšti jam auka tų, kurie, politinio misticizmo pagauti nejučiomis Kristų iškeičia į Lenkiją. Nacionalizmas pagal jį tai religijos karikatūra, fiktyvi jos forma, nes laikinąją eschatologiją padaro vos ne moksline sistema. Tai religinio brandumo nuosmukis, kuris iškraipo kunigo asmenybę ir jį tepatenkina emocionaliai, bet ne dvasiškai. Politika tampa visišku religijos pakaitalu.
Vyskupas Jurgis, nors ir gyvendamas Vilniuje, savo ruožtu neužmerkė akių ir politinei situacijai pačioje Lietuvoje. Jis pastebi ir nacionalizmo poveikį etninės Lietuvos kunigijai, inteligentijai. Gal jau tada jis matė gimstančią tautininkų partijos doktriną, gimstančius jos vadus, gal jau tada pramatė skaudžius tokios politikos valstybės viduje padarinius? Jei lenkams kunigams teologinės spekuliacijos padėjo pagrindą pasaulėžiūrai, tai lietuviams kunigams ir krikščionims teologinis tautos apmąstymas teikia galimybių išsiveržti iš Bažnyčios doktrinos. Kaip ten bebūtų, tačiau tolimesnė istorija rodo Jurgio pažiūrų bei nuogąstavimų realumą. Ten, kur religija supolitinama, ir pastoracija tampa politinės kovos arena, ten menkinamas transcendentinis krikščioniškosios religijos poveikis, jėga, malonė, ten politika sudievinama, ten politinė akcija įgyja vos ne sakramentinę vertę ir tarnauja kaip surogatinė religija.

Ar privalėjo vyskupas Jurgis šiam ryškiam "ženklui" atsakyti ganytojo autoritetu? Ar pakankamai aiškiai ir įtaigiai atsakė? Kaip vskupas jis viešai ir aiškiai, pastoracinių laiškų forma, šiais klausimais pasisakė? Pati vyskupo laikysena, darbuotė, programa, pagaliau meilė yra svarbus aniems laikams krikščioniškas ir drauge politinis pareiškimas. Nors reikia pabrėžti ir tai, kad ano meto dešiniosios krypties katalikiškas ir nekatalikiškas politinės orientacijos Lietuvoje sparnas galvojo kitaip, o vyskupo Jurgio veiklą laikė silpnu reagavimu į "lietuvišką tikrovę".

O iš tikrųjų vyskupas Jurgis pažino, asmeniškai reagavo į nacionalizmo lenkiškąjį ir lietuviškąjį blogį, tačiau reikalavo, kad prieš jį būtų kovojama ne politiniu ginklu. Jo įsitikinimu, ne smurtas yra pati galingiausia priemonė žmogaus rankose. Jo nuomone, žmogus tautiškai gyvena prasmingai tik tuo atveju, kada reikalui esant yra pasiruošęs mirti už tautą, tačiau kitų niekad neužmušdamas. Pagrindinės reikšmės dalykai žmogui ir tautai perkami kentėjimu. Kentėjimas yra didesnė jėga, negu džiunglių įstatymai. Nes kentėjimas gali pakeisti ir mūsų priešininkus. Kažin kaip būtų įvykę, jei lietuvių tauta giliai krikščionišką vyskupo Jurgio pacifiz-mą būtų pilnai pažinusi? Kažin, ar pseudonaciona-listų tarpe jis nebūtų iššaukęs dvasinį sukrėtimą ar nusigryninimą? Žinoma, realistai ir cinikai būtų suabejoję vyskupo Jurgio kovos metodo sėkmingumu. Kažin kaip ta kova išvis pasibaigtų, jei jam būtų reikėję grumtis ne demokratijos sąlygomis. Tačiau šiame metode yra daug tikrumo, pozityvumo bei pamatuotos vilties.

b. Dvasia į Visuotinę Bažnyčią

Kunigui Jurgiui teko asmeniškai, gilioje maldoje paskendus, perprasti antropologų bei etnologų šiandien gvildenamą problemą — kodėl būtina, besiformuojant tautai, atsiriboti nuo didesnių kaimyninių tautų kultūrinės įtakos, kad atrastų savąjį savarankiškumą, vystymosi kelią, statyti save ant religinių praeities klodų. Ir atsiriboti kaip tik tuo metu, kada propagandinė pavergėjų machina nejučia diegia mintį, esą kultūrai svarbių įvykių yra tik pavergėjų — didžiosiose pasaulio metropolijose. Kunigas Jurgis, Visuotinės bažnyčios doktrinos vedamas, suprato, kad tikrieji tautinės kultūros procesai vyksta pačioje tautoje, jos ilgoje istorijoje, faktų bei įvykių prieštaravimuose, ten, kur pastoviai ir kūrybingai gyvena tauta, kur bujoja jos etinės, religinės bei estetinės vertybės. Ypač tautai svarbus ją vienijantis religijos - krikščionybės faktas. Tuose klausimuose arkivyskupas Jurgis atmetė partinius požiūrius, siaurą, nacionalistinį įžvalgos spindulį, atmetė antagonistines, nekrikščioniškas, šovinistiškas pažiūras ir ateina iki Visuotinės Bažnyčios deklaracijos—visuotinės krikščioniškosios meilės principo (plg. Ark. J. Mat., Marijampolė, 1933, 33 p.). Šioje srityje jis rekomenduoja ir visomis išgalėmis įdiegia Lietuvai gyvybiškai svarbią, absoliučiai krikščionišką tautinių mažumų Lietuvoje su lietuvių tauta taikios ir kūrybiškos koegzistencijos principą, naują tiems laikams, bet kilnų ir progresyvų. Per visą vyskupavimo Vilniuje laikotarpį (1918 - 1925) jo apaštališka veikla turi tik tą vieną siektinybę — tarnauti Lietuvai ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai taikos ir sutaikinimo misija.

Vilniaus krašto lenkai, sulenkėję lietuviai, etninės Lenkijos kurstomi ir padedami, patys atsidūrę Caro Rusijos imperijos gniaužtuose, tautos išliktį tematė nacionalizme, t. y. etninės lenkų kultūros, kalbos, istorijos, lenkiškojo religingumo teikime visiems lenkiškai kalbantiems imperijos ribose, savaime paliesdami lietuvius, ukrainiečius, baltarusius. Vyskupas Jurgis suvokė šį lenkų aktyvaus veikimo pagrindą. Todėl santykyje su lenkybe jis atsisakė tradicinių antagonizmo tąsos principų, kovos įvairiose smulkmenose principo, o tuo pačiu lietuviškosios etninės kultūros stagnacijos, eikvojimosi principo.

Jis dvasia išėjo į kur kas aukštesnę, pažangesnę, Lietuvai našesnę suvokimo erdvę, veikimo principą — šiuo principu jis laikė ir teigė krikščioniškumą, žmoniškumą, toleranciją individų ir tautų tarpusavio santykiuose, o šalia to plačiausiu frontu išvystytą krikščioniškosios kultūros etninėje Lietuvoje plėtojimo bei įtvirtinimo politiką demokratijos ir visų partijų bendradarbiavimo Lietuvos ateičiai. Ir čia galima jausti ne tik Visuotinės Bažnyčios idėjų jėgą, tačiau ir Jono Šliūpo, Vinco Kudirkos humanistines idėjas, nes pastarieji kūrėjai Aušroje ir Varpe smerkė socialinį bei nacionalinį tautinių mažumų engimą, tautų neapykantos kurstymą, grobikiškas aneksijas, įvairias fanatizmo atmainas.

Lietuvių tiek krikščioniškosios, tiek pasaulietinės etikos brendimas sietinas su Lietuvoje specifinėmis aplinkybėmis. Svarbiausia iš jų — būtina pastanga už tautos etninį vientisumą, konfrontaciją su prolenkiškai nusiteikusiais lietuviais, lietuviškosios inteligentijos krikščioniškas formavimas. Tai ir turėjo būti "esančios" pasaulio žemėlapyje Lietuvos gyvybės ir veikimo ženklas. Šis momentas vyskupo Jurgio sąmonėje subrendo į neapeinamą, o drauge ir į veikimo "viduje" didžiulę ir ilgalaikę programą. Jo alternatyva — sukurti krikščionišką inteligentiją, lietuvišką krikščionišką kultūrą, jos centrus, pašaukti sąmoningus ir paruoštus darbininkus yra didžiausio masto užmojais mūsų tautos kultūros istorijoje. Tai didžiulė, daugiametė, etapinė programa. Ją jis nuosekliai, intensyviai, save visą atiduodamas, realizavo.

c. Lietuvos Bažnyčios saulėtekis

Dar 1906 m. Lietuvos veikėjai dr. Jonas Basanavičius ir kun. S. Šnapstys raštu kreipėsi į popiežių Pijų X, prašydami Lietuvai bažnytinio savarankiškumo, o Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupijas apjungti Vilniaus metropolija. (Plg. A. Janulaitis. Užnemunė po prūsais 1795 - 1807 m. Kaunas, 1928, p. 334 - 344). Po šešių metų panašų raštą Vatikanui įteikė 80 vilniškių kunigų.

1917 m. griuodžio 30 d. Lietuvos Taryba įteikia Vatikanui memorandumą apie Lietuvos, ypatingai Vilniaus krašto, nenormalią bažnytinę padėtį, prašydama apjungti Lietuvos teritorijoje esančias vyskupijas į atskirą bažnytinį vienetą.

Turbūt visų demaršų ir pastangų pasekmėje Vilniui skiriamas vyskupas lietuvis Jurgis Matulaitis (plg. Vainikas, 10-11 p.).
Lietuvos tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę Lietuvos nepriklausomybę, krašte buvo trys vyskupijos — Vilniaus, Žemaičių ir Seinų. Karui tarp Lietuvos ir Lenkijos pasibaigus 1920m., didelė Vilniaus ir Seinų vyskupijų dalis liko lenkų okupuota, o Žemaičių vyskupija apkarpyta. Vyskupijų metropoliniai sostai atsidūrė už Lietuvos valstybės ribų ir tapo neprieinami (Vainikas, 15).

Ir vyskupai, ir vyriausybė raštiškai ir žodžiu per atstovus nuo 1918 iki 1925 m. Apaštalų Sostą ne kartą prašė ir skatino sutvarkyti Lietuvos valstybės bažnytinius reikalus, sudarant atkirą lietuvišką bažnytinę provinciją. Šį klausimą 1919 m. gegužės mėnesį Vatikane kėlė ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, grafas Alfredas Tiškevičius, kun. dr. Antanas Viskantas, o vėliau Valstybės Tarybos vicepirminnkas kun. Justinas Staugaitis ir kun. dr Aleksandras Grigaitis.

Po to kelis metus lietuvių balsai pritilo. Tačiau 1923 m. prasidėjo Lietuvos ir Vatikano derybos dėl konkordato. Iki 1925 m. galutinio konkordato teksto nerasta, nors Lietuvos ir Apaštalų sosto santykiai tuo metu vystėsi palankiai. Vatikanui Lietuvoje atstovavo apaštalinis vizitatorius arkivysk. Achiles Rat-ti (1918 - 1921), vėliau arkivysk. Antonio Zecchini (1921 - 1925), o Lietuvą Vatikane — kun. Jurgis Narijauskas ir Kazimieras Bizauskas.

Lenkija konkordatą su Apaštalų Sostu pasirašė 1925 m. vasario 10 d. Vilniaus vyskupija pakelta į arkivyskupiją ir įėjo į Lenkijos bažnytinę provinciją. Lietuva tai laikė okupacijos pripažinimu, nors iš tikrųjų Vatikanas tvarkė tik bažnytinius reikalus esamose teritorijose, nes valstybių sienų nustatymas nepriklauso Vatikano kompetencijai. Apaštalų Sostas Lietuvą pripažino teisėta valstybe (de iure) 1922 m. lapkričio 10 d.

Lietuvos ir Vatikano santykiai blogėjo ir 1925 m. gegužės mėnesį nutrūko. Tautinį jautrumą dirgino ir Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio rezignacija (1926 spalio 11 d. raštu).

1925 m, spalio 29 d. Aukštosios Panemunės klebonijoje susirinkę aukštieji dvasiškiai raštu kreipėsi į Apaštalų sostą, prašydami atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos. Raštas datuotas 1925 m. lapkričio 2 d. (Vainikas, 10 p.).

1925 m. rugsėjo 1 d. popiežius Pijus XI pakėlė vysk. Jurgį tituliniu Aduli arkivyskupu ir gruodžio 7 d. paskyrė apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai su uždaviniu paruošti Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, atnaujinti Lietuvos ir Apaštalų Sosto diplomatinius santykius ir paruošti konkordatą.

Šiai trejopai vizitatoriaus veiklai katalikiška Lietuvos vyriausybė nebuvo palanki. Ji manė, kad šiuo metu popiežius Vilniaus vyskupiją Lietuvai grąžinti negali, o vyriausybė rinkimų išvakarėse negali ratifikuoti dokumento, kuriame Vilnius lieka už Lietuvos valstybės ribų.
Vyriausybė, nekatalikiškų partijų vadai galvojo, kad Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkymą geriau atidėti po rinkimų. Tačiau reikėjo ir skubėti. Buvo pavojus, kad rinkimus gali laimėti kairioji pozicija, kas ir įvyko.

Naujasis apaštalinis vizitatorius į Lietuvą atvyko 1925 m. gruodžio 13 d. Svarbių skubiai tvarkomų bažnytinių reikalų buvo apstu. Surizgusiems klausimams spręsti reikėjo ir sumanumo ir jėgų įtampos. Tad ir ėmėsi darbo neatidėliodamas.

1926 m. vasario 20 d. pirminį projektą vizitatorius įteikė ministrui pirmininkui dr. Leonui Bistrui ir užsienio reikalų ministrui dr. Mečislovui Reiniui. Dar teko šį tą taisyti, koreguoti. 1926 m. kovo pradžioje arkivyskupas Jurgis, paruošęs ir suderinęs galutinį projektą, išvyko į Romą gauti Apaštalų Sosto patvirtinimą.

Įdomu pažymėti tai, kad Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas atliktas seimo užsienio reikalų komisijai nieko nežinant, su ja nesikonsultavus. Politinių rinkimų išvakarėse skelbta, kad provincija įsteigta neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos respublikos konstituciją. Įtampa didino politinius įniršius, nes naujieji vyskupai — Staugaitis, Paltarokas, Reinys — buvo vadovaujantieji krikščionių demokratų bloko veikėjai.

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštaline Konstitucija "Lituanorum gente" įsteigė savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Konstitucijos įvykdymas įvyko Kauno arkikatedroje - bazilikoje 1926 m. gegužės 13 d.

Naujojo konkordato preliminarinį projektą vizitatorius baigė 1927 m. sausio 10 d. Tautininkų vyriausybė su prof. A. Voldemaru priešakyje vilkino galutinio projekto priėmimą, nors konkordato tekstas buvo galutinai paruoštas. 1927 m. sausio 27 d. apaštalinis vizitatorius mirė. Konkordatas buvo pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d., kurį Lietuva ratifikavo spalio 20 d., o Apaštalų Sostas — gruodžio 8 dieną. Ratifikavimo raštais pasikeista gruodžio 10 d.

Dabartis eis į ateitį tiek, kiek arkivyskupo Jurgio Matulaičio praeitis taps dabartimi, kiek suprasime ir įgyvendinsime jo patirtį, studijas ir pamokas. Jau būdamas Vilniaus vyskupu, Jurgis naująją pasaulėjautą išreiškė ir įgyvendino ne kaip nuojautą ar intenciją, o kaip principą ir likimą. Vyskupas Jurgis išvydo, užfiksavo ir pateikė mums šį dėsnį tik susitapatinęs su krikščionybe, su ta būtiškąja kančia ir meile, tik savo akimis išvydęs tautos išlikties ir pažangos galimybes, pagaliau šių vertybių santykį su Kristaus religija. Matyt tas kankinančiai skaudus aiškumas — sugebėjimas esmę jausti kančios bei laikinumo pavidaluose ir pripildė Jurgio sielą ta įžvalga, kuri pro laikinybės dulkes, amžių sąsajas veda į kitą, krikščionio su krikščionimi, žmogaus su žmogumi, tautos su tauta bendrarbiavimo, koegzistencijos formą.

Trumpą, palyginti laiko atkarpėlę, vos šešis metus, vyskupo Jurgio pasaulėjauta skleidėsi pradiniame savo būvyje jo tėvynėje, Vilniuje. Pagaliau politinė situacija, ir tai visai natūralu, Vilniuje tampa visiškai nepakenčiama ir nepatobulinama. Teko pasitraukti padarius tik mažytę, tačiau teoriškai brandžią pradžią... Ir tik po eilės metų, jau tik priėję savo etninių galimybių ribą sugebėjome, bent jau panūdome, suvokti vyskupo Jurgio idėją lietuvių tautos, valstybės, Bažnyčios likiminiame būvyje kaip tiesą.

Savo idėja jis ir dabar audžia tautos likimą, baltina jos ateitį. Atskirų tautų tarpusavio santykiai, jų etninių pasaulių dermė, nėra vien paprastas suartėjimas, pasyvus sambūvis. Greičiau tai atviros žaizdos, kuriose sulydomos žmonių pažiūros ir įsitikiinimai, perimamos ir kuriamos naujos vertybės.

Idėjos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Vienos tik gimusios miršta, kitos gyvuoja ilgiau, bet pamirštamos. Trečiosios — įsigali, priimamos, paplinta, nes jose — visa tiesa, visas religinis ir etninis tautos gėris. Arkivyskupas Jurgis teikia svarius pagrindus ateities galimybėms.

IŠVADA

Vytautas Vardys tvirtina, kad "asmeninio tautybės - katalikybės, lietuvybės - katalikybės ryšio nėra pakankamai išaiškinę nei filosofai, nei sociologai" (Katalikiškoji rezistencija ir tautos likimas, Aidai, 1977, Nr. 8, p. 368).
Bet argi iš tikrųjų taip? Teorinėje, grynai filosofinėje plotmėje gana sėkmingai tai bandė atlikti prof. St. Šalkauskis. Itin svarų indėlį, aiškinant šį ryšį, nešė arkivysk. Matulaitis. Jo — vyskupo - vizitatoriaus kūryba — plati skiltis lietuvybės - katalikybės ryšio istorijoje. Tai savarankiškas, lietuviškas žingsnis iš filosofų pamėgtos atitrauktinės teorijos į praktinę, sukultūrintą tautos gyvenimo erdvę.

Praktiškoji lietuvybės — katalikybės ryšio reikšmė ir yra išeitis jo kūrybai, minčių versmėmis. Arkivyskupo Jurgio kūrybos visuma suvoktina ir kaip teorinis, ir kaip praktinis katalikybės — lietuvybės modelis, išvystytas dvasinių ir politinių lietuvių tautos reikšmių fone. Ji atspindi lietuvių tautos išlikties, savarankiškumo, konsolidacijos, gyvybingumo problematiką, galiausiai praktiškai pagrindžia religijos ir kultūros santvarvę. Yra tikra, kad arkivysk. Jurgį galime laikyti vienu iš reikšmingiausių praktikų XX a. lietuvių katalikiškosios minties raidoje.

Bažnytinė istoriografija linkusi religinę tautinę savimonę tapatinti su vyskupo Motiejaus Valančiaus asmeniu ir veikla. Iš tiesų, vyskupas — milžinas, kuriam apimti reikia plačiausios drobės. Tačiau vyskupo Motiejaus veiklos laikotarpis baigiasi tautinio atgimimo priešaušryje. Už jį religinėje ir tautinėje srityse toliau nuėjo kiti, ypač arkivysk. Jurgis. Jo veiklos laikotarpis apima Visuotinės Bažnyčios atsigręžimo į visų Europos tautų likimą po I-ojo pasaulinio karo, o taip pat mūsų tautos atgimimo apogėją ir lengvą atgimimo nuosmukį.
Suprantamas ir padidintas mūsų dėmesys arkivysk. Jurgio biografijai. Tačiau negalima palikti vien prie palaimintojo biografijos, ją poliruoti, blizginti iki pagyrūniškumo, sentimentalokų intonacijų. Tuo paprastai pasižymi stagnacijos laikotarpis. Tiesiog reikia jį studijuoti, klausytis pažįstamo balso, reikia peržengti jo slenkstį. Palaimintojo asmenybė yra buvusios, esamos ir būsimos akimirkos kontūruose, ribiniame taške, kuris žymi kažkur baigmę ir pranašauja ypatingą praregėjimą, atsivėrimą.

Išnašos
15.    Dr. Antanas Kučas, ten pat, 25 p.
16.    Ten pat, 26 p.
17.    Ten pat, 35 p.
18.    Ten pat, 35 p.
19.    Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija. IV t., 17 p.
20.    Antanas Maceina, Ora et labora, 55 p.
21.    Ten pat, 56 p.
22.    Ten pat. 58 p.
23.    Ten pat, 71 p.
24.    Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje, Vilnius, 1986, 88 p.
25.    Arkivyskupo Jurgio Ganytojiniai laiškai, spaudoje neskelbti.
26.    Ten pat.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai