Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS BENDRUOMENĖ RYTŲ EUROPOS DEMOKRATIZACIJOS SŪKURYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. INŽ. STASYS BAČKAITIS   
Atsiveriant Lietuvos politinio išsilaisvinimo galimybėms, kyla klausimas apie jos ekonomines perspektyvas naujoje Europos santvarkoje. Kaip jau visi dabar puikiai žinome, Lietuvos ekonominė veikla iki šiol buvo gana tampriai surišta su Sovietų Sąjungos ekonomija. Iš ten Lietuva gavo energijos ir gamybines žaliavas, į ten išvežė ir savo gaminius. O išvežti iki šiol galėjo beveik viską, nes imli Rytų rinka priglaudžia ir gerą ir blogą gaminį, už kurio kokybę niekam nereikėjo atsakyti. Imlios rinkos poveikis prekių gamintojams teikia ne tik geras realizacijos sąlygas, bet tuo pačiu slepia ir didelius pavojus — tai stoka konkurencinio veržlumo, atsilikimas technologijoje, ir neturėjimas galimybės rasti paklausą savo produktams "kietos" valiutos rinkoje. Visos šios bėdos esmė yra neokolonizmo simptomas, nuo kurio negali išsisukti nė viena besivystanti pasaulio valstybė. Tai būdinga ne tik Lietuvai ir kitiems Pabaltijo kraštams, bet taip pat ir visai Rytų Europai. Visi šie kraštai, vildamiesi, kad Vakarų Europos demokratijos laukia jų įsijungimo su ištiestomis rankomis, nori kuo skubiausiai moderninti gamybą ir pradėti pelningą prekybą su savo kaimynais Vakarų pasaulyje. Nors tai labai būtinas ir pagirtinas ryžtas, bet kelias į Europos Bendruomenės šeimą bus reikalingas ne tik milžiniško žmonių pasiaukojimo, kantrybės ir valios, bet taip pat ir galimų nesėkmių bei skaudžių nusivylimų.

Toliau šiame straipsnyje yra pateikiamos mintys iš kelių naujai pasirodžiusių studijų, apibūdinančių iškylančią Europos Bendruomenės (EB) sąjungą, jos ekonomines, politines bei finansines integracijos problemas bei jos pažiūrą į išsilaisvinančių Rytų Europos kraštų orientaciją į Vakarus. Šių pažiūrų ir santykių dinamikos supratimas yra svarbus visiems, kurie sielojasi ir dirba Lietuvos politinio išsilaisvinimo ir ekonominės nepriklausomybės labui.

----------------
 Straipsnio autorius yra JAV Transporto ministerijos pareigūnas. Jis atstovauja JAV interesams keliose ISO (International Standards Organization) darbo grupėse bei komitetuose ir taip pat palaiko darbo ryšius su Briuselyje esančia Commission of the European Gommunities, Vidaus Rinkos ir Industrijos Divizija. Autorius yra paskelbęs apie 40 mokslinių - technologinių straipsnių ir parašęs dvi knygas, surištas su saugumu transporte. — Red.

Iki 1989 metų revoliucinių įvykių rytų ir centro Europoje, dvylika vakarų Europos valstybių, sudarančių Europos Bendruomenę, pastoviai yrėsi link savo aiškaus tikslo — sukurti iki 1992 metų galo bendrą rinką. Mat visi aiškiai suprato, jog tuo bus taip pat pasiektas daug artimesnis ekonominis bei finansinis bendravimas tarp visų EB kraštų. EB pareigūnai Briuselyje su pasitikėjimu skelbė ne tik Naujos Europos pradžią, bet taip pat pramatė šios naujai susiformuojančios galybės įsiterpimą tarp amerikietiško kapitalizmo ir sovietiško komunizmo jėgų.

Dar pereitą rudenį EB prezidentas Jacąues Do-lors tvirtino, kad įkūrimas bendros ir vieningos rinkos panaikins iki 1992 metų galo visas tarpvalstybines sienas, muitus, bei techninius varžtus, ribojančius prekių pervežimą ir paslaugą bei kapitalo tėkmę EB ribose. Pagal Dolors nėra jokios abejonės, kad tai įvyks. Vienintelės galimos diskusijos yra tiktai kaip ir kada.

Su komunizmo sukritimu 1989 metų bėgyje rytų Europoje ir galimu Vokietijos susijungimu, tas klausimas tada įgavo naujas dimensijas. Rūpestingai ir kruopščiai paruošti planai suvienytai EB, kaip pastovumo centrui ir galutiniam Vakarų Vokietijos pririšimui prie vakarų Europos buvo įvykių pralenkti. Ar naujai išsivysčiusi padėtis rytų Europoje pakeis EB planus ir tvarkaraštį sukurti suvienytą vakarų Europą? Atrodo, jog rytų Europos iškritimas iš komunistinės orbitos iškelia klausimą pačios EB sampratai, formai ir net reikalingumui.
Pagal Dolors įvykiai Europoje sukėlė gilias diskusijas Europos integracijos ribojimo reikalu. Teigiama, jog EB yra šaltojo karo išdava, ir jam pasibaigus, priežastys tęsti EB, kaip vienijančią saugumo sąjungą, pradingo. Dolors sako, jog komunizmo pavojui praėjus ir susidarius naujai situacijai, atsiradę plyšiai EB struktūroje staiga iššaukė spaudimą sugrįžti į prieškarinį nacionalizmą.

Po Antrojo pasaulinio karo sukurta EB samprata turėjo du pagrindinius tikslus:
1.    suvienytos Europos rėmuose bus atimtos galimybės tarpvalstybiniams kivirčams ir labai pragaištingiems karams,
2.    Europa turės svarų balsą pasauliniuose reikaluose. Ji pati turi tapti pasauline galybe.

Nors ir labai lėtai, o kartais su dideliais "skausmais", EB sąvoka pamažėliu brendo po to, kai pirmos šešios valstybės (Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija) pasirašė 1957 metais Romoje susitarimą įkurti EB. Prisidėjus Airijai, Danijai, Didžiajai Britanijai ir 1981 metais Graikijai, EB išaugo iki 10 narių. Ispanija ir Portugalija buvo priimtos 1986 metais, tuo pačiu laiku, kai EB priėmė ir Suvienytos Europos aktą, kad užbaigtų 1992 metais bendros rinkos įgyvendinimą EB valstybių rėmuose.

Šiuo metu EB teritorijoje, susidedančioje iš 870 000 kvadratinių mylių, gyvena daugiau kaip 320 milijonų žmonių. EB valstybinio produkto vertė siekia 4.6 trilijonus dolerių — panašiai kaip ir JAV. 1986 metų aktu taip pat buvo priimta balsų dauguma sprendimo sistema, kuria užtikrinama, kad 1992 metų bendros rinkos tikslas bus tikrai pasiektas.

Suvienytos Europos planas įpareigoja EB narius ir į didesnę kooperaciją ekonominiuose ir finansiniuose reikaluose, kurie vėliau nuvestų EB į galimą finansinę uniją. Bet tokios unijos pasiekimas yra daug sudėtingesnis reikalas, susijęs su nemaža rizika kiekvienos priklausančios valstybės suverenitetui. 1979 metų nutarimu, finansinės ir ekonominės unijos (EFEU) įgyvendinimas numatomas trimis etapais. Pirmajame etape bus stabilizuota pinigų pasikeitimo (exchange rates) sistema. Antrajame bus įsteigtas Europos centrinis bankas, kuriam priklausys ir jam bus subordinuoti visų EB šalių bankai. Trečiajame etape bus nustatyti tvirti santykiai tarpe visų EB šalių piniginių vienetų ir uždėtos privalomos kontrolės visų EB šalių biudžetams. Dabartiniu metu Anglija, Graikija ir Portugalija dar nėra nutarusios, ar priklausyti EFEU sistemai.

Iškylant naujai sujungtos Vokietijos į EB integracijos problemai, Anglijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher buvo pagrindinė kliūtis EB šalių sutarimui įsijungti į EFEU. Ji ne tik atsisako įsijungti į EFEU, bet yra net pagrindinai nusistačiusi prieš bet kokią Europos piniginę sąjungą. Thatcher tvirtina, kad Anglija neturi noro ir nežada uždėti kontrolės pinigams ir kapitalui. Anglija nenori būti giliau įstumta į tokią Europos Federaciją, kuri gaudama finansinę kontrolę taip pat įgautų ir tam tikros spalvos "politinius dantis". Atrodo, kad ji turi omenyje Europos specialistus, kurių filosofinei agendai šiuo atveju turėtų paklusti visi EB kraštai.

Nors Thatcher giliai tiki valstybinio suvereniteto išlaikymu, anglų prekybininkai ir Paneuropos šalininkai siekia pilno Anglijos įstojimo į EFEU. Jie mano, kiad Anglija, nedalyvaudama EFEU, praras įtaką, nustatant EB šalių vystymosi kryptį, ir tuo pačiu bus atskirta nuo galimos ekonominės pažangos.

Vakarų Vokietijai integravus į Rytų Vokietiją, Thatcher galvosena staiga randa pritarimą ir kituose EB kraštuose. Vakarų europiečiai yra susirūpinę ne vien Vokietijos role Antrojo pasaulinio karo metu, bet taip pat tokios didžiulės valstybės svoriu politiniuose ir ekonominiuose reikaluose. Nėra jokios abejonės, kad susijungusi Vokietija turės lemiamą įtaką EB sprendimams ir jos veiklos kryptims.
Nors ir labai atsargiai, EB šalys atrodo jau susigyveno su sujungtos Vokietijos tikrove ir bent viešai nerodo prieštaravimo jai įsijungti į EB. EB valstybės tiki, kad sujungta Vokietija bus lengviau kontroliuojama EB rėmuose, negu jai esant neužsiangažavusiai arba sąjungoje su rytiniais kaimynais. EB betgi reikalauja, kad Rytų Vokietijos įjungimas vyktų su viešu jos žmonių apsisprendimu, tokiu būdu išgaunant iš Vokietijos tvirtą įsipareigojimą gyventi EB sampratos ir idėjos rėmuose. Šiuo metu EB nori užtikrinti, kad Europoje dominuos ne Vokietija, bet EB, ir kad Vokietija nestabdys greito politinės vienybės įgyvendinimo.

Bet atrodo, kad Vokietija, jausdama savo svorį ir svarbą Europoje bei atsiradusias galimybes rytuose, bando susidaryti sau palankiausią padėtį. Prancūzija ir Anglija, matydamos Vokietijos persiorientavimo pavojų, pasiūlė paskubinti piniginės unijos kūrimo pasitarimus, perkeliant juos iš gruodžio į liepos mėnesį. Vokietija šį pasiūlymą atmetė, argumentuodama, jog jos svarbiausias uždavinys yra Rytų Vokietijos integracija ir 1992 metais realizavimas EB plano — panaikinti tarpvalstybines sienas ir įgyvendinti laisvą žmonių, prekių ir pinigų judėjimą EB valstybių ribose. Tačiau tas taip labai išgarsintas EB'92 bendros rinkos bei judėjimo laisvės integracijos planas dar ir dabar sunkiai įgyvendinamas. Pvz., iš 279 numatytų direktyvų kol kas suformuluotos tik 158. Iš jų tik 21 yra pilnai priimtos ir patvirtintos visų EB šalių. Panašiai kaip ir su Jungtinių tautų rezoliucijomis EB šalys turi teisę vilkinti ir ignoruoti EB nutarimus. Daug kritikuota Anglija yra toliausiai nuėjusi integracijos keliu, kai tuo tarpu Italija, viena iš didžiausių EB92 propaguotojų, yra labiausiai atsilikusi.

Tokio nerangumo pasėkoje, EB vadovybė su nerimu žiūri į naujus spaudimus, kylančius iš ką tik išsilaisvinusių Rytų Europos kraštų. EB vadovybė yra įsitikinusi, jog bandymas dabar juos integruoti į EB struktūrą, tikriausiai sugriautų pačią EB struktūrą, sukeltų suirutę ir, ko gero, iššauktų naujų sąjungų susiformavimą. Tokio pavojaus akivaizdoje, EB šalys yra nutarusios nesileisti šiuo metu į bet kokias integracijos reikalais surištas derybas su Rytų Europos kraštais. Dolors savo kalboje Europos parlamentui pernai rudenį Strasburge pabrėžė, kad, išskyrus rytų Vokietijos integraciją į vakarų Vokietiją, kitų Europos kraštų priėmimas į EB šiuo metu yra neįmanomas. Jie nėra nei politiškai nei ekonomiškai pribrendę veikti pliuralistinėje demokratinėje sistemoje ir laisvos rinkos ekonomijoje. Pvz., Ispanijai ir Portugalijai truko daugiau kaip 7 metai pasiruošti galutiniam įsijungimui į EB. Taip pat buvo atmesti reikalavimai, darant sprendimus įjungti ir Europos Laisvos Rinkos Sąjungą (ELRS), susidedančią iš 6 valstybių (Austrija, Islandija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Šveicarija). Nors ir pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į ELPS poreikius, pagal Dolors EB jokiu būdu negali leisti ELRS dalyvauti sprendimuose.

Rytų Europos, valstybės žiūri į tokį EB atsiribojimą su dideliu susirūpinimu. Balandžio 24 d. įvykusioje Vašingtone Trejopos (Trilateral) komisijos konferencijoje, Lenkijos parlamento užsienio reikalų komisijos pirmininkas reikalavo ne palankių žodžių, bet plano ir datos, kada Lenkija, Čekoslovakija ir Vengrija įstos į EB arba, jeigu ir ne pilnos narystės, tai bent bendradarbio (associate) statuso. Jis priminė, kad pasaulio laisvė priklausys nuo Rytų Europos ekonominių ir politinių problemų išsprendimo. Šios valstybės po 45 metų sovietinės dominacijos bando tiesiogiai peršokti iš komunistinės sistemos į kapitalistinę. To iki šiol niekas nepadarė ir jie to negalės padaryti be Vakarų pagalbos. Rytų Europa su didelėmis viltimis laukė išsiveržimo iš sovietinės dominacijos, bet tai pasiekus, jaučiama, jog EB joms uždaro duris. Jis teigia, kad Vakarų Eruopa yra įpareigota joms padėti įsijungti į EB, nes tai būtų geresnė garantija Europos pastovumui išlaikyti, negu turėti pašonėje neturtingus ir revoliucinėmis idėjomis kunkuliuojančius kaimynus. Bet EB vadovai, atrodo, dar nėra pasiruošę ir baiminasi, kad nelaukta demokratinė revoliucija Rytų Europoje bei reikalavimai išplėsti EB, sugriaus jų pačių kruopščiai paruoštus planus Vakarų Europos integracijai užbaigti.

Nors Vakarų Vokietijos ir Prancūzijos vadovai sutartinai stumia EB šalis į pilną integraciją tiek politinėje, tiek karinio saugumo plotmėje, niekas dar tikrai neturi plano, kaip tai būtų galima įgyvendinti. Nėra jokio modelio tokiai ypatingai komplikuotai unijai, susidedančiai iš devynių oficialių kalbų, giliai paveiktai įsišaknijusių tautinių bei kultūrinių tradicijų, kad demokratišku būdu galėtų daryti sprendimus. Idealistai betgi tiki, kad, apgaubus EB tautas pusiau bendros valdžios skraiste, bus garantuojama taika, kooperacija, ekonominė gerovė bei pasaulinio masto politinė galia.

Tikslas atrodytų tikrai vertas pastangų, bet bejėgių Jungtinių Tautų pavyzdys rodo, kad čia reikia daugiau negu organizacinės struktūros. Kelių amžių bėgyje ne vienas Europos filosofas bandė aptarti santykius tarp žmonių ir jų valdžios. Dauguma sutinka, kad valdžia, neturėdama šaknų žmonyse, geriausiu atveju tampa bevertė biurokratija, o blogiausiu — technokratinio elito diktatūra. Jeigu EB kūrėjų vizijoje yra valdžia, turinti šaknis jų žmonyse, vis tiek neaišku, kaip visa tai bus įvykdyta.

Kai kurie EB kritikai pramato, kad naujoji Europos sąjunga prarasianti savo konkurencinį veržlumą, nes centrinei valdžiai finansiniais skatinimais kišantis į pramonės vystymosi kryptis, vietoje inovacijos, gausis konsolidacija. Vienas iš žymiausių Vokietijos finansų patarėjų Rudiger Thiele teigia, jog EB vadovai panaudos savo galią sukurti Europoje gigantiškiems industriniams, prekybiniams bei finansiniams kompleksams, nežiūrint fakto, kad jie institucinės inercijos poveikyje bus mažiau konkurentiški. Tai yra labai stipriai EB vadovų puoselėjama kryptis jų įsivaizduojamos Europos galybei įgyvendinti.

Jeigu Thiele yra teisus, pirmieji Europos integracijos vaisiai nebus dvigubas ekonomijos paaugi-mas, kaip pranašauja EB rėmėjai. Jo vietoje vyks didelis skaičius konsolidacijų — pramonėje, prekyboje ir tarp finansinių firmų. To pasėkoje atsiras daugiau negu pusė milijono naujų bedarbių. Atrodo, jog EB kraštuose pasikartos korporacinė patologija, kuria sirgo Amerikos didžiosios firmos 1960 - 70 metų laikotarpyje. Tai liga, pasižyminti didele ir be krypties biurokratija, arogantiška rinkos pirmūnų galia ir letargija inovacijų įvedimo atžvilgiu. Ar EB pajėgs nugalėti šias kliūtis, parodys tik laikas ir EB vadovų sumanumas.

Didelis klaustukas yra Rytų Europos poveikis EB gerovės augimui. Pvz., pramatoma, jog vien Rytų Vokietijos ekologiniam balansui atstatyti reikės daugiau negu 60 milijardų dolerių. Taip pat reikia skaitytis ir su vis didesniais politiniais nepastovumais Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje ir pačioje Sov. Sąjungoje, kurių įsiskolinimai Vakarams kiekvieno gyventojo mastu yra vieni iš didžiausių pasaulyje. Columbia universiteto prof. James Rod-gers pramato, kad skolose paskendusi Rytų Europa bus ekonomiškai panašesnė į Pietų Ameriką, negu į produktingą ir ekonomiškai veržlią pietryčių Aziją.

Išblėstant išsilaisvinimo ir demokratizacijos euforijai Rytų Europoje, pasigirsta vis daugiau balsų, kritikuojančių tuos, kurie stumia Rytų Europą į staigų laisvos rinkos įgyvendinimą. Tokiam persiverti-mui reikia kruopštaus pasiruošimo ir politinio, ekonominio bei psichologinio subrendimo. Per staigus šuolis gali privesti ne tik prie laisvos rinkos tironijos, bet ir prie politinės anarchijos.
Pagal neseniai išleistus darbo ministerijos duomenis, Lenkijoje bedarbių skaičius pakilo nuo 56 000 vasario mėnesio 1 d. iki 400 000 balandžio mėnesio gale. Numatoma, jog iki šių metų galo Lenkijoje bus daugiau negu milijonas oficialių bedarbių ir keli milijonai neoficialių bedarbių, t. y. žmonių privalomose atostogose, išvykusių laikiniems darbams į užsienį, sergančių ir 1.1. Tai rezultatas mažėjančios prekių paklausos, iššauktos smarkiai nukritusios zloto vertės. Nors dauguma Lenkijos gyventojų iki šiol kantriai priėmė laisvos rinkos šalininkų padiktuotą ekonominio "šoko" terapiją, tačiau vis blogėjanti ekonominė situacija pradeda nuvilti net ir pačius Solidarumo unijos vadus. Po dviejų pirmųjų mėnesių, po to, kai buvo džiūgaujama, jog sukontroliuota prieš tai siautusi 1100% infliacija, prasidėjo vėl ir kainų kilimas, ir infliacija. Vis didėjančio ekonominio beviltiškumo akivaizdoje plačiosios žmonių masės pradeda nerimauti ir reikalauja ataskaitos iš tų, kurie žadėjo ekonominę gerovę. Šitokio ekonominio spaudimo pasekmė ta, kad Solidarumo fronte atsiranda sprogdinančių plyšių, kurių net ir pati Solidarumo unija jau nepajėgia užtaisyti.

Lietuvos ateities planuotojai turėtų atidžiai stebėti ir mokytis iš EB reakcijos Rytų Europos išsilaisvinimo akivaizdoje, o ypatingai iš Lenkijos patirties, žengiant pirmus žingsnius demokratinėje santvarkoje. Lietuva ekonominiu požiūriu yra labai panaši į Lenkiją, nors daug menkesnėje plotmėje ir galbūt šiek tiek mažiau išsivysčiusi. Atsikračius politinio diktato pančių ir sutraukus ekonominius varžtus, lieka didelis pavojus, kad Lietuva nuslys į Lenkijos situaciją, nebent bus iš anksto pasiruošta su japonišku kruopštumu išspręsti rinkos paklausos, žaliavų ir energijos problemas, o taip pat ir aukštos kokybės konkurencijai tinkamą gamybos organizavimą.

Prieš Lietuvai pasukant į stipriai propaguojamą ir dabartiniu metu išpopuliarintą laisvos rinkos sistemą, anksčiau minėtų realybių akivaizdoje Lietuvos ekonominės ateities planuotojai turėtų labai atidžiai ir kritiškai išstudijuoti visas perspektyvas tokioje sistemoje; taip pat jos pasekmes palyginti su galimybėmis, jeigu, sakykime, būtų pasisavinti, pavyzdžiui, pietryčių Azijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos arba Skandinavijos ekonominio valdymo variantai.

Tai, žinoma, ne tik nelengvi, bet ir lemtingai svarbūs sprendimai. Kelias, kuriuo Lietuva ir jos Pabaltijo kaimynai pasirinks eiti, nuspręs ne tik ilgam laikui krašto medžiaginę gerovę, bet ir galimybę išsaugoti taip sunkiai iškovotą politinę bei ekonominę nepriklausomybę.

Šaltiniai
1.    H. Brandon. In the European Drivers Seat: The EC or Germany, The Brookings Institution Quar-terly, Spring 1990.
2.    J. P. Donovan. European Harmonization of Tech-nical Standards, S AE # 900845. Society of Automotive Engineers, Warrendale, Pa.
3.    H. Rowan. East Europe Wants In, The Washington Post, April 26, 1990.
4.    Editorial. Political Union in Europe, The Washing-ton Post, April 23, 1990.
5.    Political Europe. Wall Street Journal, pg. A12, April 27, 1990.
6.    B. W. Nelan. The Germans; Should the World he Worried? Time, March 26, 1990.
7.    Don t be Fooled by the Dublin Flab, The Econo-mist, April 21, 1990.
8.    B. Harden. Rail Strike Extended in Poland, Wash-shington Post, May 22, 1990.
9.    J. Laucius, Atsilieka tas, kas prekiauja su imlia rinka, Mokslas ir Technika, Nr. 4, 1990, Vilnius.
10.   V. Vaskelaitis. Kai nusimesime politinio diktato pančius, Mokslas ir Technika, Nr. 4, 1990, Vilnius.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai