Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC   
V. SENOSIOS RYTINIO VIDURŽEMIO JŪROS KULTŪROS

1. Mikėnai ir Minojai

Norint susidaryti vaizdą, kokį religinį palikimą paveldėjo graikiškosios tautos, kurdamos savo religiją, tenka sustoti prie dviejų aukštųjų kultūrų, kurios graikiškos religijos formacijai turėjo daugiau ar mažiau reikšmės. Viena jų mums nuo seno yra žinoma iš Homero kūrinių, o jas abi dabar pateikia mūsų laikų archeologiniai kasinėjimai. Čia kalbama apie Mikėnų kultūrą, kuri vadovavo kovoms prieš Troją ir dar senesnę Minojų kultūrą, kuri šio šimtmečio pradžioje nuostabiais radiniais yra atidengta Kretos saloje.

Šių kultūrų religijos pažinimas galėtų padėti atstatyti faktišką graikų tautos religiją, nekalbant jau apie tai, kad palengvintų prasiveržti į priešindogermaniškos Europos religijos gelmę. Tačiau gali kas nors sakyti, kad Graikijos religija yra mums ir be to pažįstama iš Homero ir Heziodo raštų. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Šiandien aišku, kad Homeras suvaidino liūto dalį kuriant Graikijos kultūrą ir net jos religiją. Didžiojo kultūrinio nuosmukio laikais, kai jis gyveno, jis sužadino pusiasalio tautose didelius visuomeninius idealus ir paskatino juos reikštis. Nėra abejonės, kad Homero sukurtas Dzeuso dievų parnasas pasidarė oficiali Graikijos religija. Tačiau šiandien kultūros istorikams aišku, kad, šalia oficialiosios religijos, Graikijos liaudyje buvo saviti religiniai papročiai, kuriems Homeras nedaug skyrė dėmesio ar visai jų nepaisė. Tuo tarpu jie yra senoji Graikijos religija. Šiandien taip pat yra aišku, kad Homeras; kai kuriuos dievus labai išryškino, sudarydamas jų santvarką pagal Mikėnų karaliaus dvaro
----------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2

pavyzdį. Iš kitos pusės, buvo Graikijoje didvyrių ar pusdievių, kuriuos Homeras taip aukštai neiškėlė, palikdamas juos reikštis žemiškame lygyje. Tokia yra, pvz. herojė Elena, kurios kultas pietų Graikijoje buvo žinomas anksčiau, bet kuri Homero poemose figūruoja kaip žmogus, o ne kaip dievas. (Spartoje ji turėjo dvi šventoves.) Šie išryškinimai yra didelio Švedijos mokslininko Martin P. Nilson studijų vaisius, su kuriais pagrinde sutinka ir D. Woelfelis.

Kalbant apie Eleną, įkvėpusią Homero Ilijadą, tenka prisiminti lietuviškas pasakas apie seserį Elenytę ir jos devynis brolius. Priežastis tokiam sąryšiui visų pirma yra ta, kad ir priešgraikiškoji deivė Elena turi brolius, Dievo vaikus, kurie ją pagrobtą gelbsti. Lietuviškose pasakose tuo tarpu, Elenytė vyksta gelbėti brolių. Priešgraikiškoji deivė yra labai susijusi su medžio kultu. Lietuviškoji Elenytė daugiau yra susijusi su kiškiu. Mes čia negalime leistis į šios pasakos analizę, o turime tenkintis tik problemos iškėlimu. Kiekvienu atveju, patyrinėjimas šios pasakos ryšium su prieš graikiškąja Elena, būtų vertas pastangų. (Pal. M. Nilsson, The Mycenean Origin of Greek Mythology, 1963, 73 p.).

Pagrindinis skirtumas tarp lietuviškosios Elenytės nuo priešgraikiškosios deivės bei Homero gražuolės yra tas, kad ji čia yra aktyvi — ji vyksta ieškoti ir gelbėti brolių, o ne jie jos. Iš to jos aktyvumo išeitų, kad ji yra senesnė. Ji tautų kultūrose yra žinoma kaip Mėnulio deivė, reiškianti tą patį, kaip Afroditė ir Izis (Encicl. for.Rel. and Eth. žr. Moongoddess XI, 518a). Verta dėmesio, kad Havajų salų gyventojai turi Elenos mitą, panašų į graikiškąjį, bet ne iš Graikijos kilusį. (Ten pat, Hawayan 531b). Ji yra žinoma kaip žavėtoja, pvz., Medea (ten pat, Magic VIII 274a) ir kaip dieviškoji išmintis (ten pat, XI, 519b, 520a). Kai kur ji yra kaip amžinos išminties pamėklė (XI, 520a), o kai kur ji yra kaip deivė, degraduota žemėn (XI, 519b).

Taip pat verta dėmesio tai, kad Elena figūruoja kaip deivė dar krikščioniškais ir pokrikščioniškais laikais. Taip Gnostikų religiniame sąjūdyje, su kuriuo kovojo jauna krikščionybė, Helena yra kaip dievybė (ten pat, VI. 236b, 239b, XI. 515). Yra legenda, kad Simonas, vadinamas Magu, kurį mini Apaštalų darbai ir kuris norėjo nupirkti nuo apaštalo Petro stebuklų darymo galią, esąs apvalęs Eleną nuo apsėdimo (ten pat, XI. 517b, 518ab). Visos šios žinios kelia mintį, kad mūsų pasakų Elenytė yra vertas studijų religinis personažas. Ji yra deivė, kuri labai stipriai reiškėsi žemėje.

Mikėnų kultūra, kaip ją šiandien matome iškasenose, pasirodo, kaip tvirtų pilių ir masyvinių kapų kultūra. Tuo tarpu Kretos iškasenos atidengia Mino-jų kultūrą, kaip aukšto lygio auksakalių, labai komplikuotų rūmų su daugeliu kambarių ir moteriško puošnumo kultūra. Kai buvo atkastos Knosos rūmų freskos, vaizduojančios labai gyvame pokalbyje puošnias moteris, tai moksliniame pasaulyje sukėlė ne tik susidomėjimą ir net nusistebėjimą. Šios ponios buvo visiškai nepanašios į graikes, kurių drabužiai pasižymi klasišku paprastumu; jos buvo nepanašios nei į egiptietes, ar babilonietes, ar bet kurias kitas senųjų kultūrų moteris, žinoma s iš tapybų ar skulptūrų. Minojų kultūros moterų rūbai ir plaukų šukuosena, dideliam mokslininkų nustebimui, buvo nepanaši į nieką kitą, kaip į 19 šimtmečio pabaigos Paryžiaus gražuolių šukuoseną. Jos populiariai ir buvo pavadintos "paryžietėmis". Jos ant Knosos sienos vaizduojamos arba priimančios kokį užsienio ambasadorių, arba dalyvaujančios žaidimuose, su bulium ar šiaip kokiame viešame susirinkime (L. Co-trell, The Bull of Minos, 1962, 129 p.). Iš to, kad klasikinė Graikija visiškai nepasekė Minojų moterų rengimosi papročiais, aišku, kad tarp šių kultūrų yra didelė kultūrinė spraga.

Tačiau ne tik moteriškosios drabužių kultūros nepasisavino graikai iš minojiečių. Jie iš jų nesisavi-no nė rašto. Tiesa, minojiška kultūra nebuvo per daug raštinga, tačiau jų užrašų yra rasta ir šiandien. Juos pradedama išskaityti. Graikai savo rašmenis pasiėmė iš Sirijos, kai tuo tarpu Mikėnų kultūros žmonės rašė minojiškais rašmenimis (Woelfel, 279 p.). Iš to galima išvesti, kad ta kultūrinė tamsa, kuri ištiko šiuos kraštus, įvyko ne po Minojos kultūros, bet po Mikėnų kultūros žlugimo. Visos Mikėnų pilių liekanos, kurių yra gana daug, liudija, kad katastrofa įvyko tuo pačiu laiku. Tai padarė ne graikai, bet indoeuropiečiai, kurie čia atvyko 13 - 12 amžiuje prieš Kristų.
Santykiai tarp Mikėnų ir Minojų ne kartą buvo žiaurūs, tačiau jie nereiškė kultūros sunaikinimo. Jie greičiau reiškė jos mainus. Mikėnų kultūra yra techniškai grubi, kai kuriais atžvilgiais gana tobula, bet daugiausia priklausanti nuo Kretos. Kai Kretos Minojų kultūra 14 amžiuje prieš Kristų rodo smukimo žymių, tai Mikėnų kultūra Graikijos pusiasalyje dar yra pačiame savo žydėjime (279 p.).

Kad galėtume tiksliau mąstyti apie šias dvi kultūras, reikia iškelti dar vieną jų bruožą: nei Mikėnai, nei Minojai nebuvo miestų kultūros žmonės. Mikėnai, pasak Nilssono, buvo jūros plėšikų pilys. Tik tokiu būdu jie galėjo susitelkti tiek daug turto, apie kurį liudija Homero poemos ir iškasenos. Pagrindiniai jų centrai buvo du, abu Argolio pusiasalyje: Mikėnai ir Tirinis. Kretos saloje gi yra ne pilys, bet rūmai. Ir šie rūmai taip pat nebuvo miestai tikslia kolektyvine prasme. Megalitiškoji kultūra Vakarų Europoje taip pat nėra miestų kultūra. Miestas Europoje kaip visuotinis reiškinys yra labai vėlyvas. Jis šioje kultūroje pilnai išryškėjo anksčiau, kaip viduramžiais.

2. Megalitiška kultūra Mikėnuose ir Minojuose

Woelfelis, studijuodamas Mikėnų kultūros paminklus, priėjo išvadą, kad ši kultūra yra aiškiai vakarietiškos kilmės. Ši tiesa nėra dar visuotinai pripažįstama, tai atsitiko dėl to, kad archeologai nesidomi proistorikų darbais ir proistorikai — archeologų? Mikėnai yra megalitiška kultūra. Jos kapų formos yra išsivysčiusios ne Graikijoje, bet atėjusios iš Ispanijos ar net Anglijos. Megalitiška kultūra Mikėnų paminkluose yra ne savo raidos pradžioje, bet greičiau jos pabaigoje. Būdingiausias paminklas šiuo atžvilgiu yra kapas su kupolu. Vienu tačiau bruožu Mikėnai skiriasi nuo Vakarų — jie turi tašytą akmenį, ko Vakarai neturi. Šiuo atžvilgiu tačiau jie siejasi su Sardinijos ir Maltos kultūra. Kitas šios kultūros bruožas yra pilių įtvirtinimai. Šio bruožo Mikėnų kultūra negalėjo gauti iš Minojų, nes Kretos saloje nėra įtvirtinimų — yra tik rūmai arba pasakose žinomi labirintai. Mūsų autorius yra įsitikinęs, kad Mikėnų kultūra Kretos saloje neturi savo proistorės.

Mikėnų kultūros plito pajūriais. Kuo toliau nuo pusiasalio į šiaurę, tuo ji darosi silpnesnė. Mat šios kultūros nešėjai buvo jūrininkai. Iki šiol vyrauja Muellerio ir Monteliaus paskelbta pažiūra, kad Pi-renėjų pusiasalio, Bretanijos ir Anglijos megalitiški kapai yra subarbarinti aukštosios Egipto kultūros kapai. Kad Egipto kapai ir Europos Megalito kapai turi bendrų idėjų, dėl to niekam nekyla abejonių. Woelffelis atstovauja priešingai pažiūrai. Jis mano, kad šiaurinės Europos milžinkapių įkvėpėjas nėra pirminių Egipto dinastijų karališkas kapas, vadinamas Maštabą ir kad piramidė nėra įkvėpėja akmeninės kamaros kapo. Kad taip negalima manyti, geriausiai įrodo Mikėnų kultūra, kuri geografiškai yra labai arti Egipto. Tačiau savo kapų formomis nuo jo yra tiek pat toli, kiek nuo jo toli yra megalitiškieji Europos vakarai ir šiaurė. Ji yra vakarietiško megalito paskutinis išsivystymo laipsnis. Mikėnai yra kilę ne iš Egipto, bet iš Vakarų.

Iš to, kad Mikėnų kapai atstovauja vėlyvesnėms Vakarų Megalito kapų formoms Woelfelis daro išvadą, jog mikėniškoji kultūra yra palyginti vėlyva Vakarų Megalito invazija rytiniame Viduramžyje. Susikūrę Graikijoje, Mikėnai buvo plačiai įtakingi ir vėliau jie savo ruožtu darė įtakos Vakarų Europai. Juo labiau Mikėnai buvo įtakingi savo kaimynystėje. Pirmasis Minojų Knosos rūmų sudeginimas, be abejo, buvo padarytas Mikėnų, nes graikų tada dar nebuvo. Tačiau Mikėnai iš Minojų daug pasisavino. Šių kultūrų bendrumą liudija keramika, puošmenys, auksakalystė, dramblio kaulo dirbiniai ir gintaras.

Kokios kilmės yra Kretos Mikėnų kultūra? Ligi šiol plačiau atstovaujama pažiūra yra paskelbta anglų archeologo Evans, būtent, kad Mikėnai yra kilę iš priešdinastinio Egipto. Woelfelis tuo atžvilgiu nėra labai tikras. Tie radiniai, kuriais remiantis įrodinėjama Mikėnų kilmė iš Egipto, yra aptinkami ir Pi-renėjų pusiasalyje.

Mūsų autorius laikosi pažiūros, kad visų aukštųjų archainių kultūrų pamatuose yra bendras pagrindas, ir tuo pagrindu yra ne kas kitas, kaip pirminis Megalitas. Pradedant Skandinavija ir einant per Kanarų salas ir Vakarų Europą, Sardiniją, Maltą, Kretą, Mikėnus ir Egiptą bei Artimuosius Rytus, visur randame tuos pačius megalitiškus religinius įsitikinimus. Tačiau aukštosios Rytinio Viduržemio kultūros turi tokių kultūrinių bruožų, kurių vakariniame Megalite negalima sutikti ir kurių kilmės reikia ieškoti kitur. Vienas jų yra akmens tąsymas. Tikra, kad jis nėra iš Vakarų. Tačiau tiek Egipte, tiek Kretoje jis pasirodo jau taip ištobulintoje formoje, kad aišku, jog ne čia yra jo pradžia. Kur tačiau jo pradžios reikia ieškoti, kultūros istorikams dar nežinoma (276 p.).

Kitas aukštųjų kultūrų bruožas yra metalų išdirbinio technika. Tik Ispanijoje mes radome pilnai paliudytą metalo pramonės išsivystymo raidą. Tačiau Ispanija galbūt nėra vienintelė vieta, kuri yra išugdžiusi metalo techniką.

Mes turime skaitytis su galimybe, kad nuo Megalito nepriklausanti kultūra, galbūt net ne viena, su savais elementais yra įėjusios į aukštųjų kultūrų kūrimą. Jos prie šių Viduržemio ir Artimųjų Rytų kultūrų yra prisėdusios ir savitais religiniais įsitikinimais. Netenka abejoti, kad šios kultūros buvo priešindogermaniškos.

Šia proga taip pat kyla klausimas, iš kur yra kilusi miesto kultūra. Mūsų autorius yra įsitikinęs, kad politeistinės religijos yra glaudžiai susijusios su miestu (278 p.). Ar buvo miestas išsivystęs Kretoje, neaišku. Kad aplink Knosos rūmus buvo miestas, liudija ne iškasenos, bet viena mozaika iš vėlesnių Minojų kultūros laikų. Tuo tarpu iškasenos paliudija pavienių ūkių buvimą Minojų kultūros laikais. Minojų rūmai buvo sąvoka, žinoma graikiškai galvosenai. Pasak jų mitologiją, Dzeuso ir Heros vestuvės įvykusios Knosos rūmuose (M. Milsson, A History of Greek Religion, 33 p.).

Knosos kapinėse rasta į aukso rėmus įdėtas gintaras. Tai buvo iš vėlybųjų minojiškų laikų. Panašus radinys aptiktas ir Anglijoje, viename kape Wiltshire iš antrojo bronzos laikmečio. Tai liudija, kad ryšys su Vakarų Europa Knosos kultūrai buvo žinomas ir vėlesniais laikais.
Balzeko muziejus Čikagoje turi gintaro iš Egipto faraonų kapų. Gintaro radiniai moderniems archeologams sudaro, kaip jie sako, labai vertingą priemonę nustatyti proistorinių laikų chronologiją arba, tiksliau kalbant, rasti ryšius tarp įvairių chronologijų. Stuart Pigott rašo: "Labai gerą pavyzdį tam laikui nustatyti turime su Mikėnų kultūra. Gintaras, kuris natūralioje formoje randamas Baltijos pakraščiuose, karolių ir kitokių papuošalų formoje, buvo parduodamas ne tik šiaurės ir vidurio Europos priešistorinėms neraštingoms tautoms, bet pasiekdavo net taip toli į pietryčius, kaip Egėju jūra, kur jį įsigydavo mikėnai, gyvenę dabartinėje Graikijoje",

Žinoma, Mikėnų kultūra neturi absoliučios chronologijos, paremtos rašytiniais dokumentais, bet Mikėnai yra turėję daug ryšių su Egiptu, dėl to galima nustatyti jų apytikrę vietą žmonijos proisto-rijoje. Pigott rašo:
"Jeigu to paties tipo gintarinius karolius randame šiaurės Europoje būtent Anglijoje ir Mikėnų kapuose, galima nustatyti apytikrį laiką, kada tie
 

Mikėnų kultūros (XVI a. pr. Kr.) iš minkštojo akmens rasta kapuose galvutė.

papuošalai buvo madoje šiaurėje pasinaudojant Mikėnų chronologija. Tokiu būdu galime atskiras chronologijas vienur ir kitur sujungti į vieną sistemą. Šiuo atveju kaip tik aiškėja, kad Egėju ryšys su šiaurine Europa yra buvęs apie 1600 - 1400 metus prieš Kristų. Kai turime šį kryžminį patikrinimą, galime manyti, kad šių kraštų mainai yra buvę abipusiai ir dėl to į kai kuriuos šiaurinės Europos daiktus ar reiškinius žiūrėti, kaip į kilusius ar išvestus iš Egėju tuo pačiu laiku" (The Dawn of Civilization, 1961 m. London, 12 p.).

3. Pastovus mnirusiųjų kultas Mikėnuose

Prieš kalbant apie Mikėnų laidotuves, reikia atitaisyti Homero klaidą. Homeras savo poemose apdainuoja Trojos karų didvyrių laidotuves juos sudeginant. Iš tikrųjų, deginimas buvo tik Homero laikų paprotys. Jis graikiškoje proistorijoje yra susijęs su vadinamuoju geometrišku laikotarpiu vaizdiniuose menuose. Jis žymi ir graikiškos kultūros žydėjimo laikus. Tuo tarpu mikėniški kapai yra įvairių formų įrengimai, kuriuose mirusieji buvo ne deginami, bet laidojami.

Šalia to, reikia iškelti kitą reikšmingą Mikėnų kultūros bruožą, susijusį su mirusiaisiais, t. y. aukojimą mirusiesiems. Ir šis aukojimas buvo atliekamas ne vien laidojimo metu, bet ir žymiai vėliau, net po šimtmečių. Tai liudija didelės krūvos degintinių aukų liekanų kapuose ir šalia jų. Atkastuose kapuose randami ryškūs ugnies pėdsakai. Prie kapų durų per šimtmečius susidariusiose pelenų ir kaulų krūvose randama jaučių, avių, ir paukščių kaulų. Taip pat tikra, kad būdavo aukojami ir žmonės (284 p.). Nėra mikėniškų kapų, kuriuose nebūtų medžio anglies pėdsakų. Pastovus mirusių kultas Mikėnų kultūroje yra panašus į tokį pat kultą Britų salose. Kulto apeigos prie kapų būdavo atliekamos jau po to, kai kapas būdavo uždarytas. Aukojimo liekanos būdavo paliekamos ten, kur jas sudegindavo arba jos būdavo saugojamos atskirose nišose.

Tačiau yra vienas mikėniškų laidotuvių bruožas, kuris Vakaruose neturi ar nedaug turi atitikmenų — tai auksinės mirusiojo kaukės. Garsi yra vadinama Agamenono auksinė kaukė, Schliemano atrasta ir saugojama Atėnų muziejuje.

Kaukės pagaminimas priklauso prie Egipto laidojimo apeigų pilnumos. Molinės kaukės yra žinomos aukštosiose Rytų kultūrose, o taip pat ir Etruskuose bei Romoje (286 p.).

Būdingas Mikėnų laidotuvių bruožas yra virš žemės esančio kapo pastatytas stulpas ar savotiška kolona, ar pjedestalas. Šio stulpo paprotys nepasibaigė su Mikėnų kultūra. Jis pasiliko graikiškoje kultūroje, Artimuose Rytuose ir Picenum provincijoje Italijoje. Kartais tas stulpas turi žmogiškos figūros užuominų. Mūsų autorius yra tikras, kad šis stulpas ar pjedestalas yra kilęs iš megalitiško mengy-ro. Turint prieš akis šią plačią ir gyvą kapų stulpo tradiciją visiškai nėra pagrindo piktintis iš Marijos Gimbutienės pastangų ieškoti žemaitiško koplytstulpio kilmės anapus krikščioniškos tradicijos.

Kalbant apie Mikėnų mirusiųjų kultą, tenka atkreipti dėmesį į keletą reikmenų, kurie, atrodo, yra susiję su šiuo kultu. Tai kiauras kubilėlis, dviašmenis kirvis, stalelis, paukštis ir žaltys. Kiauras kubilėlis, be abejo, yra aukos priemonė. Tačiau, kodėl jis yra kiauras, neaišku. Galbūt jis kokia prasme yra susijęs su vadinamomis liejamomis aukomis. Prasmė galbūt yra ta, kad kas į jį įpilama, subėga į žemę. Įvairiuose piešiniuose randame moteris ar vaikus, nešančius kiaurą kubilėlį. Specialistai mano, kad jie išreiškia mirusius žmones.
Dviašmenis kirvis kulto apeigose yra centrinėje vietoje. Galbūt jis pažymi pačią dievybę. Galbūt jis yra vieta nusėsti mirusiojo dvasiai, kuriai yra aukojama. Si dvasia ne kartą vaizduojama paukščio formoje, tupinti ant dviašmenio kirvio. Žaltys, be abejo, yra taip pat mirusiojo dvasios simbolis. Reikia atkreipti dėmesį į nešiojamą stalelį. Aišku, kad jis yra aukojimo altorius. Kartais ant tokio nešiojamo stalo yra aukojamas net jautis. Kartais moterys suklupusios meldžiasi prie mažo trikojo stalelio. Gali kilti klausimas, kodėl jautis aukojamas ant nešiojamo stalo, o ne ant akmeninio altoriaus. Atsakyti galima — kad stalelis yra senesnis aukojimo altorius, negu akmeninis stalas. Ant jo buvo dedamos maisto aukos. Šitokį padėtinių duonų stalelį turi ir senovės žydų religija.

Ta pačia proga verta atkreipti dėmesį į lietuviškų pasakų nešiojamą stalelį. Jį pasakos didvyris gauna iš paties Dievo. Tas stalelis turi galią apsikrauti stebuklingais valgiais. Kai stalelį pasakos veikėjas praranda, jis gauna iš Dievo stebuklingą avinėlį, kuris pasipurtydamas beria auksinius pinigus. Pasakos paprastai turi ir kubilėlį tiems pinigams surinkti.

Netektų stebėtis, kad aukos stalelis, ant kurio būdavo aukojama maisto aukos, ilgainiui įgavo stebuklingos Dievo palaimos simbolį ir išvirto staleliu, apsikraunančiu stebuklingais valgiais. Neatsitiktinis čia yra ir avinėlis. Kai iškilo tautos su gyvulių jaukinimo kultūra, maisto aukų vietą užėmė gyvulio auka. Kultūros istorikai sako, kad su gyvulių kultūromis atsirado ir kapitalo sąvoka, dėl to nenuostabu, kad avinėlis jau savo palaimą teikia ne maistu, kurio atsargos buvo būdingos pirminei žemdirbiškai kultūrai (W. Schmidt, Rassen und Voelker... I dalis, 272 p.), bet ir pinigais. Galbūt, kad ir kubilėlis, kurio ieškoti pasiunčiamas vaikas pas kaimyną, į kurį būtų galima surinkti pinigus, yra susijęs su aukos istorija. Tik kubilėlis, greičiausia bus buvęs aukojimo indu ir žemdirbiškose kultūrose, kuriose žemės laistymas turi tokią nuostabią reikšmę, bet kuris vėliau savo reikšmę pakeitė tose tautose, kurios buvo kilusios iš gyvulių augintojų kultūrų.

4. Šventovės klausimas

Yra vienas nelauktas dalykas, kurį iškelia archeologiniai kasinėjimai Minojų ir Mikėnų gyvenvietėse, turįs didelę reikšmę nustatant kulto istoriją —    tai nebuvimas atskirų pastatų, skirtų kulto apeigoms. Nei Mikėnai, nei Minojai neturi šventyklos mūsų prasme.

Seniausios kulto vietos, pasirodo, yra buvusios olos žemėje ir aukštumos kalnuose. Tai liudija aukojamų daiktų sandėliai, rasti kalnų plyšiuose Kretoje. Arkalochori kalno plyšyje Kretoje rasta daugybė brangių aukos reikmenų: auksinių ir sidabrinių dviašmenių kirvukų ir 1.1. Tokių aukos priemonių sandėlių, nors ne taip brangių, Kretoje rasta keletas. O aukštai esančioje  oloje, vadinamoje Psychro, rasta akmeninis altorius, liekanos aukos stalo, indų, lempų ir pelenų. Už mūrinės sienos gi buvo rastas stabas. Šios aukos vietos kalnuose ir olose buvo naudojamos kultui dar ir graikiškaisiais laikais (288 P.).

Kretos rūmuose randama patalpų, kurias tikrai galima laikyti kulto kambariais; kitos kelia abejonių. Tačiau krinta į akis, kad šiose milžiniškose statybose nėra niekur šventyklos, panašios, pvz., į graikišką ar į egiptietišką. Čia nėra net tokių kulto erdvių, kurios randamos Maltoje ar Sardinijoje. Čia kulto patalpos yra mažos ir įjungtos į rūmus. O mikėniš-kose pilyse trūksta net ir tokių kulto kambarių. Kulto kambarys Knosos rūmuose yra tik pusantro kvadratinio metro dydžio ir dar yra padalytas laiptų grindyse. Prie galinės sienos yra 60 cm. aukščio molio ir kamenų suolas. Ant jo stovi pora aukos ragų, pastovas dviašmeniam kirviui, nukritęs dviašmenis kirvis, padarytas iš akmens, bet per mažas tam pastovui. Taip pat ten yra varpo formos stabukas ir vyriško aukotojo figūra. Čia taip pat yra trikojis aukojimo stalas (288 p.).

Šios kulto patalpos, iš vienos pusės, atitinka priešpoliteistines kulto patalpas Mezopotamijoje; iš kitos pusės, jos atitinka protėvių šventoves vakarinėje Afrikoje.

1931 m. vadinamas Kunigo - Karaliaus kapas atrastas Knosoje, ypač yra svarbus tuo, kad paliudija, jog mirusiųjų kultas rytiniame Viduržemyje reiškėsi tomis pačiomis formomis, kaip Egipte ir Mezopotamijoje. Jo data šliejasi arčiau prie minojiškos kultūros pabaigos. Kapo kamara yra iškalta uoloje, ji turi prieangį, kurio lubos nudažytos mėlynai ir paremtos kolonomis. Virš kapo yra "koplytėlė", kurios įrengimas yra visiškai toks, kaip kulto kambarių rūmuose. Negalima sutikti, kad ši "koplytėlė" yra skirta Didžiajai Motinai pagarbinti. Greičiau ji yra susijusi su mirusiųjų kultu. Diodoras, gimęs 60 m. pr. Kr., rašo, kad jis Sicilijoje yra matęs vieno mino-jiško kapo kriptą su virš jo esančia koplytėle. Egipto ryšys tarp kapo ir su juo susijusios kulto vietos, lygiai taip kaip Ur radiniai Mezopotamijoje, liudija, kad kultas čia buvo nukreiptas ne kokiam dievui ar die-vei, bet mirusiesiems (290 p.).

Šie duomenys leidžia padaryti porą labai reikšmingų išvadų, liečiančių kulto vietovės istoriją. Pirmoji išvada, kad pastatas — šventovė, su kuria mes esame taip apsipratę nuo vadinamų aukštųjų kultūrų laikų, nėra visuotinė žmonijos tradicija. Mes matome, kad buvo aukštų kultūrų, kurios neturėjo šventyklos.

Antra išvada, ypač iš Woelfelio tyrinėjimų, yra ta, kad šventyklos, kaip atskiro pastato idėja, subrendo ryšium su kapų ir su mirusiųjų kultu.

Abi šios išvados yra vertos gilesnio apmąstymo ir įsisąmoninimo, ką jos davė, ar kojos nedavė kulto reikalui ir apskritai religijos istorijai. Jeigu mes vaizduojamės religingą visuomenę, kuri turi kulto praktikas, bet neturi šventyklos, tai jos kulto pasireiškimui lieka dvi galimybės: arba jos kulto apeigas atlieka lauke — kalnuose ar miškuose, — arba savo gyvenvietėse, t.y. kalnų olose ar savo rafinuotuose namuose. Abi šios galimybės yra paliudytos Minojų ir Mikėnų kultūrose. Iš to, kad Mikėnai savo pilyse neturėjo kultui patalpų, galima išvesti, kad jiems ne visais atžvilgiais buvo suprantamas ir priimtinas Minojų garbinimas namuose. Kad Mikėnai bus garbinę kalnuose ir miškuose, galima išvesti iš to, jog ir klasikiniai graikai taip darė, nors jie pradėjo statyti puošnias šventoves.

Ypatingo dėmesio vertas Minojų garbinimas savo namuose. Tai liudija, kad jų religija buvo kas tik norima, bet ne oficiali tuštybė. Šventovė buvo kartu namų centras. Ta pačia proga galima prisiminti visas tas lietuviškas ir kitas pasakas apie rūmus, kuriuose yra kambarys, bet į kurį niekam negalima įeiti.

Kita mūsų išvada sieja šventyklų kilmę su mirusiųjų kultu. Mirusiųjų kultas tiesia linija vedė į politeizmą. Gal būt dėl to Senojo Testamento žydų religija yra tokia atsargi mirusiųjų minėjimo atžvilgiu. Nors Mozės palapinės — šventyklos planas buvo pasisavintas iš Egipto šventovės, kuri savo ruožtu buvo kapo šventovė, bet Mozės Sandoros Šėtra jokiu būdu nėra kapas. Cia iškyla visai nauja idėja: Dievo sutartis su tauta. Nors žydai, grįždami iš Egipto, nešėsi Juozapo kūną, tačiau jis jokio ryšio neturi nei su Sandoros Šėtra nei apskritai su senąja žydų religija. Taigi, Mozės monoteizmo renesansas labai rūpestingai ginasi nuo mirusiųjų kulto, kaip jam labai pavojingos krypties.

5. Perėjimas i graikų kultūrą

Kad klasikinė graikų kultūra yra išaugusi ant mikėniškų ir minojiškų pagrindų, yra ne tik Woelfe-lio tezė, bet ir visų reikšmingųjų šių kultūrų tyrinėtojų. Jų tarpe pažymėtini du — Martin P. Nils-son, garsus švedas, Graikijos klasikinės kultūros tyrinėtojas (žr. jo knygą "The Mycenaean Origin of Greek Mythology", 1932, 1963 m. NewYork). Apie Minojų kultūros įtaką galima rasti kultūros istoriko ir keliautojo Leonard Cottrellio knygoje: The Bull of Minos, 1962 m., N. Y. Bet mes šių studijų apžvalgas paliekame kitai progai, o čia apžvelgiame Woel-felio pažiūras šiuo klausimu.

Woelfelis, remdamasis Nilssonu, teigia, kad iš keturių didžiųjų Graikijos kulto vietų, trys yra mikėniškos kilmės. Tai Delfiai, Delos ir Olimpas. Atėnų Akropolis taip pat yra pastatytas ant mikėniškų pagrindų. Pasak Nilssono, Mikėnų kunigaikštis buvo kartu ir kunigas, dėl to jo gyvenvietė tapo šventykla. Pasak to paties Nilssono, tos graikų šventovės, kurios nėra susijusios su miestu ir kuriose gyvena tik kunigai bei kulto tarnai, yra mikėniškos kilmės. Iš to Woelfelis daro šitokią išvadą: "Tai mums duoda teisės į Graikijos herojų kultą žiūrėti kaip į senesnės religijos tąsą" (292 p.). Visa tai Woel-feliui duoda pagrindo įvairius radinius tiek Graikijoje, tiek Vakarų Europoje aiškinti mikėniška prasme.

Akmenų krūvos Graikijoje, kurios yra susijusios su dievu Hermes, yra priešgraikiškos kilmės. Her-mes vardas reiškia "akmenų krūva" (296 p.). — "Kiekvienas praeinantis meta į tokią krūvą savo akmenį" (295 p.). Berberų kalboje akmens krūva vadinasi "kerkur". Iš jo yra gavęs pradžią lotyniškas "car-cer" ir graikiškas "karkeron" (295 p.). Lietuviškai mes sakome karceris. "Senieji stabai yra beveik be išimties moteriški ir pasižymi antrinių lytinių ženklų perdėtu išryškinimu" (297 p.). Tačiau statulėlės nebūtinai yra deivės (303 p.). Vadinamos šventovės, arba kulto erdvės, Kretos rūmuose yra ne kas kita, kaip mirusiųjų šventyklėlės.

"Neolitiškoje Rusijoje mes turime molinės plastikos centrą, kurio išplitimas ėjo nuo Juodųjų jūrų per Rumuniją, Rytinę Galiciją iki Moravijos ir Silezijos, o per Bulgariją — iki Bosnijos. Šios figūrėlės yra beveik visos moteriškos, su išryškinta lytimi, nuogos, stovinčios su suglaustomis kojomis" (302 p.). "Serbijoje, Bulgarijoje ir piet. Rusijoje neretai randama sėdinčių — karaliaujančių statulėlių (302
P.).

Nilsson sako, kad "visur, kur tik buvo rasta daugiau negu viena moteriška statulėlė, pasitaiko ir jaučio statulėlių" (301 p.). Ypač tai žymu graikiškoje Aegina šventovėje. Deivės "Aphia šventyklos atmatose, kuri čia yra ankstesnė už Ateną, randame moteriškų statulėlių, sosto liekanų, vieną arklį ir 150 molinių jautelių" (292-293 p.).

Šie moteriškų statulėlių ir jaučių statulėlių radiniai kartu mums liudija ne tik apie graikiškosios religijos ryšį su minojiškąja, kur bulius turėjo religinę prasmę, bet taip pat duoda raktą suprasti, pirmu žvilgsniu neišaiškinamą, lietuvių liaudies dainų sugretinimą mergelių ir jautelių. Apie mergeles, ganančias jautelius, lietuviškų liaudies dainų yra labai daug, tik dar iki šiol niekas į tai neatkreipė pakankamo dėmesio.

Esu tuo reikalu rašęs Drauge (1963 m. rugsėjo 21 d.), kur iškėliau, kad iš pusantro tūkstančio Juškevičiaus rinkinio dainų apie 55 yra apie arimą jauteliais ir mergaites juos ganančias. Negalime manyti, kad mes čia turime reikalo su kokia maniera. Maniera gali atsirasti vieno autoriaus kūriniuose, o liaudies dainos yra daugelio autorių kūriniai. Kada buvo Lietuvoje tokia kultūra, kai mergelės visuotinai jautelius ganė? Į poeziją šis reiškinys galėjo ateiti tik iš gyvenimo.

Keisčiausia, kad šiose dainose visiškai nėra karvių ir jų melžimo temos. Juškevičiaus rinkinyje apie karves ir jų melžimą yra ne daugiau kaip trys dainos ir tos pačios pajuokiančios. Visiškai ne taip yra Suomių Kalevaloje, kur apdainuojama karvių melžimas ir pieno produktų saugojimas. Pieno produktas Kalevaloje stovi labai aukštai, o lietuvių dainose jo visai nėra. Kodėl mūsų dainos ir suomių epas šiuo atžvilgiu yra tokie skirtingi? Atsakymą duoda Wilhelm Schmidt. Jis rašo: "Nors daugelis priešindogerma-niškų kultūrų galvijų ūkį žinojo iš seniau, bent tiek, kad jaučius naudojo kaip traukiamąją jėgą plūgui ir vežimui, tačiau galvijų nenaudojo kaip pieno šaltinio ir iš jų padaromų sveiko maisto produktų. Jie taip pat jų odos nenaudojo batams ir drabužiams. Šiais atžvilgiais padaryta pažanga tik atsikėlus indoeuropiečiams, kurie vedėsi su savimi dideles kaimenes ir jų auginimui skyrė daugiau dėmesio, negu žemės ūkiui". (Rassen und Voelker des Abendlandes, II tomas, 312 p.).

Ką mums sako ši Schmidto citata? Ji parodo du svarbius proistorinius faktus: vieną, kad jaučiais arimas yra iš priešindoeuropietiško ūkio ir antrą, kad pieno ir odos dirbinių ūkis yra atneštas indoeuropiečių. Jeigu Kalevaloje minimas pieno ūkis, o lietuviškose dainose jo nėra, bet yra plačiai apdainuojamos mergelės, ganančios jautelius, iš to seka, kad Kalevalos ūkis yra vėlesnis už lietuviškų dainų ūkį. Taip pat galima manyti, kad stipriai moteriška ir jautiška Minojų kultūra savo atitikmenį turi lietuviškose dainose.
 
Minojiškoje kultūroje paukščiai yra sielos simboliai (305 p.). Klasikinėje Graikijoje dievai tampa paukščiais, kaip skaitome pas Homerą (306 p.).

Graikų religijos susidarymą, sekant Woelfeliu, reikia vaizduotis šitaip. Graikų herojų arba didvyrių kultas yra paveldėtas iš Mikėnų, arba Megalito, kultūros. Vėliau Olimpo dievai uzurpavo didvyrių vietas (317 p.).

Didvyriai Graikijoje buvo dviejų rūšių: šeiminiai ir visuomeniniai. Šeimos herojai buvo laidojami namuose po židiniu. Bendruomenės didvyriai buvo laidojami prekyvietėje. Kaip matėme anksčiau, panašiai daryta ir Italijoje.

Valstybės gerovė priklausė nuo didvyrių kapų. Dėl to visuomeniniu ir politiniu požiūriu buvo labai svarbu tuos kapus turėti ir išlaikyti. Kas didvyrių kapų neturėjo, tas rūpinosi jų pasigrobti iš kitų. Iš čia yra kilęs Viduramžių paprotys vogti šventųjų relikvijas. Bet didvyrių kūnų vogimas yra senesnis paprotys. Tai mums primena mengyras, kuris yra paminklas mirusiam ten, kur nėra paties mirusiojo palaikų. Mirusių didvyrių palaikus reikėjo paslėpti gerai, kad jų kas nepavogtų, o vietoj jų viešai pastatyti juos primenantį ženklą, akmens stulpą — men-gyrą (316 p.). Lavonų deginimo Mikėnų kultūra nevykdė. Ji yra vėlyvesnė graikiškos kultūros apraiška. Tačiau Mikėnai paaukodavo žmogų sudegindami. Graikiškos kultūros laikais maistas, paaukotas mirusiems, taip pat būdavo sudeginamas.

Visos graikiškos žaidynės pradžioje buvo atliekamos mirusiems didvyriams pagerbti (318 p.). Didvyriai buvo žmonės, ne dievai. Ant kapų jų sielos turi sėdėjimo vietą (319 p.). Šia proga galima prisiminti lietuviškas raudas, kalbančias apie vėlių suolelį. (Zr. mano straipsnį Drauge "O pasodinkite mane į vėlių suolelį", 1964 m. spalio 31 d.). Mirusieji didvyriai gydė ir ligas (318 p.). Taip pat jie davė atsakymus — orakulus šventovėse (317 p.). Pradžioje moterys herojės atstovavo daugumai mirusių didvyrių, tačiau politeizmas jų skaičių sumažino (318 p.).

Atėnuose vėlinių diena būdavo švenčiama pakviečiant prosenius į namus. Jiems būdavo paruošiama vandens ir valgių. Tačiau po švenčių jie būdavo išvejami iš namų. Tai buvo daroma ir Romoje. Sis paprotys yra sutinkamas pas keltus ir germanus (318 P.).

Herojai kilo ne iš epo, bet priešingai — epas kilo iš herojų - didvyrių (319 p.). Tik herojus galėjo turėti individualų charakterį ir sudaryti pagrindą mitui ar legendai.

Yra žinomas kitas šaltinis, atlikęs atitinkamą vaidmenį religijoms susikurti — būtent paslaptingos gamtos jėgos. Tačiau demoniška gamtos jėga iš savo prigimties yra akla ir pasilieka plūduriuojanti. Ji neturi savo asmeninio likimo. Ne kas kitas, tik mirę protėviai didvyriai galėjo suteikti mistiškoms gamtos jėgoms nuotykingą herojinį pobūdį. Politeizmas atsirado tokiu būdu, kad gamtos demonai buvo suhe-rojinti, jiems suteikiant žmogiškus bruožus. Iš kitos pusės, žmogiškieji didvyriai, susitelkdami su demoniškomis gamtos jėgomis, gavo iš jų savo milžinišką pasireiškimo jėgą ir nesuvaldomą pobūdį. Graikijos dievai olimpiečiai savo bruožais svyruoja tarp šių dviejų išeities taškų. Iš vienos pusės, jie turi labai daug realaus istorinio didvyrio bruožų, iš kitos pusės, jie yra gaivališkų, niekieno nesuvaldomų, jėgų atstovai.

Tikroji graikiškos liaudies religija yra didvyrių kultas. Graikijos politeizmas buvo diduomenės religija, kilusi iš Mikėnų. Perėjimas gi iš Mikėnų kultūros į graikiškąją yra pažymėtas milžiniška kultūrine spraga, ilgu bekultūriniu arba tiksliau, žemesnės kultūros laikotarpiu (320 p.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai