Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEILĖS ELIKSYRAS — PASIGĖRĖTINAS OPEROS PASTATYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Žygas   

Čikagos lietuvių opera savo veiklos 34-uosius metus paminėjo Geatano Donizetti dviejų veiksmų Meilės eliksyro operos pastatymu. Sis pastatymas buvo ypatingas tuo, kad į jį įsijungė ir stiprios pajėgos iš Vilniaus. Siame pastatyme dalyvavo Lietuvos Respublikos Operos ir Baleto Teatro (toks dabar yra oficialus pavadinimas) solistai ir choristai. Prasidėjus ekonominei blokadai ir įvairiems suvaržymams, buvo nuogąstaujama, ar bus leidžiama iš Lietuvos išvykti. Pagaliau pasklido žinia, kad vis tiek vilniečiai atvažiuoja.

Į Čikagą atvyko sol. Virgilijus Noreika — tenoras, sol. Arvydas Markauskas — baritonas ir keturi choristai: Valdas Lazauskas, Petras Paulavičius, Romanas Povilaitis ir Jonas Smagurauskas. Operos pastatymai įvyko balandžio 28 ir gegužės 5 d. Morton East High School Auditorium, Cicero, II. Auditorija yra tikra teatro salė. Rašančiojo apytikriu apskaičiavimu ten yra 2500 - 2600 sėdimų vietų. Taip pat yra erdvi scena, kurios dydį galima įsivaizduoti iš to, kad vienoje eilėje yra 52 kėdės, o Jaunimo centre tik 22. Tokioje scenoje galima sukurti scenovaizdį, ir lieka užtenkamai vietos solistams ir dideliam chorui. Jeigu jau kas užmiršo, tegul ir žino, jog Kaune Valstybiniame Teatre choras dainuodavo užkulisyje, kadangi nebuvo vietos scenoje.

Rašantysis, sąlygoms susidėjus, tedalyvavo tik antrame spektaklyje. Labai gaila, o į tokį pastatymą mielai būtų galima žiūrėti keletą sykių iš eilės. Vartoju žodį "žiūrėti", o italai operos klausosi. Prieš pradėdamas aprašymą, noriu pažymėti, kad buvo užtenkamai dalyvių ir pasižvalgius į akis nekrito tuščios kėdės, nors jų buvo. Kurie dalyvavo, tie nenusivylė. Tegul gailisi tie, kurie nedalyvavo! Įėjus dirigentui Alvydui Vasaičiui ir pakėlus batutą, vietoje uvertiūros pasigirdo Tautos himnas. Jis galingai skambėjo, nors protarpiais buvo jaučiama, kad orkestras daug neprisidėjo. Matėsi, kad daugelis orkestrantų tik į gaidas težiūrėjo. Tradiciniai himnas nėra giedamas, bet dabar, vykstant tautos atgimimui, bent tuo jungiamės su kovojančia tauta.

Jau iš uvertiūros buvo galima jausti, kad opera bus žaisminga. Uždangai pakilus, vykusios dekoracijos (ir kaip jau buvo minėta didelė scena) žiūrovus nukėlė į Italijos kaimo aikštę. Aikštėje minia kaimiečių — kalbos ir klegesys, o pavėsyje susėdusios moterys šnekučiuojasi ir mezga. Sūpuoklėse sėdėdama turtinga ūkininkaitė Adina — Audronė Simonaitytė - Gaižiūnienė — skaito knygą apie Tristano meilę Izoldai. Ją stebi neturtingas kaimo vaikinas Nemorino — Virgilijus Noreika. Jam patinka Adina ir jis norėtų ją prisivilioti.

Pasigirsta būgnai ir į aikštę ateina kareiviai, jiems vadovauja seržantas Belcore — Arvydas Markauskas. Bel-core beveik iš karto įsimyli Adiną ir norėtų ją vesti. Nemorino irgi bando savo meilę išreikšti, bet jam liepia geriau rūpintis sergančiu dėde. Įvyksta sumišimas, pasigirsta triukšmas ir trompetės garsai, į aikštę atvažiuoja gydytojas Dulcamara — Arnold Vo-ketaitis. Gydytojas reklamuojasi, kad jis turi stebuklingus vaistus nuo visų ligų — o iš tikrųjų jis yra apgavikas. "Ar kas nori atjaunėti ir našlei padeda neliūdėti, pagyja paralitikai, atgyja apoleptikai..." Nemorino, matydamas, kad Adina gal daugiau dėmesio skiria Belcorei, klausia, ar jis neturi meilės eliksyro. Po ilgo prašymo Dul-camara jam parduoda bonkutę vadinamo "meilės eliksyro", kuris yra tik vynas ir pataria gerti po truputį. Nemorino paragauja ir nesusilaikydamas visą išgeria. Vynas pradeda veikti, Nemorino nuotaika gerėja ir jis mano, jog tai "eliksyro" pasėka.

Tai tokia fabula, kuri nėra labai komplikuota ir neturi sudėtingos intrigos. Viskas išsisprendžia be dvikovos ir be nuodų. Taip pat niekas mirdamas arijų nedainuoja, tad šiuo požiūriu opera skirtinga nuo kitų klasiškų operų. Yra bendram chorui dainų, kur gali pasireikšti mūsų operos branduolys — mišrus choras. Paskutinių keleto pastatymų eigoje daugiausia ir teko remtis choru. Dalį solistų tekdavo ieškoti ir samdyti. Jų lygis taip pat būdavo labai įvairus, neliečiant lietuvių kalbos ir jos tarimo.

Visai kitaip atrodė šis pastatymas. Jame, galima sakyti, visi dalyviai buvo lietuviai. Beje, chore yra vienas japonas, kuris dalyvauja jau daugelį metų ir yra visai pritapęs. Be jokios abejonės, šioje operoje dominavo vilniečiai solistai. Nemorino — Virgilijus Noreika savo pirmuoju išėjimu tuojau laimėjo publikos dėmesį. Nuo jo neatsiliko ir Belcore — Arvydas Markauskas. Neužmirštamas lieka jų duetas. Savo laikysena ir vaidyba Belcore dominavo scenoje, atrodė, kad nuo jo ta energija spinduliavo ir į kitus dalyvius. Adina — Audronė Simonaitytė - Gaižiūnienė nuo jų neatsiliko ir momentais blykstelėdavo. Ji ir balsu sėkmingai derinosi prie visumos. Dulcamara, mūsų pažiba ir Ly-ric operos solistas Arnoldas Voketai-tis, šįkart bent balsiniai nedominavo. Šalia vilniečių solistų kažkaip išblyško ir žodžių tarimas buvo neaiškus. Tačiau viską išpirko savo vaidyba ir sukūrė labai vykusį gydytoją — apgaviką. Belcore ir Dulcamara vaidybiniu atžvilgiu scenoje dominavo.

Apie Čikagos Lietuvių operos pastatymą gražiai atsiliepė muzikos kritikė Ethel Carraro angliškoje spaudoje. Jos žodžiais: "Buvo tikrai didinga opera" (It was truly grand opera). Puošnios dekoracijos, didžiulis choras iš 56 spalvingai aprengtų kaimiečių ir gerai išlavintų kareivių, labai geras (a superb) 37 asmenų orkestras (...) Čikagos operoje debiutavo Vilniaus operos žvaigždės: Virgilijus Noreika — tenoras, kurio galingas balsas ir išvaizda primena Luciano Povarotti (whose powerful renditions and physical appearance reminded one of Luciano Povarotti) ir baritonas Arvydas Markauskas, kuris yra dalyvavęs pastatymuose Europoje ir Azijoje". Taip pat nereikėtų užmiršti ir Giannettos — Margaritos Momkie-nės, kuri sėkmingai atliko kaimo mergaitės — Adinos draugės rolę. Tai tokie yra atsiliepimai ir įspūdžiai apie paskutinį Čikagos Lietuvių operos pastatymą.

Aprašymas būtų nepilnas, jeigu nebūtų paminėtas Operos choras, kuris yra pagrindinis veiklos branduolys ir variklis. Chorą parengė chormeis-terė sol. Audronė Simonaitytė -Gaižiūnienė ir muz. Manigirdas Mo-tekaitis. Tiek choras, tiek chormeisteriai paaukojo nesuskaitomas darbo valandas, ypač Audronė, kuri gyvena apie 70 mylių nuo Čikagos. Viską užbaigė ir sėkmingai apvaldė dirigentas muz. Alvydas Vasaitis. Jis šiuo pastatymu ne debiutavo, bet grįžo. Praeityje Vasaitis yra sėkmingai dirigavęs ir muzikiniai parengęs, su Čikagos kolektyvu, net šešetą operų. Vis tai buvo sėkmingi pastatymai, tad telieka tikėtis, kad ir toliau jis sėkmingai vadovaus. Operos yra sudėtingi pastatymai su daugeliu dalyvių. Reikia ne tik muzikinių vadovų, bet ir režisierių.

Neturint savo pajėgų, režisierių teko kviestis iš New Yorko. Režisavo Christian Smith, New York City Opera scenos direktorius. Paskutiniu metu jis ten yra režisavęs 11 pastatymų, kurių tarpe ir L'Elisir d'Amor, tad šiam darbui yra tinkamai pasirengęs. Čikagos liet. operoj aiškiai matėsi jo sugebėjimai. Jam asistavo Vida Momkutė. Apšvietimą tvarkė Peter Gottlieb. Grimas ir perukai buvo E d Meekin ir Juliaus Balučio žinioje. Scenos dekoracijos ir kostiumai priklausė Anthony Stivanello Co-stume Co., Maspeth, N.Y.
Meniškas leidinio viršelis ir plakatas — dail. Ada Sutkuvienė. Taip pat reikėtų paminėti, kad teksto vertimas į lietuvių kalbą yra Stasio Santvaro. Tad nenuostabu, kad poetinę giją ir kalbos sklandumą galima jausti per visą operos eigą.

Kurie mėgsta statistiką, paminėsiu, kad pastatyme (įskaitant technikinį personalą) dalyvavo 144 asmenys. Iš to galima susidaryti vaizdą, kiek darbo ir išlaidų jis pareikalauja. O visų ratukų sukimąsi organizavo, tvarkė ir prižiūrėjo Operos valdyba. Taip pat nereikia užmiršti ir tų, kurie savo aukomis prisidėjo, kad šis didelis pastatymas būtų galimas.
Juozas Žygas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai