Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARDINOLO VIŠINSKIO DVASINIS PORTRETAS PDF Spausdinti El. paštas
Stefan, Cardinal Wyszynski, A FREEDOM WITHIN. London, Ghodder & Stoughton, 1984; A. Micewski, CARDINAL VVYSZYNSKI. New York, Harcourt & Brace, 1984.

Lenkijos pokario istorijoje ypatingą vietą užima kardinolas Stefanas Višinskis. Po jo mirties 1981 metais pasirodė jau kelios knygos, kuriose mėginama nutapyti šios sudėtingos asmenybės portretą. Daug įdomios medžiagos randame dviejose prieš keletą mėnesių anglų kalba išleistose knygose: lenkų istoriko Andžiejaus Mičevskio parašytoje kardinolo biografijoje ir paties Višinskio užrašuose iš kalėjimo metų.

Višinskis pateko nelaisvėn 1953 metais, kai tuometinis kompartijos vadovas Boleslovas Bierutas pasišovė palaužti Lenkijos Katalikų Bažnyčią Prasidėjo prieš kardinolą nukreipta šmeižtų akcija, primenanti dabartinius išpuolius prieš uoliuosius lietuvių kunigus. Višinskis buvo dvejus metus izoliuotas ir atidžiai saugomas, o dar vienus metus praleido namų arešte. Per visą tą laiką jo netardė, niekuo neapkaltino ir nenuteisė. Kardinolą iš arešto išleido Vladislovas Gomulka, pakreipęs lenkų kompartiją kita linkme.

Savo nelaisvės metais Višinskis vedė užrašus apie kasdienę rutiną ir apie savo bei lenkų Katalikų Bažnyčios likimą. Šiame dienoraštyje, kuris po jo mirties jau buvo išspausdintas keliomis kalbomis, išryškėja pagrindiniai jo dvasinio veido bruožai: pamaldumas, pasišventimas Dievo Motinai, tikėjimas kaip stiprybės ir artimo meilės versmė. Slogioje izoliacijos atmosferoje jis neprarado vidinės taikos ir orumo.

Kardinolas Višinskis nesiliovė protestavęs prieš jo pilietinių, juridinių ir moralinių teisių pažeidimą. Jis atsisakė prašyti bet kokių palengvinimų ir niekad nėjo į kompromisus principiniais klausimais. Pavyzdžiui, jis neprašė, kad jį perkeltų į vienuolyną, nes, jo manymu, jis tuo būtų savaip įteisinęs jo neteisėtą įkalinimą. Nors jis buvo dėkingas lenkų vyskupams už jų mėginimus pagerinti jo būklę, jis drauge jautė, kad jie per daug bailūs ir per uoliai stengiasi įtikti komunistinei vyriausybei.

Savo dienoraštyje Višinskis įžvalgiai analizuoja lenkų komunizmo silpnybes, ypač ideologijos nepatrauklumą. Stebėdamas jį supančius saugumiečius, jis pramato sistemos ateitį. Kardinolas klausia: "Jei toje reprezentacinėje grupėje, kuriai buvo patikėti ypatingi uždaviniai, tiek tinginių ir abejingų žmonių, tai kokia kitų sistemos atstovų kokybė?" Tai žmonės, ieškantys lengvo ar patogaus gyvenimo", rašo jis. "Ar kas iš jų buvo nuodugniai susipažinęs su marksizmo doktrina? Ir kas ja tiki? Tame pastate aš turbūt buvau vienintelis žmogus, tris sykius perskaitęs Markso Kapitalą!".

Višinskis buvo įsitikinęs, kad lenkų dvasiškių, tikinčiųjų ir jo paties kančia sustiprins Bažnyčią. Į ateitį jis žiūrėjo optimistiškai, nes, jo manymu, komunistinė sistema Lenkijoje pamažu keitėsi ir pradėjo prisitaikyti prie tautinių tradicijų bei visuomeninių poreikių. Anot kardinolo: "Ši evoliucija rodo, kad bet kokia, net ir smurtingiausia, vyriausybė, pamažu atvėsta ir suminkštėja, susidūrusi su problemomis, kurių biurokratai negali išspręsti".

Tačiau kardinolo optimizmui buvo ribos. Jis tikėjo, kad komunizmui reikia priešintis "lanksčios opozicijos" būdu, bet nemanė, kad Lenkija galės visai išsilaisvinti iš komunistinės valdžios ar Sovietų Sąjungos dominavimo. Todėl "Solidarumo" revoliucija prieš pat jo mirtį buvo jam didelė staigmena.

Istorikas Mičevskis apibūdina Višinskį kaip vienintelį Lenkijos "valstybės vyrą" pokario Lenkijoje, faktiškai ėjusį "tautos vadovo" pareigas. Savo gyvenimo paskutiniajame dešimtmetyje, jis suartėjo su dviem grupėm, kuriomis jis ilgą laiką nepasitikėjo — su pasauliečių katalikų intelektualų organizacijomis ir su nekatalikais žmogaus teisių gynėjais.

Savaitraštyje "The New Republic" (1985.II.4) recenzuodamas Višinskio biografiją, dabar Amerikoje dėstantis lenkų poetas Stanislavas Barančikas klausia: "Koks tikrasis kardinolo Višinskio palikimas — arkivyskupo Glempo 'lankstumas* ar kunigo Po-pieliuškos tvirtumas? Ar šias dvi savybes dar įmanoma suderinti? Kur yra riba, kurią peržengus, Lenkų Bažnyčia turės dar sykį ištarti "non possumus" — "negalime"? Netrukus į tuos klausimus susilauksime atsakymo, rašo Barančakas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai