Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEOLOGIJA LIETUVOJE XIX-OJO AMŽIAUS PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IRENA SKUODIENĖ - ŠARKIŪNAITĖ   
Paskaita, skaityta VI Mokslo ir kūrybos simpoziume 1989 m. lapkričio 17-26 dienomis Čikagoje

Į XIX amžių Lietuva žengė jau prarasdama savo politinę didybę, bet vis dar aktyvi Europos kūrėja. XVIII a. pabaigoje įsigalėjusios prancūzų švietėjų idėjos nebuvo svetimos ir čia. Iš scholastinio metodo išsivadavęs Vilniaus universitetas jomis rėmė savo pertvarkymus. Be to, ekonominiame Lietuvos gyvenime susiklosčius fiziokratinėms pažiūroms, XIX a. pabaigoje didėjo susidomėjimas gamtos mokslais. Pavyzdžiui, 1773 m. mokslų akademijos steigimo projekte sakoma, kad reikia atmesti visus tuščius stebėjimus ir gilintis į gamtos mokslus, tačiau ne tik protui apšviesti, bet ir tam, kad tas žinias žmonės galėtų praktiškai pritaikyti. Pasak projekto, didelės reikšmės krašto vystymuisi turėtų geometrijos, mechanikos, geografijos, kasybos ir ekonomikos žinių išplėtimas ir jų pritaikymas. Mokslų akademija nebuvo įkurta, bet šios mintys susilaukė atgarsio: vadinamoji Edukacinė komisija, skirta mokyklai reformuoti, stengėsi supasaulietinti mokyklą, įvesti tiksliųjų ir gamtos mokslų dėstymą. Jos planuose "gamtos istorija', iš pradžių apėmusi sodininkystę, zoologiją, mineralogiją ir botaniką, buvo visuotinės istorijos dalis... Taigi, XVIII a. pabaigoje geologijos mokslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius.

1803 metais paskelbtas imperatoriškojo Vilniaus universiteto statutas fizikos ir matematikos fakultetui numatė dešimt profesorių: fizikos, chemijos, gamtos mokslų, botanikos, žemės ūkio, po du matematikos ir architektūros, astronomijos profesorių ir observatorių. Kaip matyti iš šio sąrašo, mineralogijos profesorius nebuvo numatytas. Tačiau jau 1804 metais rektorius Jeronimas Stroinovskis rašo laišką įžymiam Freibergo kasybos akademijos (Berg-akademie) dėstytojui Abrahamui Gotlibui Verneriui (Abrakam Gottlib Werner), ir kviečia jį užimti vakuojančią mineralogijos katedrą Vilniaus universitete.

A. G. Verneris tuo laiku buvo vienas žymiausių mokslininkų, pirmasis pradėjęs sisteminti geologines žinias, sukurdamas vadinamąją mineraloginę sistemą, ir mėginęs teoriškai paaiškinti negyvosios gamtos reiškinius natūraliomis priežastimis. Beje, jis paskaitas skaitė be konspekto ir neskelbė savo mokslo spaudoje. Jo vardu knygas spausdino ir jo mokslą skelbė mokiniai įvairiuose kraštuose. Vienas jų buvo Vilniaus universiteto adjunktas Romanas Simanavičius, kuris ir turėjo įteikti Verneriui rektoriaus J. Stroinovskio laišką. Sis faktas vertas dėmesio, nors Verneris ir atsisakė mineralogijos katedros Vilniaus universitete. Įžymaus mokslininko pakvietimas rodo Stroinovskio pastangas iškelti ir sustiprinti Vilniaus universitetą. Antra vertus, rektorius, matyti, tikėjosi pagerbsiąs įžymųjį mineralogą, suteikdamas jam profesoriaus vardą.

Atsisakydamas priimti J. Stroinovskio pasiūlymą, Verneris rekomendavo R. Simanavičių, vertindamas jį kaip "gerą ir uolų mineralogą, Freiberge dar pagilinusį savo žinias. Be to, jis vartoja vietinę kalbą, gerai žino savo kraštą ir yra geros sveikatos, kuri reikalinga mineraloginėms kelionėms". Prie savo laiško A. G. Verneris pridėjo pažymėjimą, kad R. Simanavičius išklausė oriktognozijos ir mineralogijos paskaitas, gerai įsisavino šiuos dalykus ir gali juos dėstyti.

R. Simanavičius iš Freibergo sugrįžo 1805 m. birželio mėnesį ir tuojau ėmė ruoštis dėstyti mineralogiją. Jis tvarkė mineralų kolekciją ir rašė disertaciją. Tam jis panaudojo konspektus, kurie buvo patikrinti ir ištaisyti paties A. G. Vernerio. R. Simanavičius pažymi, kad šioje disertacijoje pirmąkart skelbiami geognozijos pagrindai ir kad "Vernerio geognozija skiriasi nuo Biufono (Buffon), Dolomjė (Dolomiue), Lametri (Lamettrie), Hetono (Hetton), Kirvano, Patrino ir visų kitų, kurie sistemą sugalvojo, kiekvienas savaip aprašydami, kaip Visagalis sutvėrė Žemės rutulį, t. y. kiekvienas jų dalykus vertino pagal savo sistemą, ne pagal dalykų prigimtį". Be to, R. Simanavičius pabrėžtinai teigė, kad Vernerio sistema numato galimybę keistis, keičiantis arčiausiai mokslo sričiai — chemijai.

R. Simanavičius susilaukė labai aštrios S. B. Jundzilo opozicijos (ypač, kad Simanavičius nesilaikė jau pasenusios Ajuji (Haūi) sistemos, kuri vėliau atkrito), ir 1806 m. vasario mėn. 27 d. ekstraordinariniame fizikos-matematikos fakulteto posėdyje gynė antrąją disertacijos dalį, atsakydamas į Jundzilo priekaištus išsamiai ir aiškiai, pasiruošęs per vienuolika dienų. Mineralogijos profesoriaus rinkimuose R. Simanavičius gavo keturiolika balsų, penki buvo prieš, devyni susilaikė. Tokiu būdu mineralogijos katedra liko be profesoriaus dar dešimt metų, o R. Simanavičius mineralogiją dėstė būdamas adjunkto pareigose iki mirties, iki 1813 metų.

Taip sunkiai skynėsi kelią geologija XIX a. pradžios Vilniaus universitete, nežiūrint, kad statutas skelbė, jog svarbiausias universiteto tikslas yra mokslinis darbas, mokslinės tiesos ieškojimas, žinių perteikimas studentams, specialistų parengimas visuomenei. .. Reikia manyti, kad R. Simanavičius visus tuos metus laikėsi savo įsitikinimų ir mineralogiją dėstė naujausiųjų pažiūrų lygiu. Be to, jis dalyvavo ekspedicijose, gausino mineraloginę kolekciją, ją tvarkė ir naudojo mokymo reikalams. Vilniaus universiteto mineraloginė kolekcija buvo plačiai žinoma kaip viena geriausiųjų, ir ilgą laiką apie ją buvo plačiai rašoma.

Antrasis mineralogiją dėstė Feliksas Drevinskis (Dzevinskis). Jis parašė mineralogijos vadovėlį, kuris buvo išspausdintas 1817 metais ir ilgą laiką buvo naudojamas ne tik Vilniaus gubernijos mokslo apygardoje, bet ir Lenkijoje. 1817 m. F. Dzevinskis išvyko į Paryžių gilintis į fizikos mokslus ir prie mineralogijos nebesugrįžo.

Kai mineralogijos katedrą perėmė Ignas Horo-deckis, mineralogijos kursas buvo gerokai pra-platėjęs ir geologijos mokslai labiau susiskaidę.

Be smulkiai dėstomos "mineralogijos su orikto-gnozija", dar buvo dėstoma "geognozija su geologija". I. Horodeckis uoliai ėmėsi dėstyti šias disciplinas, kartu pertvarkydamas mineralų kolekciją, nes tam atsirado gera proga, — buvo paskirtos naujos patalpos. Pirmenybę jis atidavė A. Bronjarui (Bro-gniart), kurio sistema buvo tarpinė Vernerio ir Ajuji (Haūi) sistemoms. I. Horodeckis 1823 metais tapo ekstraordinariniu profesoriumi ir minėtas disciplinas skaitė iki 1824 metų.

Jo pasekėju tapo Ignas Jakovickis, Vilniaus universiteto absolventas 1819 m., I. Horodeckio mokinys. Prieš užimdamas mineralogijos katedrą, Jakovickis dėstė matematiką Vilniaus gimnazijoje ir kartu rengė oriktognozijos ir geognozijos vadovėlį. Universitete jis pradėjo dėstyti 1824 metais. Po metų buvo atspausdintas jo parengtas vadovėlis — "Trumpas oriktognozijos ir geognozijos išdėstymas pagal vėliausią Vernerio sistemą". 1827 metais išėjo antrasis išplėstas šio vadovėlio leidimas ir taikomosios mineralogijos vadovėlis trečiajai klasei. I. Jakovickis, kaip ir jo mokytojas I. Horodeckis, studentus vesdavosi į Vilniaus apylinkes, mokė juos vietovės geologijos, rinkti pavyzdžius kolekcijoms. I. Jakovickis dalyvavo 1829 metų E. Eichvaldo organizuotoje ekspedicijoje ir, remdamasis savo stebėjimais bei I. Horodeckio užrašais, parašė knygą apie geognosti-nius stebėjimus Rusijos valstybės pietvakarių gubernijose.

Prieš įvertindami šio laikotarpio reikšmę Lietuvos geologijos istorijai, turėtume dar sugrįžti prie R. Simanavičiaus disertacijos gynimo aplinkybių. Vilniaus universiteto auklėtinis 1789 m., gavęs filosofijos daktaro laipsnį, nuo 1797 m. Vilniaus gimnazijoje dėstęs teisę ir istoriją, 1801 m. gavęs medicinos daktaro laipsnį, 1803 m. R. Simanavičius ėmėsi kurti mineralogijos katedrą. Iš pirmo žvilgsnio keista situacija darosi aiški iš arčiau panagrinėjus to meto mokslų derinius (sistemą). 1781-1795 m. gamtos istorijos (gamtos mokslų) dalimi buvo mineralogija, fizika, chemija ir kitos disciplinos. 1797-1803 m. gamtos istorijos katedra priklausė medicinos fakultetui, ir, matyti, daugiau buvo siejama su gydymui vartotinais mineralais negu traktuojama kaip savarankiškas mokslas. Tad netenka stebėtis, kad R. Simanavičius, būdamas filosofijos ir medicinos daktaras, žinojo ir mineralogiją, ja giliau susidomėjo ir telkė mineralų kolekciją. Atsiradus reikalui plačiau gilintis į šią gamtos mokslų šaką, jis buvo pasirengęs imtis gilesnių mineralogijos studijų ir dėstymo.

1797-1803 m. gamtos mokslų profesoriumi buvo S. B. Jundzilas. Jis buvo plačios erudicijos gamtininkas. Pavyzdžiui, 1798-1799 mokslo metus jis pradėjo paskaita "Mineralogijos-geografijos disertacija apie kraštus, kuriuose yra rūdų ir apie šių kasmetinės gavybos dydžius", dalyvavo rūdos paieškų ekspedicijose Siaurės Lietuvoje. Tačiau didžiausią jo mokslinės veiklos dalį sudarė botanika ir zoologija. Jis aprašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalus, išleido taikomosios botanikos ir botanikos pradmenų vadovėlius, trumpą zoologijos kursą ir atnaujino Z. E. Zilibero (Gillibert) pradėtą universiteto botanikos sodą.

Tačiau XIX a. pradžioje gamtos mokslai buvo jau tiek išsiplėtę, kad vienam profesoriui buvo per sunku juos aprėpti. Labai suprantama, kad rektorius

ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ. BALTIJOS LEGENDA
1981. Kilimas (vilna ant medvilnės). 131 x 91.

J. Stroinovskis, turėdamas stiprų biologijos žinovą, dairėsi į Vakarus, norėdamas sustiprinti ir mineralogijos dėstymą Vilniaus universitete. Todėl ir kreipėsi jis ne į bet kurį Europos mokslininką, bet į A. G. Vernerį, kuris yra laikomas geologijos mokslo pradininku, nes pirmasis ėmėsi sisteminti (grupuoti) empirines žinias ne spekuliatyviu būdu, bet remdamasis negyvosios gamtos reiškinių logika (vidiniu dėsningumu). Be to, jo pažiūros buvo gamtos aiškinimo metodo atsiradimo pagrindas, metodo, kuris sąlyginai buvo vadinamas neptūnizmu plačiojoje gamtos mokslų diskusijoje tarp kraštutinių pažiūrų šalininkų uolienų susidarymo klausimu (plg. su plutonizmu).

Išsiaiškinus šias tris aplinkybes, kyla klausimas, ar S. B. Jundzilo opozicija buvo vedama vien mokslinių ketinimų, o gal buvo ir asmeninių ambicijų? Išnagrinėjus abiejų oponentų teiginius, sunku rasti diametraliai prieštaringų minčių: iš dalies gal dėl to, kad S. B. Jundzilo pastabos (jų buvo apie penkiolika) dėl disertacijos teiginių buvo labai nekonkrečios, vyravo bendrybės. Rimtesnės pastabos buvo galbūt dvi: 1) disertacija aiškina ne paties autoriaus atradimus ir 2) pernelyg išgirta Vernerio mineraloginė sistema. Beje, kaip buvo anksčiau minėta, Horodeckis, pertvarkydamas mineralų kolekciją, pasirinko ne Ajuji, bet Bronjaro sistemą. Tuo laiku mineralogija dar tik formavosi kaip atskira geologijos mokslo šaka ir neturėjo nusistovėjusio metodo. Taigi, ši pastaba buvo ginčytina.

Rimtesnė buvo pastaba dėl pažiūrų originalumo. Antra vertus, šis reikalavimas buvo gana sąlyginis. Visai originalių geologinių tyrinėjimų nebuvo galima tikėtis; Lietuvoje nebuvo kasybos patirties, o kvartero geologijos laikas dar nebuvo atėjęs. Lietuvos naudingosios iškasenos neatrodė labai įspūdingos, kad duotų pagrindo naujoms idėjoms. Nebuvo nė kitų originalių mokslų, kurie būtų galėję būti geologijos naujovių kontekstu. Be to, geologijos pagrindus jau buvo padėjęs A. G. Verneris, juos stiprino kiti Europos mokslininkai. Reikėjo nedelsiant priimti, kas jau yra, kad būtų galima eiti tolyn. Tokia yra mokslo ypatybė. A. G. Vernerio pažiūrų sistema buvo nauja ne tik Lietuvai. Taigi, R. Simanavičiaus disertacijos neoriginalumą galima vertinti sąlyginai, kaip nepeiktiną savybę, nes joje buvo aiškinamos naujausios geologijos idėjos, jų teoriniai pagrindai. R. Simanavičiaus disertacija mokslo istorijai ir šiandien yra reikšminga, nes išsaugojo giliai suprastas pažangiąsias A. G. Vernerio pažiūras. Prisiminkime, kad Verneris spaudoje savo idėjų neskelbė, o mokiniai, jas skelbdami dažnai iškraipydavo. Kokias pasekmes turėjo ši diskusija?

Iš dalies ji galėtų būti laikoma plataus neptūni-stų ir plutonistų ginčo dalimi ar jo atgarsiu. Tačiau, jeigu R. Simanavičių laikytume neptūnistu (kaip nuoseklų A. G. Vernerio mokinį-pasekėją), tai S. B. Jundzilo plutonistų vadinti neturime pagrindo. Diskusija nepakeitė nė vieno oponento pažiūrų, o Vernerio mokymas Vilniaus universitete įsigalėjo ilgam laikui.

R. Simanavičiaus mokinys Makaras Bogatka papildęs paskelbė jo rankraštį "Nomenklatūra mineralų...", F. Dzevinskis išleido vadovėlį "Mineralogijos pagrindai pagal Vernerį", I. Jakovickis išleido vadovėlį "Trumpas oriktognozijos ir geognozijos išdėstymas pagal naujausią Vernerio sistemą". Visi šie faktai patvirtina teiginį, kad Vilniaus universitete XIX a. pradžioje įsigalėjo pažangiosios geologijos pradininko A. G. Vernerio idėjos. Jos plačiai sklido ir skatino geologinę mintį visame Vilniaus universiteto šviečiamame krašte ir už jo ribų.

Dar reikia pabrėžti, kad visi mokslininkai, XIX a. pradžioje kėlę ir skleidę geologijos mokslus Lietuvoje, buvo Vilniaus universiteto auklėtiniai, kilę iš artimų regionų. Be minėtų profesorių, čia dar reikia prisiminti gamtos mokslų populiarintoją Norbertą Kumelskį (Vilniaus universitetą uždarius, išvykusį į Varšuvą), mokyklų gamtininkus, kolekcionierius ir kitus, kuriems Vilniaus universitetas įskėlė geologinio smalsumo kibirkštį.

Apibendrinimo išvados būtų tokios: 1) XIX a. pradžioje geologijos židinys Lietuvoje buvo Vilniaus universitetas; 2) tuo laiku pradėjo formuotis Lietuvos geologinė mokykla; 3) Lietuvos geologinės mokyklos pagrindas buvo A. G. Vernerio mokslinė sistema; 4) Lietuvos geologinės mokyklos įtaka reiškėsi dviem kryptim — platėjo ir laiku, ir erdve.
Paskutinei išvadai paaiškinti reikėtų kito ne mažesnės apimties pranešimo, skirto aptarti M. Bajorūno, J. Cerskio, T. Zano, A. Giedraičio, I. Domeikos, E. Eichvaldo ir kitų mokslininkų geologinę veiklą. Ir plačiau patyrinėjus praeities archyvus, be abejonės, būtų galima surasti dar daugiau pavyzdžių, patvirtinančių plačią Lietuvos geologinės mokyklos įtaką, veikiančią iki šių dienų.
1989 m. lapkričio mėn. 24 d.

Literatūra

1.    A. A. Grigelis ir I. J. Skuodienė. K istoriji geolo-
gičeskich issledovanij v Litve v načale XIX veka.
—    Kn.: Historia kontaktow polsko-rosyjskich, p. 121-127. Ossolineum, 1972.
2.    I. J. Skuodienė. Roman Simonovič — pervyj pre-
podavatelj mineralogii v Vilniusskom universitete.
—    Kn.: Russko-polskije sviazi v oblasti nauk o zem-le, p. 22-26. Nauka, 1975.
3.    I. J. Skuodienė. Pirmieji geologiniai tyrinėjimai.
—    Kn.: Lietuvos geologijos įtaka, p.23-29. Vilnius, Mokslas, 1981.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai