Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JANINA DEGUTYTĖ   

Šių metų vasario mėnesį Vilniuje mirė poetė Janina Degutytė. Ji taip pat buvo vertėja ir vaikams pritaikytos literatūros kūrėja. Parašė 20 poezijos knygų suaugusiems bei jaunimui. Jos poezijos rinktinė "Tylos valandos" išspausdinta 1978 m. Poetė gimė 1928 m. liepos 6 d. Kaune. 1955 m. baigusi Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą ir trumpai mokytojavusi, paskui dirbo Grožinės literatūros leidykloje redaktore. Gyveno tyliai, mažai dalyvaudama literatūriniuose pasirodymuose. Kurį laiką sunkiai sirgo. Janina Degutytė poezijoje pradėjo reikštis 1957 m. ir įkopė į nuostabias aukštumas. Jos "kūryboje vyrauja gyvenimo meilės, gamtos, žmogaus ir gamtos glaudžių sąsajų motyvai, romantinis emocingumas, didelių jausmų ir siekių poetizacija. Ryškus tautosakinio pasaulėvaizdžio ir poetikos poveikis" (Tarybų Lietuvos rašytojai, 1984). Velionei už rinkinį "Pilnatis" 1968 m. buvo paskirta valstybinė premija

ANT ŽEMĖS DELNO

Palei svyruoklius baltus
Žali šaltiniai alma.
Laiko mane kaip smiltį
Žemė ant savo delno.

Laiko ji mano kraują —
Gyvą raudoną šaltinį.
Mano meilę ir šauksmą —
Vėtrą pavasarinę.

Ir mano rūpestį sunkų
Žemė kaip smiltį laiko.
Ar tu girdi mane —
Savo šaukiantį vaiką?

Laiko ji kryžius juodus,
Mano pelenus baltus...
Tenai vidudienį — vasarą —
Vėjas, kraupus ir šaltas...

Laikyk tu mano svajonę,
Mano žvaigždės likimą!
Saugok tu mano meilę,
Skausmą ir prakeikimą!

... Palei svyruoklius baltus
Žali šaltiniai alma.
Laiko žmogų kaip žvaigždę
Žemė ant savo delno.
1962



ŽEMĖ IR ŽMONĖS

Tu — mūsų duona nepakeičiama,
Gyvybės vandenio žydrasis šulinys.
Tu mums pastogė iš beržų ir kiparisų,--
Tu mūsų motina —- ir kūdikis esi.
O mes tave bučiuojame ir baram,
O mes tavęs nesigailim — ir saugom...
Mes — tavo smiltys, tavo siela,

Dvidešimtuoju amžiumi paženklinta.
Mes — tavo sielvartas ir džiaugsmas,
Mes — tavo gėda ir garbė...
O tu su savo obelų žydėjimu,
O tu su savo duona ir medum
Leki leki į saulę — nepasiekiamą,
Nes ji pasiekiama tik mums —
  tik tavo smilčiai, tavo sielai...
  ...Tu — amžinai daina
  ir amžinai mįslė.
1962


GULBĖMS

Čia dulsvos ražienos, čia tuopos paraudusios,
Čia pirmos gulbės. Tik sugrįžkit!
O balto sparno, gulbės, man nemeskit.
Aš čia lieku.
Aš neišeisiu niekur.
Aš čia lieku — įsiurbti visą saulę, visą liūtį
Visom šaknim, visom šakom ir lapais.
Aš čia lieku — ant žemės tos pailsusios
Ir obuoliais pakvipusiam šaltokam vėjy.
Kaip tuopa — ošti savo vasarą.
Kaip tuopa — išmėtyti lapus.
Oranžiniai žaibai viduvasario
Ženklus išdegina,
Ir volungės prityla, pasislėpusios tarp lapų.
Bet gyvos šaknys geria požemio šaltinį,
Bet lapai po lietaus lašais gyvi ir skamba.
Aš čia lieku.
Pasaugoti rudens arimą, vieškelį
Ir taką į namus.
Ir baltą pusnį užsikelti
Ant nepavargstančių pečių.
Nemeskit, gulbės,
   man savo balto sparno.
Aš čia lieku.
  Medžiu,
Nežinomu sargu, nežinomu kariu.
Aš čia lieku.

1963

ŠIAURĖS VASAROS

Kelia vidudieniai smilgą ir svėrę.
Tolimas kelias —- ligi nakties.
Greit ant beržo kaktos — iš upės išnėręs —
Vakaras mėlyną ranką uždės.

Balti rugiai atsistos gubosna.
Upėj klyks putinai raudonais aidais.
Šį aitrų vakarą mes rasom pasiklosma
Ir apsiklosma miglom kaip šilkais.

Ir kai juodai nusirpusių vasaros uogų
Rieškutės jau nebeišlaikys, —
Naktis, palinkus ant veido epušių sruogom,
Pirštais žvaigždiniais užspaus akis   

1965

LIETUVAI

Tu — mažutė, tu telpi visa
Į Čiurlionio karalių delnus...
Tu — riekelė duonos kasdieninės
Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

Tu ant gaublio — mažas lopinėlis,
Žalgirio šarvų plieninis žvynas.
Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas,
Ežerų dangaus tyriausias lašas.
Žalias rytas ant pilkų arimų,
Spindulių lietus aikštės erdvėj.
Tu — ant gaublio — padūmavęs gintaras
Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu...

Tiktai mūs meilėj — tu didžiulė.
Mūsų delnuose — tu nesudeginama.
Mūsų ilgesy — brangiausia pasaka.
Mūsų akyse tu — saulės kraštas.

1964


RŪPINTOJĖLIAI

Atsistojo laukuos
Rūpintojėliai.
Kažkas savo širdies
Nepakėlė.
Ir sudėjo visą skausmą
  į medį. į medį.
  Ilgesiai sumedėjo,
  Dievo neradę.
O lydėjo į sukilimus
Kryžiai mediniai.
O lydėjo į sibirus
Dievai mediniai.
  Lyg paukščiai sustingę —
  Kryžiai laukuos.
  Medinis Dieve,
  O tave kas paguos?
Kruvinos sienos —
Tavo vardu.
Pelenų kalne
Su mumis ir tu.
  Kryžius ant lauko —
  Raudos ir žygio tąsa...
  Kryžių girios —
  Praeitis visa...

1966

LINKSMAI

Žaidžiu savo ilgesiu ir žvaigždėm,
Žaidžiu ugnimi — kasnakt, kasdien.
Žaidžiu savo kaktusais, žodžiais ir metais.
Žaidžiu savo nuoskaudom — kaip šachmatais.
Imu savo kąsnį — sužiedėjusį, rupų.
Žaidžiu tavo žvilgsniais ir savo lūpom.
Įsišaknijus į žemę kančiom —
Žaidžiu eilėraščiais ir delčiom.

1966

ORFĖJAS

Ateik dar kartą, Orfėjau,
  vienintelį, paskutinį —
Užmigdyk juodas požemių pabaisas —
  praeities, atminties, užmiršties.
Užmigdyk savo ilgesiu, ištikimybe.
Juodos uolos nuo tavo švelnumo trupės.

Išvaduok Euridikę, išvaduok —
  šviesą — atšvaitą — blyksnį — dar šiąnakt.
Glitūs vandenys jau ligi kaklo — skubėk.
Ir bus užmiršta, kad atsigręši,
Bus užmiršta, kad nutrūks
Tavo balsas, šviesesnis už saulę, Orfėjau.

1971

RUGPJŪTIS

Karaliau, atleisk savo vergei ir maištininkei,
nuolankiai neklaužadai, tyliai ir nenutylančiai.
Tavo budeliams galvą nulenksiu,
bet ginklo neatiduosiu.
Tavo narvas toks pat nepalaužiamas,
kaip mano laisvė.
Šiltą rugpjūčio vidudienį
dalinu kvapnius žolynus, saulės spalvas,
lietaus ir vėjo šnarėjimą,
iš tavo rankų imdama duoną ir druską.

1969

JUDAS

Kodėl tu pardavei mane už trisdešimt sidabrinių?
    Argi mes nevalgėm iš vienos riekės?
    Argi mes negėrėm iš vieno ąsočio?

...Kunigaikščiai ir baudžiauninkai,
    knygnešiai ir osvencimų numeriai —
        parduoti, parduoti, parduoti...

Kodėl tu pardavei mane už trisdešimt sidabrinių?
       Ar tavo širdis juoda kaip derva?
       Ar geluoniai gyvačių tavo lūpose dega?
       Ar tavo rankos šaltesnės už amžiną ledą?

...Ir stovi tu, panašus į žmogų,
      veltui geisdamas prisiglausti
      prie lūpų, ugnies ir žemės...

...Ir krinta žodžiai, tamsūs kaip žemė
     ir sunkūs kaip žemė:
Kodėl tu pardavei už trisdešimt sidabrinių — save?..


1966


VILNIUS

              Ant septynių kalvų
         Šiauriškas tavo likimas
   Lengvas pulsuojantis vanduo
         Vilnija po mūsų oda.
              Tavo naktis —
       Akmeninė bokštų fuga.
              Tavo diena —
  Pavasarinis šilagėlių dvelksmas
          Nuo septynių kalvų.

             Iš galaktikų atplukdytas —-
       Zodiako žvaigždynų padovanotas —
      Išbraižytas arkų ir skersgatvių linijom —
   Švytėjantis vėjuotom priemiesčių erdvėm —
              Laukinių liūčių skalaujamas —
                Paženklintas aušra —
                   Neatplėšiamas —
                      Iškentėtas
                        Mūsų.

1972


Iš rinktinės Tylos valandos (1978)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai