Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINES KULTŪROS SAMPRATA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS   

ŽELMENYS IR PASĖLIAI

Kiekviena tauta kuria savo nacionalinę kultūrą, kuri yra unikali savo forma ir nepakartojama savo turiniu. Kaip ilgainiui kito tautos samprata, taip keitėsi požiūriai į tautinę kultūrą ir tautinį auklėjimą. Žmogaus auklėjimas vyksta nuosekliai, permanentiškai. Fetišizuodami kultūros auklėjamąjį poveikį, sumenkinome jos estetinę prasmę. Ignoruodami nacionalinės kultūros tradicijas ir poreikius, nesiskaitydami su vietos galimybėmis, atpratinome žmones nuo kultūros saviugdos. Ilgai vykęs kultūros dehumanizavimas parodė, kad ji neparemta tvirtais dorovės pagrindais, o yra pastatyta ant laikino politizuoto žmonių auklėjimo pamato. Praradusi istorinę perspektyvą ir atsiribojusi nuo liaudies kultūros ištakų, tautinė kultūra buvo suvokiama kaip antižmogiška, antivisuomeniška nuostata. Žmogaus kryptingas formavimas, asmenybės ugdymas buvo suniveliuotas stereotipiniais komunistinio auklėjimo postulatais, kurie neturėjo teorinio pagrindimo ir praktinės raiškos. Auklėjimo vyksmas buvo suvokiamas kaip savaiminis procesas, skatinamas nutarimų, instrukcijų ir įsakymų. Nacionalizmo baubas gąsdino ne vieną ideologą, nacionalisto etiketė buvo beatodairiškai segiojama už domėjimąsi tautos istorija, kultūros paminklais, liaudies dainomis, už kraštotyrinę veiklą, už folkloro sąjūdį. Už tautiškos mokyklos koncepcijas kentėjo pedagogikos tyrinėtojai, gimtosios kalbos grynintojai taip pat greitomis buvo pavadinami nacionalistais (kaip priešprieša internacionalistams). Dvasingumo stoką kultūroje sąlygojo išoriniai formos bruožai, kampanijinis mąstymas, šabloniškas ir vienpusiškas požiūris į kraštų tradicijas bei papročius, vienadienis konformistiškas nusiteikimas. Dvasios letargo metais santykis su tautos kultūra daugiau buvo stichiškas negu sąmoningas. Apie tautinę savimonę ir istorinę kultūros atmintį tegalėjo kalbėti tiktai kultūrologai, kurių teoriniai darbai iki šiol neišvysta dienos šviesos. Nacionalinės kultūros pagrindų praradimas skaudžiai atsiliepė į jaunimo tautinių jausmų ugdymą ir dvasinių vertybių nužmoginimą.

Neintegruotas mąstymas, filosofinio pliuralizmo stoka, istorijos, kaip mokslo, nuvertinimas sudarė tas sąlygas, kuriose tarpo fasadinės kultūros apraiškos, liaudies kultūros deformacijos, žmogaus nuasmenėjimas ir absoliutus ideologų savivaliavimas. Kai kultūrininkai ilgą laiką nuolankiai ir paklusniai vykdė valdininkų nurodymus ir nutarimus, radosi įvairiausių kultūros iškraipų, kurios trukdė rimtai dirbti, našiai triūsti. Štai apie 1984 - 85 metus į Lietuvą plūstelėjo Kultūros ir sporto kompleksai, kurie atsirado Sverdlovsko srityje. Nepagrįstas "gerosios patirties" perkėlimas iš vieno krašto į kitą kraštą niveliavo darbo turinį, skatino tariamą internacionalumą. Respublikoje ėmė steigtis KSK tarybos, kurios sudarinėjo planus, didžiuodamosios, kad vyksta didžiulis darbas. Deja, be planų perrašinėjimo, be vienas kito raginimo, jokių rezultatų nepasiekta, nors iečių prilaužyta pakankamai. Domėjosi šiais klausimais įvairios kolegijos ir koordinacinės tarybos, bet nieko racionalaus pasiūlyti negalėjo. O nemalonumų susilaukė ir kultūros skyriai, ir apylinkių vykdomieji komitetai, kurie tiktai šiandien atgauna orumą ir savarankiškumą.

Kultūra — meno sfera; kultūra — žmogaus dvasinio gyvenimo atspindys. Ji negali būti grindžiama vien politiniais ar idoeloginiais motyvais, nes šie motyvai yra neilgalaikiai, o dvasinės bendražmogiš-kos vertybės amžinai lieka nekintančios, nes jos suponuotos grožio ir gėrio apraiškomis. Ir visuomeninio gyvenimo turinio sociologizavimas pakenkė bendrajai kultūros sampratai. Kol šiandien nėra sukurta visuotinė žmonių kultūrinimo programa, kol visuotinai nesidomima estetiniu lavinimu ir meno propagavimu, reikia būti labai išmintingiems, kad kultūrai nebūtų pakenkta. Besikeičiantys ideologiniai postulatai verste versdavo kultūrą tapti jų tarnaite. Todėl prirašyta šimtai dainų apie Partiją, apie Taiką, apie didžiąją Tėvynę, bet meniškai vertingų ir emocionaliai įtaigių dainų tėra vos keletas. Pažangias idėjas, jeigu jos iš tikrųjų pažangios, menas privalo propaguoti labai atsargiai. Skubotumas šioje srityje atnešė daugiau žalos negu tuščiai įsivaizduojamos naudos. Asmenybės dvasinė destrukcija ir dvasinis dorovinis dualizmas vertė kultūrą taikytis prie konjunktūros rėmų, žmogaus nuasmenėjimas ir nudvasėjimas, kurį išoriškai netgi skatino ideologinės instrukcijos, parodė, kad požiūrio į kultūrą būta vienašališko ir valdininkiško. Respublikos kultūros namų darbas nebuvo grindžiamas nacionalinės kultūros patirtimi. Lietuvis (pilietis ir žmogus) nebuvo ir sąstingio laikotarpiu negalėjo būti sąmoningas savo tautos ir savo krašto patriotas, tautos kultūros, jos papročių ir tradicijų perėmėjas ir puoselėtojas. Akis badyte bado tas faktas, kad iki šiol dar neturim išspausdinę lietuvių papročių ir apeigų knygos, nors surinkta pakankamai daug. Šiais klausimais probėgomis parašoma kalendoriuose, žurnaluose, pakalbama radijo ir televizijos laidose, bet jaunoji karta labai prastai žino tradicijas/papročius ir apeigas, nors tai neatskiriama nuo asmenybės, nuo buities, nuo,kasdienybės, nuo paprasčiausio dvasinio turtėjimo. Žmogus be savo tautinių ir istorinių šaknų, be kultūrinės atminties mankurtėja, dvasiškai skurdėja, ideologiškai skursta, žmogiškai pilkėja, doroviškai prastėja. Matyt, dėl tos priežasties pasaulio dorovinės ir dvasinės vertybės įsavinamos dar nepakankamai, nes jaunas žmogus negavo pagrindo — tautinės kultūros, istorijos, doros pažinimo. Gaila, bet per visą Tarybų valdžios laikotarpį mūsų tautoje esantys kultūros namai, deja, netapo tiesos, šviesos ir grožio namais. Jie šiuo metu yra ant išsigimimo ribos, nes dar nelaisvas kultūrininkas negali išsivaduoti iš biurokratizmo nelaisvės, iš valdininkiškos globos, iš schema-tizmų sukaustyto darbo turinio, kuris metų metais nesikeitė, niveliavosi, apsinešė nuodvasio dulkėmis ir vienodais darbo "metodais", pseudomoksliškais, teoriškais nepamatuotais. Vergo dvasia ir nuolatinė baimė vis dar neleidžia išsivaduoti iš soclenktyniavi-mo baubo, iš kultūrą kompromituojančių nurodinėjimų — siekti, tobulinti, gerinti. Gimtosios kalbos nuskurdinime, subkultūros kičinių elementų popu-liarėjimas, kosmopolitizmo viešėjimas — visa tai sudaro sąlygas kompromituoti estetines vertybes, devalvuoti nacionalinį charakterį, menkinti istoriją, bukinti tautos dvasią. Žmonių vartotojiškas, mer-kantilinis požiūris į gyvenimą stabdo dvasingos kultūros vyksmą. Žalojami paminklai, nusiaubiamos kapinės, ardomi senamiesčiai, naikinamos knygos; nykstantys muziejų saugyklų eksponatai, žūstantys vietovardžiai šaukte šaukiasi paramos, globos ir priežiūros. Kultūros namų darbuotojai aplamai nusišalino nuo šių vertybių saugos ir puoselėjimo. Jie šiems siekiams visiškai neruošiami. Noras sublizgėti politizuotais masiniais renginiais, "aktualiomis" paskaitomis, klubinio darbo naujomis formomis yra ne kas kita, kaip išorinė veiklos regimybė. Tai žiūrovo nedomina, o klausytojo nejaudina.

Dorovingumas, kaip švenčiausia žmogiškumo nuostata, dar netapo rimčiausia ir atsakingiausia kultūros namų darbo atsvara. Jis visuomet sietinas su kilniausiais estetinais siekiais. Grožį ir dorą negalima ugdyti abstrakčioje erdvėje — tai neatsiejama nuo tautinio auklėjimo, kuris yra pagrįstas ilgaamžėmis lietuvių liaudies tradicijomis, žmonių elgesio normomis, bendravimo būdu, nacionaliniu charakteriu, aplamai tautiškumu. Atėjo metas į kultūros* namus sugrąžinti ilgai slopintą tautinį pasididžiavimą. Neformalus jaunimo bendravimas mėgėjų klubuose taip pat gali turėti tautines dorovines ištakas. Istorijos ir liaudies meno studijos, pažintis su protėvių tradicijomis, šeimų muzikavimas, pasilinksminimai, geneologinių šaknų paieškos, kraštotyrinis darbas, kūrybinių sugebėjimų demonstravimas, vaikų amatininkystės atgaivinimas ilgainiui turi virsti kultūros namų savastimi ir darbo kasdienybe. Biurokratinis ir totalitarinis režimas, giliai sužeidęs kultūros namus ir kultūrininką, turi užleisti vietą lavinimui ir pažinimui, ugdymui ir mokymui. Kultūros namai gali tapti tolesniu bendrojo lavinimo mokykloje pradėtu humanitarizavimo darbu. Tai reikia daryti nuosekliai ir mokomai pagal ilgalaikę nestandartinę estetinio lavinimo programą. Ji turi atspindėti pačius pažangiausius tautinio auklėjimo bruožus, nuo meilės savo gamtai iki plataus liaudies kultūros pažinimo, nuo krašto papročių pažinties iki mentalitetinio pobūdžio tautiškumo savivokos. Tai reikia daryti moksliškai ir palaipsniui, mokamai ir kūrybingai.

Reikia skubiai sugrąžinti tai, kas buvo prarasta, bet nesunaikinta, kas buvo užmiršta ne dėl užuomar-šiškumo, bet dėl prievartinio reikalavimo "užmiršti". Daug ką tenka permąstyti naujaip. Jeigu nacionalinės mokyklos koncepcija formuojama pasirėmus istoriniais buvusios mokyklos postulatais, tai kultūros namų darbas prasidėjo tiktai prieš trisdešimt keturiasdešimt metų, perėmus ne tautines pramogavimo, poilsiavimo ir kultūrinimosi tradicijas, o paėmus tuos primestus iš šalies, laiko diktuojamus, bet istorinės peprspektyvos neturėjusius reikalavimus. Jie tam tikru laiku suvaidino atitinkamą vaidmenį, bet ilgainiui tapo rimtu stabdžiu pritraukiant žiūrovą ar klausytoją į kultūros namus. Dirbtini renginiai, neišplaukiantys iš lietuvio dvasinių poreikių, standartizuotas paskaitinis darbas, unifikuotos pramogavimo formos, vienodas meno saviveiklos kolektyvų repertuaras, duotas "iš viršaus" bukino žmonių jauseną, tolino nuo liaudies kultūros šaltinių, skatino fasadinės skulptūros prioritetą. Dvasinis jaunimo išsekimas, dorovinių žmonių svertų praradimas, kultūros filosofijos ignoravimas, kultūrologijos absoliuti stagnacija neskatino ieškoti, kurti, bandyti. Liaudies kultūra prarado nacionalinį savitumą (išlaikė tiktai išorinę formą), savo tautiškumo pagrindus. Masinės, antimeniškos "liaudiškos" kultūros tvanas brovėsi visur, skleisdamas pilką, beidėjišką kosmopolitizmą, marindamas gyvybingas liaudies kultūros šaknis. Netgi toks savaimingas fenomenas, kaip lietuvių liaudies menas, suniveliavo individualų meistro - menininko veidą, neįkvėpė jo kūrybos prasmingumui ir tautinės kultūros visuotinumo suvokimui. Kičas, namudiniai kooperatyviniai "kultūros niekalai" — užgriozdė prekyvietes, muges, jomarkus, šventes, šiaip žmonių susibūrimus. Talentas, savaimingumas, tautinė raiška, kaip tradicijų perimamumo būdas, pasitraukė į pašalį. Mažai beliko liaudies meistrų, kurie iki gyvybės šaknų laikosi tautodailės tradicijų arba jas pratęsia naujomis meninėmis formomis.

Sunku šiandien būtų pasakyti, kada prasidėjo didžioji liaudies kultūros savigriova. Deja, šis procesas vis dar tebesitęsia, kaip vis dar tęsiasi žmonių (ypač jaunimo) dvasinė savigriova ir įvairios moralinio nuosmukio apraiškos. Nacionalinės savimonės pradai vos ima ryškėti — jie reiškiasi tautinės simbolikos atkūrimu, gimtosios kalbos gelbėjimu, folkloro puoselėjimu, kraštotyros darbais. Gamybinės veiklos ir konkretaus materialaus daikto garbinimo primatas ilgai neleido kalbėti apie tautiškumą, dvasingumą, lietuvybę. Lyg ne savo krašto žmonėmis būtume buvę. Tai, kas brangu kiekvienam lietuviui, kas apskritai vertinga — kas žmogiška ir amžina — turi tapti savastimi ir kasdienybės vyksmu, kiekvieno piliečio ir žmogaus individualumu. Išryškėjusi žmonių sielų dvasinė dykinė ir pilkuma negali būti paslėpta. Už jokių gamybos rodiklių ar kultūros kiekybinių skaičių. Tai būtų tautiškumo išdavystė, savigarbos ir orumo paniekinimas, senolių tradicijų pasmerkimas. Jeigu kultūros namų veiklos turinyje neatsispindi bendražmogiškumo nuostatos, dorovingumo siekiamybė, tautinio auklėjimo gairės, grožio pajautos, tai toks darbas yra arba kultūros išdavystė (tiksliau tariant - profanacija), arba absoliutus nesusiorientavimas dabartiniame laike. Tokie, senieji kultūros namai dabar darosi visiškai nebereikalingi. Oficialūs ir labai dažni dokumentai apie kultūrą jau nebeteko prioritetinės galios ir tikrumo — jais nebegalima tikėti vien dėl to, kad jie arba nebuvo realizuojami, arba jų nebegalima buvo realizuoti. Pirmasis tautinis vakaras Gedimino aikštėje, Sąjūdžio suvažiavimo metu, lyg pirmasis pranašas ir šauklys į tai, kas sava, unikalu, nepakartojama, brangu ir reikalinga. Tai pirmieji tautiškumo žingsniai.

Kultūra yra žmogaus ugdomasis veiksnys, tikroji dorovingumo prielaida, antroji žmogaus prigimtis. Šiandien savo kultūros mes dar negalime vertinti naujos tautinės kultūros aspektais. Ji dar neišsikristalizavo; turi praeiti ilgas laiko tarpas, kol pajusime ne tik tautiškos kultūros želmenis, bet ir pasėlius. Dar stokojame pilietinės drąsos vertindami praeitį, dar viešas ir atviras kalbėjimas apie kultūros piktžaizdes netampa kasdienybe. Ypač rajonuose dar esama glaistymo, nutylėjimo, nenatūralu, kai kultūrininkarns draudžia viešai kalbėti tie, kurie turėtų akinti, skatinti, patarti. Neįgauna plataus masto kraštiečių dienos, vengiama aiškintis Kalėdų, Velykų liaudiškąją prigimtį ir su ja susijusius papročius, Kultūros griovimo pavyzdžiais tapo kultūros paminklų žalojimai, dainavimo tradicijų sunaikinimas, gimtosios kalbos didžiulė tarša, žmonių bendravimo nenuoširdumas ir susvetimėjimas, dorovingumo pagrindų paminimas — lyg iš gausybės rago galima pilti ir pilti pavyzdžius. Ką tiktai prakalbome apie tremtinius ir išeivius, ką tiktai įteisina tautinė heraldika ir simbolika, ką tiktai pradėtas dialogas su dvasininkais, ką tiktai iš esmės pažvelgta į istoriją ir tautos valstybingumą. Tautiškumo pradų sergėjimas įgyja visai kitonišką prasmę ir kultūrininkų darbe. Kultūros namai niekuomet nebuvo (nors buvo įrodinėjama priešingai) žmonių auklėjamąja ar per-auklėjamąja įstaiga. Žmonių auklėjimo teorijos diskreditavo pačios save, o apie žmogaus ugdymą, apie jo estetinį lavinimą vos pradėta kalbėti. Pagaliau ateina metas, kai iš kiekvieno žmogaus dera pareikalauti aktyvios kultūrinės savikūros ir saviugdos, tautinės savimonės ir savišvietos. Kol pats žmogus nepanorės kultūrėti, tol kultūros namai netaps intelektualinio gyvenimo centrais. Deja, labai maža mūsų visuomenės narių dalis panori pasinaudoti jau sukauptais dvasinės kultūros ar liaudies kūrybos lobiais. Poreikiai neišugdyti, imunitetas nesudarytas, nes dvasingumo^r inteligencijos deficitas vis gimdo antikultūros reiškinius. Ilgai galiojęs komandinis vadovavimas griaute griovė kultūros autonomiškumą, dirbtinai buvo atskiriama profesionalioji ir liaudiškoji kultūra. Dėl šių negatyvių tendencijų itin nusmuko žmonių visuomeninis aktyvumas, kūrybinė raiška. Apatija ir nihilizmu apsikrėtė jaunimas ir dėl vidinės, ir dėl bendrosios kultūros stokos/Daiktų kultas, turtofetišizavimas didino socialinį abuojumą, neskatino kultūrinei veiklai Kultūrinio daltonizmo apraiška laikytinas socialistinis lenktyniavimas ir supuvusi jo sistema, meno saviveiklos kolektyvų kon-kursomanija ir prievartinis reikalavimas burtis į chorus, dainų švenčių repertuaro "aktualinimas" nevertingais kūriniais. Kiekybiniai rodikliai, plūdę į spaudos puslapius iš ministrų ir kultūros vadovų plunksnų, jokiu būdu nerodė tautos kultūros atsinaujinimo, atgaivos ar žmogiškojo turinio plėtros. Gerame popieriuje išspausdintose knygose "Kultūra ir valstybė", "Partija ir kultūra", "Kultūra ir mes" buvo daug savigyros ir pasipūtimo, didelio didžiavimosi abejotinais rezultatais, bet jose nebuvo svarbiausio dalyko — kritinės analizės, perspektyvos jausmo, kultūros nuopolio priežastingumo, naujų teorinių pamąstymų, konceptualių ir visuotinių kultūros vyksmo išvadų.

Primityvus hedonizmas, kuriuo "tebeserga" estradinė muzika, sporto renginiai, pompastiški koncertai yra didelė priešprieša liaudiškajai muzikai, liaudies žaidimams, liaudies pasilinksminimams. Si gyvybinga atsvara dar yra perdėm silpna, neišpopuliarinta. Agresyvusis rokas taip pat neskatina liaudies kultūros puoselėjimo, nes jis laikytinas aiškiu kultūriniu analfabetizmu, nors šito organizatoriai ir "kultūros komersantai" jokiu būdu nenori pripažinti.

Kaimo kultūros unifikavimo pavojai buvo seniai pastebėti, — šiandien būtinas valdymo decentralizavimas. Kaimo kultūros namai, per dešimtmečius tapę valstybės režimo įstaiga, norom nenorom pakirto nacionalines kultūros šaknis. Nieko stebėtina, nes aukštosiose ir specialiose kultūros mokyklose apie tradicijas, papročius, folklorą, apeigas kalbama tiktai fakultatyvuose. Komunistinio auklėjimo principų suabsoliutinimas sugriovė liaudies pedagogikos išmintį, išsekino liaudies kultūros giluminį filosofinį suvokimą. Ilgai buvo nusisukta nuo nepakartojamos liaudies kultūros patirties, nuo žmogaus, kaip individo, lavinimo, nuo kartų estetinio patyrimo perimamumo, nuo tautos istorijos aplamai, ilgai buvo pamirštas ir paniekintas kraštų tarmių, kalbos ir tautosakos savaimingumas; visiškai nesidomėta tautiškumo nacionalumo konstitucine apibrėžtimi, visuomenės kosmopolitizavimo filosofinėmis prielaidomis.

Kaip teigė žymus lietuvių filosofas Antanas Maceina, "Tautinis auklėjimas nėra nei speciali ugdymo sritis (šalia protinio, dorinio ar estetinio ugdymo), nei speciali pedagogikos disciplina (šalia didaktikos, dorinio auklėjimo ar estetinio lavinimo mokslo)". Daug dėmesio skirdamas istoriniam tautos likimui, kaip kultūrinio tautos gyvenimo tarpsniui, filosofas įžvelgė istorijos evoliucingumą ir kultūros nevienareikšmiškumą. Tautos dvasia, anot mokslininko, subrandina kultūrą, juo aukštesnė kultūra, tuo ryškesnė tauta; tautinis auklėjimas savo esmėje yra ne kas kita, kaip kultūrinė prigimto tautos išsivystymo tąsa. Neskaidydamas kultūros į sudėtines dalis, A. Maceina perspėjo, kad svetimos kultūrinės gėrybės negali būti ilgalaikės. Kertinė tautinio auklėjimo samprata yra ta, kad tautinis auklėjimas savo tikslu yra savotiškas dorinio auklėjimo pratęsimas. Tiesa, aukštesniu lygmeniu. Filosofas daug kalba apie individo tobulinimą, žmogiškumą, tautinės kultūros puoselėjimą, gimtosios kalbos mokymo prasmę. Pasmerkdamas per ankstyvą dvikalbystę, jis akcentuoja šeimos įtaką estetiniam lavinimui. Praeities ir dabarties pažinimas, tradicijos ir šventės, tautos istorija, menininko ryšiai su tauta, objektyvus tautos vertinimas, paminklai, šviesuomenės auklėjimas, tautų intelektualinis bendravimas — visa tai sudaro tautinio auklėjimo esmę. Vėlesniais laikais, šios palyginti pažangios materialistinės idėjos Lietuvoje nebuvo išplėtotos, giliau pagrįstos ar pilnai praktiškai įprasmintos. Prisimintina, kad knyga "Tautinis auklėjimas", kurioje pateikta filosofinė tautinio auklėjimo samprata, buvo išspausdinta 1934 m. Kaune. Tarybiniais metais apie A. Maceinos filosofinį palikimą buvo nutylima, jo kūriniai nebuvo perspausdinami. Plačiau gilinantis į karinio, patriotinio, internacionalinio ir ateistinio auklėjimo uždavinius, tautinis auklėjimas ilgam laikui buvo izoliuotas nuo bendrųjų humanistinių žmogaus auklėjimo uždavinių. Todėl šiandien, atgimstant tautinei savimonei, tautiniam susipratimui, tautinio auklėjimo sampratą reikia plėtoti, aiškinti, realizuoti. Galvotina apie minėto A. Maceinos kūrinio perspausdinimą ir kritinį jo filosofinių koncepcijų įvertinimą. Užuot kūrus naujas teorijas, reikia tikslingai pasinaudoti klasikiniu palikimu.

Kultūros namų darbe tautiškumo dvasia turi rasti savo vietą, praktinį veiklos atspindį. Tai gali pasireikšti įvairiausiomis formomis: vakaronėmis ir gegužinėmis, kultūros ir gamtos paminklų globa, liaudišku muzikavimu ir dainavimu, kalbos ar tėviškėnų dienomis, folkloro ansamblių tolesne plėtote, liaudies meno propagavimu ir liaudies meistrų ugdymu, visuotinesnių amatų atsinaujinimu, tautinio kostiumo dėvėsena, liaudies tradicijų, papročių ir apeigų puoselėjimu, istorinių datų paminėjimais, memorialinių vietų pagerbimu, mėgėjų klubų veikla ir 1.1. Sunku būtų viską išvardinti. Svarbiausia — nenutolti nuo autentiškumo, nuo konkrečios vietos tradicijų, nuo gimtosios tarmės ar šnektos. Kūrybingas kultūrininkas, pasidomėjęs istoriniais faktais, užrašęs senųjų žmonių gyvenimo prisiminimus, pasikonsultavęs su tautosakininkais, folkloristais ir etnografais, savo darbe suras naujas veiklos formas, įprasmins tautinio auklėjimo uždavinius konkrečia raiška.
 
Lietuvių rašytojų draugijos 2000 dol. premijos įteikimo Editai Nazaraitei lapkričio 17 d. Kultūros židinyje Niujorke garbės prezidiumas. Iš kairės Algirdas Landsbergis, Lietuvių Fondo atstovė Lilė Milukienė, vysk. Paulius Baltakis, Lietuvos gen. konsulas Anicetas Simutis, Edita Naza-raitė, Kazys Bradūnas, Alina Staknienė, Leonas Lėtas, LRD pirm. Paulius Jurkus. Nuotr. V. Maželio


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai