Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMOJI LIETUVOS GYNYBOS LINIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS TUPČIAUSKAS   

1970 metų vasarą teko lankytis Kražiuose, nedideliame Žemaitijos miestelyje, kuris garsus čia veikusia Jėzuitų kolegija ir 1893 metais įvykusiomis Kražių skerdynėmis, kai kražiečiai narsiai gynė nuo rusų kazokų bažnyčią. Tuomet nuo užpuolikų rankos žuvo 9 žmonės.

Tą vasarą Kražių bažnyčios klebonas, aprodęs bažnyčią ir priminęs apie istorines žudynes, nesusilaikė nepapasakojęs apie neseniai suteiktą paskutinį patepimą mirštančiam Kražių gynėjo sūnui. Sis valstietis prieš mirtį papasakojęs atsiminimą iš savo vaikystės apie tėvą. Kai tėvo, pabėgusio po Kražių bažnyčios gynimo, kruvinas žaizdas plovusi ir rišusi žmona bandė paslėpti nuo vaikų kruvinus tvarsčius, tėvas pasipriešino: "Parodyk viską vaikams, kad žinotų, kaip ginti tikėjimą".

Šis epizodas sugrįžo iš atminties klodų, kuomet pusmilijoninė minia Vilniuje laidojo 1991 metų sausio 13 naktį žuvusius už Lietuvos laisvę. Nuėję sunkų kovų už laisvę šimtmetį, dar negalima pasakyti, ar jau atlaikėme didžiausią smūgį, ar ateityje nelaukia dar didesni, tačiau tvirtai galime pareikšti, kad dabar laisvę gina visa Lietuva. Tą baisiąją naktį, kai antrą valandą nakties sovietų desantininkai tankais ir šarvuočiais T. Narbuto gatve kilo į Karoliniškių kalvas, jie buvo tikri savo lengva pergale: vežėsi į juostelę įrašytą išdaviko J. Jarmalavičiaus kalbą, kuri paleista nuo tanko per garsiakalbį riaumojo, kad "parsidavusi Landsbergio valdžia nuversta ir visa valdžia pereina į paprastų žmonių rankas". Žmonės dar nesuprato, kad tai komunistų perversmo pradžia, tačiau iš artimiausių Lazdynų ir Karoliniškių rajonų namų pasipylė žmonės ir bėgo prie bokšto kartu su džergždžiančiais ir šaudančiais tankais.

Gynėjų žiedas apie bokštą padidėjo penkis kartus — subėgo visa Lietuva (Neveltui anksčiau juokaudavo, kad vilniečiai — tai buvę kauniečiai ir kaimiečiai). Nakties tamsą pjausčiusių galingi tankų prožektoriai nušviesdavo ne išsigandusius, o ryžtingus veidus, kurių lūpose buvo vienas žodis — LIETUVA! Specialios paskirties būrių ("žiurkių") tankistai, patrankos vamzdį nutaikę virš minios, iššaudavo tuščiu šoviniu, ir smūgio banga žmones vertė ant žemės, kai kuriems iš ausų bėgdvo kraujas (vėliau bus suskaičiuota apie 350 žmonių su pažeistais ir sužalotais ausies klausos būgneliais). Jaunos mergaitės ir pagyvenę vyrai kėlėsi su tuo pačiu magišku žodžiu lūpose LIETUVA! Tai buvo pirmoji gynybos linija ne tik apie Televizijos bokštą, bet tai buvo PIRMOJI LIETUVOS GYNYBOS LINIJA. Ši gynybos linija pareikalavo ir daugiausia aukų.

164 "žiurkės", pašaudydamos iš desantininkų automatų "dum-dum" kulkomis, prasiskyrė kelią per tūkstantinę minią prie stiklinės Televizijos bokšto sienos. Pasigirdo dūžtančių stiklų žvangėjimas; ir prieš užpuolikus stojo beginklis Krašto Apsaugos Departamento Rokiškio pasienio apsaugos 54 žmonių būrys bei Vilniaus studentai-savanoriai. Iš brandspoitų pilamas vanduo ir baldų barikados negalėjo sulaikyti treniruotų žudikų. Viduje esantys bokšto gynėjai ne visi sugebėjo gyvi ištrūkti. Išsigelbėję iššoko pro langus, prasibrovė per desantininkų žiedą, pabėgo komunikacijų tuneliais. Bokšto gynėjų likimus dar gaubia paslaptis. Žinoma, kad į numatytą po pasitraukimo rinkimosi vietą susirinko tik pusė. Žinoma, kad pirmadienio rytą bokštą saugoję sargybiniai neslėpė čia esant likusių gyvų ir sužeistų gynėjų. Šalia bokšto gyveną žmonės tvirtina matę išnešamuose maišuose žmonių kontūrus. Karinė vadovybė, nors buvo gautas nurodymas iš Maskvos, tris dienas neįsileido Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovų apžiūrėti patalpas bokšte. Po trijų dienų buvo paleisti tik trys gyvais paimti bokšto gynėjai studentai. Kiek dar žuvusių, pavadintų "dingusiais be žinios", — atsakymo nėra.
Kodėl užstrigo prie Televizijos bokšto ir TVR komiteto tankai, važiavę pagal J. Jarmalavičiaus skelbiamą scenarijų nuversti "parsidavusios Landsbergio vyriausybės"? Po puolimo kariškiai dar nespėjo įvertinti aukų masto (tik vėliau bus apskaičiuota, kad aukos Lietuvoje du kartus viršijo santykinį aukų kiekį Tianminio aikštėje: Kinijoje iš vieno milijono gyventojų žuvo du kiniečiai. Lietuvoje — vienam milijonui gyventojų tenka keturi žuvusieji), tačiau žmonių ryžtas ginti tėvynę, masinis pasiryžimas aukotis dėl laisvės, šiek tiek prablaivė bukos propagandos prikimštas jų galvas.

Pagrindinį naktinio tankų žygio tikslą — Parlamento užgrobimą — sustabdė ne vien žmonių ryžtas aukotis, bet matyt, ir žinojimas, kad prie Parlamento neteks kovoti su beginkle žmonių minia. Be abejo, jie žinojo, kad penktą valandą ryto parlamente jų laukė 803 ginkluoti savanoriai, paruošę dovanų — "Molotovo kokteilių".

Ta pačią naktį kauniečių ryžtas ir pasiaukojimas išsaugojo paskutinę sovietų neužimtą radijo stotį Sitkūnuose. Pranešus apie pavojų, minios kauniečių tirštai apstojo visus televizijos ir radijo komunikacijų centrus ir visas pasaulis girdėjo ir matė, kaip lietuviai gina savo demokratinius išsikovojimus. Vėliau prancūzė žurnalistė Fransuaza Thom, praleidusi visą baisiąją naktį tarp lietuvių Vilniuje, pasakys: "Aš maniau, kad Europoje nebūtų demokratijos gynėjų, jei iškiltų rimta grėsmė. Dabar įsitikinau, kad didžiausiais jos gynėjais yra lietuviai".

Tokia buvo 1991 metų sausio mėnesio 13 d. naktis, atnešusi mirtį į lietuvių namus — amžina šlovė kritusiems už Lietuvą. Didžiausią aukų dalį sudėjo vilniečiai iš Karoliniškių ir Lazdynų. Tūkstančiai tų rajonų mokinių visą gyvenimą atmintyje nešios panašų įvaizdį, kurį iki mirties išsaugojo Kražių bažnyčios gynėjo sūnus. Daugelis vilniečių tą naktį žegnojo laimingai sugrįžusius ar lengvai sužeistus, o buvo ir tokių, kuriems beliko tik melstis už išėjusius prie Parlamento penktą valandą ryto.

Naktis nuslinko, ir išaušusį pirmadienio rytą jau visas pasaulis žinojo apie nepavykusį komunistų bandymą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę. Demokratinės valstybės ryžtingai stojo prieš sovietinių metodų atnaujinimą spręsti politines problemas. Šių jėgų spaudžiamas, Kremlius sugebėjo paleisti tik seną nuvalkiota gramofono plokštelę — niekas nieko nežinojo ir kaltųjų vėl nėra. Tačiau tauta įvardijo ne tik savo didvyrius, ji žino kas yra išdavikai ir kieno rankos suteptos nekaltai pralietu krauju.

"Mes buvome vienui vieni" — prieš tris dešimtmečius, liūdnai rašė Juozas Brazaitis. Tą naktį mes vėl buvome vienui vieni, bet atsilaikėme, o didžiausias Vilniaus prospektas virto Laisvės prospektu.

Vilnius-Čikaga, 1991 m. vasaris
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai