Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP PO RUSIJĄ IŠBLAŠKYTI LIETUVIAI PASITIKO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMĄ PDF Spausdinti El. paštas


Pirmojo pasaulinio karo metu, kai 1915 m. vasarą vokiečių armija įžengė į Lietuvą, karo veiksmai ir žiauri okupacija užgriuvo mūsų kraštą. Rusai, bėgdami į rytus, vežėsi kokį tik pasigrobę turtą — derlių, prekes iš sandėlių, geležinkelio vagonus ir garvežius, įvairius privačius daiktus, net mūsų kultūros lobius. Kartu griežtai įsakė gyventojams trauktis į Rusiją. Moterys, vyrai, išsigandę, palikdavo savo namus ir pasimesdami, su ryšuliais, kas važiuotas arkliais, kas pėsčias įsispraudęs į prekinius vagonus, gelbėjosi nuo karo siaubo.

Kai tik karo pabėgėlių bangos pripildė Vilnių, lietuvių visuomenė sudarė Centrinį Komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vokiečiams artėjant prie sostinės, komitetas suskilo į dvi dali: Vilniuje pasiliko dr. J. Basanavičius, kun. P. Dogelis, kun. J. Kukta, A. Smetona (pirmininkas), dr. A. Vileišis, E. Vileišienė ir vėliau įstoję M. Biržiška, F. Bugailiškis, A. Janulaitis, S. Kairys ir kt. Į Rusiją pasitraukė M. Yčas (pirmininkas), P. Leonas, kun. K. Olšauskas, M. Sleževičius, S. Šilingas ir kt. Abi šio komiteto dalys atliko didelį šalpos darbą, Vilniuje ypač daug gera padarė Emilija Vileišienė.

Jau pačioje karo pradžioje 1914 m. Rusijos Dūmos atstovai lietuviai pareiškė caro vyriausybei, kad lietuvių tauta trokšta turėti plačią politinę ir kultūrinę autonomiją ir susijungti su vokiečių okupuota Mažąja Lietuva. Buvo priminta, kad Rusijos imperatorius dar pasirašinėdavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Žemaičių kunigaikščio titulais. Taip pat rugpjūčio mėnesį vilniečiai buvo įteikę Rusijos vyriausybei panašaus turinio deklaraciją, vadinamą Gintarine.

Tuoj karštai atsiliepė lietuviai išeiviai, atsidūrę įvairiose pasaulio šalyse. 1914 m. spalio mėnesio 1 d. Brooklyne, N.Y., visuotinis lietuvių seimas deklaravo norą, kad Lietuva būtų išvaduota iš okupacijų. Kur tik bebuvę, patriotai tarėsi Lietuvos ateities reikalais, ruošė konferencijas Stokholme, Šveicarijoje, Jungtinėse Amerikos valstybėse. Nepaisant karo frontų, surasdavo būdus susisiekti.

Lietuvos komiteto dalis, pasitraukusi į Rusiją, ėmėsi skubiai organizuoti išblaškytus po milžiniškus plotus karo pabėgėlius, išrūpino jiems valdžios pašalpas, globojo moksleivius, steigė stipendijas. M. Yčo pastangomis vienoje iš didesnių lietuvių kolonijų, Voroneže, buvo įsteigta lietuvių gimnazija, išlaikomas bendrabutis. Mūsų jaunimas, patekęs į didelius miestus, kaip Petrogradas, Maskva, galėjo daug pasinaudoti, lavintis, nes Rusijoje tada buvo didelis kultūrinis bei intelektualinis pakilimas. Gerai pastatytas mokslas vidurinėse mokyklose, universitetuose, gili bei turtinga literatūra, menas, muziejai, geriausi teatrai, koncertai dvasiniai turtino ir formavo būsimus nepriklausomos Lietuvos darbuotojus. Vargstančioms šeimoms gauta pagalbos iš caraitės Tatjanos komiteto — buvo aprūpinama butais, maistu, drabužiais, avaline ir kt. Nepaprastai pasidarbavo visuomenės labui moterys — Felicija Bortkevičienė viena apkeliavo daugumą tremtinių kolonijų prie Volgos, Uralo, net Sibire, burė lietuvius ir teikė jiems pagalbos. Doma Šleževičienė (viena iš pirmųjų lietuvaičių dantų gydytojų) važinėjo iš Kalugos po Rusiją ir Ukrainą ieškodama pasimetusių vaikų, našlaičių ir juos globojo. Nebuvo pamiršta ir ypatinga vieta — Čiornaja Padina Samaros gubernijoje (dabar Kuibyševas), kur po 1863 metų sukilimo Muravjovo ištremtieji lietuviai buvo apgyvendinti ir ten sudarę pavyzdingą gyvenvietę, turėjusią savo lietuvišką mokyklėlę ir bažnytėlę. 80 šeimų buvo išlaikiusios savo tautybę, papročius ir kalbą iki nepriklausomybės laikų ir dauguma jų po karo grįžo į Lietuvą. Toje vietoje spietėsi daugiau karo pabėgėlių.

1917 metų revoliucija Rusijoje praėjo beveik be kraujo praliejimo, džiaugsmo ir euforijos nuotaikoje. Neapkenčiamoji Romanovų dinastija pašalinta, kovo 15 d. caras Mikalojus II abdikavo. Atėjo galas kraštą slėgusiam biurokratam, policiniam režimui. Atrodė, šimtmečio aukos nenuėjo niekais. Juk revoliucionieriai siekė demokratinės, parlamentarinės santvarkos Vakarų Europos pavyzdžiu, pagarbos žmogui ir laisvės jo kūrybai! Susidarė laikinoji vyriausybė, ruoštasi Steigiamajam seimui.

Visa, kas gyva, sukruto. Taurinės mažumos organizavosi, laukė išsivadavimo iš Rusijos imperijos jungo. Juk ne tiktai teisingumo ministras A. Kerenskis, bet ir iš Vokietijos atvykęs komunistų vadas Leninas skelbė tautų apsisprendimo teisę.

Sujudo ir lietuviai. Visuose miestuose, miesteliuose, užkampiuose mūsų tautiečiai rinkdavosi, politikavo, tarėsi Lietuvos ateities reikalu. Tuoj pat kovo mėnesį buvo sudarytas iš visų srovių atstovų vyriausias organas — Lietuvių Tautos taryba, kuri sušaukė į Petrogradą lietuvių seimą. Gegužės mėnesio gale suvažiavo daugiau kaip 300 atstovų. Netrūko karštų ginčų, nuomonių skirtumų. Nepriklausomybės idėja stiprėjo, nors dar atrodė labai drąsi, nes tikėtasi bent autonomiją išgauti. Kairiosios grupės reikalavo susilaikyti nuo nepriklausomybės paskelbimo tuojau, kaip norėjo dešinieji, nes jie tikėjo, kad valstybės valdymosi formą turi nustatyti visa tauta sostinėje Vilniuje, okupantams iš krašto pasitraukus. Petrogrado lietuvių seimas dauguma balsų nutarė:

1.    Visa etnografinė Lietuva privalo būti nepriklausoma valstybė, nuolatiniai neutrali.

2.    Jos neutralumas turi būti garantuotas Taikos kongreso.

3.    Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovas.

4.    Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Lietuvos Steigiamasis susirinkimas.

Daug veiklumo, energijos, parodė jaunimas, studentija, kariai. Buvę Rusijos armijos karininkai lietuviai organizavo tautinius kariuomenės dalinius net tolimame Sibire.

Liepos mėnesį į Kijevą suvažiavo krikščionių demokratų, socialistų liaudininkų, Santaros (demokratinė vidurio grupė) ir karių atstovai ir patvirtino Petrogrado nutarimus. Buvo pabrėžtinai priminta, kad būtų reikalaujama Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios ir kad nuo Napoleono laikų priskirtoji Lenkijai Sūduvos dalis sugrįžtų prie savo kamieno.

Dėl nuomonių skirtumo Lietuvių Tautos taryba iširo. Tuomet dr. K. Grinius, J. Jablonskis, ir P. Mašiotas sukvietė į Voronežą įvairių srovių atstovus ir sudarė Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, kuri aiškiai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau nedaug ir šiai tarybai teko pasireikšti dėl komunistinio perversmo 1917 m. rudenį.

Deja, spalio mėnesio bolševikų perversmas sudavė smūgį šviesioms viltims. Leninas, turėdamas Steigiamajame seime tik mažumą atstovų, išvaikė susirinkimą ir smurtu bei jėga paėmė valdžią. Prasidėjo vidaus kovos, badas, teroras, ir visa šalis paskendo anarchijoje.

Tačiau nepaisant sąmyšio ir netikrumo, lietuvius Rusijoje pasiekė žinia, kad 1918 metų Vasario 16 dieną patriotai Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Sužinota ir tai, kad per taikos sutartį Lietuvos Brastoje 1918.III.3 Rusija atsisakė nuo pretenzijų valdyti Pabaltijį, tad ir Lietuvą. (Vėliau kaip bolševikinė Rusija, taip ir 1918.XI. 11 kapituliavusi Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę). Mūsų atstovybė Maskvoje įsikūrė tik 1920 m., pasirašius taikos sutartį su Lietuva. Nors revoliucija suardė bet kokią tvarką šalyje ir kiekvienam žmogui, ypač svetimšaliams, karo tremtiniams, visą laiką grėsė gyvybės pavojus. Žinia, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, pripildė visų lietuvių širdis džiaugsmu ir išdidumu. Karas ėjo prie galo, nekantriai laukta grįžimo namo.

Pažvelkim, kas dėjosi Ukrainoje, nes ten įvykiai klostėsi kiek skirtingai, negu Rusijoje ir kad su tuo kraštu lietuvius glaudžiai rišo artimesnė, ilgalaikė praeitis.

Nepriklausomybės siekimas pareikalavo iš Ukrainos labai daug kraujo ir materialinių aukų. Revoliucijai  Rusijoje  prasidėjus,  Kijeve  susirinko kongresas (Rada) ir 1917.VI.23 paskelbė Ukrainą autonomine respublika, jos prezidentu išrinkęs M. Hruševskį. Tai buvo žinomas Lvovo universiteto profesorius, kurio kapitalinis veikalas "Ukrainos istorija" (iki 1657 metų, kada kraštas pateko Maskvos valdžion) taip pat ir kitos svarbios istorinės studijos buvo kartu ir geriausiu Lietuvos istorijos tyrinėjimu.

Tačiau bolševikai, skubėdami užimti didesnius miestus ir svarbesnius pramonės centrus, sudarė Charkove komunistinę vyriausybę Ukrainai. Tuo tarpu Kijevo valdžia 1918.1.22 paskelbė suvereninę Ukrainos respubliką. Prasidėjo pilietinis karas, Kijeve, visame krašte, vyko smarkios kovos. Ne vienam piliečiui, kuris liko gyvas, per naktį pražildavo galva: garsioji ČK — pirmasis bolševikų saugumas, KGB prototipas — iš karto pasižymėjo žiaurumais, nuožmumu.

Greta kovų tarp baltųjų ir raudonųjų įsisiūbavo valstiečiai, sukilo prieš savo engėjus dvarininkus, daugiausia lenkų kolonistus. Ugnyje stovėjo pilys, pleškėjo dvarai. Kas galėjo, bėgo į užsienius. Sunaikinta daug ir brangaus istorinio, kultūrinio turto. Vienas valstietis, priminus Zaporožės kazokus, buvo paklaustas, kodėl kaimiečiai daužo brangius indus, peiliais pjausto neįvertinamo turto meno paveikslus. Į tai jis atsakė:

"Reikia naikinti vanagų lizdus, kad jie nebeturėtų kur grįžti".

Daug lietuvių, atsidūrusių šio karo ir revoliucijos sūkury, nukentėjo ir nebegalėjo grįžti į tėvynę.

Įvykiai čia greit vystėsi. Po to, kai 1918. III.3 Rusijos komunistų valdžia pasirašė taiką su Vokietija, vokiečiai ir austrai, bijodami komunizmo įsigalėjimo kaimynystėje, greit užėmė vakarų Ukrainą. Jie nuvertė Hruševskio, Vinničenkos bei Petliuros vyriausybę ir jos vietoje pastatė kitą, jiems palankaus hetmono Skoropadskio valdžią. Kur atėjo vokiečių kariuomenė, ten komunistų nebeliko. Gyvenimas įėjo į normalesnes vėžes. Ukrainiečiai entuziastingai tvarkėsi, ruošdami kelią savarankiškam gyvenimui.

Šviesuomenė Ukrainoje gerai žinojo, kad per kelis šimtmečius juos valdė lietuviai. Profesoriaus Hruševskio istoriniai veikalai buvo plačiai skaitomi, o autorius juose labai palankiai minėjo mūsų valdovus, pripažindamas jų tolerantingumą ir gabų krašto administravimą. Jis kėlė nuopelnus didžiojo Gedimino palikuonių, kunigaikščių Algirdo, Aleksandro, Olelka vadinamo, Kariotaičių, po jų sekusių dignitorių, kaip Martyno Goštauto ir kitų.

Lietuvių valdymą primindavo daug istorinių vietovių, net lietuviški vietovardžiai, pvz., Balynas.

Vietos gyventojai nemokėjo paaiškinti to žodžio prasmės, o ten buvusiems lietuviams buvo aišku, kad tai lietuvių atneštas žodis. Tie, kuriems istorija nebuvo svetima, žinojo, kad tas Balyno miestukas stovėjo papėdėje piliakalnio, kuris kadaise buvo įėjęs į ištisą sistemą, suorganizuotą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto. Ir Podolės gubernijos sostinė Kamenecas (dabar Chmielnickij) turėjo vieną iš didžiųjų gatvių, rusiškai pavadintą "ulica kniaziej Korjatovičei". Vėl Vinnicoje buvo Vytauto vardo gatvė, o prie tolimos Odessos tebetūnojo kaimas Vitovtovka. Vietos inteligentai pasakojo, kad seniausioji Kamaneco tvirtovė buvo Vytauto Didžiojo pastatydinta ir kad jos komendantu buvęs Jonas Daugirdas, maršalas ir vėliau Vilniau vaivada. Beje, toje tvirtovėje garsėjo Volodyjovskio bokštas, plačiai žinomas iš populiaraus Henriko Sienkevičiaus romano "Pan Volodyjowski". Tai buvo nors ir nežymus, bet istorinis asmuo, ten netoliese gyvenęs. Podolėje, Volynijoje, buvo išlikusių daug istorinių vietovių, primenančių kovas su totoriais, turkais, Dniepro kazokais. Štai prie Dniestro, kurio sraunus vanduo buvo tada tyras kaip krištolas, ant kalvos stovėjo didingi Chotino tvirtovės griuvėsiai. Čionai tą turkų apsuptą pilį kartu su lenkais gynė ir lietuvių kariuomenė. Vyriausias vadas, didysis Lietuvos hetmonas Jonas Karolis Chodkevičius, tų kovų metu 1621 m. pasimirė, bet turkai buvo nugalėti, o mūsų kariai su grobiu grįžo namo. Vėl seniau svarbiame, paskui pamirštame Čerčės miestelyje, senos bažnyčios rūsyje gulėjo vieno Kariotaičio palaikai, o Kijevo Pečerų Lavros vienuolyne buvo palaidotas kunigaikštis Skirgaila Algirdaitis. Ten pat jėzuitų pastatydintoje XVII a. baroko stiliuje ortodoksų bažnyčioje yra išlikęs kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, heroiškai gynusio Lietuvą nuo Maskvos puolimų, puošnus paminklas. Sunku sustoti prisimenant, kiek daug Ukrainoje Lietuvos istorijos palikimo . . . Štai garsioji Radvilų rezidenciją Olyka, kur taip daug buvo sukrauta meno turtų, renesanso dailininkų italų, olandų paveikslų, meno kūrinių, kur veikė teatras, vyko koncertai ... O jau, tiesa, Gudijoje, Sluckas — kunigaikščių Algirdaičių sostinė, vėliau garsėjusi pramone, šilko juostomis . . . Giminei išmirus XVII a. pradžioje buvo likusi paskutinė Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, bene turtingiausia Lietuvoje nuotaka. 1600 m. ją buvo vedęs hetmono Kristupo Radvilo Perkūno sūnus Jonušas (dėdė to Jonušo, kuris 1655 m. buvo pasirašęs Kėdainiuose sutartį su švedais). Sofija, neradusi laimės vedybose, anksti mirė ir jos kapą liaudis ilgai lankė laikydama ją šventąja. O jos  turtai bei  dvarai  atiteko Biržų  Radvilų šakai. Apie tą Sofiją Olelkaitę ir Jonušą Radvilą yra supynęs siužetą Balys Sruoga savo dramatiniam kūriniui "Radvila Perkūnas", kuris drauge tapo ir Jurgio Karnavičiaus (to pat vardo) operos libretu.

Taip, tie dideli plotai priklausė kadaise Lietuvai — Lietuvos Didžiajai kunigaikštijai . . .

Ukrainiečiai buvo palankūs lietuviams, jie suprato mūsų aspiracijas. Abi mūsų šalis engė tie patys priešai, ir abiem po karo prašvito išsivadavimo viltis. Lietuvą lietę įvykiai buvo su dideliu dėmesiu sekami. Visi lengviau atsiduso, kai pagaliau Rusijos imperija žuvo. Tai pabrėždavo ir karą pralaimėję vokiečiai. Štai Kijeve, vokiečių kariuomenės vyriausiajam štabe, kabėjo milžiniškas Rusijos žemėlapis: Maskvos vietoje buvo nupiešta didelė meška, nuo kurios, nutraukę grandines, į visas puses išbėgiojo maži meškiukai. Tai vaizdavo pavergtų tautų išsilaisvinimą.

Ir kokį stiprų įspūdį padarė Kijevo laikraštyje tilpusi žinutė: "Lietuvių armija, generolo Klimaičio vedama, žygiuoja į Lietuvą!".

Iš tikrųjų, tai buvo žurnalistinė antis, paleista, greičiausiai lietuvių komiteto studentų. Bet faktas, kad tuo laiku lietuviai karininkai — Antanas Juozapavičius ir Pranas Klimaitis — organizavo Galicijos fronte Lietuvių batalionus, kurie jau rugpjūčio mėnesį pradėjo grįžti į Lietuvą. Civiliams reikėjo tik įrodyti savo kilmę (Kijevo komitetas duodavo tokius pažymėjimus) ir vokiečių štabo leidimą raštu. Netrukus sekė iš visos Rusijos karštligiškas tremtinių traukimas namo. Karas baigėsi. Vokiečiams kapituliavus 1918.VI.11 ir jų kariuomenei pasitraukus iš Ukrainos, kraštas vėl paskendo chaose, kruvinose kovose, kurios nedavė jam išsivaduoti iš rusų.

O Lietuvoje prasidėjo gražiausias, retas pasaulinėje istorijoje laikotarpis, kada patys žmonės, vyrai, moterys, jaunimas, negausūs dar tada specialistai, puolė atstatinėti karo ir okupacijų nuniaukiotą šalį. Visuose valsčiuose, miestuose, miesteliuose buvo organizuojamos savivaldybės, mokyklos, ligoninės, teismai, policija. Centrinė valdžia, išstumta iš Vilniaus į laikinąją sostinę Kauną, vos ten įsikūrusi, gavo tik koordinuoti pačios visuomenės atliktą darbą.

Tai buvo tikro idealizmo darbas
"Vardas tos Lietuvos".


JADVYGA PAUKŠTIENĖ    RŪPINTOJĖLIAI (akvarelė)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai