| |
|
|
 Telesforas Valius - Autoportretas. Spalv. monotipija
Atvykaamas į Kanadą 1949 metais, Telesforas Valius jau buvo žymus iliustratorius ir grafikas. Techniniu požiūriu jis buvo visiškai pajėgus rinktis bet kurią kūrybos kryptį. Jis taip pat puikiai suprato, kaip turi būti komponuojamas veikalas, kad būtų pasiektas stipriausias tapybinis efektas. Tačiau Valiaus talentas pirmiausia reiškėsi rimtų ir netgi tragiškų siužetų srityje. Jo maži, tobulai atlikti medžio raižiniai, iš kurių trys pirmieji sukurti dar gimtoje Lietuvoje, traktavo tokias svarias temas, kaip Atsisveikinant (1938), Badas (1940), Laidotuvių procesija (1942), Gaisras Lietuvos bažnytkaimy (1945).
Šis rimtumo bruožas, išryškėjęs dar tėvynėje, o vėliau Austrijoje ir Vokietijoje, iš dalies, be abejo, atsirado dėl pačios darbų technikos. Medžio raižymas yra lėtas ir didelių pastangų reikalaujantis triūsas, todėl medžio raižiniams būdingesnės griežtos ir tikslios formos, negu laisvas žaidimas faktūromis, spalvomis bei pavidalais, priderąs tapybai ar litografijai. Ar atsispindėjo niūriame graviūrų kolorite visuomenė, kurioje menininkas augo — šiaurės amerikiečiui sunku spręsti. Šiaip ar taip Valius labai pasikeitė, jam persikėlus į Naująjį Pasaulį. Ankstyvieji raižiniai beveik visiškai nežada tos laisvos ir pilnos individualios ekspresijos bei eksperimentavimo, kurie pasidarė būdingi Valiui Kanadoje.
Vėliau Telesforo Valiaus darbuose susijungė lietuviškieji ir kanadiškieji pradai: tuo būdu jis virto vienu iš pačių iškiliausių savosios kartos grafiku Kanadoje. Šitoks tautinių ribų įveikimas nėra nei dažnas, nei lengvas dalykas. Dauguma menininkų, patekusių iš vienos meninės aplinkos bei visuomeninės atmosferos į visiškai kitokią, renkasi vieną iš dviejų kelių: arba lieka ištikimi savo ankstesniesiems vizualiniams intersams naujame kontekste, arba pradeda nesvyruodami mėgdžioti gyvenamojo krašto viešpataujančią madą. Iš Rytų Europos dailininkų Kandinsky, Chagall ir Pevsner gebėjo sėkmingai derinti paveldėtąsias tradicijas su vitaline jėga bei dvasine laisve, kurią suteikė jų kūrybai Vakarai. Tą patį reikia pasakyti apie Telesforą Valių.
Beje, kai Valius 1949 metais atvažiavo į Kanadą, ta šalis anaiptol nebuvo nirvana menininkams. Pavyzdžiui, jie ten negaudavo jokios valstybinės paramos. Iš savo kūrybos galėjo pragyventi labai nedaug Kanados tapytojų, skulptorių bei grafikų. O tie, kurie pragyvendavo, toli gražu nebuvo turtuoliai. Dauguma kūrė tik laisavalaikiu, užsidirbdami duoną kaip komerciniai iliustratoriai, dėstytojai ar dizaineriai. Kitiems tekdavo griebtis sekretoriavimo, pardavėjo verslo ar fizinio darbo.
Nuo pat atvykimo (1949 metų kovo mėnesį) Valiui teko skirti didžiąją dalį savo laiko ir energijos nekūrybiškai komercinio dizaino sričiai. Nors jis ir džiaugėsi nelikęs bedarbiu, tačiau juto, kad vykdyti svetimas idėjas bei reikalavimus nevisiškai paranku menininkui, siekiančiam savo originalaus stiliaus. Beveik visą pirmąjį dešimtmetį Kanadoje Valius buvo komercinis dizaineris — iš pradžių šešis mėnesius Drummondville ir Montreal, Quebec, vėliau Toronto mieste, kuriame jis įsikūrė tų pačių metų rugsėjo mėnesį.
Nors komercinis darbas reikalavo nemažų pastangų, o prisitaikyti prie naujo krašto, kalbos ir papročių nebuvo lengva, Telesforas Valius ir toliau aistringai stengėsi reikšti savo kūrybinę asmenybę. Jo atkaklumas bei talentas netrukus susilaukė kitų Kanados menininkų pripažinimo. Jau 1951 metais — vos dveji metai po atvykimo į kraštą — jis buvo išrinktas Canadian Society of Graphic Arts nariu. Sekančiais metais jis drauge su kitais įsteigė Colour and Form Society, tapdamas jos pirmuoju vadovu (ši menininkų draugija ligi mūsų dienų žymiai prisideda prie Kanados dailės plėtotės). 1953 metais Valius buvo išrinktas Association of Canadian Painters, Etchers, and Engravers nariu-kandidatu. Taigi 1955 metais, gaudamas Kanados pilietybę, Valius jau buvo užėmęs garbingą vietą tos šalies menininkų tarpe.
Reikšmingi laimėjimai dailėje visada būna universalaus pobūdžio. Šį dėsnį patvirtina ir Valiaus kūryba: jo giliai asmeniškas stilius susiklostė veikiamas trijų svarbiausių tradicijų. Valiui turėjo įtakos gimtoji Lietuva, naujoji tėvynė Kanada ir Prancūzija, kuri buvo ir tebėra daugelio mūsų amžiaus menininkų dvasiniai namai. 1956 metais dailininkas apsilankė Paryžiuje, ir nuo to laiko jo kūryba smarkiai pakitėjo. Tų metų pradžioje jis praleido Prancūzijos sostinėje keturis mėnesius, įkvėpusius pirmąją tikrai reikšmingą jo abstrakčių grafikos darbų seriją. Pradėjęs nuo tokių pusiau figūratyvinių kūrinių kaip Pabėgėliai, (1956) kuriuose tebesigirdi penktojo dešimtmečio medžio raižinių tolimas aidas, Valius perėjo prie stebėtinos pusiau abstrakčių bei abstrakčių estampų/daugiausia monotipijų/serijos, kurioje perteikiamas skaidraus Paryžiaus ryto gaivumas bei gyvybė. (Kelionės metu sukurtas autoportretas įkūnija tą patį pojūtį — dailininkas jame pavaizduotas ramus, besiilsįs, veik nerūpestingas).
Taigi 1956 metai buvo įstabaus pakitėjimo akimirka. Viename kūrinyje po kito Valius pradėjo vykusiai ir visai naujoviškai derinti spalvą, faktūrą bei tapybinį gestą. Tos impresijos yra sklidinos šilumos, gaivumo ir džiaugsmo. Jos yra itin asmeniškos — gimusios iš dailininko meilės Paryžiui bei miesto įtakos jam. To meto Kanados grafikoje jos irgi užima unikalią ir novatorišką vietą. Tada labai retas kanadietis grafikas drįsdavo netgi pagalvoti apie tokias visai abstrakčias kompozicijas. Didžioji dalis 1956 metų Valiaus darbų yra monotipijos, — pusiaukelėje tarp grafikos ir tapybos, tačiau turinys jose svarbesnis už techniką. Tokie darbai kaip Jūratė ir Kastytis (1956) jau pranašauja reto grožio estampus, sukurtus per sekančius metus ar porą metų, jų tarpe tokį vizualinį triumfą kaip Scena VIII (1956), priklausantį prie abstrakcijų grupės, kuri buvo naujas žodis visoje Kanados dailėje.
Nors ir tikras Kanados pilietis, Valius liko tarptautinis menininkas geriausia to žodžio prasme. Jis suvokė, jog menas, nors ir turėdamas tautinių bei regionalinių bruožų, privalo laisvai peržengti bet kokias iš anksto nustatytas ribas. Valius gyveno tai Prancūzijoje, kurioje rado palankias darbo sąlygas, tai Kanadoje, kuri buvo jo tikrieji namai. Jis lankėsi Paryžiuje 1956, 1963, 1968, 1971, 1973, 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais, praleisdamas ten nuo dešimties dienų ligi šešių mėnesių. Didžioji dalis jo spalvotų litografijų atspausta Edmond ir Jacąues Desjobert studijose. Techniniu požiūriu tai geriausios sąlygos Paryžiuje: taigi Valius galėjo praturtinti savo asmeninę viziją pirmarūšiais techniniais pasiekimais. Tai padėjo jam virsti vienu iš žymiausiųjų savo kartos grafikų Kanadoje; o produktyvumu jam beveik niekas neįstengė prilygti.
Trumpoje įžangoje neįmanoma deramai apžvelgti visų grafikos ir tapybos darbų, kuriuos Valius sukūrė daugiau kaip per du dešimtmečius. Kuriuos iš jų pasirinkti kaip pavyzdį? Jų labai daug — beveik visi stambaus masto, puikiai atlikti, nusisekę kompozicijos ir spalvų požiūriu. Tarp savo mėgiamiausių darbų paminėčiau Ispaniją (1963), skaudžią ir gražią, kurioje taip patraukliai derinasi žemės spalvos ir miglota pilkuma, violetiniai ir mėlyni atšešėliai...Ir Žemaitijos (Samogitia) seriją, kuri prasideda nuo tamsių 1968 metų darbų ir pasiekia zenitą švytinčiose, daugiaspalvėse 1973 metų litografijose.
Kaip tik dviejose epinėse serijose — Žemaitija ir Paskutinysis rytas — randame daugiausia brangakmenių iš Valiaus turtingų kūrybinių kasyklų. Žemaitijos seriją sudaro tiek litografijos, tiek ofortai, sukurti per ketverių metų laikotarpį. Jų tarpe esama tokių nuostabių grafikos meno šedevrų, kaip spalvotos litografijos Samogitia L (1973) ir Samogitia LL (1973). Gal dar įspūdingesni spalvoti ofortai. Tokie stambaus masto, tobulai atlikti darbai, kaip Samogitia II (1969), Samogitia V (1970), Samogitia VIII (1972), ir Samogitia IX (1972) tikrai nusipelno pripažinimo kaip didelis grafiko laimėjimas ir užima pažymėtiną vietą kanadiškojo grafikos meno metraščiuose.
Be to, reikia paminėti reikšmingą Paskutiniojo ryto seriją, sukurtą 1963-1977 metais. Šią vieningos nuotaikos estampų bei spalvotų piešinių grupę idealiu atveju derėtų matyti kaip visumą. Tada ji itin aiškiai atskleistų tikro meistro sugebėjimus pasirinktojoje darbo srityje. Būtų beveik beprasmiška izoliuoti ir komentuoti atskirus tos serijos kūrinius, nes jie yra labai intymiai susiję — kiekvienas atspaudas ar piešinys papildo kitus. Tie skambių spalvų, sudėtingų formų ir technikos darbai gali būti lyginami su pačiais geriausiais moderniosios grafikos pasiekimais. Kartais jie atlikti labai laisvai, beveik nerūpestingai, tačiau ankstyvųjų Valiaus medžio raižinių disciplinuotumas ir griežtumas tebeslypi ir juose, teikdamas ypatingo svarumo jų žaismingoms abstrakčioms formoms.
Gal būtų kiek per drąsu svarstyti Paskutiniojo ryto serijos optimistinę filosofiją. Nors žodis "paskutinysis" skamba niūriai ir iškilmingai, "ryto" simbolis, matyt, turi perteikti naujos pradžios, staigaus nubudimo sąvoką. Valiui kaip menininkui visada buvo būdinga ieškoti, ir jis visada rasdavo naujų tapybinių galimybių, leidžiančių atskleisti asmeninę grožio viziją ir meilę žmonėms.
Valiaus domėjimasis žmonėmis reiškė ir susidomėjimą kitais menininkais. Jis nešykštėjo energijos įvairioms meno draugijoms kaip jų steigėjas, narys ir vadovas. Jis visada buvo pasiryžęs dalytis su kitais gausingo savojo amato patirtimi. Bene labiausiai jis rūpinosi jaunais dailininkais, skirdamas jiems didžiąją dalį gyvenimo — kaip mokytojas, patarėjas, ir bičiulis.
Valius pradėjo dėstyti Kanadoje 1960 metais — dirbo vakarais Toronto Central Technical School kaip grafikos instruktorius. Tos mokyklos meno skyriaus direktorius ir dailininko kūrybos gerbėjas Charles Goldhamer suteikė Valiui galimybę dėstyti, kiek peržiūrėjęs įprastinius įdarbinimo reikalavimus, liečiančius amžių bei Kanados akademinius kredencialus. Goldhamer, kuris ir pats yra puikus dailininkas, niekada nesigailėjo parėmęs Valių. "Jis buvo nuostabus mokytojas", prisimena Goldhamer. "Labai gerai nusimanė meno istorijoje ir savo darbo srityje. Nešykštėjo dalytis savo žiniomis ir talentu. Nuoširdžiai rūpinosi mokiniais. Dėstydamas sugebėjo perteikti jiems savo paties atkaklias ambicijas. Jo techninė patirtis grafikos sferoje buvo tikras lobynas jauniems dailininkams".
Valius dėstė Toronto mieste beveik ligi gyvenimo pabaigos, dirbdamas instruktorious darbą tokiose skirtingose įstaigose kaip Western Technical Commercial School, Winston Churchill Collegiate ir University of Toronto's Faculty of Education. Daug jo mokinių vėliau pasižymėjo dailės srityje visos Kanados mastu. Visi jie prisimena Valių su giliu dėkingumu ir šiluma.
Vienas iš žymių Kanados tapytojų Kazuo Nakamura sako: "Aš atsimenu jį kaip veiklų novatarišką menininką, stambaus masto grafikos darbų autorių ir kaip mielą, entuziastišką ir nesavanaudišką asmenį, stropiai ėjusį Graphic Arts Society valdybos nario, vėliau prezidento pareigas. Telesforas daug metų dėstė dailės disciplinas ir, be abejonės, perteikė savo entuziazmą bei menines idėjas ne vienam savo mokiniui. Čia jis buvo labai dosnus".
Kitas iškilus Kanados menininkas, grafikas Ed Bartram, irgi jautriai, su gilia pagarba prisimena Valių kaip mokytoją. "Jis perkėlė į Kanadą reiklias europinės grafikos technines tradicijas. Jis nepaprastai gerai nusimanė apie grafikos metodus ir tobulai mokėjo savo amatą. Šias žinias gebėjo perteikti labai stilingai ir entuziastiškai. Kaip asmuo buvo itin patrauklus. Švelnus, nepaprastai protingas ir turėjęs daug žavumo. Jam rūpėjo kiekvieno mokinio asmenybė, ir kaip tik tuo principu jis buvo parėmęs savo dėstymą".
Per savo gyvenimą Telesforas Valius pelnė daug garbingų atžymėjimų. 1958 metais jis buvo išrinktas American Colour Print Society nariu, 1960 metais — Šveicarijos International Institute of Arts and Letters nariu ir 1970 metais — Romos Tommaso Campanella Akademijos nariu. Ta Akademija 1970 metais skyrė jam sidabro medalį, o 1972 metais aukso medalį. 1967 metais jis buvo atžymėtas Kanados Šimtmečio Medaliu už įnašą į tos šalies kultūrą. Be to, Kanados meno draugijos suteikė jam daug premijų, o 1975 metais American Colour Print Society skyrė jam Ethel Ashton Memorial Award.
Savaime aišku, toks pripažinimas menininkų pasaulyje Valiui buvo malonus. Bet įtariu, kad jis nepalyginti aukščiau vertino lobį, kurį perteikė savo mokiniams. Jo gyvenimas ir jo menas visada buvo nukreipti į ateitį. Jo mokiniai buvo ateities atstovai; ir jo kūrybinis palikimas slypi juose ligi šios dienos, o jų bus perteiktas tolimesnėms kartoms. Ateitis taip pat aukštai vertins Valiaus darbą. Tuo esu visiškai tikras. Jo menas kanadiečiams yra pastovi vertybė, kuria bus galima gėrėtis ir būsimaisiais laikais. Todėl kanadiečiai turi pasirūpinti jo palikimo deramu išsaugojimu bei atskleidimu žiūrovams.
Monografija TELESFORAS VALIUS, suredaguota Romo Viesulo ir išleista mirusio dailininko žmonos Aldonos pastangomis, yra išliekantis paminklas, kuris amžiais bylos apie šio iškilaus žemaičio originalią kūrybą. Parengimo ir išleidimo darbas užtruko keletą metų, bet, kai jis pagaliau laimingai baigtas, tikrai yra kuo pasigėrėti. Veikalas didelio formato su žymaus kanadiečio meno kritiko Paul Duval įžanginiu žodžiu ir Romo Viesulo studijiniu mirusio dailininko asmens bei kūrybos apibūdinimu. Nesigailėta išlaidų geriausiam popieriui bei monografijos apipavidalinimui. Tekstas lietuvių ir anglų kalbom. Tiek juodos, tiek spalvotos nuotraukos atspausdintos, galima sakyti, tobulai. Veikalas dokumentuotas dailininko veik!:,, parodų bei raštų duomenimis. 144 puslapiai. Kaina 41 dol Tai labai vertinga gražmena dovanoms, namams, knygynams. Telesforas Valius nuo 1950 iki 1964 metų buvo Aidų meninės dalies prižiūrėtojas. Miela jo atminimui keliais iš monografijos darbais iliustruoti šį žurnalo numerį.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
