|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
 KŪDIKIO
Tartum paukštis žemę vos lytėjai
Ir šešėlių nusigandęs pakilai ...
Tavo karstan dvelkia Rojaus vėjai,
Lyg sparnais mojuotų angelai.
Lyg linguotų jauną, trapų žiedą
Juodo tvenkinio baltoji lelija,
Kai nakčia viršum žvaigždė nurieda
Ir sudūžta Dievo širdyje.
ŪKININKO
Į juodas, aprūkusias lubas
Ko žiūri, kaimyne, ką matai? 
Vakaro atošvaistas drebąs —
Tai ne liūties palšas debesys,
Kylantis rugpiūtyje lėtai.
Kaip arimai raukšlės kaktoje -
Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
Pypkėje užgeso žarija,
Ima gaust parapijų varpai
Kažin kur labai toli, toli . . .
 TREMTINIO
Ledinėje sąmonėj spindi
Įšalę tėvynės vaizdai.
Ir jų tik vienų paskutinę
Sekundę čia pasigedai.
Tik jie lyg palaima užliejo
Jau blėstančias tavo mintis...
Ir skruostuose suakmenėjo
Baisi ištrėmimo buitis.
POETO
Ne mirties rasa ant veido 
Ir ne baimė akyse —
Jis kaip saulė nusileido
Vandenyno gelmėse.
Baltą kaktą tik nušvietęs
Amžinybės spindulys,
Ir jos laurų nepalietęs
Plaukia laikas nebylys.
Piešiniai V. Simankevičiaus
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
