Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ČEKISTO ŽVILGSNIS Į POKARIO LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. L.   
Lietuvoje dabar leidžiamų knygų eisena primena "Baltijos kelio" grandinę — susikabinusios rankom, jos siekia grožio, tiesos ir laisvės. Atokiai nuo tos eisenos kulksniuoja ir jai kumščiu grūmoja čekisto uniforma pasipuošusi 1989 m. išleista knyga — kuriozas — Konstantino Jevseičiko "Giltinės sutramdymas". Knygos autorius, veteranas saugumietis, aprašo kovas su lietuvių partizanais Merkinės apylinkėse nuo 1945 iki 1948 metų. Šiose kovose jis entuziastiškai dalyvavo, buvo infiltruotas į partizanų būrį ir apdovanotas "Raudonosios žvaigždės" ordinu.

Prieš totalitarinį okupantą kovojusieji Lietuvos partizanai knygoje vaizduojami kaip "buržuaziniai nacionalistai", vaikų ir moterų žudikai, "tarybų valdžios priešai ir jų pakalikai". Jiems talkininkauja hitlerininkai, buožės ir klastingi kunigai, kurie susilaukia reikiamo atpildo. Prieš tuos niekadėjus stojasi "liaudies gynėjai" ir "tarybiniai darbuotojai". Kilnūs, rūstūs ir kartkarčiais lyriški, jie, tėviškų rusų karininkų vadovaujami, narsiai kaunasi už "tarybų valdžią, už ateitį, už ramų gyvenimą".

Sekdamas dabartinių kitų stali-niečių pavyzdžiu, knygos autorius padaro smulkutį reveransą istorijai ir "demokratizacijai", įvade vienu sakiniu užsimindamas apie "Stalino kultą" ir "žiaurius valdymo metodus". Pačioje knygoje Stalinas ir jo nusikaltimai, esminė laikmečio dalis, mandagiai nutylimi. Jevseičiko pasaulyje Stalino santvarka išpildo "bežemio artojo" svajones...

Lietuvos istorikų, rašytojų, intelektualų, visos tautos pastanga atsikovoti savo istoriją ir nuvalyti purvą nuo kovotojų už Lietuvos laisvę atvaizdo autoriaus įvadiniame žodyje pavirsta "piktavališku šnabždesiu". Sužinome, kad tauta klysta — kad istorinei tiesai atstovauja lietuvių genocido vykdytojas, čekistas Jevseičikas.

"Giltinės sutramdymas" yra Stalino šmėklelių kontrataka, "Jedinstvai" ir "Pravdos" žurnalizmui giminingas fenomenas, pirmojo pokario dešimtmečio knygų bei filmų iškarpėlių lipdinys. Tai grynas kičas, kurio nesu-drumsčia nė mažiausias nukrypimas nuo stalininių modelių ir galvosenos.

Kas padovanojo besikeliančiai Lietuvai šį šedevriuką? Autorius dėkoja literatūriniam bendraautoriui Antanui Calnariui bei "Periodikos" laikraščių ir žurnalų susivienijimo vyriausiam redaktoriui Gintautui Daukšai, paruošusiam ir padėjusiam išleisti "Giltinės sutramdymą". Gal jie kada papasakos, kas juos paskatino imtis tokio nepaprasto akušerių darbo ir išleisti į pasaulį kūdikėlį su Visari-jonovičiaus ūsais. Kol jie prabils, tegalime spėlioti. Ar Jevseičiko darbdaviai paspaudė "Periodiką" ir pareikalavo, kad knyga būtų išleista? Bet juk šiais laikais tokiam spaudimui jau galima nepasiduoti. O gal leidėjai, nusižiūrėję į "buržuazines" valstybes, norėjo pasipelnyti iš pornografijos? Ar tai reiškia, kad netrukus susilauksim ir nacių, Pol Poto "darbuotojų", antisemitų bei rasistų memuarų? O gal Jevseičiko "Giltinė" yra naujos spaudos laisvės išdava — tos laisvės, kuri atveria duris ir istorijos klastotėms. Tačiau net ir spaudos laisvė neįpareigoja leidyklų — Lietuvos kultūros kūno dalių — užsiimti istorijos tarša ir pridengti tą taršą lietuviškos knygos orumu. Net ir kai knygos pabaigoje taip kukliai pasiteisinama, jog "leidėjų nuomone, kai kurie autoriaus teiginiai yra ginčytini"... Ar nereikėtų tokius "literatūrinius" projektus palikti buvusiems ir tebesantiems saugumiečiams bei nomenklatūrininkams finansuoti ir išleisti savo vardu?

Telieka pridurti, kad Jevseičiko "Giltinės sutramdymas" yra ir savaip naudingas leidinys. Knygoje atsispindintį mentalitetą reikia pažinti, nes jis buvo natūralus genocido talkininkas. Ta bolševikinio primityvizmo distiliacija ryškiai parodo, iš ko Lietuva vaduojasi ir kas yra jos žygio į valstybingumą priešas.
J. L.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai