Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIESMĖ APIE PIEMENAITĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Fr. Werfelis   
Pasauly kartais esti tikrai keistų dalykų. Orleano didvyrę jos tautiečiai sudegina ant laužo, prancūzas Volteras apspiaudo pačiais gražiausiais madingojo rašytojo žodžiais, o jos garbės pasaulinėj literatūroj ginti išeina vokietis Schilleris. Tas pats protestantas Schil-leris užsistoja nuo anglų protestantų puolimų katalikę Mariją Stuart. O žymusis šių dienų vokiečių rašytojas Francas W ė r f e 1 i s, toks pat bėglys, kaip ir mes, imasi ginti nuo Zolos laikų daug kieno niekinamą ir išjuokiamą paprastą Liurdo piemenaitę Bernadetą, savo paprastaisiais Liurdo stebuklo įvykiais didingiau už gražiausius žodžius bylojančią į moderniojo žmogaus sąžinę. O tai dėl to, kad jis pats, nors ir ne katalikas būdamas, jos stebuklą išgyveno savo viduje ir išėjo ginti ne jos, bet išėjo ginti tiesos.

Werfelis, bėgdamas 1940 metais nuo Hitlerio dalinių, pakeliui užklydo į garsųjį Liurdą, kuris jam išsyk pasirodė „lyg koks stebuklo turgus", tačiau, nelauktai pats išgyvenęs tos paprastos 14 metų ligotos piemenaitės patirtąjį stebuklą ligi pačių sielos gelmių ir tardamasis jį visiškai supratęs, jis davė įžadą, kad, jei pavyks pasprukti per Pirėnus iš nacių nagų, parašys piemenaitės garbei giesmę. Moderniojo rašytojo giesmę, kur kiekvienas žodis eitų iš pačių širdies gelmių ir tartum kristalas įsiręžtų į xx amžiaus žmogaus sąmonę. Ir tą savo žodį, pasiekęs saugiai Amerikos krantus, jis ištesėjo. Ir štai mes turime gražiausią tos rūšies moderniosios pasaulinės literatūros šedevrą, pavadintą „Giesmė apie Bernadetą", tokį pat gigantišką, kaip kad to paties rašytojo epas, vaizduojąs armėnų laisvės kovas, išleistas „Paskutinių Musa Dagho dienų" vardu, operos romanas „Verdi" arba „Barbora".

Nuo Zolos laikų maždaug 80 metų nė vienas žymesnis pasaulinio masto rašytojas nesiėmė tos temos — rašyti apie kažkokią sukvailėjusią šventąją, ir tai dar piemenaitę, kaip kad iš savo Orleano mergelės papė-dininkės juokdavos liberalai prancūzai.

Nerūpėjo jos šventumas ir žmogiškoji didybė nė pačiam Zolai — ne tam jis skyrė savo epą. Tatai padaryti ryžosi vokietis Werfelis. Ir reikia pripažinti, jog tat jam žymia dalimi yra pavykę, nes tokio masto kūrėjas tegali su visu įsijautimu ir kūrybiniu polėkiu duoti reljefingą švelniosios Orleano mergelės sesers paveikslą auksiniame tyrojo tikėjimo stebuklo fone. Nūnai tasai paveikslas yra amžiams įtrauktas į galeriją mielų ir jaudinančių mergaičių figūrų, kurias tik kada nors patys didieji žmogiškojo žodžio meno korifiejai yra davę. Jei norėtume surasti tokį nuoširdų ir mielą Dievo Motinos paveikslą, kokį mums kad yra davęs Wferfelis, vaizduodamas „Ponią su aukso rožėmis prie basų kojų", turėtume nusileisti į senovę, eiti jos ieškoti į pačius didžiuosius senosios tapybos autorius. Ir tiktai Werfelis teišdrįso pavaizduoti dieviškąją paslaptį ir drauge tą žmonių nežinojimo, nesupratimo ir nenoro ar negalėjimo įtikėti komediją, kuri buvo ne kokių nors išgalvotų, bet tikrų, realių veikėjų suvaidinta, išvydus realaus gyvenimo scenoje minimojo stebuklo paveikslą. Niekur šis žodžio meisteris taip puikiai, su visu plikumu ir kartu su visu siaubingu šiurpu neparodo moderniojo žmogaus sielos,- kaip čia, kur jis atskleidžia mūsų dienų žmogaus tikėjimo jėgą paprasčiausioj sieloj, abejonės galią valioje ir visą išminčių ar rašto žinovų išdidumą.

Šis stebuklas geriausiai prieinamas ir suprantamas paprasčiausiems žmonėms, nesudėtingoms sieloms, kurios, kaip tie Liurdo piemens, malkų kirtėjai, ūkininkai ir smulkučiai miestėnai, nors patys „Ponios" ir nematę, betgi nė kiek neabejoja savo mažute šventąja ir jos nuostabiomis vizijomis. Jie yra įsitikinę, kad jai tikrai pasirodė pati Dievo Motina, kurią jie, prisitaikydami prie Bernadetos terminologijos, paprasčiausiai vadina Nekaltu Prasidėjimu.

Retu kūrybiniu polėkiu pasižymi scena, kaip Bernadeta pirmą kartą išvysta savo Ponią. Tai yra vienas iš giliausių nuostabaus veikalo skyrių, kurio čia ištrauka ir duodama:
„Bernadetos akys rymo įsmigusios į grotą. Jokio vėjo atkvapo, tiktai nišos apačioje stirkso audros atblokšta dekoratyvinės rožės šakelė. Paskum jos nukrypsta į artimiausią topolį — be nepradės aukštai ūžioti vėjas, kuris jau pasikėlė Massabielle erškėčių krūme. Tačiau topoliai, paprastai tokie klusnūs net mažiausiam vėjo dvelktelėjimui, stovi išsitiesę visu ūgiu nejudėdami nė vienu lapu. Ji vėl atsuka veidą į grotą, stūksančią nuo jos ne toliau kaip už dešimt žingsnių. Tačiau dabar jau ir laukinė rožė be jokio gyvybės ženklo tūno prigludusi prie uolų. Matyti, ji anksčiau apsiriko.

Tačiau tai iš tikro joki monai. Bernadeta trina akis, užsimerkia, vėl atsimerkia, ir vėl užsimerkia, ir vėl atsimerkia gal kokį dešimtį kartų, ir vis dėlto paveikslas neišnyksta. Dienos šviesa tebespindi, kaip ir anksčiau. Tiktai aštriais kampais susiskliautusioj grotos uolos nišoje tebesilaiko gilus žėrėjimas, tarytum joje būtų uždaryta stipriausdo saulės spindulio senoviniu auksu išmušta drūžė. Ir toje vilnijančios šviesos drūžėje ima ryškėti kažkokios apybraižos— lyg kas būtų atėjęs po ilgo, bet lengvo ir malonaus kelio ir čia, pasirodęs į dienos šviesą iš pasaulio gelmių. Ir tas kažkas yra joks neaiškus vaiduoklis, jokia skaidrutėlė oro pilis ir ne svajonių vizija, dingstanti po pirmo realaus prablaivėjimo, bet labai jauna Ponia, maloni ir švelni, visai aiškiai regima, su kūnu ir krauju, greičiau maža negu didelė, nes visai patogiai gali išsitekti ankštame nišos ovale — nereikia nė lenktis. Jaunoji Ponia nėra apsitaisiusi įprastai, bet vis dėlto nepasakytum, kad ir nemoderniai.

Nors ji nepersismaukusi per vidurį ir. nedėvi paryžiš-kais krinolinais, bet laisvas balto, kaip sniegas, apdaro piūvis rodo ją turint švelnų liemenį. Bernadeta neseniai matė bažnyčioje jaunesniosios Lafitės dukters vestuves. Geriausiai tiktų Ponios apdarą palyginti su kokios nors įžymios nuotakos vestuvių suknele. Ypač puošni palaida skraistė, siekianti nuo galvos iki kulnelių. Kaip puiku, kad Ponia, matyti, nemėgsta įmantrių kirpėjų sukinių, kaip kad kitos jos aplinkos ponios, nes pora šviesiai rusvų plaukų garbanų džiaugiasi laisve, pra-sikišusios pro skraitės kraštus. Plakotas mėlynas raištis, surištas žemiau krūtinės, laisvai kabo nukaręs net ligi kelių. Koks jis mėlynas — bežiūrint net akys raibsta. Pati mademoiselle Peyret, Liurdo turtuolių siuvėja, negalėtų atskirti, kokios rūšies yra baltutėlė medžiaga, iš kurios pasiūtas Ponios apdaras. Kartais ji šviečia kaip atlasas arba satinas, kartais atrodo tyli ir bejausmė, lyg nežinomos rūšies, bet vis dėlto nepaprastai švelnus, primenąs snaiges aksomas, kartais vėl darosi panaši į plonutėlį batistą, sugebantį savo vilnijimu perduoti net menkiausią kūno sąnarių virptelėjimą.

Tačiau tai, kas pirmiausia turėtų kristi į akis, Bernadeta pastebi tik paskiausiai. Jaunoji Ponia yra basa. Mažutės siauros kojos atrodo lyg išpiautos iš dramblio kaulo, tarytum alebastrinės. Jų balčio nedrumsčia jokia raudonumo ar rausvumo priemaiša. Tai visiškai neišvaikščiotos kojos. Jos sudaro neįprastą kontrastą šiaipjau judriam prašmatnios moters kūnui. Tačiau kas nuostabiausia, tai auksinės rožės, kurios kažin kokiu nesuprantamu būdu yra tarytum priaugusios prie abiejų kojų ilgų pirštų. Negalima pažinti, nė kokios rūšies tos abi rožės yra, — gal tai puošniausi brangakmeniai, o gal tiktai patirštintu dažų sluoksniu atlikta tapyba.

Susyk Bernadetą nukrečia šiurpas, kuris vėliau pereina į ilgai trunkančią baimės būseną. Bet tai visai ne tos rūšies baimė, kurią ji pažįsta, visai ne ta, kurios pagautas žmogus duodi kulnims garo, žiūrėdamas, kad tik greičiau išneštum sveiką kailį. Ne — tai kažkoks jausmas, kuris, tarytum nematoma ranka, švelniai apkabina kaktą ir krūtinę, — jo paliestas žmogus nori, kad jis niekad nesibaigtų, vis vilnytų ir vilnytų. Vėliau toji baimė tarytum ištirpsta ir pasikeičia kažkuo, apie ką toks kūdikis, kaip Bernadeta, neturi nė mažiausio supratimo. Geriausiai gal tat būtų galima pavadinti paguoda arba suraminimu. Bernadeta iki šiol visai nežinojo, kad ji tokios paguodos būtų reikalinga. Ji visai nenusivokia, koks sunkus jai yra gyvenimas, kad ji turi kęsti badą, kad gyvena tamsioje Cachot skylėje dar su penkiais žmonėmis, kad, pritrūkusi kvapo, turi ištisas naktis daužytis guolyje. Juk taip visuomet būdavo — taip, matyti, ir turi būti. Tokia jau plika realybė, ir tat yra savaime suprantama. Tačiau dabar ji susyk pajunta, kad ta paguoda, kurios ji negalėtų pavadinti jokiu tikru vardu, ją iš visų pusių apkabina lyg švelnutėlėmis rankomis, kas kartas vargšele vis karščiau apglėbdama. Ar negaila jai pačiai savęs? Kur čia nebus gaila! Bet tas šito kūdikio „savęs" dabar sprogdinte išsprogdintas, jis taip toli nuo visokių pasaulio monų, jog to pagailos jausmo saldus srovenimas, skvirbdamas į visą jos kūną, ima net paširdžius gnaibyti.

Kai paguodos banga, kupina meilės, užlieja Bernadetos krūtinę, jos akys, nepriklausomai nuo to jausmo, lieka laisvai ir tvirtai smygoti jaunos Ponios veide. Ši savo ruožtu stengiasi jį mergaitei atsukti, kad galėtų į jį visą kaip reikiant įsižiūrėti. Nors, rodos, ramiai nišoje spindėdamas, vis dėlto, juo tvirčiau Bernadeta įsisiurbia į jį savo akimis, jis vis eina' artyn ir artyn. Ji galėtų net pasakyti, kiek kartų sukrutėjo jos blakstienos, kartkartėmis, nors, palyginti, gana retai, pašiepdamos nuostabių jos akių baltumą ir jose besiilsinčius mėlynus tolius. Veido spalva, .nesuteršta jokios dėmelės, tokia gyva, jog lengvai rausvio padažytuose skruostuose atsispindi visas žiemos dienos šviežumas. Lūpos nesuspaustos iškilmingai, bet lyg nejučiomis, truputį pravertos, — už jų žėri spindėdami jauni, balti dantys. Tačiau Bernadeta visai nepastebi to atskirų elementų mielumo, ji tik žiūri ir žiūri — ir mato visumą.

Jai visai nė į galvą neateina mintis, kad čia būtų susidūrimas su kokiu dangaus gyventoju. Juk Bernadeta visai ne bažnyčioje 'ir nerymo suklupusi jos skliautų prieblandoje. Ji sėdi paprasčiausiai dribtelėjusi ant akmens atplaišos, netoli nuo tos vietos, kur Savy upelis įteka į Gavę, apsiausta iš visų pusių šalto ir tokio aiškaus vasario mėnesio pasaulio, ir pavargusioj rankoj laiko kojinę. Ir nieko daugiau nemato, nieko nežino, tik tą nepaprastą moters paveikslo grožį, kuris jai niekad nė per sapną nepasivaideno ir kuriuo ji dabar yra tiesiog girta — nepasotinamai. Ponios grožis yra toks nuostabus ir toks galingas, jog Soubirous kūdikis, jo sužavėtas, nieku gyvu neįstengia nuo jo atsiplėšti.

To žavesio tarytum suparalyžuotai Bernadetai netikėtai šauna į galvą mintis, kad taip netinka elgtis. Juk ji sėdi, o Ponia stovi. Antra, jai tokia sarmata, kad jos dešinė koja basa, o kita apmauta kojine. Ką daryti? Susigėdusi ir jausdama savo kaltę, ji atsistoja. Ponia patenkinta šypsosi. Ta šypsena tik dar daugiau atskleidžia visą jos dievišką grožį. Bernadeta, atsiminusi Liurdo mokyklos auklėtinės pareigą, nevikriai pasisveikina, kaip kad sveikindavo susitikusi gatvėje kurią nors iš seserų mokytojų, abatą Pomianą arba net patį kleboną Peyramalelį. Ponia pasiskubina į tą sveikinimą atsakyti, bet ne taip šaltai ir nerūpestingai, kaip kad darydavo minimieji autoritetai, o kur kas nuoširdžiau, su tikru bičiuliškumu. Ji kelis kartus linktelia galva, o jos šypsena pasidaro dar giedresnė. Pasisveikinimas sukuria naują situaciją. Sąlytis jau užmegztas. Tarp laimingosios ir jos laimės nešėjos pradeda vilnyti nuoširdžiausios simpatijos srovė, kur partneriai vienas kitą pažįsta nuo seniausių laikų ir yra vienas su kitu susirišę tampriausiais saitais, kur žiedą mezga širdį veriantis dviejų bendraminčių suokalbis. Jėzau Marija, galvoja Bernadeta, ji stovi — ir aš stoviu. Norėdama Ponią pagerbti ir tuo būdu parodyti skirtumą tarp jos laikysenos ir savosios, ji sukniumba ant upės pakrantės akmenų visu veidu smygodama į nišą.

Lyg norėdama parodyti, kad tą mergaitės mostą puikiai suprato, Ponia savo alebastrinėmis kojomis, ant kurių žydi aukso rožės, žengia iš portalo žingsnį į patį uolos pakraštį. Toliau nenori ar negali eiti. Paskum kiek praskleidžia rankas, tartum norėdama ką apglėbti ar prisitraukti arčiau prie savęs. Rankos tokios pat baltutėlės ir švelnutės, kaip ir kojos. Jose taip pat nėra jokio raudonio ar rausvumo atspalvio.

Bernadeta visa savo būtimi džiaugiasi Ponios gražumu. Ponios grožis atrodo daug mažiau su kūnu susijęs, kaip kuris kitas grožis. To žėrėjimo apstulbinta ir nusprendusi įsitikinti, kas toji Ponia begalėtų būti, Bernadeta nori persižegnoti; įbedusi akis į bekraujės Ponios kojas, jau buvo bekelianti ranką ir bedaranti kryžiaus ženklą. Bet nieku būdu neįstengia jos pakelti. Ranka tokia sunki, tokia sunki, lyg suparalyžuota svetimos naštos sveriama žemyn — niekaip nekyla, ir gana. Ji neįstengia pajudinti' nė vieno piršto. Bet ir čia sustirimas nėra jai nepažįstamas iš siaubingų sapnų, kada, besiginant nuo piktosios dvasios, pakerta rankas ir kojas ir gerklėj sustoja balsas, o žmogus visomis galiomis imi šauktis Išganytojo pagalbos. Tačiau ir šiuo atveju, atrodo, tas jos negalėjimas pakelti rankos nėra be pagrindo. Gal Ponia įspėjo jos nedorą mintį ir dabar ją nori už tai nubausti. O gal ir pati Bernadeta tuo savo bandymu persižegnoti įžeidė kurį nors iš gerųjų papročių ir padarė neatleistiną klaidą. Juk ten, kur kalbama apie kryžių, Ponia, be jokio abejojimo, daugiau nusimano ir turi pirmumo,teisę.

Ir tikrai, Ponia nišoje taip lėtai, lėtai, tiesiog pamokomai, kelia į viršų savo dešinę su trapiais pirštais ir per visą savo veidą daro didelį, beveik šviečiantį kryžiaus ženklą, kokio Bernadeta dar niekad nebuvo mačiusi darant. Rodosi, lyg jis būtų palikęs ore virpėti. O jos veidas pasidaro toks rimtas, bet tas rimtumas suvilnija nauja mielumo banga, kurį išvydęs žmogus netenki žado. Bernadeta ligi šiol gyvenime, kaip ir kiti žmonės, besižegnodama tik pačiais pirštų galais paliesdavo kaktą ir krūtinę. Tačiau dabar ji jaučia, kad į jos ranką tarytum būtų įsiskverbusi kažkokia švelni jėga. Kaip kad mažam vaikui, kuris nemoka rašyti, reikia vadžioti ranką, taip dabar ta nežinomoji švelni jėga padaro ant mergaitės kaktos jos sustirusiais, kaip ledas, pirštais tokį pat didžiulį ir žodžiais neišsakomą kryžių. Ir dabar vėl Ponia maloniai linkčioja galva ir jai šypsosi, tarytum būtų pavykę atlikti kažką nepaprastai svarbu ir puiku.

Po to kryžiaus ženklo stoja nauja tylos minutė, kupina žavaus gėrėjimosi ir meilės. Bernadeta norėtų kažką paprasčiausiais žodžiais sakyti, išlieti be jokio sąryšio garsais, norėtų pasakyti, kokia ji jaučiasi laiminga, kaip ji Ponią dievina, ir tai išsakyti švelniai, švelniai. Bet ar ji gali išdrįsti kalbėti, kol dar nėra pratarusi žodžio Ponia? Ji čiumpa už savo krepšelio ir iš jo išsitraukia rožančių. Juk ji tokiam reikalui nieko geresnio nerastų ...

Ir dabar tą savo skurdų, iš karolėlių suvertą; maldos verinėlį ji ištiesia padrąsindama Poniai. Ta, rodosi, lyg seniai ją būtų supratusi ir to iš jos laukusi. Ji vėl šypsosi, iš visko sprendžiant, pagirtinu margaitės pasiryžimu iš visos širdies džiaugdamosi.
Rožančius pasirodo ir jos truputį pakeltoj į viršų dešinėj, tačiau ne koks nors paprastas padienio skurdžiaus dukters rožančėlis, o puikiausias ir didelis, suvarstytas iš didžiulių žėrinčių perlų, siekiančių beveik iki pat žemės, kokių dar nėra turėjusi nė didžiausia pasaulio karalienė. Rožančiaus gale įvairiais atšvaitais žybčioja auksinis kryžius.

Bernadetai malonu išgirdus savąjį balsą, nors tas balsas jai pasirodo toks svetimas: „Sveika, Marija, malonės pilnoji", pradeda ji pirmąsias Ave Maria eilutes. Tardama tuos žodžius, aštriu žvilgsniu seka, ką veikia Ponia: ar ir ji meldžiasi drauge. Tačiau tosios lūpos nejuda. Rodos, lyg jai visai nerūpėtų Angelo pasveikinimas. Vis dėlto ji nėra tokia abejinga — su maloniu dėmesiu seka, kaip mergaitės lūpos šnibždomis taria maldos žodžius. Kiekvieną kartą, kai tik baigiamas Ave, vis paleidžia žemyn rodomuoju pirštu ir nykščiu laikytąjį perlą. Ir tik kai viską baigus pradedamas „Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir šventajai Dvasiai", Ponia atsidūsta visa krūtine, o jos lūpos tyliai drauge taria minimuosius žodžius.

Dar niekad Bernadeta taip pamažu nekalbėjo savo rožančiaus. Tai puiki priemonė Poniai sulaikyti. Ir jai atrodo, kad nieko nėra pasaulyje svarbiau. Jai darosi baisu, kad visų mylimiausioji, į kurios veidą ji visomis sielos galiomis įsisiurbusi akimis, nepavargtų ir nepasakytų: gana, man jau atsibodo dėl kažkokios Soubi-rous dukters smaksoti nepatogioje akmens lindynėje, visai prie $at kraštelio irios uolos, nuo kurios taip lengvai galima nukristi žemyn. Be abejo, joks malonumas, kai į tave kas visą laiką išvertęs akis spokso, ypač tokiame ore. O, ji netrukus nueis savo keliais ir mane paliks vieną ...

Po trisdešimtojo Ave betgi dingsta ir tos kupinos nuogąstavimų ir jausmo tyrumą drumtečiančios mintys. Bernadeta visą laiką tik žiūri ir žiūri, — kaip tos jos akys ir nepavargsta — pati, sakytum, tapusi vienu žiūrėjimu. Kitomis juslėmis patiriamas gyvenimas dingsta į šalį. Ji net nebejaučia akmenų, ant kurių klūpo. Nejaučia nė ledinio šalčio, kurią jis kiaurai perveria. Bernadetą apima šiltas, kupinas laimės miegūstumas.

— O, kokia aš laiminga, kokia laiminga . . ."
Stebuklas įvyko. Bernadeta negali tylėti — „tai tikras malonumas pasakoti apie pirmąjį su ja susitikimą". Atėjusias seserį ir draugę, kurios ją užtiko toje ekstazėje, ji prisaikdina, kad jos niekam apie tai, ką matė ir girdėjo, neprasitartų nė vienu žodeliu. Tačiau kur tau tos ištylės: nors duoda žodį, bet neišlaiko, ... ir lemtis pasuka savo keliu. Čia Bernadetai nelauktai į pagalbą ateina viena turtinga vietos ponia, kuri, netekusi jaunos dukters, niekur negali rasti ramybės. Supykusi šeima uždraudžia Bernadetai vaikščioti į grotą, bet ši nedrįsta priešintis tokiai galingai piemenaitės užtarėjai, ir mažametė didvyrė vėl patraukia uždraustuoju keliu į senąją vietą. Stebuklas pasikartoja, net daugiau — padidėja/Pasirodžiusioji Ponia įsileidžia su Bernadeta į kalbas, prašo ją ateiti į grotą per keturiolika dienų, skiria jai uždavinių ir' pažada ją padaryti laimingą aname pasaulyje, kadangi to negali padaryti šiame. Po tų keturiolikos dienų betgi Ponia daugiau, nebepasirodo. Bet tomis dienomis Bernadetą Massabielle grotoje atkasa šaltinį, kuris pasirodo turįs stebuklingą gydomąją galią. Visa apylinkė nepaprastai susijaudina, daugumas ima šaukti ant Bernadetos. Už ją užsistoja tik keli žmonės, bet su laiku jos užtarėjų skaičius pamažu vis ima didėti.
Pagaliau, kaip čia beišlaikysi nepasisakęs už vieną ar kitą į priešingas stovyklas suskilusias šalis — netyli nei Bernadetos mokytoja, nei klebonas, nei policija. Bet kad ir kaip tie uždraudžia, tačiau tikinčiųjų būriai, nepaisydami jokio draudimo, vis didėja ir didėja.

Pasaulį valdo ne paprastos ir didžiai religingos asmenybės, bet masė blaiviųjų ir protingųjų, vadinamųjų šviesuolių, kurie taip puikiai tariasi jį pažįstą ir jo dėsnius, kad jokios vietos negali būti jokiam stebuklui ir įsikišimui iš Anapus. Čia jokio Anapus nėra ir negali būti. Čia rašytojas meisterio plunksna pavaizduoja visą tų netikiu, abejotojų ir Bernadetos kaltintojų skaudžią buitį. Stebuklo nepripažįsta nei klebonija, nei miestas, nei valstybė. Įsikiša policija. Grota atitveriama, Bernadetai imama grasinti, ji pradedama tampyti pas tardytojus. Tačiau mažoji didvyrė nenusimena ir nepasiduoda. Stebuklo niekaip nepavyksta suniekinti ir jo reikšmės nuslopinti. Net ir tarp netikiu atsiranda tokių, kuriuos sujaudina Bernadetos vizijos. Iškviečiamas gydytojas, kuris taip pat pripažįsta, jog tai esama tikros vizijų regėtojos. Žinia apie tai plačiai paplinta po visą kraštą, ir kai imperatorius, prašomas žmonos, įsikiša į reikalą ir įsako policijos pastatytas prie grotos užtvaras pašalinti, galiausiai ir Bažnyčia ryžtasi tam 19 amžiaus stebuklui duoti savo pritarimą. Susirenka dešimčių tūkstančių maldininkų procesija, kuriai vadovauja pats vyskupas.

Tačiau kova tuo dar nesibaigia. Tik kai galų gale išdidi, objektyvios realybės siekianti poeto Haycinto de Lafite dvasia ir kieta kaip granitas vienuolės Vauzous, buvusios Bernadetos mokytojos, nužemintai nusilenkia prie mažosios pieminaitės kojų, stebuklas galutinai laimi. Ir paskum, po ilgos metų eilės objektyviausių stebėjimų ir tyrinėjimų,, tiesa, nuvalyta nuo laiko dulkių ir ištyrinta, lyg kristalas, galutinai gali pasidžiaugti savo triumfu, kai Bernadetai suteikiama nupelnyta pagarba ir ji 1922 m. Bažnyčios paskelbiama šventąja.

Minimajame romane iškeltas dar ir kitas aspektas, būtent — kaip modernusis žmogus stengiasi mūro sienomis atsiriboti nuo visokio dvelktelėjimo iš Anapus, nuo visko, kas primintų dvasią ir joj vykstantį gyvąjį stebuklą. Tą stebuklą teko išgyventi ir pačiam piemenaitės garbei sukurto kūrinio autoriui, jis kartojasi mūsų pasaulyje kiekvieną akimirka, kiekviename žolės stiebelyje ir mažiausio kolibro čiulbėjime. Žmogus mokslu ir technika stengiasi pasauli įtraukti į medžiaginius varžtus, užmiršdamas nuostabias sferas, kur iš tikro dvasia gali pailsėti ir atsiskleisti. O j tuos nuostabius tolius, rodančius gyvenimo prasmę ir duodančius atsaką į šiurpų klausimą, kam tiek pasaulyje negerovės, skausmo ir mirties, veda didingas Liurdo piemenaitės gyvenimo paprastumas ir visa esme išgyventos religinės vizijos. Veikale rasime daug vietų, kurios mus Dalies lyg pačios Bernadetos patirtas stebuklas. Bet kiek žmonių to stebuklo dar laukia?

Ta proga pora žodžių apie patį Bernadetos giesmės autorių. Franzas Werfelis gimė 1890 m. Prahoje, mirė 1945 m. Amerikoje. Su pirmaisiais savo kūriniais pasirodė kaip ekspresionistas prieš Didįjį karą, paskum rašė simbolinius vaidinimus ir istorines dramas. Iš romanų žinomiausi anksčiau minėtieji: „Barbora", „Paskutinės 40 Musa Dagho dienų", romanas „Verdi'* ir paskiausiai parašytoji „Giesmė apie Bernadetą". Pora jo veikalų yra išversti ir į lietuvių kalbą.    A.P.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai