Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITUANISTIKOS TYRIMO IR STUDIJŲ CENTRAS ČIKAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algirdas Tupčiauskas   

Čikagoje, Gage parko rajone, netoli nuo skrodžiančio visą didmiestį Western Bulvaro, šiek tiekį rytus 56-ąja gatve stūkso rūmai, kurių fasade puikuojasi lietuviškas Vytis, o kieme stovi lietuviškas kryžius bei memorialas Lietuvos nepriklausomybei. Cia 1982 m. sausio mėn. suvienytomis Čikagoje gyvenančių vidurinės ir vyresnės kartos intelektualų pastangomis įsteigtas Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centras (LTSC) (angliškai — Lithuanian Research and Studies Center). Sis, svarbiausias Amerikos lietuvių mokslo centras, yra įregistruotas Illinois valstijos sostinėje Springfield'e, kaip pelno tikslų nesiekianti organizacija. Rūmai, kuriuose įsikūręs LTSC, sudaro vieningą architektūros ansamblį ir glaudžiasi prie centre stovinčios Jėzuitų bažnyčios. Iš kitos pusės prie bažnyčios šliejasi Jėzuitų vienuolyno pastatas.

Dabartinio Lituanistikos Tyrimų ir Studiju Centro rūmų priešistorija siekia 1948 m., kuomet kartu su bendru tremtinių srautu iš Lietuvos į Ameriką pasitraukę vienuoliai jėzuitai Čikagoje įkūrė vienuolyną. 1957 m. šalia išaugo Pasaulio Lietuvių Jaunimo Centro pastatas, kuris 1976-77 metais buvo gerokai išplėstas.

Prie organizacinių Lituanistikos Tyrimo ir studijų centro ištakų stovėjo Lietuvos Profesorių Užsienyje Sąjunga * Įsikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, ši Sąjunga 1951 m. vasario mėn. 17 d. nutarė atkurti mokslo organizaciją, panašią į prieš karą Lietuvoje 1939 m. įsteigtą Antano Smetonos Lituanistikos Institutą.

1952    m. kovo mėn. 2 d. Čikagoje įvyko oficiali steigimo ceremonija, o 1953    m. rugpjūčio 31 d. įsteigtoji mokslo organizacija buvo užregistruota Illinois valstijoje kaip Lituanistikos Institutas (Institute of Lithuanian Studies). Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas lituanistas Petras Jonikas (g. 1906 m.). Iš pradžių Lituanistikos Instituto branduolį sudarė 28
-------------
*Lietuvos Profesorių Užsienyje Sąjunga, įkūrė iš Lietuvos pasitraukė mokslininkai 1947 m. rugpjūčio mėn. 21 d. Reutlinge-ne (Vokietija). Jos pirmuoju pirmininku buvo Vytauto Didžiojo Universiteto geodezijos profesorius ir brigados generolas Stasys Dirmantas (1887 - 1975).

nariai, vėliau (1972 m.) šis skaičius išaugo iki 68, o dabar 120 narių.

Paminėjus lituanistikos mokslų užuomazgą Amerikos žemyne, iš užmaršties miglų išnyra kita Jėzuitų Ordino vienuolių veikla praeityje, steigiant mokslo židinius Lietuvoje. Lietuviai jėzuitai Amerikos žemyne lyg ir pratęsė tas švietėjiškas 16 amžiaus vienuolių jėzuitų pastangas, įgyvendinant popiežiaus nuncijaus Giovanni F. Cammendone 1565 metų leidimą karaliui Žygimantui Augustui steigti Vilniuje Jėzuitų Akademiją. Tada pirmieji keturi jėzuitai iš Braunsbergo kolegijos Prūsijoje ir nuvyko į Vilnių 1569 m. rugsėjo mėn. 28 d., o Jėzuitų kolegija buvo įkurta 1570 m. liepos mėn. 17 d., kuomet į Vilnių kartu su 13 jėzuitų atvyko Austrijos provinciolas Liuigi Maggio. 1579 m. balandžio mėn. 1 d., remiantis karaliaus Stepono Batoro raštu, Kolegija tapo Jėzuitų Akademija ir Universitetu (Alma Academia et Uni-versitas Vilnensis Societatis Jesu). Vėliau, jėzuitų iš Vilniaus pastangomis buvo įsteigtos naujos kolegijos Polocke (1580 m.), Rygoje (1582 m.), Nesvyžiuje (1584 m.), Tartu (1584 m.), misija — Oršoje (1590 m.).

1773 m. liepos mėn. 21 d. popiežiui Klemensui XIV uždraudus Jėzuių Ordiną, buvo bandoma išsaugoti Vilniaus universiteto profesorius, kad jie neišsklistų į kitas Europos šalis. Tai bandė daryti didžiausią mokslinį autoritetą pelnęs astronomijos profesorius eksjėzuitas Martynas Počobutas (1728 - 1810) — filosofijos daktaras, teologijos daktaras, Londono Karališkosios Mokslų Akademijos narys, Paryžiaus Mokslų Akademijos narys korespondentas. Jis, subūręs 22 bendraminčius, 1773 m. gruodžio mėn. 21 d. paskelbė apie Vilniaus Mokslų Akademijos (Academia Scientarium Vilnensis) steigimą. Tačiau, įkūrus Tautinę Švietimo Komisiją (Komisja Edukacyjna Naro-dowa) ir reorganizavus universitetą, šie mokslininkai įsiliejo į naujosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausios mokyklos profesorių gretas, o pats M. Počobutas tapo jos rektoriumi.

Šis nukrypimas į praeitį parodo Jėzuitų ordino vienuolių švietėjiškos misijos pastovumą, pabrėžia jų ilgas ir rimtas pastangas plėtoti ir gilinti Lietuvos mokslą ir kultūrą. Matyt, į istoriją įeis ir lietuvių jėzuitų Amerikoje pastangos įnešti indėlį į savo tautos kultūrinį vystymą, o mes minėsime nebūtin nuėjusius tėvus jėzuitus Joną Kidyką, Bronių Krištana-vičių, Joną Kubilių.

Štai iš tokių gilių ir tvirtų šaknų išaugo lietuviškosios Čikagos Mokslo Centro steigimo idėja. Ji kilo, kuomet prof. dr. Jono A. Račkausko iniciatyva lietuvių bendruomenei buvo paskelbta: "Neužtenka vien tiktai kultūrines vertybes kurti, reikia sudaryti sąlygas, kad sukurtos kultūrinės vertybės išliktų amžiams ir kad jomis galėtų pasinaudoti ateinančios kartos". Kas tie vyrai, kurie suprato tautos kultūrinių vertybių telkimo ir išsaugojimo svarbą, rėmė Lituanis-tikso Tyrimo ir Studijų centro gimimą?

Jonas Račkauskas (g. 1942.01.20 Švėkšnoje) — pedagogas ir kultūros istorikas. 1968 m. baigęs De Paul universitetą Čikagoje, 1977 m. Ottavos universitete apgynė daktaro disertaciją "Lenkija ir Lietuvos Tautinė Švietimo Komisija (1773-1793)". Dabar dėsto Čikagos universitete, yra Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centro prezidentas.

Tomas Remeikis (g. 1934.12.07 Tauragėje) — politologas. 1958 m. baigė Illinois universitetą, o 1963 m. ten pat apgynė daktaro disertaciją "Lietuvos komunistų partija: istorinė ir politinė studija". Dabar dirba Rytų Čikagos Calumet'o koledže, yra Amerikos Politinių Mokslų Asociacijos narys, Amerikos Slavų Studijų Asociacijos narys, Baltų Studijų Plėtojimo narys.

Jonas Dainauskas (g. 1904.01.21 Kaune) — teisininkas ir istorikas. Baigęs teisę Lietuvos universitete, dirbo Vidaus Reikalų ministerijoje, kartu dėstydamas Aukštojoje Policijos mokykloje. Po karo studijavo teisę Paryžiuje, dirbo Čikagos Tarptautinių santykių bibliotekoje, redagavo žurnalą "Tautos praeitis".

Antanas Razma (g. 1922.06.20 Kretingos raj. Visvainių km.) — gydytojas. Medicinos studijas baigė 1952 m. Tūbingene (Vokietija). Nuo 1960 m. aktyviai dalyvavo Lietuvių Fondo organizacijoje, remiant kultūrinę ir šveitėjišką veiklą, dabar — Amerikos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas.
Kazys Ambrozaitis (g. 1918.04.24 Raseiniuose) — gydytojas radiologas.
1939    m. baigęs Karo mokyklą, studijavo mediciną Kauno ir Tūbingeno universitetuose. Pastarajame 1947 m. apgynė daktaro disertaciją. Amerikoje specializavosi kaip radiologas ir vadovavo radiologijos skyriams bei ligoninėms.

Adolfas Damušis (g. 1908.01.16 Rusijoje) — inžinierius chemikas. 1934 m. baigė universitetą Kaune ir 1940    m gavo daktaro laipsnį už disertaciją "Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą". Dėstydamas universitete, organizavo cemento gamybos pramonę Lietuvoje. Atvykęs į JAV, dirbo įvairiose kompanijose, savo vardu užregistravo per 20 patentų.

Česlovas Grinevičius (g. 1913. 01. 17 Vilkijoje) — rašytojas. Studijavo bibliotekininkystę Lietuvos universitete, dirbo Universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. JAV dėstė lietuviškose mokyklose, dabar — Pasaulio Lietuvių Archyvo direktorius.
Arūnas Liulevičius (g. 1934. 11. 06) Sakiuose) — matematikas. 1954 m. baigė Čikagos universitetą, o 1960 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1968 m. — Čikagos universiteto profesorius, jo specializacija — algebrinė ir diferencialinė topologija.
Bronius Kviklys (1913.11.10 Utenos raj., Zastrono km. — 1990.08.26 Čikagoje) — žurnalistas. 1937 m. baigė ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete, 1938 - 41 — studijavo teisę tame pat universitete. Jis yra keturių tomų enciklopedinio veikalo "Mūsų Lietuva" bei septyniatosnės enciklopedijos "Lietuvos bažnyčios" autorius.

Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centro steigimo iniciatoriai gerai suprato, kad, subūrus išbarstytas išeivijos mokslo ir kultūros institucijas į vieną organizaciją, ji taps lygiaverčiu partneriu su žymiausiais pasaulio lituanistikos tyrimų centrais. Tokiu būdu į susivienijusio Lituanistikos Tyrimo ir studijų centro sudėtį įėjo:
—    Pasaulio lietuvių archyvas,
—    Žilevičiaus - Kreivėno lietuvių muzikologijos archyvas,
—    Lietuvių medicinos muziejus,
—    LTSC muziejus,
—    Budrio lietuvių foto archyvas,
—    Pedagoginis lituanistikos institutas,
—    Lietuvių dailiojo meno institutas,
—    Lietuvių istorijos draugija,
—    Damausko istorijos biblioteka,
—    Tėvų marijonų biblioteka,
—    LTSC leidykla,
—    Spaudos bendrovė. Lituanistikos Tyrimo ir Studijų
centras nuo pirmųjų įsteigimo dienų siekia šių tikslų:
1.    Suburti išeivijos mokslo ir kultūros institucijas į centralizuotą vienetą, siekiant produktyviau panaudoti išeivijos mokslines pajėgas.
2.    Išsaugoti lietuvių išeivijos ir kultūros vertybes — knygas, spaudą, rankraščius, dokumentus, relikvijas, meno vertybes, liaudies dirbinius.
3.    Įtraukti išeivijos jaunimą į mokslinį darbą lituanistikos baruose, sudarant sąlygas LTSC.

3. Visų lietuvių išeivijos gyvenimą apimančius tyrimus ir studijas diferencijuoti pagal lituanistikos šakas.
Stambiausiu ir svarbiausiu Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centro padaliniu, be abejo, yra Pasaulio Lietuvių Archyvas. Jame yra renkama ir kaupiama organizacijų ir atskirų asmenų dokumentacija, komplektuojama lietuviška periodika (kataloguose apie 1500 periodinių leidinių pavadinimų), žemėlapiai. Pasaulio Lietuvių Archyvui savo dokumentus patikėjo saugoti Lietuvių rašytojų draugija, Lituanistikos institutas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, JAV Lietuvių Bendruomenė, BALF'as, Lietuvių skautų sąjunga, Ateitininkų organizacija, Lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių žurnalistų sąjunga, Lietuvių agronomų sąjunga ir kt. organizacijos. Archyvo bibliotekoje sukaupta arti 50 000 pavadinimų knygų.

Lituanistikos Tyrimų ir Studijų Cento strateginių klausimų sprendimui yra išrinkta Taryba, kurios pirmininku yra prof. dr. Adolfas Darnusis, o jo kasdieninę veiklą koordinuoja Valdyba, kurios prezidentu yra prof. dr. Jonas Račkauskas.

Lituanistikos Tyrimų ir Studijų centro darbo barai yra platūs ir įvairūs. Tai mokslinių studijų ruošimas anglų kalba, parodų rengimas, bendradarbiavimas ir talkinimas mokslo institucijoms Lietuvoje ir visame pasaulyje, suteikia informaciją užsienio ir Amerikos spaudai, radijo ir televizijos tarnyboms, superka svarbius Lietuvos istorijai dokumentus.

Šiuos teiginius puikiai iliustruoja per paskutinius metus išleistos knygos: Robertas Vitas — "M.S. Nonre-cognition of the Soviet Occupation of Lithuania" ("JAV nepripažinimas Sovietų okupacijos Lietuvoje"); Saulius Sužiedėlis — "Vengeance on the Run" ("Kerštas bebėgant"). Tai Lietuvos policijos raportai apie baisųjį 1941 m. birželį — pirmas dokumentas serijos apie karo pabėgėlius iš Lietuvos leidinys ; William Urban — "The Samogition Crusade" ("Kryžiaus žygis į Žemaitiją"). Tai pasaulinio masto viduramžių istoriko šešta knyga apie Kryžiaus karus Pabaltijyje); Augustinas Idzelis — "Use of Soviet Evidence in Denaturaliza-tion Proceedings" (Tarybinių įrodymų vartojimas pilietybės atėmimo procesuose"); Vytauto Juodišiaus ir Liudo Kairio paruošta "Bibliografy of the Lithuanian People. 1918 - 1933" (Kazimiero V. Baltrimaičio surinkta archyvinė medžiaga apie lietuvių tautos bibligorafiją 1918 - 1933 m.); perspausdino į penkis tomus laikraščio "Varpas" (1889 - 1905) komplektus ir į tris tomus laikraščio "Aušra" (1883 - 1886) komplektus.

Pasaulio Lietuvių Archyvo direktorius Česlovas Grincevičius, talkindamas Lietuvos bibliografams, papildė ruošiamam leidiniui "Lietuvių bibliografija (1905 - 1917)" leidėjų neturėtas 80-ties knygų metrikas ir pirmojo (titulinio) puslapio fotokopijas. Šis darbas tęsiamas, nes atrandami nauji, dar neaprašyti leidiniai. Tuo labiau, kai centro žinion buvo perkelta iš Marianapolio vienuolių marijonų biblioteka. Ją sudaro maždaug 15 000 knygų, o tarp jų yra daug retų, kitur nerandamų. Šios knygų išsaugojimo ir jų tolimesnio vartojimo kultūros tikslams iniciatoriai yra Marijonų vienuolių ordino provinciolas kun. dr. Viktoras Rimšelis ir kun. Bonifacas Vaišnoras.

Nemažiau svarbi Centro muziejinė veikla. Neseniai didelio pasisekimo susilaukė paroda apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Steigiamojo seimo pirmininką, Lietuvos Respublikos   prezidentą   ir   Sibiro tremtinį Aleksandrą Stulginskį (1885 - 1969). Jo gyvenimui skirta paroda, jungianti daugiau 100 eksponatų, pirmiausia buvo demonstruota 1990 m. pavasarį Vilniuje. Vėliau ją numatyta surengti Čikagoje, Los Angeles, Niujorke, Detroite, Klevelande, St. Pe-tersburge. Eksponatus parodai ruošė gausus būrys talkininkų, vadovaujamų Muziejų direktorės Nijolės Mackevičienės ir prof. dr. Jono Račkausko.

Kartu su bibliotekos gausėjimu nelieka užmiršti ir Muziejaus aruodai. Neseniai prof. dr. J. Račkausko pastangų dėka iš Lietuvos atkeliavo liaudies drožėjų Ipolito Užkurnio ir Liongino Šepkos kūriniai. Nemažiau vertingas yra senienų rinkoje išgelbėtas Paškevičių šeimos dokumentų archyvas. Seniausias dokumentas — 1685 m. Lenkijos - Lietuvos valstybėje rašytas testamentas. Šį vertingą pirkinį, patalpintą į senovinę skrynią, sudaro virš 300 dokumentų. Su šia skrynia Andrius Paškevičius, buvęs Rusijos ir Lietuvos karininkas, vėliau — Lietuvos valdininkas, 1924 m. atvyko į Ameriką. Tarp rankraštinių knygų buvo rasti jo tėvo Stanislovo 38 metus ištikimai rašyti dienoraščiai, pradėti 1874 m., kai jam tebuvo 12 metų. Rasti ir Vilniaus universiteto studento 1794 metų užrašai. Rusijos kariuomenės pulko dienynas, atsišaukimų ir proklamacijų, caro įsakų ir įsakymų, vienos Lietuvos apylinkės balsuotojų į caro Rusijos dūmą sąrašas. Seniausi archyvo dokumentai rašyti lotynų ir slavų kalbomis.

Stebuklingai sugrįžusi kraičio skrynia su senoviniais dokumentais lyg ir simbolizuoja Amerikoje išbarstytų lietuvių istorijos ir kultūros vertybių sugrįžimą į rūpestingas rankas. Tuo pačiu Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centras ant savo pečių užsikrauna sunkią ir garbingą svarbiausio lietuvių kultūros puoselėtojo už Lietuvos ribų naštą.
1990.09 Čikaga - Vilnius
Algirdas Tupčiauskas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai