Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PER KULTŪRĄ Į ŽMOGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS   
DU KULTŪRINIAI ĮVYKIAI LIETUVOJE

I.  KULTŪROS  KONGRESAS

1990 m. gegužės 18 - 20 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Kultūros Kongresas. Jame dalyvavo 1500 delegatų ir 2500 svečių. Iškilmių pradžioje suskambėjo nemirtingoji M. K. Čiurlionio simfoninė poema "Jūra". Forumo dalyvius pasveikino etnografė prof. P. Dundulienė ir muzikas prof. K. Kavec-kas. Pirmąją dieną buvo padėtos gėlės ant dr. Jono Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio kapų Rasose. 3 vai. p. p. visa Lietuva pagerbė mirusius kultūros darbininkus, paaukojusius savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Pagrindinius pranešimus perskaitė Lietuvos vicepremjeras R. Ozolas, filosofas K. Stoškus, Kultūros ir švietimo ministras D. Kuolys. Šeštadienio popietėje ir sekmadienio prieš-pietėje visi dalyviai pabiro po Vilniaus sales: darbas vyko sekcijose. Jų buvo net penkiolika. Daug kalbėta, ginčytasi ir svarstyta. Svarbiausius Kongreso momentus parodė Lietuvos televizija, nemažai dėmesio šiam renginiui paskyrė Lietuvos radijas. Kongreso išvakarėse pasirodė pluoštelis dokumentų: "Lietuvos kultūros kongreso nuostatos" (jų net 40), "Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys" ir "Lietuvos kultūros būklė. Memorandumo medžiaga". Deja, Kongreso delegatai nepriėmė "Lietuvos kultūros plėtojimo programos", — ji buvo ruošta skubotai, neatspindėjo visų kultūros veiklos barų. Nuspręsta ją pataisyti, papildyti ir praplėsti, nes skuba nėra geriausias rimto darbo bičiulis. Plenariniuose posėdžiuose kalbėjo virš dvidešimties dalyvių. Būta sveikinimų iš kaimyninių šalių, iš Užatlantės. Perskaitytos įdomesnės ir dalykiškesnės telegramos. Teatrai ir Filharmonija Kongreso dalyviams surengė keliolika spektaklių ir koncertų. Pirmosios dienos vakare Vilniaus Arkikatedroje įvyko mišios, skirtos Kongreso dalyviams. Renginio išvakarėse Respublikos spauda nepagailėjo savo puslapių įvairiems pasisakymams, dokumentų reklamai.

Kinta Lietuvoje kultūros samprata. Ji plėtojasi, pasipildo naujomis prasmėmis. Nuo etninės iki profesinės kultūros, nuo mėgėjų meno iki elitinių aukštumų — ilgas, bet prasmingas kelias, pilnas žmogiškosios išminties, doros ir tautiškumo. Neretai tautiškumas iki šiol buvo suvokiamas labai folkloriškai; šiandien jo suvoktis daug platesnė: žmonių pasaulėjauta, mentalitetas, elgesys, darbų prasmė, kultūros paveldas, istorinė atmintis, praeities kartų savimonė. Atgimė Lietuvos žmogus, ir kryžių statydamas, ir Nepriklausomybės paminklą atstatydamas, ir graudžias giesmes giedodamas, ir mojavoje parymodamas, ir atlaiduose pasibūdamas, ir tremties dairių pasiklausydamas. Neseniai tai buvo baisus tabu: bolševikinė ideologija trinte iš atminties trynė visa, kas buvo lietuviška, sava, tautiška, amžina ir tikra. Tai norėta pakeisti partiniais postulatais, schemomis, Maskvos nuorodomis, mitinginiais renginiais su aiškia vienaprasme, bet iškreipta proletarine "išmintimi". Tuo kultūra buvo labai užsikrėtusi, dabar net gėda darosi, — visa tai prisiminus. Tas perėjimas negali būti vienadienis, tai ilgokas procesas. Nuo kultūros valdymo ir reglamentavimo pereinama prie savaimingo kultūros plėtojimo. Einama į žmogaus sielą, į jo vidinę nuostatą, į amžinųjų vertybių siekinius. Naujasis Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, jaunas ir energingas inteligentas, nemėgstąs daugiakalbystės, viešai pareiškė, jog šiandieną būtina aprėpti kultūros visumą, neskaidant jos į laikotarpius, į partines nuostatas, į konjunktūrines aplinkybes. Žmogus pats turi ieškoti savęs kultūroje, tam visos sąlygos sudaromos, tiesa, labai stokojant muziejų saugyklų, patogių bibliotekų, erdvių koncertinių salių, parodų paviljonų ir kt. Materialiai pokario metais literatūra buvo itin nustekenta, primiršta, nesaugoma ir nemecenuojama. Sis pastarasis žodis tik dabar ima įgyti tikrąją prasmę. Todėl, nors diletantiškai, bet ryškėja naujojo Kultūros įstatymo projekto braižiniai. Dar su teisininkais nepasidarbavus. Kultūros iškraipos, pajaustos per penkiasdešimt metų, nusėdo į jaunų ir paaugusiųjų širdis, kaip visuotinis nudvasėjimas, dorovingumo stoka, bendradarbiavimo kultūros stoka, apsiskaitymo nuopolis, grožinės knygos vaidmens sumenkėjimas. Mokykla, rodos, daug moko muzikos, bet kamerinės muzikos koncertuose — tik vienetai, o kalbėti apie vaizduojamosios dailės reikalus — net plaukai šiaušiasi. Koks čia analfabetizmas — siaubinga darosi. Jokių mokyklinių pamokų, jokių užklasinių užsiėmimų. Tas pat su teatro, kino, choreografijos menų suvoktimi. Dirvonai platūs, darbų begalybė, o mokytojų, gerai nusimanančių estetikos pasaulyje ir dorovės įvaduose, tiktai vienetai. Aišku, būta tam tikrų pasiekimų. Tai Kongrese perdėm neakcentuota: nuo buvusių savigyrų pereita prie priežastingumo nusakymo, prie perspektyvos nuorodų. Kultūros tonusą palaikė Dainų šventės, folkloro asambliai, kaimo kapelos, vokaliniai kolektyvai, tautodailės parodos, kraštotyrinis sąjūdis (tiesa, ne vieną kartą slopintas, kritikuotas ir menkintas), šeimos šventės, slaptos Kūčios, Sekminės, Velykos ar Jurginės. Vaikai ir moksleiviai, negaudami jokio kultūros istorijos ir teorijos minimumo, augo proletarinio internacionalizmo terpėje, kuri pagal klasinį požiūrį skirstė ne tiktai žmones, bet ir meno kūrinius. Dabar susivokta; dar neatgailaujama, bet jau blaiviai ir kritiškai vertinama. Tautos dvasia, giliai žmonėse glūdėjusi, įsiliejo į Sąjūdį, apie kurį sužinojo visas civilizuotas pasaulis. Inteligentija, stojusi prie Valstybės vairo, rimtai ir dalykiškai kalbasi su menininkais ir kultūros darbuotojais. Kur jie bedirbtų, kokius nuopelnus iš praeities beturėtų. Ben-dražmogiškumas — štai tas atskaitos taškas, kuris gali padėti atsigauti pačiai kultūrai ir jos brandinto-jams.

"Laisvės ir nepriklausomybės sparnai tik kultūros danguje atsiskleidžia" — įžangos žodžius Kongrese tarė poetas, lietuvių numylėtinis Justinas Marcinkevičius. Jis, kaip visada, kupinas išminties ir gilių metaforų, taikliais žodžiais apibūdino esmę. Ankstesnieji kultūros darbuotojų suvažiavimai (jų buvo trys) vyko apgaubti savigyros auromis, papuošti tariamų skaičių ir faktų girliandomis, partijos pasveikinimais, nekritiškais pasišnekučiavimais. Šisai Kongresas buvo dalykiškas ir tikslus, savistabus ir perspektyvos jauseną išlaikantis. Kritika buvo pamatuota, skaičiai patikrinti. Memorandumo medžiagoje suregistruotos visos pokario metu kultūros netektys. Jų beprotiškai daug: sunaikinti dvarai, technikos paminklai, nuversti koplytstulpiai ir koplytėlės, uždarinėtos ir sandėliais paverstos bažnyčios, apleisti archyvai, nugyventos biblitoekos ir muziejų saugyklos, o svarbiausia — apleista žmogaus dvasia.

Ją dabar itin sunku prikelti. Tai dešimtmečio darbai, pagrindiniai Respublikos rūpesčiai. Nors šiandieninė politinė Lietuvos situacija yra labai sudėtinga (tautą smukdė žiauri ekonominė blokada), bet apie kultūrą nuoširdžiai kalbėjo ir parlamentaras, ir kaimo kultūrininkas, ir filosofas, ir istorikas, ir kunigas, ir etikas, ir etnografas, ir profesorius. Visi susirūpinę, bet visi tikintys Lietuvos ateitimi. Kaip buvo taikliai pastebėta, tiktai kultūra gali išgelbėti žmogų, kokiais turtais jis bebūtų apsikrovęs. Ateina tikrojo dvasinio apsivalymo laikas, kai žmogus, mokantis pagaliau įvertinti savo tautos istoriją, sugebės blaiviau pažvelgti ir į save: ko aš esu vertas, kas aš esu, ko aš turiu siekti, kas manyje svarbiausia, kaip man gyventi. Tiktai atsakius sau į šiuos klausimus, galimas tolesnis ėjimas dvasinio tobulėjimo pakopomis. Čia daug kuo skolingas menas, televizija, spauda, mokykla, šeima, visuomenė.

Atėjo metas žmogui išsitiesti, būti savastimi, o ne partijos sraigteliu ar marionete. Gaila, oi, kaip gaila, kad sovietai užblokavo mano tautą su neišduotomis vizomis tiems išeiviams, kurie veržte veržėsi į šį pirmąjį pokarinį kultūrininkų suėjimą. Tegul jiems ant sąžinės gula, tegul pats Aukščiausias tik atleidžia — už tą didelę skriaudą, padarytą Lietuvos kultūrai. Kiek minčių, pasiūlymų, idėjų ir sumanymų būtų dovanota mums. Kreipiuosi į savo tautiečius, prašydamas parašyti laišką, atsiųsti knygą, spaudinį, reprodukciją ar paveikslą. O būsimieji Kongresai Jus ir vėlei pakvies prie gintarinės Baltijos. Tuomet Lietuva bus pasaulyje pripažinta ir de jure, ir de facto. Tai bus jau greitai. Tuo tiki visi, kurie kantriai sėdėjo Sporto rūmuose ir klausėsi išmintingų kalbų ir pasvarstymų.

Vėl grįžtu prie Kongreso idėjų. Tautos genetinėje atmintyje užkoduotas etninis pradas, mitologinė pasaulio samprata, gerumo genai, kurie neleido Lietuvai pražūti rusifikavimo okeanuose. Ir kalba jau atsitiesia, ir literatūros krantai susijungia, ir politikais išmokome būti, ir ekonomistų gerų esama. Galėčiau pavardinti dainininkus ir smuikininkus, grafikus, ir gobelenistus, sportininkus ir filosofus, kuriuos žino Europa, pažįsta Užatlantė. Dabar bereikia įsibėgėti, nesustoti. Naujausios orientacijos kultūros metmenyse vaizdžiai parodytas tas kultūros kelias, kuriuo turime keliauti. Kelis postulatus, plačiai aptartus ir apmąstytus, noriu pasakyti. Kultūra vienija tautą; tautinė kultūra yra nepakartojamas patyrimas; žmogus kuria, o kūryba formuoja jį patį; lietuvių

VIDA KRIŠTOLAITYTĖ    Kelionės relikvijos. Aliejus 24"x 30"

kultūra yra civilizuotos Europos, o kartu ir pasaulinės kultūros darinys.

Dažnai Kongrese girdėjosi priekaištai beatodairiškai kosmopolitinės kultūros invazijai. Ji žaloja jaunimo sielas. Hedonistinis tos kultūros pobūdis visiems žinomas, bet giluminis meno suvokimas ateina tik per elitinę kultūrą, per klasikinį meno palikimą, kuris dažnai dar ignoruojamas, nesuaktualinamas. Lengva pažeisti meno vertę arba dorovinį žmogaus vertingumą, bet labai sunku sugrąžinti dvasingumą ir pašalinti kultūros iškraipąs. Kultūra ir religija — tai tarsi du susisiekiantys indai, vienas kitą papildantys. Religijos patirtis galėtų būti ženklesnė, skleidžiant tautinę savimonę, gaivinant šeimos šventes, papročius, einantį mokyklas, artėjant prie žmogaus. Baltiškosios kultūros savaimingumas — vienas iš gvildentų klausimų. Klausytojai godžiai domėjosi tokiomis Kongreso sekcijomis: Lietuvos politinės kultūros perspektyvos; Etninės kultūros vieta dabartinėje Lietuvos kultūroje; Kultūros atgimimo dorovinės prielaidos; Naujas posūkis į Vakarus, Lietuvos kultūros vesternizacija; Kūrybos laisvė ir atsakomybė; Humanitariniai mokslai Lietuvos kultūroje;
Religija atsinaujinant Lietuvos kultūrai; Baltų kultūros problemos. Prieš Kongresą įvykusiose kultūros darbuotojų konferencijose buvo gvildenami giluminiai kultūros klausimai: savivaldybių darbas, kultūros paveldo saugojimas, istorijos ir kultūros paminklų globa, materialūs kultūros namų, bibliotekų ir muziejų reikalai. Kiekvienas rajonas, valsčius, parapija yra pasiryžę kurti savas kultūros programas, atliepiančias vietos poreikius, atitinkančias finansines išgales. Bendravimas su kultūros "vartotojais" — esminė tolesnio kultūros darbo sąlyga. Gilintasi į UNESCO paskelbtas pasaulio kultūros dešimtmečio nuostatas. Kokios gi Respublikos kultūros ugdymo ir plėtojimo perspektyvos? Darbų numatyta labai daug. Viskas dar neišvardinta, bet žymenys aiškėja.

Kultūros darbuotojai, globėjai, konsultantai, mecenatai atmeta prievartinę politinę kultūros orientaciją, teigia toleranciją, teigia, kad Lietuvos kultūra yra nedaloma, kad jos vertybės, sukurtos Lietuvoje ir lietuvių užsienyje, priklauso tai pačiai Lietuvos kultūrai. Kultūra turi būti grindžiama dorovės, demokratiškumo, depolitizavimo, kūrybos ir veiklos laisvės. Savaimingumo, kultūros paveldo apsaugos ir tęstinumo principais. Intelektinio darbo saugojimas, pažiūrų ir idėjų konkurencija, mainai su užsienio valstybėmis, aktyvus dalyvavimas tarptautinių organizacijų darbe, kultūros paminklų registro parengimas, svetur išvežtų Lietuvos kultūros vertybių paieškos, etnokultūrinio kraštovaizdžio griovimo sustabdymas, senųjų vietovių pavadinimų atstatymas, visų etninės kultūros sričių tyrimas, mokyklų programų atnaujinimas humanitarizavimo plotme, Lietuvos kultūros instituto įsteigimas, nuostolingų leidybos sričių rėmimas, Nacionalinės dailės galerijos įkūrimas, Bibliografijos instituto atkūrimas, restauravimo centrų steigimas, autorių


II.  DAINŲ  ŠVENTĖ


1. Tauta ir tradicijos

Kiekviena tauta gyva savo tradicijomis. Jose glūdi istorinė atmintis, tautos savimonė, krašto savastis. Tradicijos suburia skirtingas kartas, pratęsia kultūros vyksmą, natūraliai kalba apie būtį, ugdo dorovines nuostatas.

Šventės laukia kiekvienas žmogus. Šventė estetiškai įprasmina buitį, moko bendrauti, skatina kūrybines pajautas, moko žmogiškumo. Dainų šventės — tai lietuvių tautos dvasinės kultūros fenomenas, unikalus kultūros reiškinys, įprasminantis svarbiausius mėgėjų meno pasiekimus, išreiškiantis kūrybos įvairovę. Per daugelį metų susiformavo vertingiausi Dainų švenčių tradicijų bruožai: meno žanrų gausa, kolektyvų atrankos principai, pastovus organizacinio darbo ritmas, estetinis koncertų paveikumas, emocinė šventės dalyvių ir šventės žiūrovų atmosfera, dekoratyvinės simbolikos ir puošmenų santūrumas. Atsisakius ideologizuoto meno suvokimo, politizuotos atributikos, vėl sugrįžtama prie ištakų. Dainų šventė yra visos tautos šventė, dvasinė kultūrų ir žmonių jungtis. Meno mėgėjai geranoriškai ugdo savo kūrybingumą, tęsia etninės kultūros tradicijas, įprasmina laisvalaikį dainuodami, šokdami, grodami, žaisdami. Natūrali mėgėjų meno plėtotė, instrukcinių apribojimų ir suvaržymų panaikinimas, išorinių efektų (saliutai, transparantai, šūkiai) atsisakymas, natūralus žmonių tarpusavio kultūros ugdymas sąlygoja dainų švenčių išliekamumą, apibūdina teisių agentūros įsteigimas, Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros asamblėjos surengimas — tai tiktai dalis tų didžiųjų kultūros darbų, kurie turi būti atlikti artimiausiais metais. Minčių, pasiūlymų, projektų, sumanymų būta labai daug. Reikia tai apmąstyti, pasvarstyti, rasti materialius išteklius, atnaujinti kultūrininkų žinias, surengti jų gilų atestavimą. "Peržegnokime kultūros duoną" — šis leitmotyvas skambėjo kaip svarbiausia kultūros gyvastingumo prielaida. Normalus kultūros vyksmas tegalimas esant normaliai naujo gyvenimo tėkmei. Kultūra — žmogaus dvasios ženklas. Tai naujosios ateities preliudija. Ateitį stato patys lietuviai, o kultūra lyg kelrodė žvaigždė. Ilgiems laikams... Vilnius šį susibūrimą kaip tautos dvasinės jungties būtinumą.

2. Ištakos

Dainų švenčių ištakos — Vakarų Europoje. Nuo stichinių liaudies švenčių su karnavalais, vaidinimais ir poetų turnyrais ilgainiui buvo pereita prie išankstinio pasirengimo pabrėžiant, kad jungtinis choras, kuriam pritaria pučiamųjų orkestras, yra svarbiausias šventės akcentas. Šveicarijoje ir Vokietijoje XIX viduryje atsirado dainininkų šventės, kurios pasižymėjo aukštu atlikėjų meistriškumu. Pirmoji Europos Dainų šventė buvo surengta 1843 m. birželio 25 d. Zuericho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų. Po poros metų toks renginys įvyko Vokietijoje, Wuerzburgo mieste. Chorai būrėsi į draugijas ir sąjungas, masiškai buvo muzikuojama ir mokyklose. Bėgant metams, dainų šventės šiuose kraštuose išblėso, o dainavimo banga plūstelėjo į Baltijos kraštus, kuriuose susiformavo ilgalaikės dainavimo tradicijos, tebesitęsiančios iki šių dienų. Estų ir latvių dainų šventės rėmė šių kraštų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio idėjas.

3. Mažosios Lietuvos dainos

Spaudos draudimas 1864 - 1904 metais paliko slogius pėdsakus. Carizmas persekiojo lietuvišką žodį, knygų spausdinimą ir gabenimą, slopino knygnešių veiklą. XIX amžiaus antrosios pusės šviesuomenė intensyviai ima rūpintis gimtosios kalbos mokymu, knygų platinimu. Kaimynų latvių ir estų dainavimo tradicijos mūsų kraštą pasiekė vėliau. Tiesa, didysis humanistas ir kultūros veikėjas Vydūnas (1868 - 1953) Tilžėje ėmė rengti vakarus, kuriuose dainuodavo choras. Vasarinės, žieminės — taip vadinosi šie kultūros sambūriai. 1900 ir 1902 metų lietuviški koncertai jau vadinami "dainų šventėmis". Legendomis apipiltas Rambyno kalnas tapo mėgiama masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta. Pirmą kartą lietuviškas choras čia uždainavo 1895 m. vasario 17-ąją. Tai buvo kultūros draugijos "Birutė" dešimtmečio jubiliejus. Čia taip pat pirmą kartą suskambėjo J. Zauerveino - Girėno daina "Lietuvininkais mes esam gimę". Rambyne, be to, vyko įvairių draugijų sąskrydžiai, kuriuose buvo vaidinama ir koncertuojama. Į Jonines atvykdavo ekskursijos iš Klaipėdos, Tilžės, Pagėgių. "Giedotojų" draugija rengė šventes ir koncertus Tilžėje, Rūkuose, Rusnėje, Juodkrantėje, Lauksargiuose, Smalininkuose, Klaipėdoje. Kaskart sunkėjant kultūrinės veiklos sąlygoms, šio krašto šviesuolių entuziazmas ėmė blėsti.

4. Igarkos šventė

1952    m. Igarkos lietuviai tremtiniai, dainų mėgėjai, susibūrė į chorą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius.

1953    m. birželio mėnesį tremtiniai Igarkoje (SSSR) surengė didelę dainų šventę. Ją pradėjo choras, sudainavęs keletą lietuviškų ir rusiškų dainų. Šventėje pasirodė ir tautinių šokių šokėjai, taip pat nedidelis dūdų orkestras. Į šį kuklų renginį atėjo visi lietuviai igarkiečiai. Ją stebėjo ir šimtai tremtinių iš Ukrainos, Baltarusijos, kitų respublikų. Nuoširdūs plojimai ilgai aidėjo... Tai buvo bene stambiausias lietuvių tremtinių meno saviveiklos pasirodymas. Po kurio laiko lietuviai tremtiniai pradėjo grįžti į savo Tėvynę, ir buvę saviveiklos kolektyvai iširo.

5. Dainų šventės. 1924 - 1930 m.

Pati pirmoji Lietuvos dainų šventė vyko 1924 metų rugpjūčio 23 - 25 dienomis. Šventės sumanytojas -— muzikas Juozas Žilevičius. Jis domėjosi Lietuvos chorais, registravo jų repertuarą. Pasirodė, kad daug chorų dainavo tas pačias dainas. Pirmoje šventėje Dainų dienoje dalyvavo virš septynias dešimties chorų. Dainininkų susirinko apie 3000. Šventėje suskambėjo 34 dainos. Vienintelis šio renginio dirigentas Kostas Gurevčius (jam jau 92 metai) dabar gyvena Marijampolėje, mielai prisimena tuos brangius metus. Tuometinis Valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis aukso ir sidabro ženklus įsegė dirigentams. Antroji dainų šventė vyko po ketverių metų — 1928 m. liepos 1-2 dienomis. Ji paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. J šventę suvažiavo dvigubai daugiau dainininkų. Masinius gimnastikos pratimus atliko 250 moksleivių. Šventėje dalyvavo Rygos lietuvių "Šviesos" choras, vadovaujamas Juozo Karoso. Trečioji šventė vyko Vytauto Didžiojo metais — 1930 m. birželio 20 d. Šventėje sudainuoti 24 kūriniai. Vėlesniais metais buvo parengtas Dainų švenčių Įstatymo projektas, kuriame buvo kalbama apie švenčių periodiškumą, apimtį. Rimtai galvota apie 1943 metų Dainų šventę. Deja...

6. Respublikinės, miestų, rajonų dainų šventės

Pokario metais įvyko devynios Dainų šventės. Jos buvo surengiamos kas penkeri metai. Prieš tai, kaip taisyklė, panašaus tipo dainų šventės būdavo surengiamos visuose miestuose ir rajonuose. Tai vykdavo gegužės - birželio mėnesiais. Per ilgą laiką susiformavo šių švenčių atitinkamos tradicijos: koncertai aikštėse ir skveruose, eitynės, iškilmingi pasveikinimai, apdovanojimai, konkursai, koncertai, gegužinės. Šventes paįvairindavo scenografinė ir režisūrinė išmonė, savitas repertuaras (su būtinais tarybinių autorių kūriniais, su būtina internacionaline tematika), tačiau repertuaro monotonija sukeldavo žiūrovų nepasitenkinimą. Stagnacijos metais vis daugiau skambėjo dainų, kurios privalėjo šlovinti partiją, Leniną, SSSR. Nepasiteisino įvairiausi atrakcionai, mugės ir prekymečiai, vykę tuo pat metu, kai buvo dainuojama, šokama, grojama. Į dainų šventes veržte veržėsi sporto varžybos, įvairios estafetės, kurios nieko bendra neturėdavo su tradicinėmis dainų šventėmis. Atsibosdavo raportai, vienodi šūkiai, būtinai ant raudono audeklo, skurdoka atributika (afišos, plakatai, bukletai, programos), neaukštas kai kurių kolektyvų meninis lygis. Fasadinės kultūros apologetai siekdavo masiškumo ir gausos. Kiekybiniai rodikliai kultūroje ilgą laiką buvo esmingiausi. Nuobodūs poetiniai tekstai, publicistiniai intarpai, — taip pat niveliuodavo šventes.

Giedrė Žumbakienė  Kryžių kalnas. Mišri technika.  21" x 22"

Tiesa, respublikinėse šventėse šių blogmenų būdavo mažiau. Pastaraisiais metais rajonų ir miestų šventėse ėmė gausėti folkloro ir etnografinių kolektyvų, svečių iš Latvijos ir Estijos. Šventėse neretai buvo prisimenamos ne tiktai okupantų primestos datos, bet ir reikšmingi vietos istoriniai faktai: muzikų sukaktys, miestų įkūrimo jubiliejai. Tačiau iki šiolei nerimą tebekelia prastokos ir netalpios dainų švenčių estrados, susidėvėję instrumentai, eklektiška choristų apranga, menkos lėšos, skiriamos mėgėjų meno plėtotei.

7. Liaudies dailės parodos

Respublikinių liaudies dailės parodų istorija pokario Lietuvoje prasideda 1956 metais. Tada Vilniuje buvo surengta pirmoji ekspozicija. Su Dainų šventėmis šio tipo parodas imta sieti nuo 1960-ųjų metų. Ankstesnėse parodose svarbiausius akcentus sudarydavo medžio skulptūra ir tekstilė. Tvirčiausiai ir giliausiai su tradicijomis siejosi tekstilė, o skulptūra ir tapyba atspindėjo konjunktūrinius, ideologizuotus reikalavimus.

Parodų rengimo ištakų reikia ieškoti (Dainų švenčių metu) Lietuvos Respublikos laikais. 1930 m. Kaune, Petro Vileišio aikštėje, buvo surengta žemės ūkio ir pramonės paroda. Joje būta ir liaudies meno dirbinių.

Šių metų parodos rengėjų nebevaržė nei dedikacijos, nei devizai; ji natūraliai atspindi esamą būklę, žanrų įvairovę, tautodailininkų sumanymus ir jų siekius. Rengiant šią parodą išlaikytos pakopiš-kumo tradicijos: atrankos vyko rajonusoe ir miestuose, vėliau zoninėse parodose. Pagrindiniai parodos rengėjai — Lietuvos tautodailininkų sąjunga ir Liaudies kultūros centras. Pažymėtina, kad į skulptūrą vėl sugrįžta klasikiniai siužetai: "Rūpintojėlis", "Pieta", "Nazarietis", "Šv. Jurgis" ir kt.

8. "Skambėk, daina"

1955 metų liepos 19 dieną pasirodė pirmasis "Skambėk, daina" numeris. Tai Dainų švenčių Organizacinio komiteto leidinys — laikraštis, pasirodydavęs šio didelio renginio išvakarėse ir platinamas šventės metu. Šis dviejų lapų spaudinys spausdino daug informacijos, fotoreportažų, pasakojimų, vaizdelių. Tais metais pasirodė keturi "Skambėk, daina" numeriai. 1960 metais Vilniuje, Vingio parke, pastatyta erdvi ir moderniška estrada. Minėto leidinėlio puslapiuose džiaugiamasi šiuo unikaliu statiniu. Korespondentai ėmė rašyti apie kolektyvų darbą, pradėtas analizuoti meninis rajonų ir miestų Dainų švenčių lygis. Tais metais laikraštėlio puslapiuose "apsigyveno" Bemoliukas Doremikas, humoristinių pasakojimų autorius. Tais metais buvo išspausdinti net dešimt šio vis populiarėjančio leidinio numeriai. Ilgainiui puslapiai pamarginami meninėmis fotonuotraukomis, spausdinamos naujų dainų natos, liaudies meno dirbinių reprodukcijos, skelbiami konkursų laureatų sąrašai. Sios Dainų šventės metu pasirodė tik du numeriai. Tai sąlygota ekonominės blokados: Lietuvoje pritrūko popieriaus, dažų. Tačiau tęstinumas nenutrūko; štai per 35 metus šviesą išvydo jau 47 "Skambėk, daina" numeriai.

9. Švenčių metraštininkas

Ne vienas žmogus yra pasakęs, kad profesorius Vytautas Jakelaitis yra nepamainomas Dainų švenčių metraštininkas. Dvi jo knygos — metraščiai — yra kiekvieno kultūrininko knygų lentynoje. Pirmoji —    "Lietuvos dainų šventės" (1970 m. tiražas — 8000 egz), antroji — "Dainų šventės" (1985 m., tiražas —    5000 egz.). Abiejose knygose itin gausu unikalių istorinių faktų, profesionalių metodinių išvadų, pastebėjimų, nuorodų. Cia išsamiai atskleista meno saviveiklos raida, parodytas didelis švenčių rengimo darbas. Archyvinė medžiaga, citatos, išnašos liudija kruopštų Dainų švenčių istoriko triūsą. Skaitytojas gali susipažinti su visų Dainų švenčių repertuaru, meno vadovais, mėgėjų kolektyvais. Antrasis leidinys iliustruotas spalvotomis nuotraukomis, išleistas keliomis užsienio kalbomis.

10. 1990 metų Dainų šventė

Tautos atgimimas davė impulsą naujai permąstyti kultūros politiką, atsisakyti pseudomokslinių kultūrinio švietimo stereotipų ir pasenusios masinių renginių sampratos. Šių, 1990 metų, Dainų šventė įgijo naujų spalvų: griežtai atsisakyta ideologizuoto repertuaro, pompastiškų eisenų, pramoginių šokių, kaip masinės kultūros atribucijos. Šioje šventėje visas teises įgijo folkloras, dainų ir šokių dienų repertuaras buvo pakankamai liaudiškas, atsisakyta tradicine buvusios kantatos, tekstų ir žodžių, kurie buvo sudarinėjami "Žalgirio" stadiono vejoje iš šokėjų grupių. Vyriausieji šventės vadovai buvo ne paskirti, o demokratiškai išrinkti bendruose atskiro žanro respublikos meno jėgų kolektyvų vadovų suėjimuose. Tradiciškai šventėje dalyvavo moksleiviai, šokėjai ir dainininkai, kaip visuomet savo kūrybą parodė tautodailininkai. Folkloro koncertas vyko natūralioje aplinkoje, Vilniaus senamiestyje. Kiekvienas Lietuvos kraštas — Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Aukštaitija koncertavo atskirai, vaišino žiūrovus etnografiniais valgiais, kalbėjo tarmiškai, linksminosi kartu ir saviveiklininkai, ir žiūrovai. Pirmąkart moksleiviai dainininkai dėvėjo tautinius rūbus. Gražiai pasidarbavo dailininkai, kostiumų modeliuotojai Regina ir Juozas Balčikoniai, Ona ir Vytautas Vincevičiai. Dideliu tiražu išleistas dainynėlis "Užaugau Lietuvoj", kurio populiarias liaudies dainas dainavo ir šventės dalyviai, estrados dainininkai, ir gausus būrys žiūrovų. Toks padainavimas buvo surengtas pirmą kartą — jis priminė geriausias estų ir latvių dainų švenčių tradicijas. Iki minimumo sutrumpėjo repeticijų laikas, dalyviai turėjo progos pabuvoti parodose, pasižmonėti liaudies meno paroda po atviru dangumi Pilies skersgatvyje. Pamažu sugrįžta trijų Lietuvos Respublikos Dainų švenčių (1924, 1928, 1930) tradicijos. Į repertuarą pateko auksinis liaudies ir originaliosios kūrybos fondas. Natūralumas, kuklumas, tautiškumas — svarbiausi Dainų švenčių siekiai ir dabar, ir ateityje.

Dainų šventėje dalyvavo šokių kolektyvai iš Klyvlendo ("Grandinėlė"), Lenkijos ("Jotva"), tolimosios Australijos. Šventę itin padabino šokėjai iš Latvijos ir Estijos. Jie šoko kartu su visais šventės dalyviais. Spaudos konferencijose buvo pažymėtas šventės organizacinis sklandumas, susiklausymas, dalyvių drausmė. Žurnalistai plačiai aprašė Dainų šventės eigą, reklaminiai plakatai ir afišos ragino aktyvumo, televizijos ekranas maloniai suteikė progą pakalbėti mūsų svečiams. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Vytautas Bieliauskas pasveikino šventę telegrama. Joje, be kita ko, sakoma: "Linkiu gražios nuotaikos ir pasisekimo. Nors ir sunkiose sąlygose linkiu neprarasti naujai atgimusios ir Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laisvės šypsnio ir džiaugsmo širdyse. Tegyvuoja lietuviška daina ir tautiniai šokiai laisvę ir taiką mylinčioje tėvynėje Lietuvoje".

Iki naujų susitikimų Lietuvoje ir svetur. Tegul Dainų šventės dvasia plaikstosi po platųjį pasaulį burdama lietuvius darbui, džiaugsmui, kūrybai, gerumui ir dideliam Rytojui.
Vilnius, 1990 m. liepa

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai