Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EDMUNDAS ATKOČIŪNAS, O.F.M. - poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EDMUNDAS ATKOČIŪNAS, O.F.M.   
Edmundas Atkočiūnas yra jaunas kunigas - pranciškonas iš Lietuvos, dabar studijuojąs Romoje pranciškonišką ideologiją, pastoraciją ir liturgiją. Jo dvasinis pasaulis įvairus ir spalvingas. Tėv. Edmundas — ne tik kunigas - vienuolis, bet ir poetas, pianistas, fleitistas (Klaipėdos konservatorija), dailininkas. Jo poetinė tematika — religinę-filosofinė, o gyvenimo tikslas — gilintis į religiją, pranciškonišką ideologiją, poeziją, muziką, dailę ir šiomis kūrybinėmis vertybėmis kilninti save bei savo tautą. Kad labiau praplėstų kultūrinį akiratį, Tėv. Edmundas šiais metais aplankė išeivijos lietuvius pranciškonus ir kiek ilgiau pagyveno JAV ir Kanadoje, visur įsijungdamas į lietuvių religinį ir tautinį veikimą.
 
E F A T A

Jaučiu,
kaip visagalė Viešpaties ranka
Skausmingu kaltu
Kalčių granitą kala
Ir savąjį gyvybės kvapą kvepia,
O aš, kaip giliame miege,
Akių praplėšti neįstengiu
Ir nuo tų smūgių kaistančia širdim
Ištarti D ė k u i nepajėgiu,
Bet visa žino Tas,
Kuris galingo džiaugsmo liūtimi
Nuplauna dulkių sluoksnį
Nuo savo darbo vaisiaus.

T Ė V Y N Ė S   K V I E Č I A M I

Pavasariniai medžiai,
Tirštai žiedais aplipę,
Laukai ištirpstantys
Toli, žydroj mėlynėj,
Paukštelio čiulbesys
Kažkur arti, kažkur tai praeity,
Lyg laiko skambesys,

   į širdį giesmę siunčia:
   Karalių Mindaugo ir Vytauto,
   Kazimiero, Maironio.
   Šalkauskio, Pečkauskaitės, Reinio
   Ir mano lupose iš naujo gimsta
   Brangioji Lietuva.

Kur taip tirštai žiedais aplipę
Tėvų bei protėvių sodinti medžiai
Ir šimtmečiais palaistyti krauju,
Iš meilės tau pražydę,
Graudžios procesijos kelionėje
Save aukoja dangui.

į eilę, broli, sese,
Šventųjų kankinių ir karžygių
Skubėkit stoti:
Parymoję po kryžiais,
Palaimos melskit.

Torontas, 1990.11.16
 
A G O N I J A

Dejonės, aimanos
       Širdies gelmėj, lyg kirčių smūgiai,
       Ant švento kūno krenta,
       Ir kruvinom pėdom
       Istorija per sopulingą sielą
       Gyvybės vilnimis
       Prakeiktą laiką neša.
 

Tiktai malda,
       Kaip pabaidytas paukštis,
       Prie amžinybės vartų sklando:
       Abba — Tėve,
       Tebūnie...

Ak, tebūnie, Karaliau, tau
          Erškėčiai,
          Paniekinimo rūbas,
          Kryžius. —
          Baroko ir renesanso katedros
          Gudriai uždengs kančių žymes,
          Kad niekas neišgirstų

To žodžio T r o k š t u-
         Nakties tyla
         Ir kraujo prakaitas,
         Bet jūs dar miegat! _


O ne, Karaliau, tiktai pažvelk:
       Maža Tauta
       Graudžių verksmų giedoti nepaliauja
       Ir jos vaikai
       Po LIETUVOS vardu,
       Susikabinę rankomis
       Tava viltim
       Pasauliui šviečia.
 
P R A E I T I S

Taip, taip, Įžengdavai tu, praeitie,
Po amžinų svajonių nuometu, iš protėvių kapų
Į mano vienišos vaikystės kambarėlį,
Tarytum krikšto motina su dovanom:
Tyrų tyriausiom ašarom, dar nė kieno neišverktom,
Palengvėle susvisdama, lyg bundanti diena.

Ir patylom Įliedavai tu jas j mano sapną,
Jau pilną pilnutėlį vasarinio žaismo.
Aš slėpdavaus kantičkų giesmėse,
Kurių vaizdai išplūsdavo ir iš tiesos, ir iš apgaulės klodų;
Tuoj nelauktai klaidžios dykynės sausroje.
Sutvindavo vandens klanai iš tavo ašarų lietaus —
Su kylančia nuo jų migla — su nuojauta aukos.

Pabusdavau sušilęs, virpantis,
Tarytum nuplaktas Žmogaus sūnus,
O tu, rytinėje maldoj pažvelgus į mane,
Belaukiantį nors trupinėlių nuo šykščių valdovų puotos stalo,
Lėtai nutoldavai, lyg karavanas,
Nebeaprėpiamų smėlynų kauburiais.

O praeitie, kuri dabar jau kas akimirką apkabini mane,
Aš tik gyvenimo sausroj įspėdavau tavųjų dovanų palaimos paslaptį —
Tada, kai vilgiau ašarom žaizdas savosios sielos,
Ir tik tuomet, tiktai tuomet manasis dėkingumas,
Tarytum tas iš Nojaus arkos paukštis,
Jau nebegrįždavo namo —
Ilsėdavosi prie ramybės uosto.

Bruklynas, 1990.V.27

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai