Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERSIKROVIMAS IR IŠSISEKIMAS VISUOMENINĖJE VEIKLOJE PDF Spausdinti El. paštas

Amerikoje daug kalbama apie "perdegimą" profesiniame darbe. Psichologas dr. Romualdas Kriaučiūnas šią idėją pritaiko lietuvių išeivijos visuomeniniam gyvenimui ir siūlo būdus, kaip darbuotojams visuomeninėje veikloje nuo "perdegimo" apsisaugoti.

Nesistebime, jeigu kas trečias aktyvus lietuvių visuomenės veikėjas yra darbais persikrovęs. Dalis jų jau ir išsisekę. Pastarieji gal dar vis veikia, dirba, bet jau yra praradę entuziazmą ir ankstyvesnį našumą. Tai apgailėtina, nes daugiausia išsekusieji dažnai yra buvę labiausiai užsidegusieji. Laimė, kad išsisekimo galima išvengti. Tiek patys veikėjai, tiek ir visuomenė ne tik gali, bet ir turi savuosius veikėjus "apdrausti" ar net tiesiog sudrausti nuo persikrovimo ir išsisekimo.

Išsisekimas, tai persikrovusiųjų liga. Ne visi apsikrovimai yra žalingi. Ką beveiktume, veikla vienaip ar kitaip mus įpareigoja, uždeda atsakomybę ir darbą. Susijaudinimas, tam tikra įtampa randama, išgyvenant džiaugsmą, atsiekimą, pasisekimą. Tam tikras įtampos laipsnis yra būtinas asmenybės ugdyme ir pačiame gyvenime. Tačiau per didelė nuolatinė įtampa ne tik kenkia sveikatai, bet trumpina ir amžių. Svarbu ne įtampą visai pašalinti, bet suvokti kaip su ja tvarkytis. Ne įtampa mus, bet mes įtampą turime kontroliuoti.

Sunku lietuviškoje veikloje aktyviai dalyvauti be persikrovimo ir ilgainiui sekančio išsisekimo. Žinoma, kad visuomenės darbuotojai yra ypač geri kandidatai išsisekimui, nes jie veiklon jungiasi, vedami idealizmo ir įsitikinimų. Daugelis veikėjų stato aukštus ir nelanksčius reikalavimus ne tik sau, bet ir kitiems. Vengdami konflikto, neretai jie stengiasi visiems įtikti. Visuomenės veikėjai jaučia, žino ir tiki, kad ant jų pečių ir sąžinės yra užkrautas tolimesnis lietuviškosios išeivijos likimas, o be jų bus paspartinamas tautinis merdėjimas. Nevienam veikimas tampa tarsi tautiniu pašaukimu, kuris įsiskverbia į kiekvieną jo gyvenimo valandą. Nelieka laiko nei kūno poilsiui, nei šeimai, nei sau. Išsisekimas ypač dažnas reiškinys tose profesijose, kurios gelbsti kitiems (pvz., pas slauges, mokytojus, gydytojus, policininkus, dvasiškius, socialinius darbuotojus). Apie persikrovimo ir išsisekimo pavojus daug rašoma ir kalbama pas amerikiečius. Jie turi sutelkę ir atitinkamos medžiagos, kuria ir pasinaudota, šį rašinį rašant.

Prie viršminėtų profesinių grupių rikiuotini ir visuomenės darbuotojai.
 
Ir iš pastarųjų tikimasi, stačiai reikalaujama pasiaukojimo iki nukritimo. Iš tikrųjų, tik tie, kurie sąmoningai ir be kaltės jausmo savo pajėgas respektuoja ir moka jas atnaujinti, lieka darbingi, efektingi ir uždegantys pavyzdžiai kitiems.

Įtampų šaltiniai yra trejopi. Įtampos gali kilti iš gyvenimo pokeičių, darbovietės ir gyvenamosios aplinkos. Prisitaikymas ir susitaikymas su dvasiniais ar kūniškais pokeičiais kelia įtampą. Įtampos laipsnis gali svyruoti nuo labai aukštos įtampos, netekus vyro ar žmonos, dėl nepagydomos ligos ar sunkaus susižeidi-iki smulkių įtampų (pvz., pasiruošimo kelionei į Europą, sekretoriavimo posėdyje, pabaudos dėl per greito važiavimo, sugedusio šaldytuvo). Patiriamos įtampos darbovietėje gali paliesti pareigų aptarimą, įsipareigojimus, atsakomybės ir autoriteto skirtumus, laiko stoką. Prie gyvenamosios aplinkos įtampų priskirtina triukšmas, nusikaltimai, oro ir aplinkos tarša, miesto įstaigų surambėji-mas, eismo nelaimės, atominio karo galimybės.

Ne visi vienodai reaguoja į įtampas. Vienas asmuo įtampą pergyvena erzlumu, kai tuo tarpu kitas tą pačią įtampą paverčia skrandžio žaizda. Persikrovimas irgi ne vienodai susiklosto. Vieniems reikia daug daugiau įtampų iki persikrovimo negu kitiems. Labai svarbu žinoti savo asmeninę persikrovimo ribą ir sau pažadėti jos neperviršyti.

Štai keletas pavojaus ženklų, kurie gali dar iš anksto perspėti apie vykstantį persikrovimą. Persikrovus protas jau nebespėja priimti naujos informacijos. Sunku net girdėti, kas yra sakoma. Sunku atsiminti, kas buvo sakyta. Susiaurėja pasirinkimų ir sprendimų galimybės. Sunku pramatyti išeities punktus. Persikrovimas gali mus pastūmėti nesubrendusiojo elgesio link: į plūdimąsi, apsistumdymą, apmaudą, pavydą, įtarinėjimus, verkšlenimą. Persikrovus sunkiau pakeisti žalingus įpročius. Paradoksalu, bet persikrovusiam sunku pasakyti aiškų ir trumpą "NE" naujiems projektams ir maldavimams. Visi, be abejo, esame nusikaltę, primesdami dar vienas pareigas tam, kuris  yra darbingas,  našus  ir iki dantų darbais apsikrovęs. Kūno pervargimas, poilsio troškimas, miego norėjimas — tai irgi pavojaus ženklai. Persitempimas gali sukelti liūdesį, vienišumą; jausmą, kad niekas tavo darbo neįvertina arba, kad tave tik išnaudoja. Įtampos ir persikrovimas paveikia harmonų veikimą kūne, kelia kraujo spaudimą, paruošia kūną besiartinančiam užpuolimui, su kuriuo reiks dorotis pasipriešinimu arba pasprukimu. Tokia kūno paruošties padėtis gali tapti kasdieniniu įvykiu, o su tuo eikvojamas kūno atsparumas visokioms ligoms — slogoms, galvos skausmams, skrandžio žaizdoms, širdies sutrikimams ir t.t. Visi, ką tik išvardinti ženklai, jeigu jiems bus leista įsisenėti, veda į išsisekimą.

Išsisekimą galima trumpai aptarti kaip fizinę, protinę ir jausminę būseną, kurią charakterizuoja ilgalaikis nuovargis, beviltiškumas ir negalios jausmai, negatyvus savęs aptarimas ir negatyvus nusiteikimas darbui, kitiems ir pačiam gyvenimui. Tarp išsisekimo simptomų paminėtini šie: mažėjanti energija — "nebeturiu jėgų"; nepasisekimo jausmas visuomeniniame ir profesiniame darbe. Išgyvenama mažėjantis atpildo pajautimas ir pasitenkinimas, pavyzdingai atliekant pasiimtas pareigas. Iškyla bejėgiškumo jausmas ir nepasitikėjimas sprendžiant problemas. Cinizmas, sarkazmas, negatyvumas santykiuose su kitais, savimi, aplinka vis dažniau ir dažniau pasireiškia.

Specialistai kalba apie palaipsnišką išsisekimo ciklą. Pradžioje turime nepažabotą entuziazmą, užsidegimą, tiesiog savęs pervertinimą. Susidūrus su realybe, prasideda stagnacija. Po to prasimuša susierzinimas, abejojimas savais sugebėjimais ar ir paties tikslo svarba. Šioje fazėje dar galimas pasirinkimas: arba atsinaujinti, tapti naujai efektingu, arba paskęsti apatijoje ir indiferentiškume, kitaip sakant, visiškame išsisekime.

Visuomenės darbuotojo persikrovimas dažniausiai kyla iš paties darbuotojo, kuris per daug iš savęs reikalauja. Visuomenė iš tokių taip pat daugiau tikisi. Kaip jau anksčiau minėta, išsisekimo galima išvengti. Štai keletas priemonių.

Meditacija, mintijimas, rekolekcijos; nuoširdi draugystė — tai "vitaminai" prieš išsisekimą. Turėtinos kasdieninės ir savaitinės pertraukėlės atsipalaidavimui. Reikia rasti laiko ilgesniems poilsio savaitgaliams nors kas keletą mėnesių. Kartą į metus sukombinuoti mėnesio atostogas jei ne nuo darbo, tai nors nuo veikimo visuomenėje. Kad save pagrindinai atnaujinus bei atšviežinus, naujos energijos prisikrovus, siūlytinas pasitraukimas iš visos aktyvios visuomeninės veiklos visiems metams — kas šeši ar septyni metai. Visuomenės veikėjui reikalingi paramos ir atramos rateliai, "užuovėjos tinklas". Veikėjui reikalinga atrama nuo šimtų potencialių kritikų. Veikėjai ne tik turi patys jausti, bet karts nuo karto patys girdėti iš kitų, kad jų darbai įvertinami, kad jie yra gerbiami ir respektuojami. Tokia užuovėja ir padrąsinimas turėtų ateiti ne tik iš artimųjų draugų ratelio, bet ir iš kitų pažiūrų ir įsitikinimų žmonių.

Šeima yra pirmoji paskatos ir užuovėjos bazė. Neišspręstos vedusiųjų problemos, eksportuotos į visuomeninės veiklos areną, neretai užteršia visos veiklos atmosferą. Rekolekcijos vedusiems dažnai pagerina ir sėkmingas vedybas. Reikalui esant, šeimos terapija gali pakelti visos šeimos sveikatą ir jos našumą. Propa-guotini sutelktiniai poilsio savaitgaliai ar savaitės visuomenės veikėjams ir jų šeimoms. Būtina reguliari kūno mankšta. Uolus visuomenės darbuotojas daug laiko prasėdi. Tenisas, golfas ar slidinėjimas kas porą mėnesių nėra protinga mankštos programa. Reikia rasti valandėlę laiko bent tris kartus savaitėje kūno kultūrai puoselėti.

Visi turime vienokių ar kitokių baimių, kurios mus slegia. Persigėri-mu ar persivalgymu mes jų neįveiksime, bet tik sau pakenksime. Prisipažinkime, kad baimių turime ir drąsiai į jas žvelkime. Matykime reikalą ir raskime laiko pažvelgti į save — į savo įsipareigojimus, apsikrovimus, įtampų šaltinius, savo talentus ir nepriteklius, savo troškimus ir baimes. Visi mokame balansuoti savo banko knygutes ir sąskaitas. Pradėkime praktikuoti savo asmeninių pajėgų ir atsiekimų bei iš-sisekimų balansavimą. Tik pasiturintieji gali būti finansiniai dosnūs. Tuo pačiu — tik energingi ir asmeniškai stiprūs bei pajėgūs veikėjai gali praturtinti visuomenę savo darbu ir išmintimi. Neužmirština sveikas juokas, humoras. Svarbu rasti laiko ne tik pasijuokti su kitais, bet ir pasijuokti iš savęs. Tai bus tikrai geras apsidraudimas prieš savęs apsijuokinimą.

Pati visuomenė gali apsaugoti savo darbuotojus nuo išsisekimo. Pati visuomenė turi aktyviau dalyvauti savo problemų ryškinime ir jų sprendime. Tik tokiu atveju liks mažiau krovinio paskiriems darbuotojams. Visuomenė dažnai per daug vilčių sudeda į keletą veikėjų ir iš jų tikisi stebuklų. Visiems kartu dirbant, mažiau bereikės laukti ir stebuklų.

Skatintina visuomenės veikėjus save brandinti ir ugdyti. Galvoje turima specialūs seminarai, kursai, liečiantys tarpasmeninius santykius, konfliktų išrišimą, grupių dinamiką, rezultatų matavimą ir įvertinimą. Reikia patalkinti naujam, daug žadančiam darbuotojui, o ne ant jo visomis keturiomis pulti ir tuo atbaidyti. Naujas veidas susirinkime, pasitarime ar posėdyje neturėtų tapti nauju taikiniu, nauja auka ant visuomenės veikimo aukuro. Priimkime faktą, kad veikėjas, nežiūrint kiek įgudęs, nėra tobulas. Jis ar ji padaro klaidų ir išsišokimų. Pagalvokime, ar tos klaidos ir išsišokimai kartais nėra išsisekimo ženklai.

Visuomenė turi pasirūpinti, kad veikėjai ir veikla turėtų pakankamai lėšų. Lietuvių Fondui augant ir bujojant, tai nėra problema. Darbams atlikti reikia ne tik lėšų, bet ir pritarimo, ilgalaikės talkos.

Galop visuomenė turi respektuoti jos veikėjų asmeninį bei šeimos narių gyvenimą. Veikėjo šeima nėra veikėjo štabas ar jo talka. Pirštų badymas į veikėjo asmeninį gyvenimą irgi nenaudingas užsiėmimas. Čia, aišku, jau pradžia kitam rašiniui.

Turėtume daug mažiau persikrovimų ir išsisekimų, jeigu kiekvienas visuomenės narys sau prisitaikytų šiuos E. E. Hale žodžius: "Aš esu vienas, bet aš esu nors vienas. Nors aš negaliu visko atlikti, aš galiu ką nors atlikti. Vien dėl to, kad aš negaliu visko atlikti, aš neatsisakysiu atlikti tai, ką sugebu".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai