Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
S. LIPSKIS — "KAI SAULĖ LIEPĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Edita Nazaraitė   
Kartais atrodo, kad mūsų laikmetis yra toks merkantiliškas, toks ciniškas,

o, regis, nei sielai, nei poezijai jau nebėra vietos — skuba ir godumas užvaldę mūsų gyvenimus. Štai gydytojo profesija — nuo senų senovės reprezentavo arba bent asociavosi su viena kilniausių, viena humaniškiausių profesijų. Deja, šiais laikais gydytojo įvaizdis gerokai pakitęs, neretai šie žmonės kaltinami godumu, dažnai — ne be pagrindo.

1989 m. Lietuviškos knygos klubas išleido poezijos knygą "Kai saulė liepė", kurios autorius yra gydytojas, tapantis paveikslus ir rašantis eiles — Stasys Lipskis iš Čikagos.

Gydytojo darbas išties sunkus, atimantis daug energijos, reikalaujantis visiško atsidavimo, net savotiškos aukos. Tačiau Stasys Lipskis dar kažkokiu stebuklingu būdu randa dvasinės energijos tapyti ir rašyti.

Atsiverskime paties autoriaus apipavidalintą knygą "Kai saulė liepė". Joje — 96 eilėraščiai, suskirstyti į tris skyrius: "Laiko pradžia", "Laiko išmintis" ir "Laiko paslaptis". Jau patys skyrelių pavadinimai siūlo nuomonę, kad autoriui maga ne šiaip sau laisvalaikiu paeiliuoti apie tėviškės svyruonėlius, mergelių skruostelius ir paukštelių giesmeles, bet kad plačią sielą turinčiam žmogui rūpi sunkiausiai įmenama žmogiškosios ir kosminės egzistencijos prasmė — laikas.

O apie laiką daugiausia mąsto ir rašo, žinoma, poetai ir mokslininkai.
Apie laiką yra prirašytos krūvos mokslinių veikalų, tačiau kiekvieno poeto tartas žodis apie laiką irgi įneša savo dalį į niekada nesibaigiantį pažinimą.

Stasio Lipskio žodis apie laiką — paprastas, nepretenzingas, lengvai suvokiamas, neužminuotas neiššifruojamais burtažodžiais, kaip neretai atsitinka kalbant apie tokius abstrakčius dalykus. "Tu sustojai papėdėje lūžtančio kalno/ Pridengta tuštuma. Pusgyvė širšė rėpliojo/ Ir glostė gelsvus sparnelius. Jinai lyg gėlė/ Nemėgino ir nežinojo kaip mirti... Audros/ Atnešė čia, kad žūtų kaip pirmoji tremtinė" ("Pirmoji tremtinė", p. 86).

Lipskio eilėraščiuose gilus, išgyventas, o ne sugalvotas tragizmas dažnai kaunasi su tikėjimu į gėrį, į jo pergalę prieš blogį. Dar dvi ištraukos iš eilėraščių "Liūdesys" ir "Vizija": "Perkirto esamą laiką/ Ir atsivėrė tartum begalybėj:/ Mėlynas laukas,/ Mėlynas kalnas/ Ir gilios akys —/ Pilnos baltų ašarų", (p. 46) "O tenai — tamsuma, pasislėpus akla,/ Tartum tunelis juodas iškaltas uoloj,/ Žengsi žingsnį į ją apgaubs ten tave/ Begalinė ramybė. O kalno gale/ Ims žėrėt nematyta šviesa..." (p. 80).

S. Lipskio eilėraščiai yra jaukūs, neperkrauti, daugiažodžiavimas jam nerūpi. "Kai saulė liepė" — maloni knyga, išvedanti skaitytoją iš kasdienybės labirintų ir pakylėjanti jį šiek tiek artėliau dieviškų malonumų.
Edita Nazaraitė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai