Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. KORSAKAITĖ: LIETUVIŲ IŠEIVIJOS DAILĖS APYBRAIŽOS PROSPEKTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė I. Korsakaitė   
I. Ingrida Korsakaitė. LIETUVIŲ IŠEIVIJOS GRAFIKA IR TAUTINIS IDENTITETAS.
Grafika — viena tų išeivijos dailės šakų, kuri ryškiausiai išsaugojo ir naujomis sąlygomis plėtojo nacionalinius savitumo bruožus. Istorinė jos raida. Stilistika, tematika, tautiniai motyvai ir įvaizdžiai. Organizaciniai meninio lietuvių bendruomenės gyvenimo faktoriai, padėję konsoliduoti jėgas ir puoselėti nacionalines kūrybos tradicijas: pedagoginė veikla, organizacijos, grupuotės, parodos, galerijos. Leidyba ir ryšiai su kitomis lietuvių kultūros sritimis. Įvairių žanrų — lakštinės bei iliustracinės grafikos, ekslibriso vieta bendrame emigrantų kultūros kontekste.

Pokario metais Vokietijoje veikusios Freiburgo meno mokyklos reikšmė ankstesnės lietuvių dailės krypties tęstinumui ir naujos dailininkų kartos ugdymui. Pirmasis emigrantų dailės periodas pokarinėje Europoje ir svarbus grafikos vaidmuo, siekiant išlaikyti bei pareikšti lietuvių etninį identiškumą. To meto ir vėlesnė V. K. Jonyno, V. Petravičiaus, P. Au-giaus - Augustinavičiaus, V. Rataiskio - Rato, T. Valiaus kūryba. Įsijungimas į meninį Europos gyvenimą, kaip ir anksčiau kūrybiškai derinant nacionalinių tradicijų ir moderniosios Vakarų dailės patirtį.

Tolesnio grafikos, kaip ir visos emigrantų dailės integravimosi Europos ir kitų kraštų — JAV, Kanados, Australijos — kultūrą procesai, jos stilistinis skaidymasis bei šakojimasis. Paryžiečių P. Gailiaus, Z. Mikšio, V. Kasiulio grafika. Nacionalinis R. Viesulo, V. Igno, A. Dargio grafikos savitumas. Australijos grafika — V. Ra-taiskio-Rato, A. Vaičaičio, H. Šalkausko, A. Šimkūno kūriniai. V. Petravičiaus mokinių M. Stankūnienės, V. Švabienės primityvistinė grafika. Jaunosios generacijos, patyrusios įvairių šiuolaikinių meno srovių, ypač abstrakcionizmo poveikį, atstovai (O. Tamašauskas ir kt.). Analogijos su pastarųjų dešimtmečių Lietuvoje sukurtais kūriniais.

II. Viktoras Liutkus. TRADICIJŲ TĄSA MODERNIZMO APSUPTYJE (Tapyba).

Meniniai, socialiniai, psichologiniai vyresniosios išeivijos dailininkų kartos kūrybos motyvai. Emigracijos regiono kultūrinė terpė (Š. Amerika, Kanada, vakarų Europa, Australija).
Tapytojų V. Vizgirdos, V. Igno, A. Dargio, V. Kasiulio, Vesčiūno, Br. Murino kūrybos raida. Temos, įtakos, sąlytis su būdingomis srovėmis. Tapytojo P. Domšaičio kūryba.

III.    Viktoras Liutkus. ABSTRAKČIOJO EKSPRESIONIZMO LIETUVIŠKOJI ATŠAKA. (Tapyba).

Formavimosi prielaidos. Dailininkų kartų skirtingas santykis su ab-strakčiojo ekspresionizmo srove: A. Galdikas, P. Lapė - J. Račkus - P. Gailius - P. Krištolaitis. Australiškoji linija (H. Šalkauskas, E. Kubbos). Technikos, medžiagos, motyvai (J. Račkus, K. Zapkus, V. Sakalas).

IV.    Laima Laučkaitė. LIETUVIAI ANAPUS TRADICINIO MODERNIZMO

Straipsnio tikslas — nušviesti postmodernistine išeivijos daile. Tema svarbi ne tik kaip integrali lietuvių meno istorijos dalis, bet aktuali ir nūdienos mūsų dailės plėtotei, nes vienaip ar kitaip jai dar teks patirti postmodernistinės dailės apraiškas. Postmodernizmas (arba vėlyvasis modernizmas), kaip XX a. antros pusės dailės etapas, gimęs Amerikoje ir davęs naujų impulsų Vakarų Europos dailei. Teorijoje šis reiškinys yra dar gana amorfiškai suvoktas, bet kai kurie jo aspektai: ryšys su modernizmu, socialinės, filosofinės, estetinės prielaidos, meninė vertybių sistema, jau yra neblogai nušviesti. Postmodernizmo įtakoje dirbo tie lietuvių išeivijos dailininkai, kurių meninis braižas susiklostė jau emigracijoje (gimę Lietuvos Respublikoje 2 - 3 dešimtmetyje). Sąlygiškai juos būtų galima skirti Freiburgo mokyklos kartai (atskiriant nuo Kauno meno mokyklą baigusių ir dar Lietuvoje susiformavusių), kuri pateko į dinamišką avangardinio meno raidą ir tapo jos dalyviais ar liudininkais. Kultūrinės aplinkos (visų pirma amerikietiškos) ir lietuviško mentaliteto susidūrimas ir jo rezultatai. Pagrindinės postmodernizmo kryptys, jų principai ir atspindžiai lietuvių dailėje. Optinis menas. K. Žoromskio, V. Žiliaus tapyba. Minimalusis menas. K. Varnelio tapyba, E. Urbaitytės skulptūra. Neo-geo. V. Sakalas, A. Stanevičius. Hapeningai. J. Mačiūnas ir "Fluxus" judėjimas. Instaliacija. E. Gaputytė. Konceptualus ir žemės menas. A. Plioplys. Lietuviškumo problema postmodernizmo dailėje. Lietuvių įnašas į ją (J. Mačiūnas).

V. Liudvika Žeruolytė. MONUMENTALIOJI IR DEKORATYVINĖ DAILĖ.

JAV pokario bei šiuolaikinė lietuvių monumentalioji ir dekoratyvinė dailė — tai vitražas, mozaika, freska, sienų tapyba ir dekoratyvinės skulptūros kompozicijos. Lyginant su kitomis dailės šakomis ji gana negausi ir plėtojasi netolygiai, bet vaidina svarbų vaidmenį išeivijos gyvenime. Daugiausia skirta lietuvių bendruomenių bažnyčioms ir visuomeniniams kultūriniams centrams. Užsakovo ir kitų socialinių faktorių poveikis. Speciali studijų veikla. Aptariamojo laikotarpio šios dailės šakos raidoje galima išskirti keletą tendencijų. Pirma — tai darbai, kurių autoriai savo kūrybą pradėjo Lietuvos Respublikos laikotarpiu ir tuo pačiu pratęsia 3-4 dešimtmečio tradicijas (A. Valeš-ka, V. K. Jonynas, V. Kašubą, J. Mu-lokas). Akcentuotini momentai — nacionalinio stiliaus tradicija, tautodailės interpretacija, sintezė su erdve. Eklektizmo bei amatininkiškumo apraiškos. Antra grupė — tai dailininkai, kurių braižas formavosi išeivijoje (A. Elskus, E. Urbaitytė, A. Kašubą, J, Bakis ir kt). Jų darbai turi ryškų ryšį su šiuolaikiniu meno procesu.

Atgimstančią Lietuvą pasiekia vis daugiau informacijos apie išeivijos dailę — pasirodo publikacijų periodinėje spaudoje, surengta personalinių ir kolektyvini parodų, sugrįžta į tėvų žemę pavieniai kūriniai bei didesnės jų kolekcijos. Numatoma išleisti apžvalginį albumą ir keletą monografijų apie atskirus dailininkus. Tačiau, siekiant atskleisti bendresnį išeivijos dailės vaizdą ir pagrindines raidos tendencijas, ieškant analogijų ir skirtumų su Lietuvoje sukurta dailės dalimi bei norint giliau suvokti nacionalinės kultūros vientisumą, būtina imtis nuoseklesnių mokslinių tyrinėjimų. Šį darbą ir ryžtasi pradėti grupė Lietuvos Mokslo Akademijos Kultūros ir meno instituto Dailėtyros skyriaus bendradarbių (vienas autorius pasitelktas iš šalies). Jau ankstesniuose tos pačios mokslinės institucijos leidiniusoe, pirmiausia "XX a. lietuvių dailės istorijos. 1900 - 1940" I - II tomuose ikikarinei vėliau emigravusių vyresniosios kartos dailininkų kūrybai buvo skirta derama vieta. Plačiau tyrinėti visą išeivijos dailę iki šiol nebuvo reikiamų sąlygų, ir todėl susidarė nemažos XX a. lietuvių dailės istorijos spragos. Dar ir dabar nėra galimybės parašyti išsamią išeivijos dailės istoriją. Ne tik trūksta parengiamųjų darbų, bet, svarbiausia, susibūrusių autorių grupei per mažai pažįstama ir sunkiai prieinama toli išsklaidyta išeivijos dailės visuma. Todėl kol kas galvojama ribotis keliomis apybraižomis, kurios bus atspausdintos bendrame leidinyje, ir stengsimės pagal išgales kuo plačiau panagrinėti atskirus, mūsų manymu, svarbius ir probleminius išeivijos dailės klausimus. Ir šį uždavinį atliekant, be abejo, teks susidurti su nemažais sunkumais, bet tikimės visokeriopos paramos — skaidrių, katalogų, archyvinių duomenų ir kt. Gerai būtų, jei išeivijos tarpe atsirastų autorių, norinčių bendradarbiauti mūsų leidinyje ar šiaip aktyviai jam talkinančių žmonių. Iš mūsų kol kas numatomi keturi autoriai. Atskirai pridedame preliminarinį apybraižų prospektą.
Autorių kolektyvo vardu
I. Korsakaitė
28.V.90

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai