Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIALOGAS TARP ŽEMĖS IR DANGAUS MŪSŲ LITERATŪROJE PDF Spausdinti El. paštas

Žmogus yra metafizinė būtybė. Ir eina jis per pasaulį erdvės ir laiko plotais, dramatiškai siūbuodamas tarp žemės ir dangaus — grimzdamas j juodas moralines gelmes ir kildamas į šviesias dvasines aukštumas.

Šioje žmogaus kelionėje, F. Aląuiė knygos Būties ilgesys — La nostalgie de l'Etre žodžiais, atsiskleidžia ir jo santykiai su išorinės erdvės daiktais ir su Būtimi: "avec l'objectivitė et avec l'Etre — Santykiai su Dievu, su kuriuo žmogus, ilgėdamasis amžinybės, susitinka ir kuris perveda jį per nebūties bedugnę, kuri žmogų pasitinka žemės kelio pabaigoje.

O troškimas gyventi, teigia M. S. - M. Girardin, kalbėdamas apie žmogų dramatinėje prancūzų literatūroje, yra visų pastoviausias ir visų universaliausias jo dvasios bruožas: "Le sentiment le plus constant et le plus universel" (Cours de la littėrature dramatiąue).

Ir mirti niekas nenori — nei tikintis, nei netikintis. Tikintį gąsdina nežinoma amžinybė, netikintį — amžina nebūties bedugnė, kuri jo laukia šio gyvenimo pabaigoje.

Ir tai — šis žmogaus kelias, vingiuojantis tarp žemės ir dangaus, yra ir pagrindinis jo situacijos šiame gyvenime bruožas. Jis tiesiasi per visą žmonijos istoriją, jis atsispindi kasdieniniame žmogaus gyvenime, o taip pat ir jo minties vingiuose — filosofijoje, ypač egzistencialistinėje, kuriai visų pirma rupi žmogaus gyvenimo prasmė ir jo likimas pačia giliąja prasme.

Jis ryškus ir literatūroje — visuotinėje ir lietuvių, žodinėje ir rašytinėje, kuri, R. Garaudy teigimu, taip pat yra tam tikra gyvenimo forma. Ir joje, literatūroje, pagrindinis personažas yra žmogus, nors jis čia ontologijos ir literatūros filosofijos prasme yra kitos būties kategorijos ir egzistuoja kitaip negu konkreti būtis.

Ir visur jis paženklintas žmogiškąja dalia — troškimu amžinybės ir noru prasiveržti pro žemės kelio ribas ir pabėgti nuo grasinančių ir negailestingų medžiaginio pasaulio dėsnių — visa ko pabaigos ir nebūties bedugnės.

Įdomus šiuo atžvilgiu Homero Odisėjos pasaulis ir jo žmogaus vizija. Jis, baigęs šios žemės kelius, persikelia į mirusiųjų karaliją, kuri anaiptol nėra nei šviesi, nei patraukli. Achilas, sutiktas Odisėjo, skundžiasi, kad mieliau jis sutiktų tarnauti paprastu darbininku pas šeimininką, kuris ne visada turi ko valgyti, negu karaliauti šešėlių be gyvybės pasaulyje. Tačiau ir tai — toks šešėlinis gyvenimas — vis geriau negu nebūtis.

Už žemės kelio ribų — magiškame pasauly, kad ir nenoromis, o tik laikydama duotą žodį, atsiduria ir gražiosios mūsų pasakos Eglės žalčių karalienės herojė. Ir nieko jai čia netrūksta. Tačiau ji yra žemės duktė ir ilgisi tėviškės namų. Kad ir kaip Žilvinas stengiasi ją nuo tos kelionės sulaikyti, Eglė su visais savo keturiais vaikais iškeliauja.

Tačiau šis Eglės namų ir žemės ilgesys — fatališkas. Čia Žilviną pasitinka žemės kelio žmogaus dalia — mirtis. Ir šis likiminis žmogaus gyvenimo momentas, kad ir atsiskleidęs tik pasakos plotmėje, tarsi tiesiogiai paliečia ir mus. jis ypač giliai įsismelkia į mūsų vidaus pasaulį ir sukrečia mūsų sielą S. Neries interpretacijoje, kur Eglės skausmas ir rauda susilieja su šėlstančios jūros bangų ūžesiu:

Be baigos atvangos
Dunda jūra gili
Ir banga už bangos
Atskuba iš toli. . .

Kas nužudė? Kuris?
Žilvinėli brangus?
Te jį žemė prarys!
Teužgriūnjį dangus!


Užmirštame pasakos pasaulį. Poezijos žodžio magija perkelia mus estetinės realybės plotmėn , ir susimąstome neišvengiama žmogiškojo kelio dalia. Gūdu ir tai, kad Žilviną tepalydi tik Eglės rauda, kuri nepereina transcendentinėn plotmėn, o tiktai išsisklaido nešiojama šėlstančios audros ūžesio fone.

Rašytinėje mūsų literatūroje, kuri gimė ir toliau keliavo bei skleidėsi mūsų gimtosios žemės keliais, nušviestais krikščioniška žmogaus vizijos šviesa, susitikimas su Dievu ir žemės ir dangaus dialogas gana ryškus, nors kartais jis čia būna ir labai tylus. — Tekyla jis iš lietuviško peizažo ir jo dvasios, ir tylos fone paskendusi žmogaus siela susitinka su Kūrėju.

Gal niekur kitur šis dialogas tarp žemės ir dangaus taip ryškiai neatsispindi, kaip Donelaičio Metuose. Ir jokiame kitame mūsų literatūros veikale žmogus nėra tokiame artimame kontakte su Dievu, kaip šiame Donelaičio kūrybos pasauly. Dievo vardas čia minimas kelias dešimtis kartų, ir žmogus į savo Kūrėją labai dažnai kreipiasi tiesiogiai — dialogine forma.

Ir tai — šis nenutrūkstantis dialogas tarp žemės ir dangaus atsispindi ne tiktai Metų turinyje ir jo dvasioje, bet ir konstrukcijoje — ji yra trijų plotmių: žemės, saulės ir dangaus, žmogų susiejančio su transcendencija.

Metų žmogus žemės keliais bėga pažadintas saulės, nuo kurios pareina ir pavasarių linksmybės, ir vasarų darbai, ir rudeniu gėrybės, ir pagaliau žiemų rūpesčiai. Tačiau visa tvarko dangiškoji apvaizda — Dievas, kuris visa lemia ir visa prieš amžius yra numatęs. Be Dievo, Seimo žodžiais, "sviete nieks negal nusiduoti".

Tad ir Metų pasaulio žmogus, kurio žemės keliuose atsiskleidžia ir egzistenciniai momentai — liūdesį ir susimąstymą sukeliantis bėgantis laikas ir nejaukūs mirties žingsnių aidai, tais pačiais keliais, kuriais jis skuba į baudžiavą, bėga ir pas gerąjį "tėtutį, kurio mislys neigi bedugniai mums pasirodo".

Dialogas tarp žemės ir dangaus, tarp žmogaus sielos ir Dievo niekad nenutrūksta. Net ir tada, kai kalba tiktai Dievas, M. Buberio žodžiais, žmogus jam atsako savo tylinčia siela — "with his wordless soul".

Tylos pasaulis nuostabus. Dar nuostabesnės jos gelmės, kuriose tiek daug girdėti. — Tylėk, — sako M. Picard savo knygoje Die Welt des Schweigens — Tylos pasaulis, — kad aš tave galėčiau girdėti. O kai tyloje susikaupia gamta ir kai ji susilieja su žmogaus siela, atsiskleidžia dvasinio pasaulio plotai, ir žmogus pakyla į aukštumas, kuriose jis susitinka su Dievu ir kuriose pasigirsta ir dvasinis dialogas, kylantis iš žmogaus būties gelmių.

Tokį tylos pasaulį ir žemės, ir dangaus susitikimo aidus išgirstame A. Baranausko Anykščių šilelyje. Jo vidurnakčių tyloje poeto siela girdi gamtos garsų momentus, pereinančius fizinio pasaulio ribas. Ji girdi, kaip rasa krinta, kaip medžio žiedas ar lapelis kraunas, kaip žvaigždės plevena...

Joje atsiskleidžia ir žmogaus sielos kelias į transcendentinius plotus — gimsta malda, ir žmogaus mintys pakyla į aukštumas, kuriose ir atsiskleidžia jo dvasinis dialogas su Kūrėju. Ir atsiskleidžia jis visu dvasiniu savo tyrumu ir aukštumų gelmėmis.

Mėgstame teigti, kad Baranauskas savo Anykščių šilelį sukūrė stumtelėtas A. Mickevičiaus Pono Tado. Betgi Pone Tade tokio dvasingo ir tokio gražaus žmogaus sielos ir dangaus tolumų susitikimo tylos gelmėse nerandame, nors kitur, Krymo sonetuose, ir Mickevičius girdi žolę augant.

Panašų momentą, kai gamtos tyloje žmogaus siela pereina metafizinio pasaulio plotmėn ir harmoningai susilieja su transcendentinėmis gelmėmis, randame ir kito mūsų poeto kūryboje — Maironio Vasaros naktyse.

Ir čia, kaip ir Anykščių šilelio pasauly, tyla nuostabi. Visa čia nurimę, nutilę ir užmigę. Ir niekas — net ir medžio lapas yra užmigęs ir nesujuda. Ir žemės ramybė harmoningai yra susiliejusi su begaliniu žvaigždėtu dangaus skliautu.


A. GUDAITIS    POETAS. Antanui Miškiniui atminti. 1983

Tačiau šiame gamtos tylos fone poeto siela nemiega. Ji pakyla nuo žemės ir egzistenciniais žmogaus gyvenimo momentais — amžinybės ilgesiu, meile Dievui ir žmogui, gėrio ir grožio troškimu nuskamba ir nuaidi į meilės ir grožio pasaulį:

Noris apimti visą pasaulį;
Noris mylėti Dievą aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!


Aplamai Maironio kūrybos pasaulyje, panašiai kaip ir Donelaičio Metuose, žemės keliais drauge su žmogumi keliauja ir Dievas. Jis laimina grūdą, beriamą į gimtosios žemės dirvą, o žmogaus ir tautos kančią susieja su kryžiumi, vedančiu į prisikėlimą.

Čia tad ir dialogas tarp žemės ir dangaus ryškus. Tačiau žmogus, Montaigne žodžiais, yra įvairus ir bangotas. Kartais ir labai šviesių jo takų kryžkelėse pasitaiko niūrių šešėlių, nuteikiančių jį giliu susimąstymu ir liūdesiu.

Toks egzistencinis susimąstymas padvelkia ir iš Maironio eilėraščio: Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ... ir niekas manęs neminės! Ir tai, padvelkus juodiem nebūties vėjam, prisimena giliai prasmingi Pascalio Les Pensėes — Mintys žodžiai: Žmogus su Dievu yra begalinė didybė, be Dievo — begalinė mažybė.

Šiame pasauly ir jos žemės kelio žingsniuose pajunta ir išgirsta Dievą, atsiskleidžiantį grožyje, ir su juo susitinka ir Šatrijos Raganos Sename dvare Mamatė — vienas iš pačių romantiškiausių mūsų literatūros personažų.

Paženklinta ji savo dvasia, besiveržiančia į svajonių sritis, egzistenciniu susimąstymu, giliu susilietimu su gamtos pasauliu ir iš jo spinduliuojančiu grožiu ir aplamai idealistine gyvenimo ir pasaulio samprata ir jo vizija. Tačiau jos idealizmas nesietinas su kai kurių filosofų idealizmu, teigiančiu, kad nieko nėra už žmogaus sąmonės ribų, nors jis filosofijos istorijos tolumose ir susisiekia su Platono idėjų pasauliu, ypač su jo grožio idėja.

Ir Mamatei grožis — dangiškos kilmės. Jis yra Dievo atspindys. Ir tikroji realybė — ne čia. Tad ir su medžiaginiu pasauliu ji savo siela mažai tesu-siliečia — jis jai tarsi neegzistuoja.

Tad ji, Mamatė, savo sielos gelmėmis paskendusi metafizinio ilgesio tolumose. Ir jau čia, žemės grožio plotmėje, ypač muzikoje ir gėlėse, išgirsta amžinybės simfonijos aidus ir susitinka su Dievu. Jos pačios žodžiais, pajunta "kibirkštėlę Absoliuto", kurio ji ilgisi ir trokšta.

Kiek panašus į Šatrijos Raganos Mamatės pasaulį, kuriame ji susitinka su Dievu, ir Jurgio Baltrušaičio poezijos pasaulis. Tačiau Mamatės žmogaus kelias bėga tarp žemės ir dangaus, o Baltrušaičio poezijoje jis susilieja vienon plotmėn — žmogus ir kūrinija yra vienos ir tos pačios Visatos harmonijos akordas.

Tačiau — ir tai įdomu pažymėti — pačiame žmoguje vidinės harmonijos nėra. Jo krūtinėje, kaip ir Fausto, yra dvi priešingos prigimties sielos: Zwei Seelen wohnen, ach! in meiner Brust. Panašiais žodžiais skundžiasi ir Baltrušaitis:

Tad jei Tu visa vienaip supynei,
Kodėl Tu, Tėve, žmogui idėjai
Dvejopą širdį į jo krūtinę?


Tai tačiau nekeičia Baltrušaičio Visatos psalmės, kylančios iš mūsų žemės peizažo į aukštumas, ir gilios harmonijos tarp žmogaus kelio, einančio pro rugienas, ir ramunėlės žiedo — abu jie Kūrėjo plane susilieja:

Ramunėle tu baltoji,
Kad išpuoštum mano kelią,
Tu iš dulkių atsistoji,
Šviesią pakeli galvelę.

Vargui — takui pro rugienas
Tavo žiedas — džiaugsmo kraitis.
Štai pasauly aš ne vienas,
Jo bedugnėj ne našlaitis.


Tai gražus realistinio simbolizmo momentas. Jo reikšmės gelmėse atsiskleidžia ir žmogaus kelio dalia. O drauge — ir tarsi po to kelio uvertiūra į tolius, kuriuose jo siela pajunta metafizinių aidų virpelius.

R. Tagore, kalbėdamas apie tapybą, pabrėžia, kad negalima ribotis tiktai išorine forma. Reikia, sako jis, visa nušviesti savo sielos spinduliais ir pasitikėti šviesa, kuri kyla ir skleidžiasi iš matomų ir nematomų daiktų.

Ir Baltrušaičio Ramunėlė — tarsi poeto sielos spindulių emanacija, kuri harmoningai susilieja su šviesa, kylančia iš balto pakelės ramunės žiedo, nuaidinčio Visatos psalmės aidais į transcendentines tolumas.

Atsiskleidžia joje ir takas, einantis per tuščius laukus, sukeliančius ilgesį ir vienatvės pajutimą. O tako dinamikoje pajuntamas ir laiko momentas.

Kuri šio kelio kryptis? Kelio, kuriame — tarsi du tos pačios Visatos simfonijos akordai — susitinka pakelės gėlės žiedas ir žmogus, kurio siela paženklinta metafiziniu ilgesiu? Jis eina vertikale kryptimi ir kyla į aukštumas.

Jos, šios krypties, gairė — kryžius, sujungiantis žmogaus kelią su amžinybe. Ir tai Baltrušaitis labai gražiai ir vaizdžiai atskleidžia Apynyje, besiraizgančiame tvora.

Apynėli, žaliaplauki,
Apynėli, mano broli,

Jei aukščiau tu nori lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą.


Aplamai Baltrušaičio poezijos pasaulis — harmoningas dangaus ir žemės susitikimas, aidintis Visatos psalmės melodijomis. O jose atsiskleidžia ir egzistencinis žmogaus kelio motyvas. Jose ir poeto siela paskęsta dialogo su Kūrėju gelmėse.

Vinco Krėvės kūrybos pasaulis platus. Eina jis nuo pasakų, padavimų, nuo momentų, kada susitinka legenda ir istorija, ligi Dzūkijos kaimo ir pagaliau biblinių tolumų, kuriose žemės keliais praeina dangaus ir žemės sūnūs.

Įvairus savo dvasia ir savo žemės kelių vingiais ir jo žmogus. Bet niekur jo žingsniai nesustoja čia. Jis savo mintim, savo svajonėmis ir savo kelio kryptimi pereina iš kasdieninio ir realaus kelio kito pasaulio — magiško ar dvasinio — plotmėn, kur jis susitinka ir su Dievu, o dažnai ir tiesiogiai su juo pasikalba ir net pasiginčija.

Padavimų pasaulyje magiškasis pradas gana gausus. Galima teigti, kad jis apgaubia ir realią tikrovę — joje jauste jaučiama magiškoji dvasia ir kito pasaulio aidai. Žmogus čia kartais susisiekia ir su mirusiais. O pvz. Gilšės padavime pajuntamas ir nusikaltimo moralinis momentas, perkeliantis žmogų ir jo kelio žingsnių aidus prasmingon gėrio ir blogio plotmėn ir tuo tarsi sujungiantis žmogų su krikščioniško žmogaus kelio žingsniais, kurie nuaidi į transcendentinio pasaulio tolumas.

Ir Šarūno pasaulio žmogus, kur padavimas susitinka su istorija, šiuo atžvilgiu panašus. Ir čia žmogus netelpa medžiaginio gyvenimo plotmėje. Jo nusikaltimai ne tik egzistuoja vidiniame jo gyvenime, bet pereina už realaus pasaulio ribų ir jį pasiekia jo vidinės tikrovės — sąžinės balso — aidais. Šarūnas, kurio kelias paženklintas žudymais, girdi iš anapus jį atlydėjusius ir kaltinančius žodžius: " . . . Tu užgesinai krosnį, pas kurią mes gyvenome, išvijai mus . . ."

Savo siela, savo santykiais su išorinio pasaulio daiktais ir aplamai savo pasaulėjauta artimas magiškajam pasauliui ir Šiaudinės pastogės Lapinas. Jis myli gamtą, o ypač mišką. Tačiau ne gamtos meilė fatališkai susieja jo gyvenimą su Grainio liepa, bet nenugalimas noras gyventi — jei ir neperžengti medžiaginio pasaulio dėsnius, tai bent jų vyksmą pristabdyti. Ir šis egzistencinis troškimas būti padeda jam užsikabinti už magiškai veikiančio čigonės žodžio: gyvensi tol, kol Grainio liepa žaliuos. Ir psichologiškai natūralu — griūva jis drauge su Grainio nukirsta liepa.

Daug konkrečiau — beveik žmogiškai su Dievu susitinka Silkių Marcelė ir Raganiaus Gugis prie dangaus vartų. Marcelės aplinka, kurion ji persikelia pasąmonės — sapno keliu, labai žemiška — viskas joje kaip netolimos parapijos — Pivašiūnų bažnyčioje. O Gugis leidžiasi ir į ginčus — kad tik jį įsileistų į dangų.

Kiti kai kurie Šiaudinės pastogės personažai yra dar dvasingesni, ir jų santykiai su anapus atsiskleidžia gyviau ir nuoširdžiau. Bedievio Vainorus ne tiktai mąsto apie mirtį, bet ir jauste jaučia anapus dvasios padvelkimą. Tai jis ypač jaučia kapinėse — jose jam visa gyva. Tenai jis girdi ir jį šaukiančius žodžius: nemirsi dar, nemirsi. Tačiau savo mintimis, savo giliu susimąstymu, dvasine laikysena Vainorus, kad dar ir eidamas žemės kelio takais, yra susijęs su anapus plotais.

Dar ryškiau žmogaus ir Dievo keliai susitinka paskutinio ir žmogaus kilmės, ir jo gyvenimo koncepcija bene svarbiausiojo Krėvės kūrinio Dangaus ir žemės sūnų plotuose. Čia žmogaus gyvenimo kelias prasideda už žemės ir laiko ribų — prologo žodžiais, anksčiau negu amžiai gimė.

Ir prologo veiksmas, ir visa mizanscena, kuri susijusi su didinga aplinka, atsiskleidžia danguje. Čia paaiškėja ir žmogaus kilmė. Ji dvasinė ir nutolusi nuo Genezės žmogaus sukūrimo sampratos. Žmogus, kuris čia rūsčiai kaltinamas, teisiamas ir pagaliau siunčiamas į žemę gyventi, kentėti ir mirti — ir galutinai apsispręsti, su kuo jis eina: su Dievu ar su jo priešais, su sukilusiais prieš savo Kūrėją angelais, yra tas angelas, kuris Liuciferiui sukilus laikėsi neutraliai.

Su žmogum keliauti į žemę spinduliuojantis meile tremties sūnui išsiprašo ir Gailestingasis — Kristus:

—    Leisk, gerasis mūsų visų Tėve, kad ir aš su jais eičiau tuo keliu ir eidamas praminčiau tuos takus, kurie juos atvestų atgal prie Tavo šviesaus veido.

Į žemę ir atkeliauja pats Dievas. Ir jo žingsniai ne tiktai aidi ir atsiskleidžia biblinio laiko ir erdvės plotais. Jis sujungia substanciškai dangų su žeme, o žmogų, trokštantį šviesos ir amžinybės, su Dievu.

Dangaus ir žemės sūnus yra ir Mykolaičio - Putino žmogus. Gražūs ir gilios egzistencinės minties jo poezijos žodžiai: Dangus mano tėvas, bet Žemė — motina manoji. Ir šio žemės ir dangaus sūnaus keliai ir kryžkelės, kildamos į žydras aukštumas ir grimzdamos į juodas prarajas, atsiskleidžia visoje Putino kūryboje — ir prozoje, ir poezijoje, ir dramaturgijoje.

Net ir paskutiniame jo romane Sukilėliuose, parašytame barbariškoje okupacijoje, kur materialistinė ir ateistinė ideologija yra privaloma, žmogaus samprata nėra materialistinė — čia jo žmogus, panašiai kaip ir Krėvės Šarūnas ar Vainorus, savo dvasia susisiekia su anapus, su mirusiųjų pasauliu.

Pranaitis, vienas iš pačių svarbiųjų Sukilėlių personažų, kalba savo draugui Petrui:

—    Tu nori žinoti, dėl ko aš toks? ( . . . ) Dėl ko man niekas nemiela? . . . Jei nori, pasakysiu. (...) Ieva mane šaukia . . . Nuo pereito rudens, nuo to atsitikimo neturiu ramybės.

Savaime aišku, kad žmogaus ir Dievo santykiai dar ryškiau atsiskleidžia Altorių šešėly. Čia kunigas Vasaris susitinka su Dievu Mišių dialoge, kur mistiškai, tačiau substancialiai dalyvauja pats Kristus. Ir Altorių šešėly motto — Introibo at altare Dei — žengiu prie Dievo altoriaus — žmogaus kelią prie Dievo rodyte parodo.

Kad žmogaus kelio žingsniai pereina kiton — transcendentinėn ir mistinėn plotmėn, atskleidžia ir Putino misterija Nuvainikuotoji vaidilutė, traktuojanti legendinį Birutės ir Kęstučio susitikimą. Šioje misterijoje atsiskleidžia dieviškoji intervencija — bausmė vaidulutei už dievam duotos priesaikos saugoti amžiną ugnį sulaužymą.

Ryškiau ir nuoširdžiau negu romanuose ar dramaturgijoje atsiskleidžia egzistenciniai žmogaus gyvenimo momentai, iškyla jo žemės kelio prasmė ir pasigirsta žingsnių aidai, kurie pereina už fizinio pasaulio ribų ir susisiekia su Dievu, Putino poezijoje. Tačiau čia sustosime tiktai prie dviejų momentų: kai pats Dievas nužengia į žemę ir susimąstęs atsistoja žmogaus kelio kryžkelėje ir kai žmogus savo svajonėmis ir grožio ilgesiu pakyla j aukštumas.

Vakaro ramybės, žvaigždėto dangaus skliauto ir susimąsčiusio pakelės Rūpintojėlio fone dramine forma ir pakilusia nuotaika bei dvasia poetas pradeda savo dialogą su dangumi:

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždelės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.


Ir pagaliau poetas kreipiasi į žmogaus godų į žemę atprašytąjį Dievulį priimti ir jį "Prie lygaus kelio padūmoti". O Dievo ir grožio pasaulio ilgesys nulydi Putino kelius ligi jo gyvenimo kelio pabaigos, kuris yra tarsi uvertiūra į transcendentines tolumas ir kuris atsiskleidžia Somnabule:

Aš einu šviesiu keliu

Aš einu į žydrą laisvę.
Neįspėjamas bevardis,
Kur dvasia it paukštis nardys

Aš einu į aukštą sritį,
Kur pasauliai nematyti
Nusidrieks po mano kojų.
Jų ilgiuosi, juos svajoju.


Dvasia pakyla į šviesias aukštumas, ir išsisprendžia egzistencinė žmogaus gyvenimo kelio problema ir jo kryžkelių mįslė.

Į kitą pasaulį, tačiau pasiilgęs ne grožio, o poilsio ir ramybės, žengia ir Balio Sruogos Milžino paunksmės Jogaila. Bet ir jo kelias kitoks — jo noras keliauti pas "tėvą aukščiausiąjį" kyla iš gimtosios žemės ilgesio, kur kalnai, kalneliai, kur lakštingalos giesmė, kur lengviau alsuot.

Ilgainiui šis vitalinis Jogailos gimtojo krašto ilgesys pereina žemės kelio ribas ir virsta amžinybės ir Dievo ilgesiu — ilgesiu keliauti pas Tėvą aukščiausiąjį. Ir tas kelias eina pro Trakus. Keliauja Jogaila, "Kur laukia Vytautas, mieliausias brolis" . . .

Nujautimas, o gal simbolis, kuriame pro išorinę tikrovę atsiskleidžia egzistencinės gelmės . . . Vytautas jau miręs. Trakuose jo laidotuvės. O jose, laidotuvėse, kur susitinka du pasauliai — šiapus ir anapus, įsijungia ir gamtinė aplinka: Trakų ežero bangų ūžesys susilieja su laidotuvių raudomis.

Šiame žmogaus ir gamtos raudų fone Jogailos žodžiai Vytauto našlei "Eiva, eiva, kunigaikštien, eiva . . ." tarsi įgyja simbolinę — kito kelio — kelio pas Tėvą aukščiausiąjį prasmę. Tėvo, kurio ilgisi žemės keliuose nuvargusi Jogailos siela.

Bene ryškiausiai žmogaus žemės kelias, patys gilieji — egzistenciniai — jo gyvenimo momentai, jo susitikimas su Dievu ir dramatiškas dialogas tarp žemės ir dangaus ir tarp žmogaus ir Dievo, atsiskleidžia Brazdžionio kūryboje. Atsiskleidžia jis ir dramatine forma — autorius dažnai vartoja ne tiktai dialogą, bet taip pat ir gausias, ypač priebalsines, aliteracijas, kurios sukelia ir atitinkamą — labai dažnai bibliškai rūsčią — nuotaiką.

Brazdžionio žmogaus samprata krikščioniška, o tuo pačiu ir dramatiška — žmogaus žemės kelias susisiekia su amžinybe. O poetinėje žmogaus kelio vizijoje dominuoja laikas, kuris jį nesulaikomai neša prie nebūties upės krantų — prie mirties.

Kosmogoninio — pasaulio sutvėrimo — eilėrašty Ir tarė Viešpats Kūrėjo dialoge su visata atsiskleidžia ir patys gilieji žmogaus gyvenimo momentai — gimimas ir mirtis:

Ir tarė Viešpats: "Teesie". Ir tapo
Buitis, mintis, dangus ir žemė.
Praėjo amžiai — Jis ir tavo kapą,
Jisai, žmogau, ir tavo buitį lemia.

Poetinėje Brazdžionio žmogaus kelio vizijoje dominuoja laikas, kuris nesulaikomai neša jį prie nebūties upės krantų — prie mirties:

Begalinė upė Dievo laiko —
Be pradžios, be galo, be krantų.
Jo ranka jos amžių srovę laiko,
Ir jo rankoj esam — aš ir tu.

Labai ryškus momentas, prasidėjęs laiko upėmis nuo pat žmogaus kelio pradžios, Brazdžionio vizijoje yra ir mirtis. O kartais ji, tarytum Donelaičio pievų gėlės, primenančios ir žmogaus gyvenimo efemeriškumą, atsiskleidžia labai dramatiškai: vaikai tarsi vos prasiskleidę žiedų lapeliai susitinka su gūdžiu jos šešėlio praslinkimu.

Kaštanai numetė lapus,
O mes, vaikai, juos rinkom.
Kažką lydėjo į kapus,
Ir verkė giesmininkai.
Mirtis klajojo po lapus,
O mes, vaikai, juos rinkom.


Tačiau Brazdžionio žmogaus gyvenimo samprata nėra pesimistinė, mirtis nėra jo kelio pabaiga. Per nebūties  upės prarają jį perveda Kryžius.
 
— Kryžius, kuris Brazdžionio vizijoje ateina į žemę kosminio — ir labai dramatiško — dangaus ir žemės dialogo aidais, kuriuose susitinka tamsos ir šviesos momentai.

Tamsoj užmigo kedrai, tamarisai,
Tamsoj pabudo mirštantis žmogus.
Ir tapo kūnu Žodis Viešpaties didysai,
Ir žemėn nužengė dangus.

"In terra pax . . ." pro griausmą balsas tarė,
"In terra pax . . ." atsiliepė kalnai. . .


Dangus ir žemė susijungia Kūrėjo Žodyje. Susilieja vienon tėkmėn ir žmogaus žingsniai su Dievo žingsniais. — Dievo, kuris ligi dugno išgėręs karčią žmogiškosios egzistencijos taurę, ištiestom rankom pasitinka žmogų jo kelio pabaigoje:

Ir iškeli rankas anapus upės,
Ir vieną maldą betaria lūpos:
— Ave Crux!


Kryžius! Jis judeo-krikščioniškoje žmogaus sampratoje — kelias į amžinybę. Ištiestose jo rankose, sujungiančiose žemę su dangumi, atsiskleidžia ir žmogaus gyvenimo prasmė.

Jo meilės šviesoje sumažėja ir juodas, ir gūdus mirties siaubas. N. Berdiajevo knygos The Destiny of Man — Žmogaus likimas — teigimu, žmogaus gyvenimas šiame pasauly neturėtų jokios prasmės, jei nebūtų mirties. Amžinąjį gyvenimą tegalima pasiekti tiktai per mirtį — through death.

Tai tėra tik labai trumpas stabtelėjimas prie kai kurių mūsų rašytojų kūrybos pasaulio ir jo žmogaus kelio, einančio literatūros puslapiais ir lietuvišku peizažu, kuriame atsiskleidžia ir jo dialogas su Dievu.

Nėra jokios abejonės, kad ir daugelio kitų mūsų rašytojų žmogus savo siela peržengia žemės kelio ribas ir susitinka su Dievu. O ir pats kūrybos žodis ir menas aplamai, jau čia cituoto Girardin teigimu, yra žmogaus sielos kalba: Les arts sont le langage de F'ame.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai