Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MUSŲ KLASĖS VYTURĖLIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   
Praeitis dažnai prisimena taip netikėtai ir tokiu kampu, kad pats nustembi: argi taip galėjo būti. O buvo.

Tai buvo seniai, kai mūsų knygų krepšelyje buvo kreidos gabalėlis ir keli kaštanai. Su kreida aprašėme Varduvos tilto atramas ir iš vandens išsikišusius pakrančių akmenis. Rašėme gi savo vardo ir pavardės pirmąsias raides — inicialus. Jau tada mum atrodė, kad mes esame lyg kokie napoleonai, persų šachai ar karaliaus Mindaugo pasiuntiniai. Toks didelis būdamas, kaip neparašysi savo inicialų. O mes buvome tik pirmokai!

Praėjus tą Varduvos tiltą, priešais buvo senutė bažnytėlė, iš to kuklumo ir senatvės susitraukusi lyg kokia pamaldi ir nusenusi davatkėlė. Prie aplūžusių vartelių dvi senos liepos. Prie tvorelės, kur sukosi kelias, stovėjo elektros stulpas, jis vienas pats buvo įsibridęs į senovę ir švietė vakarais tik mum, kai mes klegėjome namo, prisisiautę mokyklos aikštelėje.

Nerūpėjo mum nei ta bažnytėlė, nei senos liepos. Mes sukome savo portfeliukus aplink ir ėjome į tą kelią, kuris atsirėmė į mūsų mokyklos duris. Atrodė mum, kad tą bažnytėlę paliko praėję amžiai, kažkokie bajorai, medžiotojai, kurie čia gąsdino stirnas. Kad ten kas gyventų, kokias pamaldas laikytų, niekas apie tai nepasakojo.

Bet kartą, kai mes išdykaudami skubėjome į mokyklą, pamatėm keistą reginį. Ant tų vartelių buvo alkūnėm pasirėmęs žmogus. Jis stebėjo mus ir pamojo ranka, kad mes prieitume.

Negi iš tos bažnytėlės išėjo koks šventasis, nužengęs nuo altoriaus? O gal atkeliavo bajorijos palikuoniai? Mūsų klegesys nutilo. Priėjome arčiau. Tas ant vartelių pasirėmęs tarė:
— Aš esu altarista, senas kunigas, neseniai čia atkeltas. Ateikite į mano bažnytėlę, patarnaukite mišiom. Kas iš jūsų moka tarnauti?
Tik dabar pamatėm, kad čia būta kunigėlio — už vartelių juodavo sutana. Kunigas dabar ištiesė delną, kuriame buvo keli saldainiai. — Paimkit! — pasiūlė jis ir šypsojosi maloniai, jaukiai.

Aš buvau toks "klapčiukas" ir net pagarsėjęs savo parapijoje, — kunigai pagirdavo, kad moku "ministrantūrą", kad aiškiai ištariu kiekvieną lotynišką žodį, nors jo ir nesuprantu. Kartais tie kunigai man duodavo net po litą už patarnavimą mišiom.
Kažkaip sumišau, pajudinau portfeliuką, ir senuko žvilgsnis sustojo ties manim:
—    Atrodo, kad tu tikrai moki, a?
Ir ką aš galėjau sakyti. Tokių senų kunigų mačiau ne vieną. Daugumą jų senatvė pridengė šykštumu, kietumu, o čia šypsosi prieš tave. Ir dar saldainį duoda.

Prisipažinau, kad moku.
—    Ateik rytoj 7 valandą. Matau, gyveni kažkur netoli, prie malūno išplūsko. Nebus iš kelio. Ateik, — dar kunigas pridėjo, kai mes jau sukome į mokyklos kelią.

Visi pirmokai yra išdaigūs ir kandūs. Ir man tuoj pridėjo:
—    Tai išeisi į zakristijonus, o gal ir vargamistra būsi?
—    Gal tau išdrebins 25 centus! Ir tuos atnešk mums, nusipirksime žemės riešutų!
Mano portfeliukas jau nesiūbavo į šonus, ir mano mintys nesiblaškė. Ir ko sutikau! Reikės keltis, skubėti! O gal ir gerai. Tai patiks mamai!

Ir kodėl turi patikti mamai? Mama — mano mylimiausia, mano brangiausia. Be jos — nieko neturiu.
Mes esame neturtingi. Mama našlė. Neatsimenu, kada šiltine mirė tėvelis. Gyvename mažame miestelyje prie Varduvos. Turime ten trobelę, daržinę su karve ir dviem kiaulėm ir du hektarus žemės. Toliau, kur didžiosios Alksnų ganyklos, kur yra Sakalo kalnas, ten dar yra žemės lopelis su pievų diržu. Ten yra dar koks hektaras. Visi tai žino, kad mes turime tris hektarus, ir mus vadina—bubelnin-kais, žmonėmis, kurie savo žemelę gali švarku užsikloti, o derlių susipilti į priejuostę. Tai žmonės, kurie yra lyg nubyrėję nuo didžiosios kūlės. Ne javų pilni maišai, o tik maža sėtuvėlė.

Taip mes ir gyvenome. Žemelė buvo mum gera, — mes ją mylėjome, ir ji mus mylėjo, — atidavė visa, ką galėjo. Mes turėjome valgyti, bet visada trūko — pinigėlių. Jie neauga kaip žirniai ar pupos. Reikia juos užsidirbti. Bet kaip?

Štai ir išmokau tarnauti mišiom. Man tokiam vyrui atrodė, kad tai labai geras amatas. Per didžiuosius atlaidus kai čia būdavo tirštai kunigijos, namo parnešdavau dešimt litų ar net daugiau. Visa atiduodavau mamai. Tikrai norėjau į pirmą krautuvėlę užbėgti, kur tokie išsipūtę saldainiai, karvutės. Mano vaikiškos dienos šaukėsi žaislų, bet ašarotom akim skubėdavau namo, kad nepasiduočiau pagundai. Vieną kartą buvo virtuvės durys praviros. Aš stovėjau priemenėje ir mačiau per plyšį, kaip verkia mama. Ji sėdėjo prie stalo ir pirštu stumdė paskleistus pinigėlius. Stumdė vienaip, kitaip, ir aš supratau, kad jai stinga tų paprastų paprasčiausių pinigėlių. Dėl to ji ir ašarojo.
Išbėgau iš priemenės. Prisiglaudžiau prie trobos galo, kur tokia sena palinkus obelis. Mama sakydavo ne kartą, kad po ta obelim sėdėdavo mano tėvelis ir skaitė lietuviškus laikraščius. Man tai buvo šventa vieta, kuri saugo tėvelio prisiminimus. Ir jis išlaikė mus. Ir ką — ir aš turiu išlaikyti mamą, tą brangiausią. Tada apsiašarojau ir sau pasakiau: padėsiu mamytei, kad pinigėlių ant stalo būtų daugiau. Aš noriu labai mokytis, bet kaip, kaip?

Neturtas man davė tik klumpaites medines, bet mano galvos nepalietė. Ji buvo šviesi ir visa suprato, atsiminė, ką sakė mokytojas. Todėl ir skubėjau kiekvieną rytą į savo parapijos bažnyčią. Kalbėjau plonu balsu, buvau visiem lipšnus, visada atsistojau į paskutinę vietą, kad kitiems būtų patogiau. Jie ir praminė mane Vyturėliu. Juk vyturėlis ankstų rytą kažkur aukštai pakilęs skambina mažu varpeliu ir pradeda dieną. Ir aš skubėjau miestelio gatvėm, kad ten, bažnyčioje, būčiau pirmutinis. Man patiko apeigos, vaško kvapas, smilkalai. Visa atrodė šventa ir kilnu, ir aš menkiausias štai galiu ten dalyvauti, savo rankom paliesti.

Savaitės gale ar sekmadienį tą Vyturėlį prisimindavo kiti, kurie sukiojasi prie altoriaus, buvoja zakristijoje. Tai buvo mano uždarbis, kurį parnešdavau mamai.

Kai baigiau mokyklą, mano mokytojas Stasys Būdavas atėjo į mūsų kiemą ir mamai dovanojo šiuos žodžius:
— Sauliukas geriausiai baigė mokyklą. Jis turi galvą mokslui. Leisk į gimnaziją. Pridėsiu ir aš, ir mūsų kunigėliai.
Buvo saulėta pavasario diena. Pavasariu alsavo ir mūsų kriaušė, ir klevai. Staiga pajutau, kad aš nematau mūsų medžių. Mano akys buvo pilnos ašarų, o mano širdelė buvo pilna išgąsčio. Pribėgau prie mamos, nutvėriau jos ranką, bučiavau ir verkiau, ir prašiau:
—    Mama, aš noriu mokytis. Aš greitai pats užsidirbsiu.

Mama paglostė mano galvą, priejuostės kampu nubraukė ašaras. Jaučiau, kad ji patenkinta tuo, ką sakė mokytojas, bet kaip leisti į gimnaziją? Ji pajuokavo:
—    Pažiūrėsime, iškulsime pupų pėdą ir išleisime sūnelį į mokslus. Gal bus kunigėlis, kaip monstrancija papuoš mūsų bažnytėlę.
Taip mane pradėjo rengti gimnazijai ir mano mokytojas ir visi tie, kurie ten buvo prie altoriaus, ir zakristijoje. Taip ir patekau į pirmą klasę. Gyvenome trys viename kambaryje ir turėjome šeimininkę Magdaleną, kuri buvo mano draugo teta. Aš taip bijojau, kad kartais ko nepadaryčiau, kad manęs neatskirtų nuo draugų. Juk aš pražūsiu. Visur stovėjau paskutinis, ir į lovą guliau, atkalbėjęs kamputyje poterius.

Mokytis lengva, bet kaip mano mamytė, juk jai nieko neuždirbu. Ir dabar štai prie vartų senas kunigėlis pakvietė mane. Stai ir prasideda nauji laikai man, mažam Vyturėliui.

Kitą rytą, kuris buvo šiltokas, jau prieš septynias stovėjau prie bažnytėlės zakristijos. Iš čia matyti ir sena susigūžusi klebonija, kur gyvena šis altarista. Jis tuoj pasirodė take. Lingavo pasiremdamas lazdele. Pradžiugo pamatęs mane. Tikrai buvo patenkintas, kad atėjau.

—    Še raktą, atidaryk zakristijos duris, atidarysime ir didžiąsias duris. Tuoj ateis dvi moterėlės. O dabar mano parapija kaip Šiluvos parapija, jau turiu ir tarną, ir zakristijoną.

Kunigas man padavė raktą, kokio sprindžio didumo. Dabar pamačiau, kad jo rankos apipintos gyslų tinklu, pirštų galai išsukinėti. Senatvė ir čia — pirštuose, ir veide, ir sutanoje, ir toje sukiužusioje klebonijoje. O kas bus bažnytėlėje?
Raktas didelis, bet sunku jį pasukti. Net lūpą prikandau, kol jis cypdamas atidarė duris. Dvelktelėjo keistas kvapas. Tai vaškas, bažnytiniai drabužiai alsuoja.

Zakristija maža, vos gali apsisukti. Kunigas tuoj atstūmė duris į bažnyčią. Bažnyčios erdvė buvo nejaukiai tuščia, pavargusi nuo senatvės. Rytiniuose languose jau buvo tekančios saulės spinduliai ir tartum sakė, kad ir pro senatvę ateina šviesa ir gėris.
Kunigas nučiužėjo prie didžiųjų durų. Sekiau jį iš paskos. Ties durim jis sustojo, atsisuko į mane ir paklausė:
—    O kaip tavo vardas?
—    Saulius.

Jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau, rodydamas, kaip reikia atidaryti ir šias duris.
—    Sauliuk, tos durys užsklęstos iš vidaus. Dar turi ir kablį. Rytoj jas atidarysi ir pažiūrėsi, ar nieko nėra numesta ant bažnytėlės akmeninių laiptelių. Mano didžioji parapija gali išsigąsti.

Grįžom tuo pačiu būdu į zakristiją. Jis pirma, o aš paskui. Aplinkui suolai rudi, seni. Ant tako iškritusi maldaknygė ir atsivožusi lyg skųstųsi, kad niekas jos nepakelia. Mano rankos tuoj užskleidė tą skundą ir padėjo ant seno suolo. Kadaise ir čia buvo žmonės, gal bajorai, gal medžiotojai, bet ir jie juk buvo žmonės, išėjo iš tos bažnytėlės ir ją paliko mums, o mes tokie seni ir tokie jauni. Ir ką čia veiksime?

Kunigas pastebėjo, kad aš surinkau maldaknygės paveikslėlius ir ją užvožęs padėjau ant suolo.
—    Ačiū tau, Sauliuk, kad surenki Dievo žodį ir žmogaus atodūsius. Iš senų rankų iškrito ir ji laukė tavęs, kad su meile pakeltum senovę.

Zakristijoje jis manęs paklausė, ar moku aprengti kunigą mišiom. Taip norėjau pasigirti, kad čia tai mano "specialybė", bet tokiu atveju visada prisimenu mamos žodžius: nesigirk, nesipūsk, būk visada mažas, nes mažas būdamas būsi ir didelis.
Tuoj jam parodžiau savo sugebėjimus. Patraukiau vieną stalčių, kitą, kur sudėti arnotai. Pažiūrėjau į kunigišką kalendorių — rubricelę, kur pažymėta, kokios spalvos turi būti liturginiai rūbai. Kunigui pasakiau net arnoto spalvą ir jau traukiau stalčių, jo ieškodamas.
Senukas jau tikrai buvo patenkintas ir šypsojosi man, net mano galvą paglostė.

Padėjau albą, juostą, stulą, arnotą, sudėjau taip, kad būtų lengva juos užsivilkti.

Kai užsivilko albą, net atsiklaupęs sutampiau jos klostis, sutraukiau vidurį, kad būtų stamantru ir gražu.
Jau kunigas apsirengęs, ir aš su kamžele, o dar žvakės neuždegtos. Senukas mane apžvelgė ir paklausė, ar pasieksiu. Ha, man tik viena pramoga. O kur degtukai?

Atitraukė stalčių prie sienos ir padavė degtukų dėžutę. Dabar jau viskas paruošta, galime žengti prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę. Tais gražiais žodžiais prasideda mišių maldos. Tiek man išvertė iš lotynų kalbos, o kitų šventųjų žodžių prasmės aš nežinau. Jie paslėpti ir patikėti tik išrinktajam Dievo tarnui. Prie altoriaus laiptų gali būti ir jaunystė, tokie kaip aš, o ten aukščiau — jau reikia rimties ir senatvės.

Prie zakristijos durų patraukiau signorėlį - varpelį, patraukiau tik vieną kartą, nes mišios bus skaitytinės. Kunigėlio didžioji parapija — abi moterėlės jau baltavo savo skarelėmis bažnyčioje.

Kai priėjome prie altoriaus, pamačiau, kad žvakės aukštokai, sustatytos ant antro paaukštinimo. Bet mano akys tuoj pastebėjo prie altoriaus kampo padėtą suolelį. Kai mišios iškilmingos, su Švenčiausiu Sakramentu, suoliukas labai reikalingas. Koks kanauninkas, apsunkęs nuo gyvenimo, juk nepakels monstrancijos viršum tabarnakulo. Reikia jam suoliuko, kurį braškina savo svoriu.

Vikriai pašokau, paėmiau suoliuką, atsistojau ir uždegiau abi žvakes, vėl suoliuką pastačiau į jo vietą ir pats atsiklaupiau kunigo kairėje. Kunigas mane sekė ramiai, aš kai atsiklaupiau, jis padarė didelį kryžiaus ženklą ir garsiai pradėjo:
—    Introibo ad altare Dei.
Ir aš jam atsakiau, tardamas kiekvieną žodį aiškiai, garsiai, kad bažnytėlė prisildytų mūsų maldos:
—    Ad Deum, qui laetificat juventutem meam. Kunigas  pakreipė  galvą  į  mano  pusę  ir
pasižiūrėjo. Supratau, ką tai reiškia. Taip padarė man ne vienas kunigas, nes mano lotynų kalba skambėjo, virpėjo ore. Ji buvo nesuprantama, bet visi jautė, kad tai šventa angelų kalba.

Ir kunigo pavargęs balsas, ir mano jaunas virpąs balsas prikėlė bažnytėlę naujai dienai. Tiksliai žingsniavome aplink altorių, nešiau mišiolą, pyliau vandenį ir vyną, skambinau varpeliais.

Pasibaigė mišios su laiminimu, su senatvės šypsena ir jaunatvišku skubėjimu. Vėl pasidėjau suoliuką, užgesinau žvakes ir dabar pirmas vedžiau kunigą į zakristiją. Padėjau kunigui nusirengti, liturginius rūbus sudėjau į stalčius. Tuo metu kunigas atsiklaupęs baigė kalbėti maldas. Jaučiau, kad savo darbą atlikau kaip tikras specialistas.

Kunigas baigė maldas ir paprašė, kad uždaryčiau didžiąsias duris. Daugiau čia niekas nebeateis per dieną, tegu bažnyčioje gyvena viena amžinoji lempelė ir ta didžioji tyla. Uždariau didžiąsias duris, užrakinau ir zakristiją, ir raktą padaviau kunigui. Raktą jis paėmė pamažu ir įsikišo į sutanos kišenę. Jaučiau, kad jis mano darbu tikrai patenkintas, kad jis nori kažką man pasakyti. Jis tikrai nesitikėjo tokios mano paslaugos.
—    Sauliuk, tu labai gerai patarnavai mišiom. Džiaugiuosi, kad tu savo jaunystę atnešei prie tų senų žvakių. Ir ką aš tau duosiu, kad čia nieko neturiu. Ar tu jau valgei? Eime pas mane.
—    Aš turiu skubėti į mokyklą, — atsakiau jau nedrąsiai.
Kunigas nusisuko į taką, mačiau — per jo raukšlėtą veidą ritosi kelios ašaros. Jis kišo ranką į sutanos kišenę ir iš ten ištraukė raudonskruostį obuoliuką.

—    Duosiu tau, ką turiu. Tokį obuoliuką suvalgau grįždamas iš bažnytėlės. Imk, Sauliuk, tau bus kelias į   mokyklą linksmesnis.
Man buvo taip nepatogu imti obuoliuką, bet jis man bruko į kišenaitę.
—    Parėjęs rasiu kitą, o tu pamatysi, koks tai obuolys. Tavęs, Sauliuk, neužmiršiu. Rytoj vėl ateik.
Jis nulingavo takeliu į namelius, kurie iš mandagumo buvo vadinami klebonija. Aš išsitraukiau obuoliuką iš kišenės ir pasižiūrėjau. Tikrai gražus, niekur nematytas. Ne, aš jo nevalgysiu, jį parnešiu mamytei.

Mano kambario draugai jau buvo išėję į mokyklą, tai aš greitai paslėpiau obuoliuką po čiužiniu prie galvos kampo. Ten jo niekas neras. Griebiau savo krepšelį su knygomis ir išskubėjau į mokyklą.

Taip ir pradėjau savo gyvenimo naują tarpą, tokį menką ir tokį svarbų man.
Kitą rytą vėl buvau bažnytėlėje. Dabar ėjosi dar sklandžiau, nes čia nebe naujokas. Po mišių, kai užrakinau zakristijos duris, kunigėlis man davė visą sidabrinį litą. Taip jis man davė kas antrą dieną. Kai savaitė baigėsi, aš turėjau tris litus. Jis paklausė, ar aš būsiu sekmadienį. Atsakiau, kad šeštadienį po pamokų išeinu pas mamą pėsčias. Man kelio buvo devyni kilometrai.

Ir su kokiu džiaugsmu tada nešiau tą keistą raudonskruostį obuoliuką ir tris litus. Padėjau virtuvėje ant stalo ir pasakiau mamai:
—    Mama, aš jau uždirbu savo mokslui. — Pabučiavau mamytės ranką ir prisiglaudžiau. O kaip man buvo sunku svetimam mieste be mamos, be mūsų namelių! Žinau, tie mūsų nameliai menki, bet man atrodė kaip didžiausi karaliaus rūmai. Kokia miela mūsų virtuvėlė su stalu, kurio kampai nupjaustyti, ta molinė asla, virtuvėlė, kur visada stovi du katilai. Ten sėdi ir katinas, mano draugas.

Štai grįžau į tą malonų namų kvepėjimą, prie durų girgždėjimo ir parnešiau savo dalį, kad būtų mamai lengviau.
Ir kita savaitė buvo panaši. Aš juk patyręs bažnyčios tarnas, zakristijonas. Ir dar daugiau. Kai pasibaigė pirmas trimestras, mūsų klasės auklėtoja, jauna ir jautri mokytoja, priėjo prie manęs, apkabino mano pečius ir priglaudė prie savęs. Ji sako:

—    Sauliuk, tu mūsų klasės geriausias mokinys ir mūsų mokyklos geriausias piešėjas.
Tie žodžiai nepasiliko tik mūsų klasėje. Jie išskubėjo į mokyklos aikštę, juos nunešė ir mano senam kunigėliui.
Ir jis kalbėjo:

—    Aha, Sauliuk, jei tu šitaip pagarsėjai, tai turėsi papuošti ir mano stalą. Turėsi ateiti pas mane pietų. Pas mane pamatysi tai, ko niekur nematei. Kokią penktą valandą. Kada galėsi. Bus dar netamsu sugrįžti. Tokios garsios parapijos garsų zakristijoną būtinai turi priimti. — Senuko veidas spindėjo džiaugsmu, kad štai jaunutis Vyturėlis jam skamba rytmečiais.
Reikėjo eiti. Buvau jau pripratęs prie altaristos, kuris buvo geras, linksmas žmogus, kuris džiaugėsi viskuo, kas aplinkui dėjosi. Todėl jis ir buvo geros nuotaikos, savo dvasia pakilęs viršum pavargusio kūno, kuris ieškojo poilsio.

Parinkom ketvirtadienį. Taip nusprendė mano pamokų tvarkaraštis. Tas jo namas, vadinama klebonija, buvo visai prie mūsų mokyklos sporto aikštės. Tuoj už vartų buvo aukštos kartys su apyniais. Kas juos ten pasodino, kas prižiūrėjo, nežinau. Kunigėliui tikrai nereikėjo, bet koks kaimynas, mėgėjas gyventi iš svetimo, ten skynė apynius ir darėsi gerą alų ir tikriausiai negeru žodžiu prisiminė šį senuką. Va, kelmas pasenęs, vos pajuda.

Bet tas senukas nebuvo kelmas, nors ir sunkiai judėjo. Tai teko man pačiam patirti.
Sutartu laiku atsiradau prie altarijos durų. Namas nukaršęs, pritūpęs, niekam jau nereikalingas, bet štai gyvena kunigas, kuris visą savo gyvenimą atidavė žmonėm, kad jie būtų geresni. Ir tikrai jie buvo geresni, o jam leido gyventi sename pabėgusiame name.
Kaip ir visi namai tame krašte, taip ir šis turėjo stiklinį priebutį, vadinamą gonkomis. Ten ir sėdėjo mano altarista, laukdamas manęs. Ir pamatęs mane tuoj atsistojo, atidarė duris į gonkas ir įleido mane. Jis dar garsiai sušuko:
—    Mūsų garbingas svečias jau atėjo!
O man taip nejauku, net baisu. Senukas atidaro duris, liepia man eiti pirmam. Į ką tai panašu. Bet senukas namuose atrodo kur kas geriau — toks tiesus, nepakrypęs, toks šviesesnis, linksmesnis.
Užgonkų buvo priebutis, priemenė, kur svečiai turėjo palikti savo paltus, skrybėles, bet aš nieko neturėjau, tik savo jaunystę. Ją ir įsinešiau į vidų, tiesiai į valgomąjį.

Ilgokas stalas apdengtas drobine staltiese, dvi lėkštės, du stiklai, šakutės, peiliai. Ir kaip tai baisu! Man atrodė visada, kad valgyti gali tik savo namuose, tik artimų draugų tarpe, kitur — ne. Negražu. Dieve mano, net baisu. Bet čia turėsi valgyti. Ir kaip laikyti peilį, šakutę, šaukštą, kada baigti, kiek lėkštėje palikti.

Iš virtuvės trankiai bildėdama atėjo jo šeimininkė. Ji buvo kur kas senesnė negu mano mama. Rūstaus veido, išdidi. Tai moteris, kuriai ir viso pasaulio neužtektų, o dabar štai turi būti tokio senelio šeimininke, nes ir ji pati sena ir neturi kur dingti. Ji taip ir sustojo prie stalo galo, įrėmė savo tvirtas, aptukusias rankas į šonus ir visa savo didybe užgožė mane:
—    Tai šis svečias, garbingas svečias? Jis tik vaikigalis, kopūsto lapas.
Rodos, būčiau palindęs po stalu, kad tik negirdėčiau jos griausmo, bet senas žmogus juk visada turi begalinę gerų žodžių atsargą ir moka juos panaudoti. Ir tai didybei jis tuoj rado gerų tepalų ir kvepalų.

—    Mieloji Liaukadija, visi žinom, kokia tu gera virėja ir šeimininkė, net vyskupas visada tau dėkoja. Sis jaunuolis yra geriausias mano mišių patarnautojas, geriausiai ištaria lotyniškus žodžius. Jis yra pirmos klasės pirmas mokinys ir geriausias visos mokyklos piešėjas. Jis užaugs, iškils kaip tie apyniai prie kelio ir visada sakys, kokia Liaukadija buvo svetinga, kaip ji jaunuolį priėmė. Jis bus didesnis už mus, už tuos, kurie buvo prieš mus, nes taip turi būti. Mes turime augti.

Šeimininkė tikėjosi, kad čia bus valsčiaus viršaitis, sekretorius, gal kas iš girininkijos, o jai patiko girininkas, gal koks mokytojas, o dabar — Viešpatie, apsaugok, kur mes einame! Bet klebono žodžiai buvojai malonūs. Ji nebebuvo rūsti, bet buvo tikrai išdidi, nes kaip kitaip pridengsi savo tuštybę.

Ir sriuba, ir kotletukai, ak, Dieve mano, namuose būtų tai be galo gardu, o dabar tik kančia ir baimė. Dar servetėlė. Gerai, kad šeimininkė išėjo ir mane išgelbėjo kunigas. Jis pasakė, kad servetėlę užsikiščiau už moksleiviškos apykaklės.

Kunigas klausinėjo apie mano namus. Ir visa pasakiau, kad mama našlė, kad turime tik tris hektarus, kad labai noriu mokytis ir man tai patinka.

Ačiū Dievui ir Panelei Švenčiausiai — pavalgėme!
Mano ir nugara šlapia nuo tos baisios įtampos. Bet kunigas štai keliasi ir man sako:
—    Mes dar gersime arbatą, bet prieš tai noriu šį tą parodyti. Eime.
Jis ėjo be lazdos, šiek tiek sviręs į dešinę ir man pamojo, kad jį sekčiau. Tai buvo visai gretimas kambarys. Kas čia buvo senais laikais, nežinia. Gal ponai lošė kortomis, gal stumdė bilijardo kamuoliukus, gal užeidavo parūkyti. Dabar čia buvo tikrai keistas, niekur neregėtas vaizdas. Panašu į krautuvę, nes aplinkui tik lentynos lentynos. Ant tų lentynų kažkas padėta, paguldyta, net sunku įžiūrėti.
Kunigas išsitiesė, pasidarė lyg didesnis. Jo veidas švytėjo pasididžiavimu, jo balsas buvo sodrus ir tvirtas. Jis paklausė:
—    Kas čia, Sauliuk?
—    Nežinau... Kažkokie popieriai sudėti...

—    Taip, čia yra sudėti laikraščiai, tik laikraščiai. Pasaulyje išeina daug laikraščių, ir čia yra sudėti viso pasaulio lietuviški laikraščiai. Juk girdėjai, kad buvo uždrausta spauda.

—    Taip, rusai 1864 metais uždraudė spausdinti lotyniškomis raidėmis knygas ir laikraščius. Spaudos laisvę suteikė 1904 metais.
—    Gerai atsakei. O kas buvo knygnešiai?
—    Tie, kurie iš prūsų slapta nešė knygas į Lietuvą ir jas platino. Jie ir vadinami knygnešiais.
—    Gerai atsakei, Sauliuk. Lietuvių tauta ilgai kentėjo ir kovojo dėl savo lietuviško rašto — spausdinto žodžio.

Knygnešiai ir kiti lietuviai dėl spausdinto žodžio buvo tremiami į Sibirą. Ir kas mums dabar brangiausia, tai lietuviškas spausdintas žodis, dėl kurio tiek kentėjome. Ir dabar, ką tu matai, matai visus lietuviškus pasaulyje leidžiamus laikraščius: Lietuvoje, Amerikoje, Škotijoje, Kanadoje. Čia yra net komunistiniai laikraščiai. Tegu ir jie būna šioje kolekcijoje, nors ir rašo prieš mūsų šventą tikėjimą. Pažiūrėk į šias lentynas, viską rasi: dienraščiai, savaitiniai, mėnesiniai, vaikų laikraštėlis "Žvaigždutė", "Saulutė", moksleivių "Ateitis", "Ateities spinduliai". Ir taip lentyna po lentynos.

Pats kunigas dabar apžvelgė savo turtus — lietuviško žodžio lentynas. Ėjo pro šalį, pakilnojo, parodė antraštes, pirmus puslapius. Staiga sustojo ir kalbėjo iškilmingai:
—    Jei kas man surastų dar naują lietuvišką laikraštį, tam tikrai duočiau dešimt litų.
Senukas kunigas buvo nebe tas, kurį mačiau bažnytėlėje, lydėjau prie altoriaus. Jis gyveno dabar ne mišių, bet lietuvių tautos mišiole, toks didis, iškilmingas, toks tvirtas ir pasenęs, o aš jaunas ir toks silpnas.

—    Tai ir norėjau, Sauliuk, tau parodyti. Aš senas, ne daug ką galiu, bet aš galiu branginti lietuvišką žodį. Lietuvių kalba leidžiami laikraščiai tai mano pasididžiavimas. Eime gerti arbatos! Kai mes augome ir mokėmės, mum neleido lietuviškai kalbėti, o tu štai kalbi ir esi pirmas mokinys, ir tu vienintelis, kuris matei, koks didelis spausdintas lietuviškas žodis. Čia jis visas, ir daugiau nė vieno laikraščio nebėra. Tikrai duočiau tam dešimt litų, jei atneštų man nežinomą lietuvišką laikraštį.

Prisiminiau tada Telšių gimnazijoa gimnazistą, kuris man pasakojo, kad jie leidžia laikraštuką, jie — mokiniai. Jie gali, o kodėl aš negaliu. Tokį laikraštuką pridėčiau prie tos kolekcijos, ir klebonėlis, ką tu manai, man dešimt litų.

Arbatos stiklas ant stalo ir du sausainiai. Gerai, kad nėra šeimininkės didybės. Šiaip taip išgėriau, vieną sausainį sukramčiau, o kitą įsikišau į kišenę. Atsiprašiau, jau laikas man grįžti prie knygų.

Senasis kunigas pakilo lyg iš senoviškų mandagumo knygų, — jis mane palydėjo takeliu pro bažnyčią ir net vartelius atidarė ir pasakė žodžius, kurių aš neužmiršau niekada:
—    O kaip džiaugiuosi, kad aš senis galėjau parodyti jaunam lietuviškojo spausdinto žodžio turtą.
Draugam nieko nesakiau, kur buvau, ką mačiau. Vakare, savos lovos kampelyje susigūžus, sugrįžo visi matyti vaizdai, įsidegino žodžiai atmintyje su nauja prasme. Lentynos, lentynos, apklotos ne saldainiais, šokoladu, o spausdintu lietuvišku žodžiu. Ir jis, buvęs niekas, dabar brangenybė. Ir visi laikraščiai, ir nėra daugiau. Visi. Ir duosiu dešimt litų, jei surasi dar čia nesantį laikraštį.

Mintis baisi, pagauli, nešanti nemigą ir rūpestį. Ir ėmiau lankstyti popierių lapus, braižyti, kažką sukurti, kas būtų panašu į laikraštuką. Juk galima parašyti apie mokytojus, mūsų klasę, draugus, žaidimus ir sportą.

Pas draugą pamačiau "Skautų aidą". Ir tai man buvo naudinga, juk galima daug ką nupiešti, o piešti — aš moku.
Pradėjau slaptą darbą — išleisti dar naują, niekur nematytą, niekam nežinomą naują laikraštuką. Suradau ir pavadinimą. Juk mes menki, tik pirmokai, ir aš labai menkas, tai pavadinimas labai tinka — "Mūsų klasės vyturėlis".

Mane pagavo kažkoks sapnas, tai, ko negalėjau gerai suprasti, bet kuris tave traukia ir traukia. Ir niekam nesakiau — piešiau, rašiau, projektavau. Paskui su "rondo" plunksna ir tušu dailiai perrašiau, perpiešiau. Iš sąsiuvinio išplėšiau puslapius ir tai prirašiau net šešis puslapius. Štai ir laikraštukas — su piešiniais, su aprašymais, su linkėjimais, su aprašymu, kas anksčiau buvo mūsų mokyklos pastatas, ogi buvo grūdų sandėlys bado metam. O dabar, kaip simboliška, gimnazijos pirmos keturios klasės, nes Lietuvą ištiko dvasinis badas.
Savo darbu buvau tikrai patenkintas. Kažkokia šiluma atėjo į mano kampelį. Visada buvau vienišas, taip juk reikėjo, negi imsi ir pritapsi, kurie turi draugus, didelius namus. Jiem nepavydėjau. Jų draugystės neieškojau, bet jutau, kad jie manęs ieško. O aš čia — užsiėmęs, tokį laikraštį kuriu.

Suradau spalvotą raudoną kardonėlio gabalą ir iš jo padariau viršelius. Va, štai po mišių imu ir užkalbinu savo altaristą, lietuviškojo žodžio saugotoja — Kunigėli, sakėt, kad ten visi laikraščiai, o aš radau dar vieną, kurio nėra jūsų lentynose.
Jis paėmė lyg nustebęs lyg nepatenkintas, ėmė sklaidyti, skaitinėti tai šen, tai ten. Jo apniukęs veidas ėmė giedrėti.

—    Taip, Sauliuk, to laikraštuko pas mane nėra. Ir jis ras garbingą vietą mano rinkinyje. Ateik šiandien būtinai. Aš savo pažado neužmiršau.

Jis tikrai linksmas, paglostė mano galvą, paplojo per pečius. Dabar užeiti negalėjau, nes manęs laukė mokykla, bet po pietų aš buvau tame sename name — altarijoje. Mane kunigas tiesiai nuvedė į tą kambarį, kur gyvena lietuviškas spausdintas žodis. Ten pačiame centre ant lentynos buvo padėtas mano "Vyturėlis", atremtas į sieną, kad geriau būtų matomas. Apačioje buvo padėtas popieriaus lapas, kuriame buvo įrašyta: "Tai naujausias lietuviškas laikraštis, pasirodęs tokiais ir tokiais metais, tokio mėnesio tokią ir tokią dieną. Jį suredagavo Sauliukas".

Kunigas tarė:
—    Džiaugiuosi, kad praturtinai mano kolekciją. Tai pats svarbiausias mano laimikis — naujasis laikraštis, nes jis toli nuneš lietuvišką žodį ir kitus pakels lietuviškam darbui. Taip, Vyturėli, čiulbėk visiems.
Ir kol aš gyvas, tau padėsiu, kad surastum lietuviško žodžio paslaptis. Tai pasakyk ir mamai.
Tada jis nuėjo į kitą kambarį ir iš ten atnešė sidabrinę lėkštę, kurioje buvo padėta popierinis pinigas — dešimt litų ir laiškas mano mamai.
Senos grindys girgždėjo, bet kažkur jau vyturia-vo vieversėlis.

Jis pabučiavo mano galvą, nubraukė ašarą nuo raukšlėto pavargusio veido ir palydėjo mane pro bažnyčios vartelius. Jau buvo vakaras, ir tamsa gulė senas liepas ir globė senuką kunigą, kuris lingavo su savo lazdele į sodo gilumą, o man buvo taip giedra, taip linksma, kad mano "Vyturėlis" tokioje garbingoje kolekcijoje, pačioje geriausioje vietoje gieda savo vaikišku balsu.

—    o —
Mama perskaitė laišką, taip pat vesdama pirštu nuo žodžio prie žodžio. Laiške senasis kunigas sveikino mamą, kad turi tokį puikų sūnų. Rašė nesirūpinti, nes jis padės šiam kilniam Vyturėliui aukštai iškopti, kad galėtų lietuviškai giedoti visiems.
Ir globojo mane senas kunigėlis tokia jautria širdimi. Aš turėjau pinigų ir knygų. Mama ir dabar sakydavo, kad yra geroji ranka, kuri globoja mažuosius ir neturtingus. Ir tu, Sauliuk, būk doras, kai užaugsi, ir būk ištikimas lietuviškam žodžiui.

—    o —
Tie žodžiai, padėti ant lentynos pas senelį kunigą, pakeitė mane. Aš vis mačiau ten savo laikraštuką tarp didžiųjų laikraščių ir tai skatino mane mokytis. Ir man sekėsi.
Mano senelis kunigas vis sunkiau lingavo su savo lazdele, o vieną rudenį, kai grįžau į ketvirtą klasę, jo neberadau...
Greit mokyklos raštinėje pasirodė keisti žmonės, kalbėjo su direktorium Jurgiu Košių, kuris paskui ir mane pašaukė. Direktorius aiškino:
—    Taip yra, jis yra mūsų geriausias mokinys.
—    Ar tamsta žinai, ką paliko senelis altarista? —Taip, žinau, jis paliko man meilę lietuviškam
žodžiui.
—    Tai niekniekiai. Mes esame jo giminaičiai ir jo testamento vykdytojai. Jis nuskriaudė mus. Jis aiškiai parašė, kad tiek ir tiek skiriama tavo mokslui, kad aš galėčiau lengvai baigti gimnaziją, o paskui likutį atiduoti mano studijom...

—    o —
Ir dabar matau tas lentynas, pačioje garbingiausioje vietoje tas mano ranka rašytas laikraštėlis. To senelio kunigo ir kitos geros rankos išvedė mane į tuos kelius, kad aš galėčiau pasidžiaugti savo ištikimybe lietuviškam žodžiui.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai