Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"DAILE 90" — SUBJEKTYVUS DAILININKŲ ŽVILGSNIS Į SAVO TIKĖJIMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIMANTAS KEZYS   

Kasmetinė jungtinė paroda "Dailė 90" vyko 1990 m. vasario 23 - kovo 4 d. Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Jos tema—"Religija lietuvių mene". Įėjus į parodų salę, iš pirmo žvilgsnio net neatrodė, kad tai būtų paroda apie religinį meną. Čia į akis nekrito akivaizdūs Kristaus, šventųjų portretai ar paveikslai bibliniais siužetais. Religija, tikėjimas atsispindėjo šioje parodoje plačiąja prasme, t. y., ne vien per bažnytinį, liturginį ar biblinį meną, o taip pat išreiškiant bendrąjį žmogaus susirūpinimą atrasti būties prasmę.

Ši paroda nepaliko "religiškumo" įspūdžio dar ir dėl to, kad joje eksponuojami darbai perteikė menininkų subjektyvius vertinimus ir asmeniškai išgyventus jausmus tikėjimo atžvilgiu.

Sakoma, kad menas, kaip žmogiškosios išraiškos priemonė, yra kalba, kuri turi skelbti tiesą objektyviai. Priešingu atveju ji būtų neteisinga kalba, arba melas. Vis dėlto, objektyvumo - subjektyvumo santykis dažnai kaitaliojasi visai nelaukta linkme.

Esame įpratę galvoti, kad tikrovė yra tik tai, kas egzistuoja šalia žmogaus sąmonės, ką suvokiame kaip objektyviąją mūsų apčiuopiamo pasaulio dalį. Tuo tarpu subjektyvioji tikrovė atrodo nereali. Ji sunkiau apibrėžiama, nepastovi, nelengvai įspraudžiama į matematiškai nustatytus rėmus. Vis dėlto ji realiai egzistuoja, ir daugeliu atžvilgių yra net gyvenimiškesnė už "objektyviąją".

Mene, kaip ir visoje žmogaus kalboje, viskas, stačiai perdėm viskas, yra persunkta subjektyvumu. Nėra nė vieno poeto žodžio, nė vieno paveikslo, kuris liudytų vien objektą. Vardinamas ar piešiamas daiktas automatiškai susiejamas su subjektyviaisiais kalbėtojo ar piešėjo sąmonės elementais: jausmais, įsitikinimais, įspūdžiais ir kitais gyvosios psichikos bruožais, veikiančiais kaip akiniai ar prizmės, pro kuriuos žmogus mato tikrovę.

Mąstančiam bei kuriančiam žmogui tikrovė niekada nebūna šimtu procentų objektyvia. Dar daugiau — kieno nors ištartas subjektyvusis žodis yra dar kartą susubjektyvinamas, vos tik jis pasiekia klausytoją. Klausytojas ar žiūrovas, priimdamas kito žmogaus išsireiškimą, perleidžia jį per savo sąmonę, kuri yra kitaip suformuota. Taigi visa mūsų apčiuopiama tikrovė yra ne objektyvi, o suvoktoji.
Kas nors galėtų paklausti, ar čia mes nepateksime į tokį subjektyvumo ratą, kuriame visai nelieka objektyvumo? Kiek jo lieka, kiek nelieka, čia ne vieta mums spręsti. Šį žmogiškosios epistemologijos fenomeną čia iškėliau, galvodamas apie minėtą jungtinę lietuvių dailininkų parodą. Ji tokia įvairi, dau-giaveidė, kad beveik neįmanoma atrasti jos bendrojo vardiklio. Net jeigu būtume paprašę tos pačios grupės kūrėjų nupiešti tą patį daiktą, pamatytume, kad nė vienas nebūtų nupiešęs jo vienodai. Tai suprantama, nes kiekvienas piešėjas turi kitokį matymo "aparatą".

Subjektyvumas mene jokiu būdu nėra blogybė, o stačiai būtinybė. Be jo patektume į vaizdų dykumą, kurioje jausmai, mintys bei troškimai būtų visiškai išdeginti. Mūsų žmogiškoje būsenoje tai būtų neįmanoma. Todėl paradoksaliai galima tvirtinti, kad gyvenimiškumas mene susideda tiek iš objektyviųjų, tiek iš subjektyviųjų elementų. Tai dvi tos pačios monetos pusės. Jos sudaro meno kūrinio tikroviškumą, autentiškumą, savotiškumą.

Šioje parodoje kūrybiškasis subjektyvumas veda mūsų kūrėją link įvairiausių tematikų, technikų, stilių bei meninių išraiškų. Žvilgterėkime į pasirinktųjų religinių temų gausą ir pabandykime jas suskirstyti į kokias nors kategorijas.

*
Kristologiniai svarstymai. Nors šioje parodoje Kristaus atvaizdų nėra daug, bet jie savotiškai intriguoja. Jadvyga Paukštienė savo paveiksle "Susimąstymas apie Kristų" supranta Dievažmogį kaip sudėtingiausią būtybę, kurios esmės negalima išsakyti viena figūra. Norėdama pabrėžti Kristaus neiš-sakomumą, Paukštienė nutapė Jį tame pačiame paveiksle tris kartus. Mykolas Paškevičius tiki Kristų esant vienu iš daugelio Dievo žemėn atsiųstų pranašų. Jis išreiškia jo figūrą realistine žmogaus forma, nes, anot jo, tik reprezentacinis priėjimas prie Kristaus pajėgia parodyti paties dailininko dvasinę būseną.

Bibliniai siužetai. Savo žvilgsnį į Šventąjį Raštą atkreipia du dailininkai. Ingalill Žukauskienė žiūri į jį gilaus tikėjimo akimis. Savo paveiksle ji vaizduoja reprezentaciniu būdu nutapytą atverstą Šv. Rašto knygą. Paaiškinime ji tvirtina, kad Šv. Raštas yra žmogui šviesa, vadovas ir maistas. Konstantinas Žardalevičius žvelgia į jį iš epistemologinio taško. Jo supratimu, Šv. Raštas yra žmogaus išsireiškimo priemonė, sudėta iš raidžių, sakinių. Žardalevičiaus požiūris į šios rūšies komunikaciją yra kraštutiniai subjektyvus. Jis tvirtina, kad išsakomas arba išgirstas žmogaus žodis neturi jokio objektyvumo poliaus. Todėl jo nupiešti šventraščio puslapiai yra pilni neišskaitomų, neaiškiai parašytų žodžių, kurie objektyviai komunikacijai yra netinkami.

Apie biblinius siužetus užsimena Rasa Arbaitė, savo paveiksle "Neverk", rodydama Šventosios Dvasios įtaką žmogaus, pasaulio ir jos pačios gyvenimui. Alfonsas Dargis paveiksle "Už ką" vaizduoja Kristaus kančią ant kryžiaus. Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo tradicinius simbolius nelauktai naujoj šviesoj perteikia Laima Simanavichus savo abstrakčių formų paveiksle "Liūdesys ir išlaisvinimas". Trys kryžiai ant kalnelio reiškia Golgotą, didelės širdies forma paveikslo vidury — Marijos širdį, pervertą septyniais kalavijais. Paveiksle matosi tik kalavijų paliktos žaizdos, juodų formų dėmė horizonte vaizduoja išganymo laukiančią žmoniją, mėlyna draperija dengia Kristaus kūną, o palikusi kūną jo siela, pavaizdota trikampiu kairėje paveikslo pusėje, reiškia prisikėlimą.

Bažnyčios samprata. Pozityviai į Bažnyčią žvelgia Žibuntas Mikšys savo oforte "Bažnyčia". Jo išraižyto bažnyčios fasado pamatai remiasi pražydusios gėlės šakele, tarsi visas bažnyčios pastatas būtų vienas to augalo žiedų. Koks puikus tas žiedas! Jis gerokai pranoksta ir šalia pražydusią leliją!

Pomirtinis gyvenimas. Pomirtinio gyvenimo klausimus nagrinėja du parodos dalyviai. Pijus Kijauskas sukūrė fotografijų ciklą, kuriuo siekia išreikšti savo įsitikinimus, kad po mirties nėra nei pragaro, nei dangaus, o tik pereinamasis laikotarpis, panašus į sapną, kuriam pasibaigus buvęs žmogus įsiskūnija į kitą būtį reinkarnacijos būdu. Magdalenos Stankūnienės idėjos apie pomirtę kyla iš lietuvių mitologinių šaltinių. Pomirtinį gyvenimą ji vadina "dausomis", kur nėra nei vyrų, nei moterų, o tik vėlės, kurios bendrauja darnoje, išnykus bet kokiam blogio šešėliui.

Kūno prisikėlimo problematika. Tūkstantmečius trunkančioje krikščionybės tradicijoje prisikėlęs Kristus, kaip ir po pasaulio pabaigos prisikėlusieji žmonės,vaizduojamas pagal Evangelijų paliktą pavyzdį — kūniškai. Daugumai tikinčiųjų toks prisikėlusios būties vaizdavimas yra suprantamas aiškiau negu abstraktusis. Meno kūrėjai irgi jaučia, kad figūrinis prisikėlimo vaizdavimas turi didesnį emocinį krūvį, negu "sudvasintas", nepaliekantis žiūrovui kūniškojo pojūčio. Seselė Mercedes pateikė šiai parodai grafikos darbą, vaizduojantį Kristaus prisikėlimą abstrakčiai. Matomai ji seka šv. Povilo sudvasinto prisikėlusio kūno teorija, o ne evangelistų, kalbėjusių apie fizinį kūno atstatymą Kristaus prisikėlimo metu.

Pasaulio sukūrimo enigma. Pasaulio sukūrimo enigmą gvildena Irena Raulinaitienė savo triptike "Didysis Sprogimas". Autorė bando Didžiojo Sprogimo teoriją suderinti su Pradžios knygos pasakojimais apie pasaulio sukūrimą. Anot Raulinaitienės, mokslo teikiami duomenys nesikerta su šventraščio idėjomis apie pasaulio atsiradimą. Tai tiesa. Bet čia reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad idėjų susikirtimas atsiranda ne tarp Sv. Rašto skelbiamų tiesų ir mokslo duomenų, o tarp šių abiejų ir vėlesnių šventraščio aiškintojų, kurie tvirtina, kad šio pasaulio sukūrimas negali būti iš egzistuojančios materijos, o "iš nieko". Didžiojo Sprogimo teorija prileidžia jau esamos materijos buvimą. Sv. Raštą galima vienaip ar kitaip aiškinti, nes jame aiškaus posakio, kad pasaulis buvo Dievo sukurtas "iš nieko", nėra.

Gamtos mistika. Nemaža parodoje dalyvaujančių menininkų dalis savo darbais išreiškia, kad jie yra gamtos mistikai, kurie tiki, kad Dievas randamas gamtoj tarsi savo paties rankomis sukurtoje bažnyčioje. Šventųjų Madonų kūrėja Eleonora Marčiulionienė šį kartą atsiuntė į parodą ne Dangaus Karalienės atvaizdą, o keramikos darbą apie angelus, kurie "prieš aušrą susirenka groti", pažadina paukščius ir "augmeniją prikelia iš miego". Autorė priduria, kad rytmečio sukurta mistika nušviečia ir jos buitį "religiniais spinduliais." Nijolė Palubinskienė sukūrė dešimties monotipijų ciklą "Himnas Kūrėjui" pagal 103-osios psalmės žodžius: "Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų, virš jo sutvenkei vandenis". Janina Marks savo gobelene "kaip danguje, taip ir žemėje" vaizduoja saulės (t. y., dangaus) ir žemės sugretinimą. Anot jos, vienur, ir kitur randama ta pati būtis. Katarina Yvinskas savo paveiksle "Bulvės ir sijonai" įsižiūri į labai paprastą ir žemišką objektą — bulvę, ir negali atsistebėti ta gamtos Jėga, kuriją sukūrė ir iššaukė į gyvenimą tarnauti žmogui. Jūris Čiurlionis savo paveiksle ir šiam paveikslui specialiai sukurtoje poemoje "Esame ašaros upeliai" vadina save "Aš", kuris virsta "Aš(ara)", tekančia upeliu į jūrą. Jis perspėja save ir žiūrovą, kad, jei ašara nesusilieja su upeliu, o upelis su jūra, tai ji lieka viena, ir jos darbai netampa Dievo darbais. Čiurlionis daro išvadą, kad žmogui reikia susivienyti su visata, tik tada jis pasijus esąs dievybėje. Vidą Krištolaitytę žavi žmogaus kūnas, kaip geriausias Didžiojo Kūrėjo šedevras. Todėl ji sakosi, kad ir pati nepajunta, kaip savo triptike "Šviesa", tapydama žmogaus figūrą, prideda jai sparnus. Otis Tamašauskas turtingų spalvų medžio raižiny "Senovinis atsinaujinimas" ant namie pasigaminto popieriaus, rodos, taip ir atverčia šviežiai perpjauto dirvono riekę, atidengiančią gyvybinio proceso pėdsakus, dar vis alsuojančius nuo joje slypinčios, gyvybę duodančios jėgos. Vanda Aleknienė triptike "Didžioji Kūryba" vaizduoja žaliąją gamtą, paskendusią saulės ir žydro dangaus spinduliuose. Kalbėdama apie savo kūrinį, autorė suriša dabartinio žmogaus palinkimą ieškoti dievybės pulso gamtoj su mūsų pagoniškų prosenių įsitikinimu, kad kai kurios gamtos apraiškos buvo dieviškosios prigimties, arba patys dievai, kuriuos reikėtų garbinti, juos maldauti, jiems aukoti aukas. Moderniųjų laikų žmogus, išėjęs į gamtą, kaip sako autorė, užmiršta viską, kas buvo išmokta ir įskiepyta, ir jaučia joje Kūrėją bei jo Energiją".

Kosminė religija. Šiandieninio menininko pagarba gamtai bei kosmosui grįžta į prieš tūkstantmečius gyvavusį pagonišką religingumą ir pagarbą paprastai materijai — akmeniui, vandeniui, liepsnai. Ne vienas mūsų menininkų, ypač abstraktaus meno kūrėjas, atsisakęs tradicinių reprezentacinio meno formų, savo darbuose žavisi beforme mase, chaosu, tuo leisdamas suprasti, kad pati medžiaga ir jos atributai taip pat slepia savyje kažką šventa. Toks šventybės atradimas materialioje masėje yra ne kas kita kaip Kūrėjo, arba dievybės įsikūnijimo joje, išpažinimas. Šioje parodoje kosminės religijos jausmus išreiškia Pranas Gasparonis, kuris per savo keramikos darbus "plečia mintis į beribį pasaulį". Dalia Ramanauskas į religinio meno parodą atsiuntė

LAIMA SIMANAVICHUS   Liūdesys ir išsilaisvinimas Akrilis ant emalio. 36" x 36"

piešinį, vaizduojantį baltoje erdvėje skraidančius akmenis. Autorė lenkia galvą prieš kosmose randamus elementus, kažkada išėjusius iš Kūrėjo rankų ir dabar patekusius į mūsų orbitą. Yonės Kvietytės -Young paveikslas "Žvaigždžių stebėtojas" rodo žmogišką būtybę, įsispraudusią tarp matematiškai apspręstų erdvės skliautų ir žvelgiančią į visatos švyturius — žvaigždes. Šios šviesos siekimas, anot autorės, kilnina žemės būtybę. Elena Kepalaitė šalia tapybos darbo "Erdvėlaivis" pateikė ir savo eilėraštį apie atomo dalelytes, "10,000 kartų mažesnes negu adatos smaigalys". Priešpastatydama makrokosmosą mikrokosmosui, ši autorė stebisi ta "begaline visuotinės išminties tąsa, kuri aprėpia viską".

Moraliniai įsipareigojimai žmogui. Kiti šios parodos dalyviai nesigilina į transcendentines ar kosmines tikėjimo tiesas, o eina gyvenymiškesniu taku, imdami paprastą, bet gerai išbandytą kelrodį — pagalbą artimui — savo religinio gyvenimo pagrindu. Veronika Švabienė užjaučia kalėjimuose ir tremty vargstančius savo tautiečius, skirdama šiai temai lino raižinį "Pašauto paukščio baladė". Ona Dokalskaitė - Paškevičienė savo darbu išreiškia norą, kad jos kūryba, kuri dažniausiai liečia žemišką žmonių gyvenimą, vestų žmogų į taurumą ir gerovę. Ivona Kazlauskas - Jepsen sukūrė koliažų ciklą, grįžusi iš Irano po ten įvykusios religinės revoliucijos. Šiuose koliažuose ji išreiškia bodėjimąsi žmogaus pavergimu, prievarta, bei nustatytos tikybos primetimu žmonių masei. Jūratė Bitgelis - Silverman supranta Dievą meilės šviesoje lygiai taip, kaip yra dėstoma evange-lijose: "Ta pačia meile, kuria mylime savo Kūrėją, mylime save ir kitus, ir taip jungiamės su visa kūrinija ir su Juo". Bigelis - Silverman išreiškia tai abstraktinėmis spalvų ir kompozicinių elementų formomis savo paveiksle "Kūrimo šaltinis". Leeka Gruzdeff - Kraucevičiūtės paveikslas "Dievo vaikai", sekdamas evangelijos modeliu, skirsto žmoniją į dvi dalis: geruosius, laikomus Dievo vaikais, ir bloguosius, pražūties vaikus. Dievo vaikų pusėje vyrauja meilė, gėris, kantrybė, pats Dievas. Blogųjų — neapykanta, karas, apsileidimas.

Pacifizrno atstovai. Elena Gaputytė nepaliauja kurti žvakučių instaliacijas karo žuvusiems paminėti. Vien Europoje priskaičiuojama iki 56 milijonų Antrojo pasaulinio karo aukų: karių ir civilių — moterų, senelių, vaikų. Parodoje pateikiami keli nufotografuoti instaliacijų pavyzdžiai. Šie jos darbai, tarsi sąžinės balsas, primena žiūrovui per karą patirtas kančias ir mirtį, perspėjantys tautų vadus nekartoti praeityje padarytų klaidų, nuo kurių milijonai nekaltų žmonių kentėjo ir žuvo. Kęstutis Kizevičius medžio raižinyje "Karo kapelionas" išreiškia besi-kertančias savo mintis apie tikėjimo nesiderinimą su karine jėga. Karo kapeliono motyvas jam simbolizuoja nepakenčiamą padėtį, kurioj Dievo žmogus tampa žiauraus Ciesoriaus tarnu.

Susikaupimas ir žvilgsnis į savo vidų. Andrius Stankus savo tapybos darbe "Viduje" rodo akį mėlynoje erdvėje, norėdamas pasakyti, kad jo religija yra jo tikėjimas pagal savo paties proto ir širdies diktatą. Susana Juknaitė mišrios technikos vaizde "Atsieki-mas" vaizduoja gamtos jėgų padarinį, kurį pasisekė realizuoti savo pastangomis, nežiūrint visų kliūčių ir nelaimių, grūmojančių joms iš lauko. Konstantinas Žardalevičius antrajame savo paveiksle "Jupite-

JONĖ KVIETYTĖ - YOUNG — Žvaigždžių stebėtojas. Kolagrafija, 17" x 14"

rio ir Merkurijaus sutapimas" propaguoja subjektyvizmo puoselėjamą idėją, kad mūsų sąmonė (kuri, anot jo, yra dieviškosios Būties dalelė) yra tai, kas sudaro mūsų esmę. Mes esame tai, ką mes suvokiame. Jis taip pat tiki astrologinių kūnų poveikiu žmogui, gyvenančiam žemėje. Savo tapyboje Zardale-vičius siekia perteikti vidinės sielos būsenas, vedančias žmogų tobulėjimo arba regreso link. Edmundas Arbas savo gyvų spalvų kompozicijoje kalba apie maldą ir iš jos tekantį tikėjimą rytojumi.

Naujai gimę krikščionys. Naujai gimusiems krikščionims mūsų dailėje atstovauja Akvilė Za-višaitė. Jos paveikslas "Atleisk man" vaizduoja atgailos momento išgyvenimą, kuris pasižymi žmogaus skausmu ir gausia meile Dievui, kai širdis atsipeikėja, atsibunda ir atiduoda save Jėzui.

Liturgija. Rūta ir Edmondas Salikliai įneša naujovių į liturginį meną. Jie sukūrė vaizdajuostę "Pakeiski tamsą į šviesą". Rūta sukomponavo kompiuterinius vaizdus, o Edmondas parašė jiems žodžius ir muziką ir pats juos įgiedojo.
Matriarchalizmas. Editos Nazaraitės koliažas "Gyvybė" vaizduoja erdvėse, tarp žvaigždynų skrendančią figūrą — sparnuotą moterį su savo kūdikiu, išreiškiančią moters išsilaisvinimą socialine ir dvasine prasmėmis. Religija šiai autorei siejasi su matriarchaliniu, gyvybę ir viltį teikiančiu, pasaulio modeliu.

Mitai. Mitai yra patys seniausi ir turtingiausi religinės pasaulėjautos reiškėjai, nusaką žmogaus santykį su pažįstamu pasuliu ir su antgamtiniu. Jie buvo gausiai pasklidę primityvioje senovėje, bet yra tebevartojami ir šiandien. Šioje parodoje mitologiniais įvaizdžiais remiasi Emilijus Holenderis paveiksle "Perkūno meilė", Aleksandra Vilija Eiva tapybos darbe "Perkūnas" ir Jurgis Janavičius atkurtame darbe "Aitvarai". Nei Perkūnas, nei aitvarai šiems autoriams nebereiškia to, ką jie reiškė mūsų protėviams pagonybės laikais. Tai — tik modernaus kūrėjo pamėgimas vartoti senąjį mitą, kaip išeities tašką išreikšti savo religinius svarstymus apie gyvenimo ir pasaulio prasmę. Tie svarstymai yra ir modernūs, ir filosofiškai pagrįsti, rimtai sprendžiantys klausimus, kurie šiems autoriams gyvai iškyla.
Tautiškumo ir religingumo sąlytis. Ne vieno lietuvio sąmonėje prisirišimas prie tautos kamieno, ypač tautai išgyvenant priespaudą, sužadina tokius kilnius jausmus, kad jie pasidaro tolygūs religiniam išgyvenimui. Giedrė Žumbakienė ir Klaudija Kati-naitė gaivina savo sąmonę religiniais jausmais, žvelgdamos į nenuilstamą Lietuvos žmonių uolumą, statant kryžius Kryžių kalne. Jų darbai ir pavadinti "Kryžių kalnas", ilgesingai laukiąs tikėjimo laisvės ryto. Anastazija Tamošaitienė, visą gyvenimą pašventusi lietuvių tautinei sąmonei ugdyti per savo meną, darbą ir triūsą, prisimindama gimtojo krašto senovės mistiką, kuria audinius ir tapybos darbus, kuriuos ji vadina savo "šventos Žemaitijos tikrąja susikaupimo dailės religija". Panašų tautinės religijos jausmą išskleidžia ir Vytautas Ignas, šiai parodai išraižęs naują lino raižinių ciklą "Lithuania". Igno Lietuva yra šventųjų patronų, pakelės kryžių, rūpintojėlių ir varpinių kraštas. Donald Kanvelis yra antros kartos lietuvis, užsidegęs surasti prasmingumą savo genties šaknyse. Jis jas vadina "niekad nenugalimu dvasinio tautiškumo elementu". Savo paveiksle, atsiųstame parodai, jis vaizduoja "totem" stulpą, kuris jam reiškia gamtoje užtinkamą daiktą, gyvulį ar augalą, laikomą giminingu savo genčiai, giminei ar tautai. Valentinas Ramonis apie savo paveikslą "Šv. Onos bažnyčia" sako: "Sunku atskirti lietuvių religiją nuo tautiškumo. Sunkiausiais tautai laikais menininkas išreiškė savo religinį tautiškumą kurdamas rūpintojėlius, geraisiais — statydamas puošnias bažnyčias".

Lietuviško rūpintojėlio interpretacija. Savo kūriny "Liūdesys, darbas, viltis" Aleksandras Marčiulionis nupiešė šalia liūdinčio rūpintojėlio horizontu padalintą Lietuvos peizažą, kurio viršuj sutelkiami visi teigiami elementai — saulė, lietaus debesys, dangaus prošvaistė, artojas, o apatinėje: kančia, okupantas, žemės nualinimas. Smūtkelis visa tai mato ir, žinoma, liūdi. Antanas Ulevičius sukūrė net keletą skulptųrinės keramikos rūpintojėlių. Jie apima laikotarpį nuo liaudies kūrybos dievukų iki gotinės architektūros modelių, vaizduojančių dvasinio tobulėjimo ir taurumo kelią. Jo "rūpintojėliai" išdidūs, aukšti, iškėlę galvas, puošiami karūnomis, ne erškėčių vainiku.
Ieškojimo ir nežinios kryžkelės. Naujų kelių ieškojimo nuotaika yra menininko - kūrėjo "sine-qua-non" požymis. Jis jų ieško ne tik savo mene, bet ir pasaulėžiūroj bei religinių įsitikinimų verpete. Zita Sodeikienė prisimena savo vaikystės religinius išgyvenimus su nostalgija: gėlių barstymus, didžiosios savaitės paslaptingą tylą, budint prie Kristaus karsto. Bet dabar šis vaikystėje išgyventas apeigų grožis išnyko. Ji pilnai tiki į Kristaus mokslą, bet ne į institucijas, katedras, bažnyčias. Anot jos, Dievą galima paveikti per meilę, ne per kalavijus ar išrinktąją tautą. Savo paveiksluose, pavadintuose "Atleisk jiems, Tėve, nes jie dar nažino, ką daro" ir "Vis Dievo vardu" autorė meta kritišką žvilgsnį į kai kuriuos tradicinius krikščionybės simbolius. Ilona Brazdžionienė - Kerr paveiksle "Enigma" vaizduoja savo krikštynas (ji jas atsimena, nes buvo krikštijama aštuonerių metų). Jos krikšto tėvai už ją atsakė, kad ji atsižada velnio. O ji pati tada pagalvojo, kad ne. Ir iki šiai dienai ji jaučia, kad jai grūmoja medinis rūpintojėlis už neatsisakymą piktosios dvasios gundymų... Everret Misunas eksponavo grafikos darbą "Pagal Jo paveikslą". Sio autoriaus mąstysenoj būti sukurtam "pagal Jo paveikslą" reiškia turėti progą, išmintį, valią, galėti spręsti, kas bloga, kas gera. Klausinėjantis žmogus, o ne paklusnusis, anot šio autoriaus, yra panašesnis į Dievo sukurtąjį modelį. Danguolė Jurgutienė piešia mėnulio atspindžius vandeny. Užklausta, ar tai Dievo įvaizdis, atsakė "nežinau". Panašų atsakymą ji duoda sau, galvodama ir apie religines teorijas, įskaitant ir gautąją vaikystėje iš katekizmo. Šiuo metu jai arčiau prie širdies keliaujančio per pasaulio vandenis mėnulio (Dievo?) atvaizdas negu nusistovėjęs, aiškus ir nesikeičiantis pastovaus Dievo supratimas. Anot jos, pati kelionė yra ta laukiamoji pabaiga. Juozas Mieliulis nutapė figūrinę kristine asmenybę keliose pozose. Tai — ne tradicinė Kristaus Karaliaus interpretacija, o svarstymas, ar vienas valdovas yra geresnis už kitą. Jis kelia klausimą, ar ši kenčianti už teisingumą asmenybė netaps panašiu tironu kaip jos pirmtakas, kai jai ateis laikas paimti valdžią į savo rankas? Todėl Mieliulio religinė filosofija yra eklektinė — surankiota iš jam žinomų religinių ir filosofinių sistemų. Andrius Plioplys juodai nudažė lentelę, ant kurios aiškiai įskaitomas veidrodinis įrašas: "Viešpatie, kodėl mane apleidai?" Šie žodžiai taikomi ne tik sau — kūrinio autoriui, bet ir žiūrovui, kuris, skaitydamas atsispindinčias raides, išvysta savo veidą. Jonė Karuža išreiškia savo religiją matomumo ir nematomumo kategorijomis. Parodai pateiktas tris kaukes ji pavadino "Skirta vėjui: Matyta, kas Bus matyta ir Nematoma". Tarp visų šių ieškojimų švytėte švyti vienos autorės nepajudinamo tikėjimo švyturys, tai — Eugenijos Valionienės darbas "Pranašai", prie kurio autorė prisegė tekstą, gautą iš Lietuvos: "Ne kartą mums būna tamsu — nežinom, kur žengti.

Senųjų tradicijų sudabartinimas. Marytė Gaižutienė rašo apie savo keramikinės vazos, kuri greičiau panaši į žmogaus liemenį, religinę prasmę: "Iš daugybės Dievo sampratų man artimiausia yra Dievo - Puodžiaus sąvoka. Ir tai ne dėl to, kad ji atstovauja mano kūrybinei išraiškos sričiai, o dėl to, kad Puodžiaus - molio sąveika man nepaprastai ryškiai apibūdina Dievo - žmogaus santykius. Šios parodos temai pasirinkau ne puodą, o puodžių, tobuliausią Dievo kūrinį, sukurtą pagal jo panašumą". Gerlad Gedekes savo porcelianinį kūrinį pavadino "Kaip viršuj, taip ir apačioj; kaip viduje, taip ir iš lauko". Sis darbas remiasi vaikystėje matytų šventų paveikslėlių ir Kristaus atvaizdais, kurių vienoje pusėje buvo gražiai atspausdinti angeliukų, šventųjų ir Kristaus atvaizdai, o kitoje pranešimai apie kieno nors mirtį. Ši estetikos ir mirties asociacija atsispindi Gedekio darbuose, kuriuose jis rodo dailų angeliuko veidą, o šalia jo kitą tokį veidą, bet prapjautą, lyg kaukę, pro kurią matosi mirties subjauroti veido bruožai.

Rytų mistikų keliai. Šie keliai yra gerai žinomi Jurgiui Šapkui, kuris savo paveiksle "Ne kasdieninis apkabinimas" vaizduoja Rytų mistiką Meher Baba, apkabinantį apsvaigusį nuo Dievo meilės žmogų. Šapkus prisipažįsta esąs Meher Babos sekėjas. Meher Baba yra šiam autoriui Dievo dvasios apsireiškimas žmogaus pavidalu šiais tamsiausiais laikais. Jis skelbia žinią apie Meilę ir Tiesą, panašiai kaip anksčiau ją skelbė Zoroasteris, Rama, Krišna, Buda, Jėzus ir Mahometas. Lydia Koklys-Vaitkus savo piešinį "Dangaviltis", vaizduojantį žmogaus rankas, sudėtas aukojimo pozoje, palydi mintimis apie pasaulio religijas. Autorės logika verčia ją tvirtinti, kad labiausiai susiformavusi bei pasiekusi aukščiausią subrendimo laipsnį yra indų religinė filosofija. Ji siūlo keisti ir aukojimo simbolinį daiktą į labiau pritaikytą šiems laikams; vietoj plotkelės, galima būtų imti kristalą, ar jūros kriauklę, kaip tai pavaizduota jos paveiksle. Daiva Karužaitė paveiksle "Sielos skrydis" pateikia keletą simbolių, kurie riša krikščioniškąsias ir Rytų religijų sąvokas į vieną, jai tinkamą tikėjimą. Mistinis kryžius "Tau" (T) yra paimtas iš egiptiečių filosofijos. Jis taip pat reiškia Kristaus kančią. O kryžiaus forma viršutinėje paveikslo dalyje reiškia burtininkų lazdelę, kuri šamanų ir pozityviųjų tikybų šventikų buvo vartojama ekstatinei energijai sukelti, laikinai atpalaiduojančiai sielą nuo žmogaus. Kostas Ulevičius sukūrė ciklą darbų apie mąstytoją Dzeną. Dzenas rodomas vis toje pačioje rytietiško mąstytojo pozoje: gulsčias, paskendęs draperijose, pakėlęs ar parėmęs galvą. Ulevičius tvirtina, kad rytietiška mąstysena yra reikalinga didesniam krikščionybės pažinimui.

Kūrybinio akto mistika. Kai kuriems menininkams religinė kūrinio prasmė glūdi ne tik paveikslo turinyje, kiek pačiame kūrimo procese. Pagautas kūrimo įkarščio, menininkas paskęsta kūrybiniame akte, lyg dvasios pagavime. Tokiame momente kūrėjas patenkina žmogiškąjį transcendencijos ilgesį, jaučiasi lyg būtų atsipalaidavęs nuo žmogaus dvasią ribojančių sąlygų ir perėjęs į Kito būtį. Vytas Sakalas visą savo kūrybą laiko savo religija: "Man pats darbo procesas yra svarbesnis už paviršutiniškąsias kategorijas. Šio proceso metu patenku į mistinę būklę, ir tol dirbu, iki pasibaigia sumanymų srautas". Marija Strasevičius eksponuoja žaismingų formų darbą, apie kurio ryšį su tikėjimu ji šitaip kalba: "Mano dabartinės kompozicijos kyla iš intuicijos, kurią vadinu 'Didžiuoju Aš'. Pasiduodama ir pasitikėdama tuo savuoju 'Aš', atrandu tikėjimą. Būdama sąlytyje su savim, kaip meditacijoje, pajėgiu atsiverti žaismingumui, grožiui, nekaltumui". Katarina Ivinskas, kalbėdama apie savo kūrybinį impulsą, sako: "Mano kūrinys atsiranda dailininko sieloje paslaptingu būdu. Jis gimsta ir turi savo fizinę bei dvasinę prasmę. Kūrybinis aktas man yra dvasinio išgyvenimo momentas, visai nesikertąs su mano katalikės Lietuvos moters religiniu išsiauklėjimu".

PIJUS KIJAUSKAS   Veidas. Fotografija. 9" x 12 1/4"
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai