Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJAS ROMUALDO LANKAUSKO ROMANAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žemkalnis   
Romualdas Lankauskas: NĖ VIENAS NEBUVO PAGAILĖTAS. Vilnius, Vaga, 1990.
Sibiro tremtinių atsiminimai — nauja išraiška lietuvių raštijoje. Jie atvertė ir nuspalvino paslėptuosius istorijos puslapius, apnuogino gilias žaizdas, atskleidė naujus tragiškus gamtovaizdžius, naujai įprasmino mūsų istoriją. Juos perskaičius, nebeįmanoma įprastai galvoti ir jausti.

Tiems atsiminimams pasirodžius, vėl patyrėme, koks nepaprastas gali būt spausdinto, nors ir neliteratūrinio, žodžio poveikis. Tremtinių išgyvenimams tapti literatūrine medžiaga reikia estetinio nuotolio. Šiandien mūsų grožinė literatūra jiems pagarbiai duoda kelią.
Į šį foną reikėtų įstatyti neseniai pasirodžiusį Romualdo Lankausko romaną "Nė vienas nebuvo pagailėtas". Autorius sutelkia savo žvilgsnį į vieną lietuvišką šeimą, ant kurios kūno durtuvais išrašoma pastarųjų 50 metų istorija — okupacija, trėmimai, ginkluota rezistencija, totalitarinė priespauda. Įvykius stebime dviejų brolių, Vytauto ir Algirdo, akimis. Romano epinis krūvis sutalpinamas į vos šimtą puslapių.

Autoriui tai rizikingas žingsnis, nes jis žengia tais pačiais tremtinių atsiminimų keliais. Kad ta rizika jam buvo gerai žinoma, patvirtina šie jo veikėjo žodžiai: "Šiandien jų (emocijų) tikrai per daug, ir mano viduje viskas sujudinta, sudrumsta, tiesiog nebetelpa krūtinėje, tarytum staiga liūties pripildytame apdaužytame ąsotyje, kuris, smarkiau krestelėtas, rodos, ims ir sutrūkinės į smulkias šukes".

Nuo memuarinės, dokumentinės medžiagos rašytojai atsiskiria savitu stiliumi ir individualia vizija. Pažymėtina, kad Lankauskas, dar neseniai valdinių kritikų bartas už individualizmą, pasirinko kitokį priėjimą. Užuot ieškojęs individualios perspektyvos, jis sutapdina savo balsą ir mintis su kolektyviniu spausdintųjų ir nespausdintųjų didžiosios tragedijos aukų bei liudininkų balsu, tartum paversdamas save instrumentu, pro kurį kalbėtų tautos kentėjimas.

Gal todėl, nepaisant tikrovinio fono ir detalių, romanas turi tautosakinio pasakojimo skonį. Jo pasaulis, kaip ir pasakos visata, susideda iš ryškių kontrastų: šviesa ir tamsa, harmonija ir chaosas, tiesa ir netiesa, gryna ir suteršta, žydėjimas ir dykžemė, nekaltybė ir blogis. Tas blogis neanalizuojamas, bet iliustruojamas.

Romano pagrindiniai veikėjai kartais atrodo esantys pusiaukelyje tarp dviejų žanrų. Realistiniam romanui jie per daug fragmentiški, per mažai individualizuoti. Literatūrinės sakmės rėmuose jie per daug tikroviški, pririšti prie žemės. Jei autorius nenorėjo rašyti tradicinio epinio romano, gal jam reikėjo pasukti tuo keliu, kurį, pavyzdžiui, pasirinko žydų ho-lokosto literatūrinis vaizduotojas Aharon Appelfeld — išorinės tikrovės bei fantazijos junginį, ir tuo padidinti romano simbolinį krūvį, jo universalumą.

Antra vertus, ir šiame pavidale romanas turi daug patrauklių savybių. Išlaikyta nuosekli rimtis, elegiška tonacija, skaitytojas nuosekliai jaučia vos besutvardomą, per kraštus besiliejantį skausmą. Lietuvių grožinėje literatūroje ši tema, palyginant, dar nedaug paliesta; ankstesnieji bandymai vaizduoti šiuos skausmingus įvykius tebėra užteršti neišvengiamais ir išvengiamais moraliniais, politiniais kompromisais. Tokių kompromisų Lankausko romane nėra. Romanas prasideda Vytauto pastangomis atrasti ir atkasti savo Sibire mirusio tėvo dvasinį palikimą. Toks triūsas laukia ir kitų lietuvių rašytojų.
J. Žemkalnis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai