Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IR KRIMINALAS, IR LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   
Daug kartų viešuose pokalbiuose Kazys Almenas yra tvirtinęs, kad jis nėra joks rašytojas, kad nekuria kokios tai "grožinės literatūros", o tik rašo pramoginio pasiskaitymo knygas. Nežiūrint to, niekam nė į galvą neateina nelaikyti Almeno rašytoju. Ar šnekėtų jis apie branduolinę fiziką mokslo simpoziume, ar taikliai mokintų Vilniaus inteligentus nebijoti laisvos rinkos apraiškų, visur jį vadiname rašytoju. To neužtenka — net ir jo knygas dažnai aptariame kaip literatūros veikalus. Prisipažįstu, kad tuo esu nusidėjęs ir aš. Bet šį sykį kalbėdamas apie paskiausią Almeno knygą "Lietingos dienos Palangoje", bandysiu neklysti, mėginsiu šį veikalą aptarti kaip nuotykių romaną, kaip "detektyvą". Nebus tai lengva, ir kažin ar ištesėsiu, bet ką gi — reikia autoriaus norams paklusti.

Po istorinės tematikos nuotykinių romanų ("Upė į rytus, upė į šiaurę", 1964 m. ir "Šienapiūtė", 1970 m.) Almenas pasuko į detektyvinės lektūros sritį. Pirmoji šio žanro knyga, "Sauja skatikų" (1976), susilaukė sėkmės ir kaip literatūra (laimėjo Draugo romano konkursą), ir kaip pramoginė skaityba (laida bematant buvo išpirkta). "Lietingos dienos Palangoje" yra šio pirmojo detektyvo tąsa. Tad logiška, kad Ateities Literatūros Fondas 1988 m. šią knygą išleido detektyvinių romanų serijos antruoju numeriu — pirmuoju numeriu tapo pakartota ankstesnė knygos "Sauja skatikų" laida. Abi knygas riša tas pats herojus — Kauno milicininkas Donatas Vėbra. Pirmojoj knygoj jis išnarplioja painią bylą beviešėdamas Amerikoje, o antrojoj veikliai sprendžia keblią žmogžudystės mįslę jau grįžęs namo.

Veikalo struktūra gana paprasta, būdinga šios atmainos knygoms. Autorius supažindina su būriu žmonių, kurių tarpe yra ir auka, ir žudikas. Tada įvyksta nusikaltimas, užsimezga mįslė, ir tuo pačių įžiebiamas skaitytojo žingeidumas: kas iš čia esančiųjų kaltas? Veikalo herojus tuoj pat imasi ieškoti faktų ir kriminalo motyvų. (Vėbra romane į šį darbą šoka itin intensyviai, nes ir pats atsiranda įtartinųjų tarpe). Pamažu renkasi įrodomosios medžiagos skiautelės, rodydamos tai į vieną, tai į kitą įtariamąjį, kol pagaliau išaiškinamas tikrasis žudikas, savo tapatybe, kiek tik įmanoma nustebindamas skaitytoją: "na, pasiutimas, o aš maniau, kad visai kitas..."

Tasai aukos ir įtariamųjų ansamblis šiame romane yra gana margas ir įdomus. Atvykęs atostogauti Palangon į vieną vasarnamį ("poilsio namus"), Vėbra ten sutinka namų administratorę Veroniką Kuodytę ("sausa kaip šakalys"; "davatka, kuri į bažnyčią neina"), direktorių Valterį Jagminą ("pripratęs lipti per kitų galvas, godus patogumams ir malonumams"), artistę Verdenę Saulytę ("sugebėjo atrodyti, tarsi būtų nužengusi nuo madų žurnalo viršelio"), jos buvusį vyrą muziką Lauraitį ("plaukai neblogai dengė praplikusį pakaušį... albume jis tuoj būtų priskirtas kūrybinės inteligentijos kategorijai"), gruziną Gurašvilį ("vilkėjo elegantiškai kirptu kostiumu... jautėsi visuotinai pranašesnis už kitus") ir jo žmoną ("gerokai jaunesnė... ypač gražios buvo jos didelės, lyg stirnos akys"). Atostogau-tojų tarpe gumos kombinato "poilsio namuose" dar yra jūreivis Griaužė ("nedaug per trisdešimt, stambaus sudėjimo, pradėjęs tukti vyras"), ir devyniolikmetė Roma Karosaitė ("... ji atsargiai timptelėjo žemyn suknelę uždengdama kelius... negalėjai paneigti, kad tas jos kuklumas buvo kažkaip provokuojantis..."). O iš nea-tostogautojų į nusikaltėlius dar kandidatuoja buvęs poilsio namų direktorius Tuleikis ("alkoholis buvo išsekinęs jo kūną... švarkas kabojo ant jo, tarsi jo dengiamo kūno visai nebūtų..."). Tad kas iš šio smagaus būrelio taps auka ir kas žudiku?

Auka paaiškėja labai greitai — sekantį rytą, po Vėbros atvykimo Palan-gon, Jagminą randa savo lovoje mirtinai subadytą. Bet kas padarė? Knygos kontekste aišku, kad čia ne kokio nors nepažįstamo, naktį slapta įsibrovusio "panko" darbas. Žudiku tegali būti vienas iš skaitytojui jau pažįstamų atostogautojų. Motyvų Jagminą nugalabinti turi bene kiekvienas. Vyrai širsta ant jo dėl savo moterų: Jagminas ar prie jų lenda (gruzino), arba jau anksčiau jas suvedžiojęs, nukonkuravęs (Lauraičio, Tuleikio, ir net Vėbros). Dėl moterų širsta ir moty-rys: kodėl Jagminas neištikimas, kam lenda prie kitų (Kudytė purkštauja dėl Verdenės, o Verdenė, atrodo, nepatenkinta, kad direktoriaus dėmesį turi dalintis su jaunikle Roma ir su stirnaake Gurašviliene). Gal tik Griaužė su Roma atrodo be motyvų žmogžudystei, tačiau duomenims kaupiantis, ir jūreivio padėtis darosi įtartina.

Žmogžudystės aiškinti vilon įgriūva Palangos milicijos komanda ir atveda knygon patį įdomiausią personažą— kapitoną Didžiulį. Visi pirminiai duomenys beda pirštu į Vėbrą. Didžiulis jį beveik suareštuoja, bet Vėbra vargais negalais įsiprašo dalyvauti bylos tyrime. Taip ir prasideda greitas ir nuoseklus tikrojo nusikaltėlio ieškojimas. Vėbra į darbą metasi dvigubu uolumu: jam svarbu greitai įrodyti savo nekaltumą, bet kartu jį stumia policijos tyrinėtojui būdingas smalsumas, noras "surasti tiesą".

Tasai tiesos ieškojimas vyksta daugiau Sherlock Holmes modeliu, negu šiuolaikiniu, televizijoje besikaunančių detektyvų pavyzdžiu. Žodžiu, į mįslės išrišimą einama pasikliaujant protu ir gudrumu, o ne raumenimis ir kulka. Užtat gali kilti klausimas, ar knyga pakankamai įdomi.

Jei įdomumą rišime su išoriniu veiksmu, žadą atimančia nuotykių griūtim, tai "Lietingos dienos Palangoje" gali pasirodyti nuobodokos. Išviršinio veiksmo mažai — nėra nei siaubingų sprogimų, nei muštynių, niekas net neiššauna. Automobilinių gaudynių irgi nėra. (Žinoma, nerealu būtų tikėtis vaikymosi žiguliukais ar volgomis po atostogautojų pilnas Palangos gatves.) Jas atstoja pora lenktynių "pėsčiomis", bet ir jos kvapą atima daugiau besivejančiam Vėbrai, negu skaitytojui. Nepasaldinta knyga nei meilės intrigomis, nei seksu. Yra tik šiek tiek meilikavimosi, flirto, bet ir tai gan diskretiško ir funkciniai įjungto pasakojimo tėkmėn. Žodžiu, skaitytojas nėra priverstas pražiota burna knygą ryte ryti, o gali sau ramiai, su tam tikru emociniu atsiribojimu, sekti planingai besivystantį mįslės atnarpliojimą.

Išviršinio įdomumo atžvilgiu gal labiausiai nepadeda pagrindinio veikėjo charakteris. Seklys Vėbra nė iš tolo nepanašus į kokį nors James Bond sukirpimo herojų. Jis yra nepaprastai rimtas. Iš vyruko, kuris Palangon atvažiuoja su lagaminų knygų ruoštis fizikos egzaminams, vargu ar galima tikėtis kokių nors žadą atimančių žygdarbių. Vėbra gana pilkas ir kasdieniškas. Tokiu jis yra ne dėl to, kad autorius nesugebėtų žvalesnio sumontuoti (kad sugeba, įrodo Palangos milicijos viršininko Didžiulio portretas), bet dėl to, kad nusprendė jį nutapyti realistiškom spalvom. Vėbra yra tikras doro (net tobulo) lietuvio -komunisto modelis. (Jei dabar Almenas rašo trečią serijos knygą, tai nėra jokios abejonės, kad Vėbra ten visa savo širdimi dirba Sąjūdžiui.) Jis pasiutiškai rimtas, į savo profesiją žiūri su šventu pasiaukojimu, jis humaniškas, nesavanaudis, idealistiškai stoja už tiesą ir teisybę, ir neturi nei lašelio humoro jausmo. Tai tikrai tobulas vaikinas, galima sakyt, be ydų — nei rūko, nei keikiasi. Tiesa, truputį išgeria, bet kitaip neįmanoma — jei degtinės nė iš tolo neliestų, niekas nepatikėtų, kad čia dar nemiręs lietuvis. Vėbros rimtumo nedrumsčia nei jo santykiai su moterimis. Cia jis idealus abstinentas, ir todėl nesunku patikėti Jagminu, kai jį erzina dėl prarastos merginos: "čia paties kaltė. Sakė man, kad tu jos nepamaigei kaip reikiant. Berods, net nebandei..." (p. 18). Tiesa, vidinis detektorius moterų patrauklumui ir jų viliojančioms kūno savybėms pas Vėbrą nėra visiškai išjungtas. Tačiau signalai, atsimušę ar tai nuo pusnuogių gipsinių figūrų, ar gyvų "nesėkmingai slepiamų krūtų", ar džinsais aptemptų sėdynių, tuoj siunčiami į saugyklą, kurioje kraunami tik stebėjimo rezultatai, o ne veiksmą skatinantys jausminiai impulsai. Todėl, nors Vėbrą ir domina sultingoji Roma, jis nesunkiai išvengia pagundos, kuri trukdytų sekimo darbą ir kompromituotų rimto milicininko vardą. O kartais lyg ir norėtųsi, kad mūsų herojus bent trumpam suspenduotų savo "viskas darbui, nieko žaidimams" principų.

Be galvotrūkiškų nuotykių ir be spalvingo herojaus, knygos įdomumo našta krenta ant kitų, dažnai sunkiau įvykdomų pasakojimo ypatybių. Nors Almenas nėra pasakorius, kuris iš dūmų visada suveja virvę, tačiau šiuo atveju jis neblogai sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį. Įvykiai rieda gan sparčiai, atskiri epizodai sukerpami taip, kad iš karto kyla smalsumas sužinoti, kuo šis kadras baigsis, Įvykiai reikalingi pagrindinės mįslės spėjimui, bet savyje nelabai įspūdingi, paįvairinami ar tai ypatingos nuotaikos sukūrimu, ar tai šmaikštesniais dialogais, ar tai įžvalgiais buitinių aplinkybių komentarais. Pasakojimas rieda sklandžiai ir taupiai, be nuobodulį keliančių gražbylysčių ir be ištęstų samprotavimų apie politinės situacijos įtaką knygos žmonėms bei įvykiams. Jei skaitytojas ir nėra priverstas lėkte lėkti į pagrindinę atomazgą, tai jis nelieka ir abejingas į tą atomazgą planingai vedantiems įvykiams.

Vis dėlto (ir čia jau rizikuoju supykinti autorių), knygos įdomumą daugiausia sukuria ne pramoginiai, o literatūriniai jos bruožai. Domina Almeno žmonės, domina jų gyvenimo aplinka ir būdas. Įdomu sekti ir autoriaus - amatininko metodą, stebėtis jo laime (ar sugebėjimu?), užtikti tinkamiausius žodžių derinius sunkiai aprašomų dalykų aprašymui. Almenas turi tikrai gerą ausį kasdieninės kalbos specifikai, taip kad jo veikėjai šneka kaip Lietuvos, o ne kaip Amerikos, ar kokio neaiškaus gymio sintetiniai lietuviai. Taigi, skaitydamas knygą, pasijunti lyg dar sykį nuvykęs tarybinei) Lietuvon ir džiaugiesi atpažinęs žmones, atpažinęs ilgo sovietinio gyvenimo įpilietintas aplinkos ir elgesio keistenybes, džiaugiesi vėl nesutikęs nė vieno tikrai tikinčio komunisto.

Pramoginei knygai visi tie literatūriniai elementai nėra būtini. Nuotykių romanas gali puikiai apsieiti ir be "įtikimų personažų", ir be "išradingo tikrovės vaizdavimo", ir be "savito stiliaus". Tačiau "Lietingos dienos Palangoje" nėra švariai nulite-ratūrintos iki to taško, kad pasidarytų nuogu pramoginiu veikalu. Čia ir kyla klausimas, ar Almenas sąmoningai nesiekė kompromiso, ar nejojo ant dviejų arklių? Gal tikrai jis norėjo patenkinti ne tik nereiklius pramoginės lektūros vartotojus, bet kartu (nežiūrint savo viešų protestų) pasirodyti sugebančiu rašytoju ir literatų tarpe. Sunku pasakyti. Bet greičiausia reikalas čia daug paprastesnis: Almenas rašo įdomiai, bet jis visiškai nemoka rašyti kartu ir įdomiai, ir prastai.
Kęstutis Keblys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai