| |
|
|
|
Iš ciklo "KRIKŠTO VANDUO JONINIŲ NAKTĮ" |
 |
 |
 |
ANTIFONA I
Nei kunigas, nei žynys nesu, Viešpatie,
O semiu krikšto vandenį giesmei.
Mėnulis ir saulė tebūna
Krikšto tėvai mano žodžiams.
Prie šaltinių ir upių šventųjų
Jie stovi baltais drabužėliais.
Kas paims iš sausos ašaruvės
Žodžiams ašarų druską?
Kas palygins jiems ant galvelės
Pirmųjų ramunių vainiką?
Prie šaltinių ir upių šventųjų
Jie laukia baltais drabužėliais.
ŽEMIŠKOJI LITANIJA
Viską gavau iš tavęs,
Žeme žemuže.
Palaimink mirties vestuves,
Žeme žemuže.
Sujunki mudviem rankas,
Žeme žemuže.
Tegu su žiedu užkas,
Žeme žemuže.
O tu nueik pas kitus,
Žeme žemuže.
Ir atkelki vartus,
Žeme žemuže.
RAŠAU RASOJ
Krikšto vanduo Joninių naktį
Pavirto alkviečių rasa,
Ir baigia nuo liepsnų apakti
Sena, kaip visata, tiesa.
Geriu lig paskutinio lašo
Žvaigždėtą kieliką dangaus,
Rašau rasoj be jokio rašalo
Pirštu ir kauko, ir žmogaus.
GIEDRA IR PERKŪNIJA
Basi baltieji debesys
Be garso vaikšto mėlynėje.
Tik vienas jų
Piktas ir juodas
Apsiavė žemaitiškom klumpėm
Ir duoda padais
Į didelio dangaus grindis.
UŽVERSTAS ŠULINYS
Užversto šulinio akys
Manęs daugiau nematys.
Pieną prie rentinio lakęs
Ir nuo krikšto apakęs
Dingo žaltys.
Sėdžiu ir laukiu.
Ir nežinau, kas bus.
Sėsk. Sušukuosiu plaukus —
Jauno berželio lapus.
SUSITIKIMAS KIRŠUOS
Susitiko Dievas ir Dievulis
Kryžkelėje vidury Kiršų.
Prie jų kojų akmenėlis guli —
Duonos ir vandens padėt nešu.
Valgykit ir gerkite — tai viskas,
Tai mes patys — duona ir vanduo.
Ir atėjo ūbaudamas miškas,
Ir atsiklaupė pažadintas akmuo.
ANTIFONA II
Tarp Vilniaus miesto ir Karaliaučiaus
Keleliai brukavoti.
Tarpe Vilnelės ir tarpe marių
Knygų lapai pakloti.
Ant vieno lapo angelas gieda,
Antram jauteliai baubia.
Prie vieno lango sėdi karalius,
Prie antro kunigaikštis.
O prie to trečio mano mergelė
Rankoj bijūnų laiko.
Bijūną laiko, žiedą kvėpina,
Knygų knygelę skaito.
PRIERAŠAS PRIE MAŽVYDO
"Broliai, seserys,
Imkit mane ir skaitykit" —
Šitaip atidavė save
Knygos balsu
Martynas Mažvydas.
Pasklidę po pasaulį raidės
Rikiuojas į žodžius,
Kaip rikės rugiapjūtėj,
Užgrobtoje Prūsų žemėj,
Užgrobtoj Lietuvoj
Ir Sibiro maldaknygėj,
Laisvojoj "Žemės" antologijoj
Ir puošniame portfolio
"Lithuanian Writers in the West".
O Katekizmas viršum visko
Tarytum pirmapradis "Tebūnie!" —
Kai vakaro žara sutvisko,
Kada jautiesi vėl namie,
Kai broliai, seserys aplinkui,
Kada and stalo vėl knyga
Nudirbtų rankų šeimininko
Atverčiama tarytumei vaga,
Prasideda raidžių stebuklas —
Velykiniai varpai kapuos!. .
Klaupkis ir pabučiuok lapus.
KLUSTELĖJIMAS
Ką veiki, Dievuli, širdyje,
Pasislėpęs ten ui, mano sielos,
Kai tau ankšta daros danguje,
Kai visatos jau visai nemielos,
Kai užburtas tavo artumu,
Neskiriu nei didelio, nei mažo,
O tik žodį kalbinti imu,
Į tave labai, labai panašų
DVASIA IR DUONA
Kaip aš būsiu dvasia
Be žemės dvasios,
Be vandenio dvasios,
Be žolės dvasios?
Ant žolės visi jie susėdo,
Ir Kristus palaimino duoną.
Žuvies dar nėra —
Dar
Nemune.
AKMENĖLIS
Guli akmenėlis kaip nesavas,
Tyli tartum svetimas laukuos,
Veidą jam apsaugo samanos,
O vis tiek praeidamas lenkiuos.
Aukuras ne aukuras apleistas,
Jau apakęs, nieko negirdįs . . .
Viešpatie! — Mano paties paveikslas,
Mano akmenėjanti širdis.
ŠATRIJOS ŠEŠĖLY
Šatrijos šešėlyje dievai
Susirinko pasislėpti nuo kaitros.
Atmenu, ir Tu tenai buvai —
Ar kada dar tai pasikartos?
Viskas tolo ir nutolo,
Kaip ir kur — nė nežinai.
Iš krauju palaistyto atolo
Auga kryžius, vėsta pelenai.
Niekas nepraėjo tik pro šalį,
O vingiuotu sielos takeliu —
Nepasmerk, paguoski, Visagali —
Aš kitaip nemoku, negaliu.
Jonas Mulokas — Nukryžiuotojo Jėzaus seserų koplyčios Brocktone projektas. 1956 m.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
