Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAKAR IR RYTOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Krasnovas   
Jau treji metai Lietuvoje verda karštos politinės aistros, bet tokių įtemptų savaičių kaip praėjusi buvo tikrai nedaug. Ne vienas žmogus tiesiog balansavo ant isterijos ribos. Šiandien į visas peripetijas, susijusias su moratoriumo paskelbimu, dera žvelgti iš tam tikros laiko distancijos. Visi argumentai už ir prieš pasakyti, sprendimas priimtas, tad ir ginčytis neverta. Kas teisus, kas klydo — parodys istorija, o ne vienų viltys ar kitų baimė.

Betgi moratoriumas tarsi rentgenas peršvietė ir mus pačius, tiksliai pasvėrė mūsų politinės nuovokos išteklius. Klausydamasis ginčų dėl jo ir pats juose dalyvaudamas, atkreipiau dėmesį į vieną mūsų psichologijos ypatybę, kurią pavadinčiau sąmonės mitologizavimu. Stebėdamas, kaip atkakliai, kaip fanatiškai kai kas gina kovo vienuoliktosios aktą, kaip reikalauja dėl jo aukotis, vos ne Margirio žygį kartoti, klausiau savęs — ką mums reiškia tas aktas?

Ar tai ir yra ta ilgai lauktoji nepriklausomybė, dėl kurios kiekvienas pasiryžęs aukotis? Ar tas aktas leidžia mums kontroliuoti Lietuvos valstybės sienas? Ar jis verčia palikti mūsų teritoriją svetimos valstybės kariuomenę? Ar jo galios pakanka, kad mus pripažintų užsienio valstybės? Deja, deja... Tai kas gi yra Nepriklausomybės aktas? Ar tai tikslas, kurio tauta siekė ilgus dešimtmečius, ar tik priemonė pasiekti tikrą, o ne popierinę nepriklausomybę?

Man atrodo, kad ne vienas Lietuvos politikas, ir ypač "virtuvinis", sukeitė vietomis tikslą ir priemones. Be abejo, kovo vienuoliktosios aktas yra tik deklaracija, kuria tauta paskelbia savo teises, siekius ir norus. Norėdami, bet negalėdami, nežinodami, kaip realizuoti nepriklausomybę, daugelis griebėsi baltosios (o gal juodosios?) magijos — ėmė lyg maldą, lyg užkeikimą kartoti: mes nepriklausomi, mes nepriklausomi. Žinia, užkeikimai gali kažkiek padėti, sustiprinti dvasią, bet jei įtikinėsi save, užuot stiprinęs tą nepriklausomybę veiksmais, derybomis ir kitomis prieinamomis priemonėmis, tai netrukus liksi bestovįs prie suskilusios geldos. Bet mes taip ilgai sovietinės propagandos pratinti norimą laikyti esamu, kad negreit nuo to atpra-sime, negreit išmoksime vadinti reiškinius tikraisiais vardais.

Komunistinis totalitarizmas daugeliui mūsų paliko dar vieną niaurų kompleksą, kuris nelabai pastebimas įprastinėmis sąlygomis, bet kuris pražysta tuo labiau, kuo didesnė įtampa visuomenėje. Tai nepasitikėjimo, įtarumo, priešiškumo kompleksas. Kadaise bolševizmas ir Stalinas, sirgęs aštria paranojos forma, užkrėtė įtarumo manija visą valstybę, o toji — savo valdinius. KGB išmuš-truotam padoriam tarybiniam piliečiui visur turėjo vaidentis sabotažas, kenkimas, diversijos, priešų pinklės, o iš "disidentinės" pusės žvelgiant, visur turėjo matytis KGB ranka. Ilgus dešimtmečius sklandžiai dirbusi socializmo priešų gaminimo mašina tikriausiai paveikė, "užprogramavo" mūsų smegenis. Tik dabar vietoj "liaudies priešų" staiga pridygo "Lietuvos ir Nepriklausomybės priešų". Praeitą savaitę tokiu priešu nr. 1 A. Terlecko vadovaujami ultrapatriotai paskelbė visą vyriausybę in corpore. Esą moratoriumu ji išdavusi Nepriklausomybę. Tai kas, kad vyriausybė ieško būdų pajudėti iš mirties taško, ieško galimybių deklaruotą nepriklausomybę paversti realia. Masinei sąmonei tai per daug sudėtinga, geriau rėžti iš peties — išdavikai ir bastą! O jei įvykiai klostysis palankiai, tai iš tokio budrumo dar ir politinį kapitalą susikrauti galima.

Kitas nuolatinių užsipuolimų objektas — Lietuvos komunistų partija. Nesiruošiu čia ginti nei komunizmo teorijos, nei praktikos (niekada nepri-kausiau nei vienam, nei kitam), bet klausydamasis, kaip nepriklausomieji (ne anie, platformininkai) komunistai apšaukiami penktąja Kremliaus kolona, kaltinami suokalbiu prieš nepriklausomybę, kitomis mirtinomis nuodėmėmis, nejučia susierzini. Juk kaltintojai kaltina be jokių argumentų, vien tik iš "vidinio įsitikinimo". Bet kai tas "vidinis įsitikinimas" neparemtas faktais, paprasčiausia šiandieninio gyvenimo patirtimi, jame lengva įžvelgti trispalve užmaskuotą stalininės paranojos grimasą. Klausydamasis šūkių Laisvės Lygos mitinguose, radikaliųjų deputatų ir dar radikalesnių deputačių kaltinimų A. Brazauskui ir K. Prunskienei, vis pagalvodavau: brangieji, juk jūs kaunatės su vakarykščia diena. Pasaulis per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė, o jūs vis dar, bokso terminais kalbant, smūgiuojate į tą vietą, kurioje buvusio priešininko seniai jau nėra. Kam tuščiai kapoti orą, ar ne geriau pasiieškoti pozityvesnio darbo? Beje, praėjusios savaitės sociologinė apklausa parodė, kad vis daugiau žmonių nesileidžia apmulkinami trankios frazės, vis labiau vertinama reali politika ir konstruktyvaus veiksmo politikai.

Atrodo, šiandien ne visi dar supranta, kad pasaulis pasikeitęs, kad neįmanoma jo adekvačiai suvokti, vadovaujantis vakarykščiais įvaizdžiais, nuostatomis, baimėmis. Antai ne vieno lietuvio karti ankstesnė patirtis sako, kad Rusija negalima pasitikėti, kad iš jos būtinai turėtume sulaukti klastos. Bet tai, kad ji iki šiol "nesutvarkė" (nesvarbu, klasta ar be jos) Lietuvos karine jėga, sako, jog ši Rusija — jau kita Rusija.

Toliau mūsų akyse keičiasi pasaulis. Vien tik Vokietijos susivienijimas ką reiškia. Ar galėjome dar vakar pasakyti, kad Kremlius susitaikys su tokia įvykių raida? Ir ar galime šiandien pasakyti, kokių pasekmių tai turės Lietuvai?
Bet prognozuoti reikia, nes atsitraukdama Lietuva paradoksaliai žengė dar vieną žingsnį valstybės pripažinimo link, dar labiau sustiprino savo tarptautinių santykių subjekto prestižą.

Aleksandras Krasnovas
Atgimimas, Nr. 26 (1990.05.07)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai